I.Strazdauskaitės nužudymo byloje policija grimzta vis giliau (pildom)
28
I.Strazdauskaitės byloje policija grimzta vis giliau
Aurimas Drižius
Praėjusią savaitę Ievos Strazdauskaitės nužudymo bylą tiriantis Generalinės prokuratūros prokuroras Ivanauskas ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Andžejus Roginskis tam, kad paneigtų „Laisvo laikraščio“ versijas, sušaukė spaudos konferenciją.
Daug kalbėjo apie milžinišką policijos darbą, tačiau iš pasakojimo paaiškėjo tik toks faktas – 2016 m. balandį prie Kauno buvo apiplėšti latviai, grasinant ginklu, iš jų buvo atimtas automobilis.
Nors tas nusikaltimas buvo itin sunkus – ginkluotas apiplėšimas, Kauno policija net nesivargino apžiūrėti įvykio vietos, iš pat pradžių palaikė tuos nukentėjusiuosius aferistais. Žinoma, kad tas minėtas latvių apiplėšimo tyrimas Kauno vyriausiame policijos komisariate buvo sustabdytas, neradus įtariamųjų, neatlikus jokių veiksmų.
Atnaujintas tik po to, kai policija rado daiktų, dingusių iš minėtų latvių automobilio. Būtent todėl G.Ivanauskas ir A.Roginskis paskubėjo žiniasklaidai pasigirti apie milžinišką atliktą darbą.
Tačiau ar ne per greitai? Delfiai ir policija jau paskelbė, kad I.Strazdauskaitės žudikai ir latvių mašinos plėšikai yra tie patus čigonai. Mat latvius iš jų automobilio išvarė du ginkluoti žmonės.
„Kai išlipome iš automobilio, ginklą tas čigonas nukreipė nuo mano galvos į kojas, – žiniasklaidai pasakojo latvis, – jis stovėjo maždaug 2-3 metrų atstumu. Mano kolegai jie liepė eiti Klaipėdos link, o man – mišku Kauno link. Kai pradėjau eiti, vaikinas su ginklu mane sekė, bet pamatėme metalo konstrukciją, skirtą tam, kad gyvūnai neiššoktų ant kelio. Kai pasakiau, kad nėra, kur toliau eiti, jis pasakė, kad galiu eiti su kolega. Paėjome maždaug 20-30 metrų, kai man liepė sustoti, išmesti telefoną, atsigulti ir priglausti galvą prie žemės taip, kad nieko nematyčiau. Tai ir padariau. Pajutau, kad jis labai arti manęs. Greičiausiai paėmė mano telefoną“, – spėjo vyras. Vėliau vaikinas paklausė, ar jie prisiskambino policijai. Išgirdęs, kad ne, jis kreipėsi į kartu buvusius, liepė grįžti prie automobilių ir važiuoti. „Atrodo, du vaikinai sėdėjo mūsų automobilyje, kiti du – jų. Iš viso jų buvo 4 ar 5. Jie pajudėjo Kauno link“, – prisiminė vyras.
Jis sakė neįsidėmėjęs „Audi“ automobilio numerių – tai buvo per tamsu juos pamatyti, tai akino automobilio šviesos. Pasižymėję vietą, kur buvo paleisti, rastais plastmasės gabalais, jie ėmė bėgti Klaipėdos kryptimi, nes norėjo kuo greičiau iš ten dingti – nebuvo tikri, ar užpuolikai negrįš.
Už kelių kilometrų vyrai išvydo namą, kuriame degė šviesa, pradėjo belstis ir prašyti pagalbos, bet buvo sutikti itin nedraugiškai. Namo savininkai esą nenorėjo atidaryti durų, iš pradžių atsisakė kviesti ir policiją, liepė eiti šalin. „Po maždaug pusvalandžio mes grįžome atgal, vėl pradėjome kalbėtis su tais žmonėmis, kol jie galiausiai pažadėjo paskambinti policijai. Tik po maždaug valandos, praėjus apie 1,5-2 valandoms nuo to, kai buvome užpulti, atvyko pareigūnai. Jie nebuvo pernelyg susidomėję tuo, kas nutiko. Tai buvo du vyrai, kurie paprašė atsisėsti į automobilį ir paklausė, ar galime parodyti nusikaltimo vietą. Kai pasakėme, kad žinoma, mus ėmė įtarinėti suorganizavus tai – esą kaip galime atsiminti, kur tai nutiko, kaip sugalvojome pažymėti… Kai nuvykome į vietą, pareigūnai pradėjo ieškoti, ar ten nėra mūsų telefonų, bet nieko nerado“, – prisiminė pašnekovas.
