Valdas Anelauskas : Dėl karo Ukrainoje pirmiausia reikėtų kaltinti Ameriką ir NATO

galicia

galicia

 

Dėl karo Ukrainoje pirmiausia reikėtų kaltinti Ameriką ir NATO

 

1 dalis

 

Kai tik pasaulį apskriejo žinia apie prasidėjusį karą tarp Ukrainos ir Rusijos, teko man paskui visą dieną atsakinėti į draugų bei pažįstamų įvairius klausimus. Amerikiečius pagrindinai domino mano paties nuomonė, kai tuo tarpu europiečiams rūpėjo sužinot, ką apie šį karinį konfliktą galvoja amerikiečiai.

 

Na, jeigu imt už gryną pinigą ką žiniasklaida čia sako apie amerikiečių nuomonės apklausas, kad net du trečdaliai jų atseit pasisako už karinę pagalbą Ukrainai, ir net už tiesioginę JAV konfrontaciją su Rusija, o Putiną neva laiko didžiausiu priešu, tai vaizdas gal ir susidarytų toks, jog visi amerikiečiai šiandien būtent labai agresyviai ir yra nusiteikę. Tačiau juk ir jeigu Lietuvos žiniasklaida tikėt, tai juk panašus (ar gal net kraupesnis) vaizdas ir apie lietuvius bus…

 

Kada sakoma, kad amerikiečiai nori karo, kad nuolat kišasi į kitų šalių reikalus, siekia valdyti visą pasaulį, tai įsivaizduojame turbūt kažkokį stereotipinį „misterį Tvisterį“, ar „vidutinį statistinį“ amerikietį, bet iš tikrųjų juk čia tokio kaip ir nėra. Pentagonas ir Volstritas su Holivudu — tai dar toli gražu ne visa Amerika. 

 

Paprastam eiliniam amerikiečiui išorinis pasaulis, tiesa pasakius, apskritai nerūpi, nenorėtų jis dėl kažkokio to, jam visiškai abstraktaus, pasaulio eiti kažkur kariaut… Pakankamai ilgai gyvenau Amerikoje ir man išvis atrodo, kad JAV kaip „pasaulio policininko“ vaidmenį visada čia lyg šešėlis lydi didelės (net sakyčiau labai didelės) dalies amerikiečių būtent nenoras būti tais policininkais… Juos paprasčiausia nedomina pasaulis už Amerikos ribų. Turiu omeny būtent vadinamąją tyliąją daugumą.

 

Na o per visas „visuomenės apklausas“ tų paprastų eilinių žmonių nuomonės juk niekas niekur ir neklausia, ji ir žiniasklaidai neįdomi — kaip Lietuvoje, taip ir Amerikoje. Lygiai kaip ir daugumai paprastų žmonių visai neįdomi politikų nuomonė.

 

Taip jau susiklostė, kad anais laikais disidentu buvau Tarybų Sąjungoje, o paskui tapau ir Amerikoje. Na tai čia pagrindinai ir bendrauju aš su daugmaž disidentiškų pažiūrų amerikiečiais. Todėl ir jų nuomonė, nuotaikos jų irgi, suprantama, negali būti pateikta kaip visos Amerikos visuomenės veidrodis. Tačiau būna pasitaiko kartais pabendraut ir su būtent eiliniais, paprastais amerikiečiais, be jokių aiškiai reiškiamų politinių pažiūrų, kada būtent ir įsitikinu, jog ir tų žmonių — tyliosios daugumos — nuomonė irgi gerokai skiriasi nuo Amerikos oficiozo…

 

Pavyzdžiui, vasarą kartą buvom nuvažiavę nusipirkt braškių į netoliese čia esančią fermą. Ten braškes pačiam reikia rinkt, užtat labai pigiai jos kainuoja. Na tai kol aš jas rinkau priėjo prie manęs tos braškių fermos savininkas (kurio pavardė, beje, Javoniuk, taigi tikėtina, jog gal net ukrainietiškos kilmės), įsikalbėjom, jis pasidomėjo iš kur aš kilęs, o kai pasakiau tai iškart ir paklausė, kokia mano nuomonė apie Putiną. Atsakiau jam, kad man Putinas patinka, kad aš apskritai palaikau Rusiją. Na tai tada tas ūkininkas ėmė tarsi skųstis man, kad Amerikoje propaganda žmones vis įtikinėja, jog ir Putinas blogas ir Rusija bloga, kai tuo tarpu jam šitaip neatrodo… Nieko jam rusai niekad blogo nėra padarę. Kai tuo tarpu pačios Amerikos valdžia — net labai daug. Jis, tiesa, taip ir nepaaiškino man, kuo konkrečiai jam Amerikos valdžia bloga.

