Ievos Strazdauskaitės įtariamo žudiko prisipažinimas išgautas kankinimu?

Ievos Strazdauskaitės įtariamo žudiko prisipažinimas išgautas kankinimu?

Ievos Strazdauskaitės įtariamas žudikas Leonas Bieliauskas kreipėsi į prokuratūrą dėl smurto ir kankinimų – pačią pirmą dieną, vos jis buvo sulaikytas, įtariamasis buvo sumuštas iki sąmonės netekimo. Ar tas jo prisipažinimas o taip pat atsiprašymas, paskelbtas per „Lietuvos rytą“ – taip pat išgautas kankinimu?

Aurimas Drižius

Apie tai kalbamės su teisininke Daiva Guobiene:

– Ar dažnai žudikai rašo atsiprašymo laiškus ir juos siunčia per „Lietuvos rytą“ paskelbti?

– Nu kad ne. Tačiau prisimenu vieną atvejį ir vieną klientą, tačiau jeigu jį paviešinsiu, visa Lietuva ims manęs nekęsti, kad aš tokius žmones ginu.  Labai seniai Kaune buvo tokia istorija, kai 14 metų berniukas Paulius Navickas išprievartavo ir nužudė 6 metų mergaitę. Tą berniuką vadino „Gestapu“, ir jis taip pat prisipažino, kad padarė nusikaltimą, tačiau tik tada, kai jį labai kankino ir žiauriai mušė. Paskui tas berniukas taip pat rašė atsiprašymo laiškus, tačiau jis atsiprašinėjo mergaitės tėvų  tik už tai, kad tą mergaitę jis nuviliojo pas kitus dėdes. Tačiau savo atsiprašymo laiškus jis rašė mergaitės tėvams, o ne „Lietuvos rytui“. Ir tuose laiškuose jis atsiprašinėjo tėvų už tai, kad tą mergaitę nuviliojo pas kitus dėdes. Tačiau tai, kad ne jis tą išprievartavimą ir nužudymą padarė man, kaip teisininkei, buvo akivaizdu. Mat mergaitės kūnas keturis mėnesius pragulėjo vandenyje ir po to net nebuvo padaryta tinkama jos kūno apžiūra – tai kaip jie nustatė, kad ji buvo išprievartauta? Tačiau į spaudą P.Navickas nerašė, tačiau vėliau spauda per mergaitės tėvus pasigavo jo laiškus, ir vėliau stebėjosi, kad jis negalėjo tokių intelektualių laiškų parašyti. Yra daug tokių faktų, kai įtariamieji mušami ir kankinami, siekiant išgauti prisipažinimą.

– Tačiau ko verti tokie prisipažinimai, išgauti kankinimais, lietuviškame teisme? Nes kol kas atrodo, kad teismas viską abejingai priima?

– Mūsų teismams viskas gerai ir viskas tinka. Visi teisėjai turi tokią nuostatą – užsidėjau tamsius akinius, ir nieko nematau ir nieko nenoriu girdėti. Jų požiūris – tokie parodymai, išgauti kankinimais, tinka, nes pas mus policija dirba gerai. Kaip Sovietų sąjungoje nebuvo sekso, taip Lietuvoje policija nemuša įtariamųjų. Ir nesvarbu, kad šalia turime bylas, kuriose kartais teisiami pareigūnai, panaudoję smurtą. Kartais tokie faktai nustatomi ir mano klientų bylose, kai žmonės sumušami ir tada kreipiasi į prokuratūrą. Tai labai sunkios ir neperspektyvios bylos, nes niekas nenori to fakto pripažinti ir niekas nenori tokių atvejų tirti. Labai retai pavyksta, kad tokios bylos būtų ištirtos. Mat žmogų, kuris sulaikymo metu buvo sumuštas, vėliau labai sunku įrodyti, kad jis buvo sumuštas – tai pavyksta labai retai. Tada, kai sulaikytam pavyksta prisišaukti medikus ir užfiksuoti kūno sužalojimą. 

– Taip, tačiau kodėl policija toliau seka pasakas apie Strazdauskaitės žudikų atsiprašymus per „Lietuvos rytą“ – ar jie jaučia, kad vis mažiau žmonių tiki tomis pasakomis ir todėl seka dar kvailesnes pasakas? Ar čia viešųjų ryšių kompanija, ir kas ją užsakė?