Po to jie buvo nuvežti į vieną Kauno apskrities policijos komisariatų. Tai, ką tuomet patyrė, vyras iki šiol prisimena su kartėliu. „Jautėmės ne kaip nukentėję, o kaip banditai. Buvome įtariami tuo, kad patys pradanginome automobilį norėdami pinigų, mūsų net neapklausė iš pradžių. Buvo labai šalta, apie 5 laipsniai šalčio, aš – tik su megztiniu, tačiau nepasiūlė net arbatos, kažko šilto apsigobti, liepė tiesiog ramiai sėdėti. Visą tą laiką manęs neapleido mintis, kad galbūt jie susiję su šiuo nusikaltimu? Niekas nenorėjo mums padėti. 2 valandas niekas mumis nesirūpino. Kai paklausdavome, ko laukiame, pasakydavo, kad vadovybės sprendimo“, – piktinosi latvis.
Tik po maždaug 2 valandų į juos buvo atkreiptas dėmesys. Jo kolega buvo nuvestas į vieną kabinetą, jis – į kitą. Vėl teko palaukti apie valandą. „Prieš apklausą manęs paprašė pasirašyti kažkokį dokumentą, tačiau jis buvo parašytas tik lietuvių kalba. Pasakiau, kad nepasirašinėsiu to, ko negaliu suprasti. Tuomet man buvo pasiūlyta jį išversti, esą perskaitys rusiškai, bet pasakiau, kad negaliu ir tuo pasitikėti. Galiausiai nuspręsta filmuoti, aš kalbėsiu rusiškai, jie – kažkoks prokuroras, vertėjai, vers į lietuvių kalbą. Ši procedūra užtruko kone visą dieną“, – prisiminė vyras. Jo teigimu, visa tai vyko taip apgailėtinai, kad iki šiol tai prisiminti jam labai nemalonu. Situacija esą pasikeitė tik tuomet, kai vyro artimieji pradėjo jo ieškoti per Latvijos policiją, o šie kreipėsi į Lietuvos pareigūnus. Esą tik tuomet buvo suprasta, kad pašnekovas tikrai susidūrė su rimtomis problemomis. „Kai viskas baigėsi, pareigūnai mums tiesiog pasakė: „Viso“. Išėjome iš policijos taip, kaip stovime – be dokumentų, telefonų.
Tačiau niekam tai nerūpėjo. Keista jam tai, kad niekas iš Kauno policijos daugiau jam neskambino, nieko neklausė, apie tyrimo eigą neinformavo. „Supratome, kad kažkas čia nėra gerai. Tačiau ką galėjome padaryti? Esame vienoje šalyje, tai nutiko kitoje. Pats ėmiau klausti, gal kažką rado? Man aiškino, kad dirbama labai sunkiai, vyksta tyrimas – tai vieninteliai atsakymai, kuriuos gavau. Galiausiai sulaukėme dokumentų, kad visa ši byla uždaryta nesurinkus pakankamai įrodymų“, – stebėjosi pašnekovas. Tik po I. Strazdauskaitės nužudymo šis tyrimas buvo atnaujintas, bylą perėmė LKPB.
Jeigu policija taip atsainiai atliko savo pareigas, nekeista, kad ji nerado jokių nusikaltėlių.
Be to, I.Strazdauskaitės užpuolimo aplinkybės buvo visai kitokios – jeigu tikėti policija, Vilniaus Kauno greitkelyje prie Elektrėnų ją taranavo čigonai (sunku tuo patikėti, nes nėra tos avarijos liudininkų, ir niekas nepaskambino policijai apie užpuolimą, nors dienos metu greitkelis pilnas automobilių. Kitas dalykas, kas būtų likę iš merginos „Audi“, jeigu ją taranuoti greitkelyje?), paskui įmetė į bagažinę, nuvežė 30 km. į mišką, ir ten mirtinai uždaužė kastuvu. O savo grobį – „Audi“ plėšikai nuvežė į mišką, ten numetė, ir niekada nesugrįžo pasiimti savo grobio.
Tokia yra policijos sukurta pasaka, kuria niekas netiki. Matyt, tam, kad tokiomis pasakomis daugiau niekas neabejotų, Kauno policija ir prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl ‚Laisvo laikraščio“ (kuris tik dirbo savo darbą – kėlė versijas) publikacijų. Ši žmonių gasdinimo akcija suveikė – dabar straipsniai apie šią bylą toliau skaitomi, tačiau niekas neberašo komentarų apie tai, kad netiki šiomis policijos pasakomis.