 

Bet užtat aš tada jam papasakojau apie tai, jog Amerikos valdžia sukišo net penkis milijardus dolerių, kad sukelt chaosą ir karą Ukrainoje. Ir paklausiau, ar kada nors jam jo valdžia yra davus nors vieną dolerį. Atsakė žmogus, kad ne, niekad iš valdžios nėra jokios paramos savo braškių ūkiui gavęs, nė vieno cento. Ir dar pridūrė paskui, kad jeigu bent mažas trupinėlis iš tų milijardų, kur Ukrainos neva „demokratizacijai“ Amerika išleido, būtų štai tokiems, kaip jis, smulkiems ūkininkams paremt skirta, Amerikoje, na tai tada ir jis būtų labai dėkingas Amerikai pilietis, o dabar nėra už ką… Rusija jam nieko blogo nepadarė, o Amerika — nieko gero.

 

Tai šitokia paprasto amerikiečio žemdirbio nuomonė. Na arba dar, galiu ir kitą pavyzdį duot, čia bus paprasto darbininko, kaip anais laikais vadindavo, proletaro nuomonė. Kada sutikom Naujuosius metus, tai vidurnaktį išėjom su šampano buteliu į gatvę, kad pasveikint kaimynus. Čia šalimais, kitame name, gyvena jauna šeima, kur žmona namie su vaiku būna, o vyras jos yra, man atrodo, kažkoks paprastas darbininkas, kas matosi tiesiog ir iš jo išvaizdos, kaip apsirengęs rytais į darbą išeina. Žodžiu, tipiškas Amerikos proletariato atstovas. Na tai užėjom pas juos, pasveikinom, šampano kartu išgėrėm, ir kažkaip užsiminiau aš jiems, kad ką tik žiūrėjom Rusijos prezidento Vladimiro Putino naujametinį pasveikinimą. Na tai tas kaimynas iškart man ir pasakė (labai entuziastingai pasakė), kad Putinas yra „good guy“ (geras vaikinas), o tuo tarpu Amerikos prezidento Baideno nekenčia jis, tiesiog pernešt negalįs. Ne koks rusas, o mano kaimynas amerikietis tą sakė!..

 

Galiu pridėt, kad aš ir tikrai nepažįstu nė vieno amerikiečio, kas Baideną būtų per šiuos pirmuosius jo prezidentavimo metus palaikęs ir sakytų, kad jis „good guy“. Na o apie Rusijos prezidentą Putiną, taip, gan daug kas sako! Paprasti eiliniai Amerikos žmonės tą sako! Ir tai, kartoju, ne kokie laisvamaniai disidentai, o būtent paprasti Amerikos provincijoje gyvenantys valstiečiai ir darbininkai. 

 

Kokiame nors Niujorke, ar Vašingtone, tai „elito“ nuomonė, aišku, yra kitokia. Todėl turbūt ten visokias tas vadinamas visuomenės apklausas būtent ir atlieka. O paprastų amerikiečių nuomonės niekas neklausia. Todėl, kad jų nuotaikos būtent labai skiriasi nuo Ameriką valdančiųjų globalistų nuomonės ir nuotaikų. Tad čia aš ir pateikiau todėl kelis pavyzdžius, būtent tikros Amerikos.

 

Taip kad paprasti amerikiečiai ir Rusijos atžvilgiu tikrai nėra tokie agresyvūs, kaip gali iš tolo pasirodyti. Niekas iš paprastų eilinių amerikiečių čia karo su rusais nenori, nereikia jiems jo! Rusija jiems nėra priešas. Na o jeigu paklaust amerikiečių disidentų nuomonės, tai ir išvis, kaip mano draugas Džimis kartą man pasakė, kad jeigu kiltų dabar karas tarp Amerikos ir Rusijos jis kovotų rusų pusėje. Ir tai ne koks šviežias emigrantas iš Rusijos šitaip kalba, o škotų kilmės amerikietis, kurio protėviai atvyko į Ameriką turbūt prieš kokius 300 metų!..