– Tu pats pagalvok – ar tie čigoniukai skaito „Lietuvos rytą“, ir žino, kas tai per laikraštis? Ar čia kolektyvinis atsiprašymas ar tik vieno iš jų? O gal šis atsiprašymas yra pasekmė tų sumušimų? Gal policija liepė jiems ne tik prisipažinti, tačiau ir paskelbti atsiprašymo laišką per „Lietuvos rytą“? Jeigu jie sako, kad juos kankino, tai gal ir tą laišką jie parašė verčiami kažkieno? Juk dabar policija sutvirtino savo versiją – žiūrėkite, jie ne tik kad prisipažino, tačiau dar ir atsiprašė. Kas dabar žino? Kai tiek melo buvo išpilta, informuojant apie šitą bylą, tai dabar pradedi abejoti viskuo, kas yra sakoma. 

– Skaičiau, kad tu labai džiaugeisi, kad atsistatydino Julius Sabatauskas, kuris jau 16 metų tobulina teisėtvarką, tačiau jos būklė vis prastėja?

– Taip, kaip aš džiaugiausi, negražu daryti, tačiau iš tiesų taip – aš labai džiaugiausi. 

– O kuo jis tau nepatiko, jis juk toks inteligentiškas ir patrauklus?

– Jis gali būti ir gražus, ir inteligentiškas, tačiau tai nėra profesija. Tačiau kadangi aš daug kartų su juo buvau susidūrusi, ir žinau, kaip jis dirba, tai man buvo šlykštu matyti, kad J.Sabatauskas ir vėl, ir vėl sėda į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko postą. Juk tada poste galima tikrai labai daug padaryti. O mes visi žinome ir tai viešai pripažįstama, kad korupcija teisėtvarkos sistemoje yra pasibaisėtino mąsto, ir to jau niekas nebeneigia, su tuo kovoja ir prezidentė. Todėl viena iš teisėtvarkos grandžių, kuri turėtų su tuo kovoti, yra Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Jie turi vertinti ne tik įstatymus, tačiau ir tai, kaip jie vykdomi. Šis komitetas gali numatyti ne tik įstatymų pakeitimo mechanizmą, tačiau ir jų vykdymą tokiu būdu, kad sumažinti tą teisėtvarką griaužiantį vėžį – korupciją.  Tačiau J.Sabatauskas visus tuos metus nieko nedarė ir nieko neveikė. Gal būt, jie paanalizuodavo kažkokius įstatymo projektus, tačiau tik tiek.

– Kiek kartų aš kreipiausi į Sabatauską dėl teisėjų korupcijos, jis kaskart atsakydavo, kad „negali kištis į teisėjų darbą“?

– Čia dabar jie taip pradėjo rašyti. Anksčiau rašydavo, kad kol byla neperduota į teismą, jie gali kištis ir netgi pakontroliuodavo tą procesą. Netgi Seimo kontrolierius reaguodavo į skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo. O dabar šis komitetas jau niekur nebegali kištis. Tai tada kyla klausimas – kam tada reikalinga jūsų institucija? Aš taip pat ne kartą kreipiausi į Sabatauską, tačiau netgi ne jo dėka pasiekusi rezultatą kiekvieną kartą išgirsdavau atsakymą – o ko tu dar nori? Pirmą kartą aš parašiau Sabatauskui apie buvusio generalinio prokuroro A.Klimavičiaus darbelius – kai aš jam pateikiau įrodymus apie prokuratūroje vykdomą dokumentų klastojimą ir visas kitas neteisėtas veikas su įrodymais, tai A.Klimavičius aštuonis mėnesius tylėjo, paskui mane suėmė dviem parom. Tada aš išsiunčiau visus tuos įrodymus tiek Seimui, tiek ir prezidentūrai – visiems buvo šokas, ir jie pareikalavo atsakyti, kodėl A. Klimavičius taip ilgai tylėjo. Tačiau A.Klimavičius po mėnesio skubos tvarka paliko generalinio prokuroro postą ir išėjo į Aukščiausiąjį teismą, taip niekam nieko ir neatsakęs. Tada aš paklausiau Sabatausko – taipgi negali būti prisidirbęs žmogus negali išeiti dirbti į Aukščiausiąjį teismą teisėju ir neatsakyti ir likti nenubaustas dėl mano paminėtų faktų? O J.Sabatauskas taip sureagavo – taigi tu norėjai, kad Klimavičius tą postą paliktų, tai jis ir paliko. Tai ko tu dar nori?  Aš taip ir pritūpiau nuo tokio Sabatausko atsakymo – valstybės pareigūnas taip reagavo į mano klausimą.