Jeigu policija nori pasakyti, kad latvių ir Strazdauskaitės užpuolimai susiję, tai tada vėl kyla klausimas apie policijos kompetenciją – kodėl ginkluoti užpuolikai nebuvo surasti ir sulaikyti? Kodėl reikėjo dar vienos aukos, kad juos surasti? Sprendžiant iš latvių pasakojimo, akivaizdu, kad policija nepadarė nieko, kad surasti nusikaltėlius. Kita vertus, jeigu tie patys čigonai, užpuolę latvius, ir vėliau – Strazdauskaitę, kodėl jie, kaip latvius, merginos tiesiog neišmetė į gatvę, o vežė 30 km tam, kad mirtinai uždaužyti?
O kol kas „Laisvas laikraštis“ rašo atsiliepimus Žurnalistų etikos inspektoriui, kuri pradėjo tyrimą pagal I.Strazdauskaitės motinos pareiškimą, neva „Laisvo laikraščio“ straipsniai yra neetiški ir šmeižikiški:
Pateikiame vieno iš šiame straipsnyje minimų žurnalistų – Alvydo Veberio atsakymą ZEIT:
ATSAKANT
j E.Strazdauskienės skundą
Atsakant į jūsų raštą, (kur pastabos, priekaištai, kaltinimai paminėti man ir kitiems straipsnių autoriams) atsiųstą iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2017 -05-30) Nr.(SK~69) S-385 į „UAB „Laisvo laikraščio“ Lietuvai redakciją, atkreiptinas dėmesys, kad leidinys ir jo straipsnių autoriai savo pagrindine misija laiko žodžio laisvės, kaip svarbiausio demokratijos garanto, įgyvendinimą visuomenėje. Leidinys atviras visiems piliečiams ir visoms nuomonėms. Redakcijai pateikiami rašiniai necenzūruojami. Dalis piliečių nusiskundimų, informacijos atkeliauja j redakciją, kai jų informacija ar skundai yra atmetami didžiųjų „demokratiškų“ ir „nepriklausomų“ portalų. Tokiu būdu laikraštis ne deklaratyviai, o realiai gina piliečių konstitucinę informacijos skleidimo teisę, kurią neretai pažeidinėja solidžtais save laikantys leidiniai. Laikraštis negauna dotacijų, nesinaudoja SRTRF ir kitų biudžetinių fondų parama.
Ievos Strazdauskaitės tragedija įgavo didelį atgarsį visuomenėje, bet tai tikrai ne „Laisvo laikraščio“ iniciatyva ar leidinio straipsnių autorių kaltė. Jis įsijungė, kai šis įvykis jau buvo plačiai aptarinėjamas žiniasklaidoje, ir kai akylesni piliečiai pastebėjo oficialiai skelbiamų versijų logines skyles, tam tikrą pareigūnų „mėtymąsi“, todėl mąstantys žmonės ir pradėjo kelti savo prielaidas bei versijas. Jas patikrinti – jau ne žurnalistų, o atitinkamų teisėsaugos institucijų priedermė. Juk anksčiau buvo praktika, kai bet kokia spaudoje pasirodžiusi panašaus pobūdžio žinia, automatiškai papuldavo į jų akiratį ir buvo atitinkamai vertinama.
Kaip matome iš oficialių pranešimų, pareigūnai galimai žinojo, kad Ieva Strazdauskaitė „vežė krovinį“ ir matomai numanė jo pobūdį. Apie tai pirmas prakalbo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Tiek buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSC3K) pirmininko-teisininko A,Paulausko bei kitų aukštų pareigūnų iškeltos pačios pirmosios versijos, kad I.Strazdauskaitės mirties motyvas abejotinas, kad ji nužudyta norint užvaldyti automobilį. Tuo netiki ne tik buvusi LR generalinės prokuratūros prokurorė, šiuo metu teisininkė D.Guobienė ir beveik kiekvienas teisininkas ar mąstantys piliečiai. Jie abejoja pareigūnų ir sisteminės žiniasklaidos tendencingai ir įkyriai eskaluojama versija, kad tame nusikaltime būtent automobilio vagystės motyvas. Tuo tarpu jis šalikelėje numestas ir paliktas likimo valiai. Kodėl pareigūnų gausa sukėlė sąmyšį su švyturėliais, kad visi matytų jų skubo¬tus veiksmus ir nusikaltėliai galėtų pasprukti? Ar tai reiškia, kad tokiu būdu vykdo pa¬salą, kad sugauti nusikaltėlius? Gal priešingai, norima duoti suprasti, kad mes jus gaudome, o jūs slėpkitės? Generaliniui komisarui LPemavui, nepagalvojus apie tolimesnes pasekmes, gal per greit išsprūdo versija, kad galimai vežtas krovinys? Žodis ne žvirblis, jo nesugausi. Ši nuomonė neliko nepastebėta. Kodėl E.Strazdauskienė dėl šios paskleistos versijos nesiskundžia? Bijo pareigūnų, kaip ir daugelis nuo jų nukentėję?