 

Kaip sakė įžymusis amerikiečių disidentas Polas Kreigas Robertsas, kadaise buvęs JAV finansų ministro pavaduotoju, „išprotėjusi, nusikalstama vyriausybė Vašingtone, nepriklausomai nuo to, kas į ją įeina — demokratai ar respublikonai, nepriklausomai nuo sekančių rinkimų rezultatų, yra pati didžiausia grėsmė gyvybei mūsų planetoje, kokia tik kada nors apskritai egzistavo“. Pasirašau po kiekvienu jo žodžiu! Ir su tokia nuomone ne tik mano bičiulis Džimis, bet tikrai net labai daug kas iš amerikiečių šiandien sutiktų.

 

Taip kad štai tokios Amerikoje nuotaikos. Vieni siekia karo, labai nori jo, o kitiems gali tekt paskui dėl to žiauriai kentėt… Kaip kadaise bolševikų vadui Trockiui vienas žydų rabinas gerai pasakė, kad trockiai padaro revoliucijas, o paskui bronšteinams tenka už tai atsakyt, skaudžiai sumokėt. Kaip žinia, Trockio tikra pavardė buvus Bronšteinas. Na tai taip panašiai ir šiandieniniai visokie „trockiai“ — neokonai ar landsbergistai — kursto karus, o paprastiems ir ukrainiečiams ir lietuviams, ir net patiems amerikiečiams tenka paskui kentėt…

 

Čia pas mus šalimais esančiame Springfildo miestelyje gyvena gan nemažai ukrainiečių. Iš tikrųjų tai tiesiog ukrainietiškos kilmės amerikiečiai, kažkiek besidomintys savo protėvių šalimi, kultūra, išsaugoję kai kurias tradicijas, netgi religiją. Lygiai kaip ir trečios ar ketvirtos kartos Amerikos lietuviai, nors lietuviškai nekalba, tačiau vis tiek dažnas tebelaiko save „Lithuanian-American“. Yra ten ne tik ukrainiečių katalikų unitų bažnyčia, bet net ir kelios gatvės ten turi ukrainietiškus pavadinimus — Kiev Street, Poltava Street, netgi Oksana Street. Tačiau šiaip jau tai dauguma amerikiečių paprasčiausia net nežino, kur ta Ukraina randasi.

 

Pavyzdžiui, dar 2014 metais, iškart po Kijevo „maidano“, laikraštyje „The Washington Post“ buvo straipsnis apie atliktą gyventojų sociologinę apklausą: kaip, amerikiečių nuomone, JAV turėtų reaguot į įvykius Ukrainoje? Buvo rašoma, kad tos apklausos rezultatai statistiškai ypač patikimi, patikimumo lygis net 95 procentai. Apklausą atliko mokslininkai iš tokių prestižinių JAV universitetų, kaip Harvardas ir Prinstonas.

 

Respondentams ne tik uždavė konkrečius klausimus, bet ir paprašė parodyti žemėlapyje, kur gi ta Ukraina randasi. Paaiškėjo, tik 16 procentų apklaustųjų geba surasti Ukrainą žemėlapyje. Reikėtų pasakyti, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu, vis tiktai, pasirodė geriau, negu tie, kurie yra mažiau mokslų krimtę. Tarp baigusių universitetus „net“ 21 procentas amerikiečių teisingai parodė žemėlapyje Ukrainą, kai tuo tarpu be aukštojo išsilavinimo — tik 13 procentų.

 

Taigi, net 79 procentai universitetus baigusių apklaustųjų nežino, kur gi ta Ukraina randasi!.. Pagaliau net ne tai svarbiausia. Čia bene svarbiausia, kad amerikiečiai, žalio supratimo neturintys, kur žemėlapyje Ukrainos ieškoti, būtent jie ir pasisako už tai, kad JAV įsikištų į Ukrainos konfliktą ir panaudotų prieš Rusiją karinę jėgą!..

 

Tyrimą atlikę mokslininkai nustatė: kuo labiau žmonės klaidžioja, žemėlapyje ieškodami Ukrainos (pasirodo, nemažai buvo ir tokių, kurie galvoja, kad Ukraina yra kažkur šalia Aliaskos, Brazilijos ar net Grenlandijoje), tuo aktyviau šitie amerikiečiai pasisako už JAV karinės jėgos panaudojimą, tuo didesnę grėsmę jie jaučia iš Rusijos pusės. Tokie respondentai teigia, jog karinės jėgos panaudojimas Ukrainoje — „pasitarnautų JAV nacionalinio saugumo interesų sutvirtinimui“…

 