Kodėl Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas 16 metų nieko neveikia šiame poste? Nes nenori, vienintelė gera žinia po koalicijos griūties – jis išgrūstas iš šio posto

– Tai manau, kad kas nors kitas bus geresnis už Sabatauską šiame poste?

– Žiūrime filosofiškai – kaip būtų, jeigu Sabatauskas būtų likęs šiame poste? Viskas liktų po senovei, niekas nepasikeistų. O dabar, išėjus Sabatauskui, atsirado viltis. Beje, kai aš dirbau Seime Audriaus Nako padėjėju, tai mes bandėm paanalizuoti, kuo užsiima tas Teisės komitetas. Užklausėm, kad jie parodytų savo darbo rezultatus – jie nurodė, kokius įstatymų projektus pateikė. Tačiau tai visiškas mizeris, kuris niekaip nesusijęs su šių dienų aktualijomis. Tai ne tie klausimai, kuriuos reikia išspręsti pirmiausiai. Kai aš pateikinėjau įstatymų projektus, kurie tikrai yra labai svarbūs ES teisės prasme, ir be jų Lietuva pastoviai pažeidžia žmogaus teises, tai į juos niekas nereagavo. Todėl Teisės komitetas pasitvarko tik savo projektukus tam, kad ši mafijinė sistema gyvuotų. Tačiau tas darbas tikrai nėra susijęs su žmonių poreikiais ar dar kažkuo, kas yra svarbu. Todėl ir sakau, kad Sabatausko Teisės komitetas yra vis vienas mechanizmo sraigtelis, kuris sukasi taip, kaip reikia sistemai. Dar vienas pavyzdys – kreipiausi į Julių Sabatauską, nurodydama, kad prokuratūros sistemoje dirba žmonės be aukštojo išsilavinimo (paminėjau prokurorės Ilonos Žukaitės pavyzdį, kuri prisipažino vartojanti narkotikus, ir kurios Minsko mokyklos diplomą pripažino kaip Lietuvos aukštosios mokyklos tinkamą teisininkės darbui), tada jis man atsakė dar vienu savo „perliuku“ : „O ko tu norėtum?“. Atsakiau, kad jis turėtų bent atlikti patikrinimą ir imtis priemonių, tai J.Sabatauskas man atviru tekstu pasakė: „Aš šito nedarysiu“. Paklausiau, kodėl, tai jis dar kartą pakartojo, kad jis to nedarysiąs. Man tai panašu į tokį dalyką, kai aš ateinu į prokuratūrą, pranešu apie nusikaltimą, o prokurorai man sako : „o mes jo netirsime“. Jie gali pasakyti, kad ten nėra nusikaltimo, kad aš galėčiau skųstis teismui, o jie tiesiai šviesiai atrėžia, kad mes nieko nedarysime. 

– O kodėl J.Sabatauskas taip elgiasi – ar jis „pakabintas“, ar toks charakteris? Sistemos dalis?

– Tai retorinis klausimas. Nes kad J.Sabatauskas yra sistemos žmogus, niekam klausimų nekyla. Nes visi ten yra sistemos dalis, o kada esi sistemos dalimi, darai tai, ko reikia sistemai. Kitaip tavęs ten nebūtų. 

– Tai gal į tas pareigas ateis žmonės ne iš sistemos, iš „žaliųjų valstiečių“?

