Dėl teisėjos Lidijos Valentukonytės nusikaltimų

Generalinei prokuratūrai

Pareiškėjas Aurimas Drižius, ak.
Konstitucijos per.23b, Vilnius, llredakcija@gmail.com

2021 m. sausio 20 d.

Pranešimas apie sunkų nusikaltimą

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Valentukonytė civilinėje byloje Nr. e2-4821-608/2021 priėmė tokią nutartį :

patenkinti ieškovo Vyganto Sliesoraičio prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Patikimas Verslas“, buveinė J. Savickio g. 4, LT-01108 Vilnius, juridinio asmens kodas 303121202,  iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento, internetinėje svetainėje laisvaslaikraštis.lt publikuoti, įpareigojant padaryti laikinai neprieinamus vartotojams ir visuomenei, 2020 m. sausio 13 d. straipsnį „Už vilnietę kažkas deklaravo pajamas – VMI tiria dokumentų klastojimą“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/uz-vilniete-kazkas-deklaravo-pajamas-vmi-tiria-dokumentu-klastojima/), 2020 m. spalio 16 d. straipsnį „Kas vadovauja nacionaliniam saugumui strateginę reikšmę turinčiam objektui (GGG) arba kam dirba Lietuvos teisėsauga ir teismai?“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/kas-vadovauja-nacionaliniam-saugumui-strategine-reiksme-amobjektui-ggg-arba-kam-dirba-lietuvos-teisesauga-ir-teismai/), 2020 m. lapkričio 18 d. straipsnį „Dešinioji Roko Masiulio ranka V.Sliesoraitis sutuoktinei ir dukroms grasina, kad savo pažinčių dėka „pasodins“ į kalėjimą“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/desinioji-roko-masiulio-ranka-v-sliesoraitis-sutuoktinei-ir-dukroms-grasina-kad-savo-pazinciu-deka-pasodins-i-kalejima/), 2020 m. gruodžio 4 d. straipsnį „AB „Giraitės ginkluotė“ valdybos pirmininkas V.Sliesoraitis įmonę pirko už 700 tūkst., pardavė už 2 tūkst.“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/24249-2/) ir 2020 m. gruodžio 9 d. straipsnį „Dar nepaskirtas „Lietuvos geležinkelių“ valdybos pirmininkas V.Sliesoraitis jau grasina apriboti „Laisvo laikraščio“ veiklą“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/dar-nepaskirtas-lietuvos-gelezinkeliu-valdybos-pirmininkas-v-sliesoraitis-jau-grasina-apriboti-laisvo-laikrascio-veikla/).

Ieškovo Vyganto  Sliesoraičio, gyvenančio M. K. Čiurlionio g. 3-34, LT-03104 Vilnius, asmens kodas 35403280271, reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Patikimas verslas“, buveinė J. Savickio g. 4, LT-01108 Vilnius, juridinio asmens kodas 303121202, nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar/ir trečiuosius asmenis, 10000,00 EUR (dešimties tūkstančių eurų) sumai, uždrausti disponuoti areštuotu turtu, palikti teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), uždrausti disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškovu Vygantu Sliesoraičiu, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams. Bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi neviršyti 10000,00 EUR sumos.

Tokiu būdu teisėja Valentukonytė šioje byloje priėmė nutartį įvesti cenzūrą ir kontroliuoti žiniasklaidos tūrinį, net neišnagrinėjusi pareiškėjo ieškinio, tačiau avansu patenkinusi „pretenziją“ ir sustabdžiusi laikraščio leidybą.

Žinoma, kad tai neteisėta ir nusikalstama teisėjos Valentukonytės nutartis, tik bėda, kad teisėjai, spręsdami kitų žmonių likimus, už savo nusikaltimus neatsako.

Nutartis nusikalstama dėl tokių priežasčių:

1. Teisėja Valentukonytė nusprendė įvesti cenzūrą laisvai spaudai ir pati spręsti, ką laikraščiams galima rašyti, o ko ne.

