Grybauskaitės paskirta teisėja Sigita Fomičiova : „tai, kad teismas septynis kartus klastojo savo nutartis, nėra teisiškai reikšminga“

Aurimas Drižius

Dalia Grybauskaitė renkasi teisingus kadrus teisingumui vykdyti. Šiandien gavau eilinę klastotę iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Jauna, graži moteris Sigita Fomičiova (nuotr. vir6uje), „ekscelencijos“ paskirta teisėja, jau ėmėsi vykdyti teisingumą taip, kaip reikia Dalytei. Aš jau nekalbu apie tai, kad tokiai fomičiovai reikės čia gyventi ir kasdien nemirksint žiūrėti į žmonių akis ir sakyti : „Lietuvos Respublikos vardu“.

Žodžiu, toks reikalas, kad jau aštuntą kartą paprašiau Vilniaus miesto apylinkės teismo panaikinti cenzūrą, kurią tas pats tipo teismas įvedė dar 2009 m. Tada tokia teisėja Vansevičienė man uždraudė rašyti straipsnius apie A.Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime. Kadangi aš nesilioviau, ir pateikiau faktus, kad A.Sadeckas buvo kertinė šios privatizavimo aferos figūra, tas pats tipo teismas mane už žurnalistiką nuteisė aštuonis kartus, o A.Sadeckas teismo prašė mane pripažinti recidyvistu.

Nors teismui buvo pateikta Konstitucija, kurios 44 str. 1 d. nurodo, kad „masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Žinodami, kad cenzūra neteisėta ir dar įvesta pagal melagingą A.Sadecko skundą, tie patys tipo teisėjai aštuonis kartus atmetė mano prašymus ją panaikinti.

Visus tuos kartus Vilniaus apylinkės teismo teisėjų „grietinėlė“ nėrėsi iš kailio, kaip apeiti įstatymą, ir kaip pagrįsti savo melą, kad įteisinti cenzūrą.

Kai kurie teisėjų išgalvoti sprendimai yra tiesiog perliukai. Pvz., Viena tokia teisėja Zoja Monid (neseniai mirė nuo insulto, matyt, kad sąžinės balsas neatlaikė) parašė, kad Konstitucija ir įstatymai „tėra deklaratyvūs teiginiai“. Jos gudručiai iš teisėjų etikos komisijos man nurodė, kad tai nebuvo grubus įstatymų pažeidimas, todėl kelti drausmės bylą Z.Monid atsisakė.

Kitas teisėjas Zaluba man parašė, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių viešinimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas vienasmeniškai keitė privatizavimo įstatymus, tokia tipo teisėja Fausta Vitkienė sugalvojo, kad aš tai turėjau žinoti anksčiau : „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“.

Galiausiai, kai teismas ir prokuratūra pripažino, kad “Sadeckas dalyvavo sprendžiant privatizavimo klausimus”, tokia tipo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą panaikinti cenzūrą, nes “tai nėra nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės”.

Žodžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismas beveik dešimt metų klastojo savo nutartis sadeckų naudai, ir galiausiai po penkerių metų teismas man pranešė, kad “jau suėjo senatis skundui paduoti”. Galiausiai tik aukščiausiojo teismo septyni teisėjai mane išteisino2015 m. paskutinėje cenzūros byloje, nurodę, kad negalima teisti žmogaus už teisėtą veiklą. Tačiau likau nuteistas dar šešiose cenzūros bylose, o mano turtas parduotas varžytinėse, kad “atlyginti padarytą Sadeckui žalą”.

Kai paprašiau atnaujinti terminą skundui paduoti, nes įstatymas numato tokai galimybė, ir nurodžiau, kad teismas septynis kartus klastojo savo nutartis, ir kad penkeri cenzūros metai praėjo ne dėl mano kaltės, tokia naujos kartos teisėjukė Fomičiova nė nemirktelėjusi man atrašė, kad “tai nėra teisiškai reikšminga”.

Apie tai, kad aš prašiau atnaujinti terminą skundui paduoti, teisėjukė Fomičiova nieko nepasisakė, matyt, nesugalvojo, kaip tą argumentą atmesti.

Nurodžiau, kad daugiau nei 16 Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjų sąmoningai veikė prieš Konstituciją ir įstatymus, įvesdami cenzūrą, ir atsisakinėdami ją panaikinti. Tai tęsiasi beveik 10 metų, ir tai sukėlė man labai sunkias pasekmes (buvau daug kartų nuteistas, varžytinėse parduotas vienintelis mano turėtas nekilnojamasis turtas, teismas atsisakė man leisti dalyvauti Seimo rinkimuose, nors buvau iškeltas kandidatu, nes „neva buvau atlikęs bausmės“).

Nurodžiau, kad dėl visų šių neteisėtų persekiojimų esu pareiškęs Lietuvos Respublikai 1 mln. eurų ieškinį, ir reikalauju, kad žala būtų išieškota ir neteisėtas nutartis priėmusių teisėjų. Ieškinys šiuos metu yra Apeliaciniame teisme. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas man raštu pasiūlė kreiptis į STT, kad būtų įvertintas minėtų teisėjų darbas.

Kartu prašau atnaujinti civilinės bylos Nr. 2S-2628-881/2018 procesinį terminą paduoti prašymui panaikinti cenzūrą. Mat CPK 78 straipsnis. Procesinių terminų atnaujinimas nurodo, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Surašiau visas mano paminėtas priežastis – teismui Konstitucija ir įstatymai tėra „deklaratyvūs teiginiai“, faktai man turėjo būti žinomi anksčiau, negu jie įvyko, viešai žinomų dalykų aprašymas yra nusikalstama veikla, ir panašias teismo priimtas nesąmones.

Kadangi tas tipo Vilniaus miesto apylinkės teismas iš manęs tyčiojasi jau dešimt metų, o vos aš juos pavadinu nusikaltėliais, gaunu du metus kalėjimo lygtinai už „nepagarbą teismui“, todėl galiu ir aš sau leisti linksmintis. Laiko iki nelauktos mirties dar tikiuosi turiu, nors vieną kartą autoavarijoje vilkikas man sudaužė kaulus, tačiau sąmonė liko.

Tačiau aš vis tik stebiuosi – kaip tokios jaunos mergaičiukės, kaip fomičiovos, kuriančios planus dar ilgai gyventi laisvoje Lietuvoje, tarnaujant mafijai, apkabina savo vaikus ir išleidžia juos į mokyklą, o vėliau ramia sąžine griauna žmonių likimus. Nejaugi jos mano, kad taip bus amžinai? Yra