Na o tiems, ką domina mano paties asmeninė nuomonė, tai pirmiausia visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad visos europiečių, apskritai baltų žmonių tautos šiandien turėtume kovoti bendrai už savo rasės išlikimą (juk pasaulyje mūsų mažiau nei 10 procentų!), o jau ukrainiečiams su rusais tai tiesiog paties Dievo liepta būti kartu. Tai dvi pačios artimiausios slavų tautos, kurios tiesiog privalo laikytis viena kitos. Juk kas bent kiek žino istoriją tai supranta. Kijevas, kaip ne kaip, per amžius vadinamas rusų miestų motina (Киев — мать городов русских). Juk būtent iš ten kadaise ir atsirado pirmoji Rusijos valstybė — Kijevo Rusia. Iš ten kunigaikštis Sviatoslavas patraukė į kovą su chazarais, ir juos nugalėjo, už ką jų palikuonys ligi šiol slavų tautoms keršija…

 

Dabar juk aiškiau negu aišku, kad Ukrainos tragedijos priežastis slypi tikrai ne pačioje Ukrainoje. Ši šalis paprasčiausia tapusi daug galingesnių jėgų antagonistinių interesų susikirtimo lauku ir auka.

 

Kas gi slypi už viso to? Kokios būtent jėgos paleido šiuo metu vykstančius procesus? Kame slypi galutinis ukrainietiškos dramos tikslas?..

 

Sekant įvairias pasaulio naujienas, ypač tokias karštas, kaip kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, labai lengva prarasti orientaciją, nukrypstant į visokias kvapą gniaužiančias detales. Šiuolaikiniame pasaulyje, kurį užpildo nepaliaujamas naujienų srautas, lengva nepastebėti paties svarbiausio, susipainiojus antraeiliuose dalykuose. Nors ir labai svarbios mums atrodytų šios dienos aktualijos (apie ką visi šiuo metu kalba ir rašo), reikia visada, ieškant teisingo atsakymo į visus „kas“, „kaip“ ir „kodėl“, bandyt pasikapstyti kiek giliau. Kad išnagrinėtum tokius reiškinius, patikimiausia pasitelkti principą cui prodest — kam tai naudinga?

 

Ukrainoje susiklosčiusią situaciją šiandien išnaudoja išorinės jėgos, kurstydamos nesantaiką tarp slaviškųjų „žemaičių“ ir „suvalkiečių“. Sena kaip pasaulis taktika — divide et impera — skaldyk ir valdyk!..

 

Mano giliu įsitikinimu, dabar jau todėl ne tiek svarbu išsaugoti vieningą Ukrainos valstybę, kuri tokia iš tiesų niekada ir nebuvo, kiek išsaugot slavų vienybę kovoje prieš bendrą priešą!.. Norėčiau čia būtinai pabrėžt, jog tai ne tik vien slavų priešas, aišku, o mūsų visų. Turiu omenyje globalizmą, liberalizmą, amerikanizmą, nesvarbu kaip tą šiandieninę „Naująją Pasaulio Tvarką“ bepavadintume…

 

Ukrainoje vykstantis karas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis lokaliniu, iš tikrųjų yra neatsiejama dalis Amerikos karo dėl globalinio viešpatavimo. Donbaso žmonės, nepasiduodantys marionetinei Kijevo chuntai, šiandien yra pirmoje pasipriešinimo „Naujajai Pasaulio Tvarkai“ fronto linijoje. Jiems padedanti Rusija — irgi. Todėl kiekvienas, palaikantis Ukrainos tariamą „laisvę pasirinkti“, faktiškai palaiko būtent JAV globalistų suprojektuotą „Naująją Pasaulio Tvarką“.

 

Čia vertėtų prisiminti įspėjamuosius žodžius, kuriais prieš pat mirtį į brolius slavus kreipėsi globalistų „demokratiniame“ kalėjime nukankintas Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius. Tai žodžiai iš jo paskutiniojo interviu: „Rusai! Aš kreipiuosi dabar į visus rusus, nes pas mus, Balkanuose, rusais laikomi ir Ukrainos, ir Baltarusijos gyventojai. Pažiūrėkite į mus ir atsiminkite — su jumis padarys tą patį, jeigu jūs susiskaldysite ir parodysite silpnumą. Vakarai, lyg nutrūkęs nuo grandinės pasiutęs šuo, įsikabins jums į gerklę. Broliai, rusai, atsiminkite Jugoslavijos likimą! Neleiskite, kad ir su jumis šitaip pasielgtų!..“