I.Strazdauskaitės garbę ir orumą gali apginti tik teisėsauga, turinti visas galimybes išsiaiškinti faktines aplinkybes ir motyvus. Žmonės tik išsakydavo vieną ar kitą savo versiją ar nuomonę. Kaip apibrėžia Visuomenės informavimo įstatymas, nuomonė paprastai laikoma subjektyvia, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau kiekvienam asmeniui yra suteikta teisė patikslinti ar paneigti išspaudintą informaciją. Pareiškėja kažkodėl nematė reikalo šia teise pasinaudoti operatyviai ir nemokamai, bet nepagailėjo lėšų didžiulės apimties skundui paruošti.
Kaip buvo minėta, laikraštis negauna jokios biudžetinės paramos ir neturi galimybės Išlaikyti tiek specialistų, kaip didieji leidiniai Suprantame, kad tai tam tikra prasme atsiliepia į žinių pateikimo sklandumą, stilių ar raišką, nes dažniausiai mums rašo įvairių profesijų žmonės, nežinantys žurnalistikos subtilybių, bet jaučiantys pilietinę pareigą atkreipti dėmesį j visuomenės skaudulius. Manau, kad šiuos mūsų laikraštyje pasitaikančius dėstymo ar raiškos trūkumus pilnai atsveria įstatymu įtvirtinta atsakymo teisė, įgalinanti kiekvienam subjektui operatyviai ir tiesiogiai ginti teisybę ir savo interesus.
Nusikaltėlių ir išlaikytinių klanai visais įmanomais būdais bando užgniaužti žiniasklaidą. Tai mėgino daryti ir pagonybės puoselėtojai „žalieji valstiečiai“. Viena jų, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė Dovilė Šakaiienė atsiėmė savo įregistruotas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, įpareigojančias žiniasklaidą skelbti daugiau pozityvios informacijos. Pasak jos, toks sprendimas padarytas supratus ir įvertinus, kad šis pateikimas buvęs skubotas, o pati problema – neišdiskutuota. „Mano rankomis pateiktos įstatymo pataisos lengvai galėjo tapti priemone suvaržyti žimasklaidos darbą, riboti žodžio ir minties laisvę bei konstitucinę teisę turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti „, – sako D. Sakalienė.
Jos Ekscelencija LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime apie demokratiją ir bandymą užčiaupti žiniasklaidą, viešumą… be užuolankų, pagaliau išgirdusi tautos balsą, tiesiai šviesiai rėžė:
„Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir PROTO… Neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti…bausti, užčiaupti, pasodinti… Ne veltui Pasaulinė žimasklaidos laisvės diena šiemet buvo skirta būtent teisei gauti informaciją. Tačiau Lietuvoje matėme mėginimus atriboti visuomenę nuo informacijos iš uždarų teismo posėdžių, o skiriant į atsakingas pareigas neleisti remtis kriminalinės žvalgybos duomenimis. Paprasčiau tariant, apie tuos, kas nori valdyti valstybę, – jokios neigiamos žinios! Tai – noras valdyti, bet kokia kaina ir tiesus kelias į valstybės valdymo kriminalizavimą. Prieš bandymus užčiaupti žiniasklaidą solidariai sukilusi ketvirtoji valdžia apgynė žodžio laisvę. Tačiau žimasklaidos laisvės tyrime Lietuva vis dėlto smuktelėjo per 4 vietas dėl per¬nelyg didelio suartėjimo su politikais ir verslu. Užkirtus kelią partijoms tiesiogiai turėti ir valdyti žimasklaidos priemones, randama aplinkinių kelių manipuliuoti informacija. Tačiau žmonės nori žinoti tiesą. Visuomenės kritinį mąstymą ir informacinį raštingumą ugdo pilietiškoji „feisbuko“ karta. Jeigu į vieno žmogaus kvietimą nebijoti atsiliepia dešimttūkstantinė minia Laisvės piknike, kokiu galingu balsu taptume tiesiog nebijodami kalbėti.“,- kalbėjo pranešėja.