– Atsitiko taip, kaip aš ir prognozavau prieš metus, kai tik „valstiečiai“ laimėjo Seimo rinkimus. Aš jau tada sakiau, kad „valstiečiai“ galėtų sudaryti koaliciją Seime su visais, išskyrus konservatorius ir socdemus. Ir pagal Seimo narių skaičių jiems būtų užtekę turėti daugumą Seime. „Valstiečiai“ galėjo turėti koaliciją su Mišria frakcija ir Lenkų rinkimų akcija, ir jie būtų dauguma. Tačiau „valstiečiai“ to išsigando, nes jiems matyt pasirodė, kad jeigu su kažkuo stambesniu darai koaliciją, tai neva bus stabiliau. Ir kai aš pamačiau, kad „valstiečiai“ daro koaliciją su socdemais, pamaniau, kad jie daro didelę klaidą. Jie manė, kad bus stabiliau, tačiau nieko stabilaus iš to neišėjo – matome tai šiandien.  Socdemai pakriko, ir dabar liko tik frakcija, o ne partija. Nes konservatoriai tik ir laukia, kad kokią nors naudą išpešti, kol du pešasi, ir linki, kad kuo greičiau ta koalicija sugriūtų. Tai pripažino ir pats Gabrielius Landsbergis, pabrėžęs, kad tokio pakrikimo jie ir tikėjosi, ir dabar net kreipėsi į etikos komisiją, klausdami, ar liko ta valdančioji dauguma. Nes jie ir laukia, kol ta dauguma subyrės. Ir tada konservatoriai suformuotų nauja daugumą kartu su socdemais, jeigu jie nebūtų išbyrėję. Kartu prisijungia ir „valstiečių“ likučius, nes jie irgi subyrėtų. Tada jau galima būtų visai kitaip formuoti naują daugumą. 

– Tada Gabrielius bus premjeras?

– O ką gali žinoti? Aš manau, kad Gabrielius turi didesnių ambicijų – gal jis pagaliau Landsbergio pavardę įrašys į Lietuvos prezidentus? Gal ne kitoje, bet dar kitoje kadencijoje? Juk tai didžiausia šios dinastijos svajonė – įrašyti Landsbergio pavardę šalia kitų Lietuvos prezidentų. 

– O kaip manai, kodėl Dalytė visą mėnesį po savo langais kentė Daukanto aikštės badautojus, o neliepė juos iškarto išvaikyti?

– Kodėl, juk buvo visokių bandymų tą bado akciją sužlugdyti – iš pradžių rodė, kad badautojai pasislėpę valgo, bandė sukompromituoti, paskui papirkti, galiausiai visus susėmė. Tik aš neatsimenu, ar prezidentė jau buvo grįžusi iš JAV. Nes Dalia Grybauskaitė visada išvyksta iš Lietuvos, kai reikia ką nors išvaikyti ar uždaryti. Taip buvo ir per Garliavos šturmą. Prezidentė visada stengiasi, kad jos munduras liktų švarus. Jeigu ir buvo pažeistos demokratinės procedūros, tai jai nežinant. Grybauskaitė visą laiką „ne prie ko“, viskas vyksta jai nežinant. Kodėl būtent dabar? Manau, kad visas buvo suplanuota, ir suderinta, laukiama, kol Grybauskaitė bus išvykusi. Vis tiek jie būtų ryžęsi tą padaryti – tuos badautojus suimti. O kaip kitaip prezidentė galėjo elgtis?

– Pačiu paprasčiausiu būdu – pasikalbėti su badautojais, ir pažadėti, kad jų problemos bus išspręstos?

– Nejuokauk. Tai ne būdas. Jeigu taip pasielgti, tai reikštų pripažinti, kad tie badautojai kažko verti. Tam reikėtų nusileisti iš savo Olimpo, ir pripažinti, kad tie badautojai irgi yra žmonės. O sistema to niekada nepripažins. Galiu pateikti iš savo pavyzdžio – dar 2000 m., kai man buvo iškelta pirmoji baudžiamoji byla, man turtas – namas – buvo areštuotas. Praėjo 17 metų, ta byla seniai išnagrinėta, tą namo areštą seniai teismai turėjo panaikinti. Kreipiausi į Vilniaus apygardos teismą, pas tuos pačius teisėjus, kurie mane teisė (Pocienė ir Punys – aut. Pastaba), kad tas namo areštas būtų panaikintas. Žinai, ką jie man atsakė – atsisakė naikinti areštą, nes „galbūt dar atsiras antstolių, kurie norės iš jūsų išsireikalauti kokias nors skolas“. Tada parašiau skundą į Apeliacinį teismą, poniai Garnelienei, kuri labai pyksta dėl tų visų straipsnių, kurie yra spaudoje. Toje pat byloje prokuratūra negražina man ir areštuotų 2 tūkst. litų – paprašiau gražinti tuos pinigus. Ta pati teisėja Pocienė man atrašė, kad ne, pinigų negražinsime, nes gali atsirasti antstolių, kurie iš manęs bandys išsiieškoti skolas. Ar gali įsivaizduoti, kaip jie išsidirbinėja?