 

Kadangi būtent Ukraina yra Europą ir Rusiją rišanti tarpinė grandis, todėl tad Ukraina ir tapo karštuoju geopolitiniu tašku, nes be Ukrainos suvienyti Euraziją — misija neįmanoma. Ukraina, turinti tiek europietiškų, tiek rusiškų bruožų, galėtų tapti Euraziją jungiančiu tiltu. Tačiau toks Europos ir Rusijos susivienijimas, be abejo, labai nepatiktų Amerikai, kuri yra pasiruošusi viskam, kad tai neįvyktų. JAV šito labai bijo, nes tokiu atveju atsirastų vieninga ir labai stipri geopolitinė erdvė, nepavaldi Amerikos hegemonijai. Štai kodėl, žūtbūt, reikia tam užkirsti kelią!..

 

Taip kad, mano giliu įsitikinimu, pati didžiausia atsakomybė už karą Ukrainoje šiandien ir tenka būtent Amerikai, nes būtent Amerika sukūrė visą šitą geopolitinę krizę, siekiant pakenkti Rusijai. Jeigu ne Amerika, tai konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos jau seniai būtų buvęs išspręstas, o ir apskritai jis niekad nebūtų kilęs.

 

Na o Rusija dabar, suprantama, yra priversta irgi kažką tai daryt, imtis atsakomųjų veiksmų. Būtent dėl to šis karas ir kilo. 

 

Kodėl gi Rusija turėtų nusileist ir atiduot Ukrainą savo priešams? Kodėl gi Rusija turėtų nusileisti JAV globalistams, propaguojantiems „Naująją Pasaulio Tvarką“? Manau, net Landsbergis į šitokį klausimą nesugebėtų atsakyti…

 

Tad aš šiandien visiems (kam bent kiek įdomi mano nuomonė) ir sakau, jeigu žmonės nėra visiški besmegeniai, tai turėtų kiekvienas suprasti, kodėl dabar Ukrainoje yra taip, kaip yra, ir kas dėl to iš tikrųjų kaltas. Visų didžiausia atsakomybė, kartoju ir kartosiu, tenka būtent JAV ir NATO. 

 

Na o Europos Sąjunga tai šiandien tiesiog JAV klapčiukas. Nereikia pamiršti, kad Europos Sąjunga — ne europietiškas, o irgi būtent amerikietiškas projektas.

 

Pirmiausia reikėtų suprasti, kad Amerika juk visus pastaruosius tris dešimtmečius labai aktyviai siekė atplėšti Ukrainą nuo Rusijos. Vakarų propaganda ten darė iš Rusijos „svetimą šalį“, ukrainiečių protuose buvo forsuotai kuriamas Rusijos kaip priešo įvaizdis.

 

Beje, juk ir įžymioji Viktorija Njuland, kur kadaise Kijevo „maidane“ bandeles  dalino, labai aiškiai pasakiusi, kad Ukrainos „demokratizacijos“ finansavimas pradėtas 1991-aisiais, t. y. daugiau nei prieš 30 metų. Taigi, per šiuos pastaruosius tris dešimtmečius, po Tarybų Sąjungos griūties, nuosekliai ir buvo judama būtent šia linkme, siekiant paversti Ukrainą 100% proamerikietiška valstybe, esančia ne tik Amerikos įtakos sferoje, bet gal ir apskritai JAV valdoma. Jeigu ne tiesiogiai, tai bent per savo statytinius. Lygiai taip, kaip dabar yra valdoma Lietuva.

 

Žinomas rusų istorikas ir geopolitikos specialistas Andrejus Fursovas štai taip aiškina Amerikos strateginį uždavinį Ukrainoje: „Vakarų tikslas jau nuo XIX amžiaus pradžios buvo slavų-rusofobų, kaip psichokultūrinio tipo ir politinės jėgos sukūrimas. Tam, visų pirmiausia, reikia atplėšti būtent Ukrainą nuo Rusijos ir priešpastatyti ją kaip kažkokią „antirusišką Rusią“, kaip neva „demokratinę alternatyvą blogio imperijai“.

 

Na ir dabar Vakarams jau beveik pavyko padėti pamatus šiai absoliučiai antirusiškai, dar labiau rusofobiškai nei Lenkija, slavų valstybei Ukrainoje, dargi ne katalikiškai, o pravoslaviškai!..