Žinoma, tai laisvos spaudos pabaiga. Uždraudusi publikuoti straipsnius, kurie kai kam nepatinka, teisėja Valentukonytė įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

2. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
3. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Ar teisėja Valentukonytė yra bent pavarčiusi LR Konstituciją, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo? Jau nekalbant apie įstatymus, kuriais turėtų remtus. Kiek pamenu, Teismų įstatymas numato, kad „teisėjas, priimdamas nutartis, klauso tik įstatymo“.

4. Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnis. Teisė ginti informavimo laisvę
5. Kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją.
6. Draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvįar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai.

Šiuo atveju teisėja Valentukonytė persekioja ‚Laisvą laikraštį“, nurodydama pašalinti jo paskelbtus straipsnius ir sužlugdydama jį ekonomiškai – uždarydama jos sąskaitas bankuose, kad jis negalėtų būti leidžiamas.

4. Teisėja Valentukonytė iš esmės jau išnagrinėjo šią pretenziją, padarė tai už akių, nurodydama sustabdyti laikraščio leidybą ir išimti tam tikrus straipsnius, kurie nepatinka ieškovui.

Nors visi įrodymai, kad ‚Laisvame laikraštyje“ pateikti straipsniai atitinka tikrovę ir yra faktiniai duomenys (dokumentų kopijos yra pridėtos prie minėtų straipsnių), teisėja Valentukonytė nusprendė uždrausti skelbti tiesą, nes tai nepatinka ieškovui.

Tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba, ir tarnybos pareigų neatlikimas.

Laikraščio uždarymas, net neišklausius jo, yra akivaizdus banditizmas ir piktnaudžiavimas tarnyba. Taip pat nurodymas išimti tam tikrus straipsnius, net neišnagrinėjus, ar jie atitinka tikrovę ar yra faktiniai duomenys, yra piktnaudžiavimas tarnyba ir cenzūros įvedimas.

Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013), Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 100/2014). Atitinkamai šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tada, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti.

Piktnaudžiavimas, kaip ir bet koks kitas nusikaltimas, yra ne tik priešinga baudžiamajai teisei veika, bet ir pavojinga tam tikroms valstybėje vertinamoms vertybėms veika. Tai veika, daranti žalą kažkokiems gana svarbiems interesams (vertybėms). BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, ji reikalauja padarinių – turtinės ar neturtinės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

Ar neturtinė žala yra didelė, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Asmens užimamos pareigos automatiškai nesuformuoja visuomeninės reikšmės. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė. Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K- 262/2011).

Šioje byloje teisėja Valentukonytė, žinodama, kad ji veikia neteisėtai, uždarė ‚Laisvą laikraštį“, kuris leidžiamas jau daugiau nei 15 metų. Neteisėtai nurodė ištrinti to portalo straipsnius, o patį laikraštį uždaryti, uždėjus jos sąskaitomis 10 tūkst. eurų dydžio areštą. Akivaizdu, kad tokia neadekvati bausmė, net nepradėjus nagrinėti ieškinio, sukėlė „Laisvam laikraščiui“ sunkias pasekmes ir padarė jam didelę žalą – jis negalėjo būti toliau spausdinamas, nes neturėjo lėšų spaustuvei sumokėti, laikraščio prenumeratoriai negavo leidinio. Iš esmės šis verslas buvo sunaikintas vieninteliu neteisėtu ir nusikalstamu teisėjos Valentukonytės brūkštelėjimu.

Teisėja Valentukonytė suprato, kad toks žingsnis sukels leidinio uždarymą, ir sąmoningai to siekė.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Nė vienas iš teisėjos Valentukonytės nurodytų pašalinti straipsnių nepatenka į minėtą kategoriją – t. y. teismas nėra pripažinęs, kad tie straipsniai susiję su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Tačiau vis tiek nurodyta juos pašalinti, nes to pageidavo ieškovas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi tokios pačios pozicijos ir ne kartą yra konstatavęs, kad „asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės.“

Remiantis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Lidijos Valentukonytės nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnyba

Pripažinti mane nukentėjusiuoju šioje byloje.

Kuo skubiau panaikinti minėtą Valentukonytės nutartį, nes leidinius kasdien yra daroma žala

Aurimas Drižius