Teismai ir prokurorai bei visas teisingumo vykdytojų ir biurokratų korpusas bijo viešumo ir slepia beveik viską nuo visuomenės, apart jų pačių pagyras ant kiek jie reikalingi. Gerai, nors metiniame pranešime Prezidentė galiausiai pasinaudojo šalies Konstitucija, įstatymais, išgirdo tautos balsą ir išsakė ganėtinai pagrįstą, objektyvią ir griežtą kritiką visais klausimais.
Yra išimčių ir esama dorų teisėsaugos darbuotojų. Nereikėtų viską nupiešti juoda spalva. Štai, teisingumo vykdytojai išdrįso atvirame teismo posėdyje nagrinėti Šiaulių AVPK ONNT komisarų nusikalstamo susivienijimo bylos (85 tomai) tyrimą Panevėžio apygardos teisme. Žiniasklaida, apart „Laisvo Laikraščio“, matyt, įbauginta dėl galimo susidorojimo su jais, net nedrįsta kišti nosį į teismo rūmus, kad supažindintų ir parodytų visuomenei, kad teisingumą šalyje vykdo nusikaltėliai. Ryšium su šiuo ir daugeliu kitų rezonancinių bylų atvejais, šalyje teisėsaugos prestižas kritęs, nes jos pareigūnai dalyvauja nusikalstamuose susivienijimuose, slėpdami jų pačių daromus nusikaltimus (tebevykstanti Šiaulių AVPK ONTT pareigūnų Rezonancinė byla ir kt. padaryti jų kriminaliniai ir korupciniai nusikaltimai), todėl jų keliamomis versijomis negalima 100 % pasitikėti.
Manau, kad Pareiškėjos (I.Strazdauskaitės mamos E.Srazdauskienės) reikalavimas pripažinti informaciją „neatitinkančią tikrovės“ yra nepagrįstas, nes apie jos atitikimą ar neatitikimą tikrovei gali spręsti tik teisėsaugos institucijos, baigusios tyrimą ir teismams priėmus atitinkamus sprendimus. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus jsatymo numatytus atvejus“. Žiniasklaidos prerogatyva viską išsamiai patikrinti ir visuomenei pateikti visas įmanomas versijas ir motyvus, kad neatsirastų galimybės slėpti TIESĄ.
Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, laikau tikslinga, kad Pareiškėjos skundo nagrinėjimas butų atmestas ir neaskaluojama be pagrindo ši tema. Po tokių E.Strazdauskienės skundų lieka neaišku, ar ji pati nori eskaluoti šią temą ar likti ramybėje, laukiant teisėsaugos institucijų išvadų?
Alvydas Vėberis
Policija suklastojo net „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus A.Drižiaus bandymo nužudyti bylą
Kaip žinia, LL redaktorių A.Drižių mafijinė teisėsauga bandė nužudyti – 2013 m. gegužės 27 d. A.Drižiaus vairuojamą automobilį „Twingo“ taranavo jį pasivijęs vilkikas, važiavęs antra eismo juosta. Vairuotojas pasivijo „“Twingo“ sąmoningai pasuko vairą į dešinę, ir taranavo lengvąjį automobilį „Renault Twingo“.
A.Drižiaus mašina kaip kamuolys nulėkė į pamiškę, jis per stebuklą liko gyvas, atsipirko tik kaukolės lūžiais ir sulaužytais šonkauliais.
„Fūros“ vairuotojas Martynas Levulis sakė nieko nepastebėjęs, netyčia užkabino „Twingo“.
A.Drižius nurodė, kad tai buvo sąmoningas bandymas jį nugalabyti, ir tame dalyvavo ir policijos tyrėja R.Lauraitienė, sąmoningai suklastojusi eismo įvykio planą.
Pvz., BPC užfiksavo ir perdavė policijai, kad įvyko avarija 15.47
o „tyrėja“ R.Lauraitienė nurodė, kad įvykio vietos planą jį nubraižė 15.46, t.y. likus minutei iki pranešimo apie avariją
Tokių klastojimų buvo pilna visa šio bandymo nužudyti bylą, tačiau teismas nusprendė, kad M.Levulis netyčia sukėlė avariją, ir atėmė iš jo teises dviem metams