 

Ką gi, tiesiog baisu net pagalvot, kaip Užatlantės priešas suskaldė, išskyrė, supjudė dabar dvi pačias artimiausias slavų tautas. Ko verta, pavyzdžiui, iš šalies primesta psichozė Ukrainoje, kada net maži vaikai mokyklose, it urviniai žmonės strakalioja ir skanduoja: „Хто не скаче, той москаль!“ („Kas nešokinėja, tas maskolius!“), neretai pridedant, kad „maskolių reikia pakarti ant šakos“ („Москаляку на гілляку!“)? Mačiau ne kartą nufilmuotus Ukrainoje vaizdo įrašus, kur ištisi stadionai šokinėjo ir šitaip skandavo. Vaizdas išties siurrealistinis, primenantis Mao Dzeduno laikų Kinijos chunveibinus!..  Tiesiog šlykštu man apie visa tai ne tik kalbėti, net ir pagalvoti šlykštu!..

 

Taigi pavaldi Amerikai marionetinė Kijevo chunta, vykdžiusi brolžudišką karą pietryčių Ukrainoje, buvo ne kas kita, o būtent JAV vykdomos geopolitikos produktas. Libijos scenarijus — štai ką amerikiečiai paruošė ukrainiečiams! Sekanti eilėje stovi Rusija…

 

Ukrainos atplėšimo nuo Rusijos politinis kursas — labai senas ir gerai apgalvotas geopolitinis projektas, kurio vienas iš autorių, beje, buvo Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis. Jo teigimu, Rusijos įtaką Europoje galima sumenkinti tik tada, kai nuo jos bus atskirta Ukraina — vienas turtingiausių Europos regionų, kur yra vieni derlingiausių dirvožemių, o pats regionas yra itin geroje geopolitinėje erdvėje.

 

Tad drąsiai galima būtų teigti — Vakarų fronte nieko naujo. Juk dar XX amžiaus pradžioje, pavyzdžiui, kažkoks Latvijoje gimęs vokiečių rašytojas bei politikas Paulis Rorbachas irgi kalbėjo apie tai, kad Europos, o visų pirma Vokietijos interesas — „atplėšti ukrainietiškąją Rusiją nuo maskvietiškosios Rusijos“. Pasak jo, „Ukrainos klausimas“ — tai nėra vien tik Rusijos vidaus politikos klausimas, bet yra pasaulio politikos klausimas. Tariamas Rusijos pavojus Europai gali būti pašalintas tik atskiriant Ukrainą nuo Rusijos. O jeigu to padaryti nepavyks, tai ir pavojus neišnyks…

 

Čia dar galėčiau pacituoti imperinės Vokietijos kanclerio Otto fon Bismarko žodžius: „Rusijos galybę galima pakirsti tik atskiriant nuo jos Ukrainą“. Bismarkas teigė, jog būtina ne tik atplėšti Ukrainą, bet ir priešpastatyti ją Rusijai. Pirmiausia esą reikia supjudyti dvi vienos tautos dalis, o paskui stebėti, kaip brolis žudys brolį. Tam tikslui būtina išugdyti išdavikus „nacionalinio elito“ tarpe (kaip kad dabartinis Kijevo režimas) ir jų pagalba pakeisti vienos didelės tautos dalies savimonę iki tokio laipsnio, kad ukrainiečiai imtų nekęsti visko, kas rusiška, visaip skatinti neapykantą rusams, net ir patiems to nesuvokiant. Na, o visa kita — tik laiko klausimas…

 

Pastebėtina, tiek „geležinio kanclerio“ Bismarko, tiek P. Rorbacho požiūriu, Ukraina buvo tapatinama su Rusija, todėl svarbiausia — iššaukti būtent vidinį slavų skilimą, kas šiandien Ukrainoje sėkmingai ir padaryta. Kitaip tariant, siekiama galutinai išspręsti „slavų klausimą“ pačių slavų rankomis… Na o po to užgrobti Šiaurės Euraziją bei jos išteklius…

 

Dėl kokių priežasčių užvirė šis geopolitinis mūšis Ukrainoje gan toliaregiškai ir išsamiai yra išdėstęs JAV politologijos korifėjus Zbignevas Bžezinskis. Dabar jau miręs, bet šiandien jį tiesiog būtina prisiminti. Viskas, ką sakė šis buvęs JAV prezidento Džimio Karterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais — verta išskirtinio dėmesio, nes tai buvo vienas žinomiausių pasaulio geostrategų, turintis didžiulę praktinio darbo JAV užsienio politikos srityje patirtį.

 

Atminty įstrigo tai, ką vienas komentatorius apie Bžezinskį yra pasakęs: „Patraukli jo būdo savybė yra ta, kad Zbigis niekada nemeluoja ir neišsisukinėja, jis rėžia teisybę tiesiai į akis su baisia jėga: pasakyta — į morgą, vadinasi — į morgą!..“.

 

Beje, šitam Amerikos dominavimo visame pasaulyje apologetui 1998 metais Lietuvoje, nežinia už kokius nuopelnus, buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro laipsnis. Be to, tais pačiais metais Z. Bžezinskiui įteiktas Gedimino ordinas, o 2003 metais suteiktas dar ir Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

 

Kad geriau suprastume, kas įtakoja šiandieninę geopolitinę krizę Ukrainoje, tereikia perskaityt vieną jo knygą, kurioje ponas Z. Bžezinskis, be kita ko, teigė: „Jeigu Ukraina būtų orientuota į Vakarus, tai Rusijos geopolitinė situacija iškart labai radikaliai pasikeistų“.

 

Jis dar 1997 metais išleido fundamentalią knygą — „Didžioji šachmatų lenta: Amerikos viršenybė ir jos geostrateginiai imperatyvai“ (The Grand Chessboard: American Primacy and Its Geostrategic Imperatives), kurioje labai aiškiai nubrėžta Amerikos strategija, siekiant pasaulinio viešpatavimo. Į šią JAV užsienio politikos guru knygą daugelis iki šiol žiūri, kaip į planą, pagal kurį Amerika taptų (ir išliktų) vienintele dominuojančia valstybe visame pasaulyje. Bžezinskis būtent aiškina, kad JAV užsienio politika turi būti nukreipta į globalaus dominavimo įtvirtinimą kuo ilgesniam laikui. Nežinau, ar ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą, bet susipažinti su ja tiesiog būtina, norint geriau suprasti, kas ir kodėl šiuo metu iš tikrųjų vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje!..

 

Pasaulio valstybės Z. Bžezinskio „šachmatų lentoje“ — tarsi paklusnios figūros, kurias valdo, perstumdinėja arba tiesiog pašalina iš žaidimo didmeistrio įgudusi ranka. Šachmatų lenta šiuo atveju reiškia Euraziją — didžiulį žemės masyvą, apjungiantį du žemynus ir pasaulio gyventojų daugumą. Pagrindinė Z. Bžezinskio knygos tezė būtų tokia: „Amerikos galimybė dominuoti pasaulyje priklauso nuo to, ar ji sugebės užkirsti kelią priešiškos jėgos atsiradimui Eurazijoje“.

 

Bžezinskis todėl ir padarė tokią išvadą, kad Eurazija — tarsi šachmatų lenta, prie kurios nuolat vyksta žūtbūtinė kova, siekiant dominavimo pasaulyje. Štai kodėl Amerikai ypač aktualu, kad neatsirastų rimtas varžovas, konkurentas, galintis užsimanyti dominuoti Eurazijoje, o tuo pačiu ir mesti iššūkį JAV.

 

Ir vis tiktai, kodėl Z. Bžezinskis įvardina būtent Ukrainą, kaip labai svarbią erdvę Eurazijos šachmatų lentoje? O gi todėl, kad Ukraina tai tokia valstybė, kurios vien buvimas leidžia transformuoti Rusiją. Jau pats Ukrainos, kaip į Vakarus orientuotos valstybės egzistavimas, kartoju, galėtų padėti Vakarams nugalėti ar bent jau gerokai susilpninti Rusiją.

 

Pasak Z. Bžezinskio, „Ukraina Rusijai — lyg tiltas į Europą“. Be artimų ryšių su Ukraina Rusija, jo tvirtinimu, tiesiog nustoja buvusi Eurazijos galybe ir tampa vien tik Azijos valstybe. Reiškia, be glaudaus ryšio su Ukraina Rusija paranda eurazijinės valstybės statusą. Nors, kita vertus, man atrodo, net ir be Ukrainos su Baltarusija, viena pati Rusija jau savaime yra Eurazijos valstybė, nes juk geografinė Europos ir Azijos riba — Uralo kalnai…

 

Čia galbūt reikėtų priminti ir klasikinės geopolitikos pradininko, žymaus britų geografo sero Helfordo Makinderio „centrinės žemės“ (angliškai — heartland) teoriją. Šį terminą nėra lengva išversti, todėl dažniausia niekas ir neverčia, tiesiog naudoja originalą.

 

  1. Makinderis savo teoriją suformulavo dar 1904 metais pasirodžiusioje knygoje „Geografinė istorijos ašis“ (The Geographical Pivot of History). Šios teorijos esmė paties autoriaus apibrėžiama iš principo vienu sakiniu: „Kas valdo Rytų Europą (taigi visų pirmiausia būtent Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją, Pabaltijį), tas valdo ir „centrines žemes“ (heartland’ą). O kas valdo „centrines žemes“, tas valdo „pasaulio salą“ (šiuo terminu seras Makinderis vadino visą Euraziją). Kas valdo „pasaulio salą“, tas valdo pasaulį“. Aiškiau ir nepasakysi!..

 

Todėl ir pagal Z. Bžezinskio teoriją, būtent Ukraina yra išties labai svarbus geopolitinis centras. Geopolitiniai centrai — tai tokios valstybės, kurios yra svarbios ne tiek dėl savo pačių ekonominių galių, o greičiau dėl to, kad jos tiesiog randasi tam tikroje labai jautrioje geopolitiniu atžvilgiu vietoje.

 

Tam tikrais atvejais jos įgyja ypatingą vaidmenį, jeigu tos šalies valdžia, tarkim, neprileidžia pagrindinių geopolitinių žaidėjų, Amerikos ar Rusijos, prie kokių nors strategiškai svarbių geografinių objektų ar gamtinių resursų. Ukraina, Azerbaidžanas, Pietų Korėja, Turkija bei Iranas, pagal Bžezinskį, kaip tik ir atlieka strategiškai svarbių pasaulio geopolitinių centrų vaidmenį.

 

Tiek Rusijos, tiek ir Amerikos geopolitiniuose skaičiavimuose, Ukrainai tenka ypatingas vaidmuo, nes šiandien JAV atkakliai siekia hegemonijos ir, žūtbūt, norėtų išsaugoti savo, kaip vienintelės pasaulio supervalstybės poziciją. Rusija taip pat puikiai supranta, jog artimų ryšių su Ukraina prarasti nevalia. Ukraina pagal savo dydį ir geopolitinę svarbą, be abejo, yra nepalyginamai reikšmingesnė Rusijai, negu, pavyzdžiui, Lietuva.

 

Žodžiu, laikantis tokio požiūrio į Ukrainą, nesunku suprasti, kodėl jos „demokratizacijos“ reikalams JAV jau išleido milijardus dolerių, ir kodėl buvo dedamos išties didžiulės pastangos, kad Ukraina absoliučiai priklausytų nuo Amerikos ir išliktų  jos  įtakos sferoje.

 

Atsiradus pirmosioms „oranžinės revoliucijos“ barikadoms Kijeve, ponas Z. Bžezinskis pareiškė esąs įsitikinęs, jog „šiuo metu Ukrainoje vykstantys procesai yra istoriškai negrįžtami ir geopolitiškai transformatyvūs“.

 

Beje, įdomi detalė: tapęs Ukrainos prezidentu Viktoras Juščenka apdovanojo Z. Bžezinskį kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo ordinu — „Už reikšmingą visuomeninę veiklą bei Ukrainos ir JAV ryšių plėtrą“. Matyt, Vašingtono geostrategai jau tada, 2008 metais, tikėjosi, kad vadinamoji „oranžinė revoliucija“ Ukrainoje ir padės pasiekti Z. Bžezinskio nubrėžtus tikslus.

 

Na o Rusijai savo „Šachmatų lentoje“ amerikiečių geopolitikos „grosmeisteris“ Zbignevas Bžezinskis parinko žodžius ne šiaip blogus, o pačius blogiausius, tiesiog žeminančius, niekinančius. Jis tiesiog net pavadino Rusiją „juodąja skyle“ pačiame Eurazijos centre ir pateikė pasiūlymą — neva jai pačiai būtų geriausia pasidalinti mažiausiai į kokias tris dalis…

 

Tiesą sakant, nuožmusis Rusijos priešas Z. Bžezinskis buvo pagarsėjo ir tokiais savo pasisakymais: „Naujoji pasaulio tvarka bus kuriama prieš Rusiją, ant Rusijos griuvėsių ir Rusijos sąskaita“, arba „Rusai — nereikalinga tauta ir geriausia būtų, jei Rusijos apskritai nebūtų“ ir t. t. ir pan.

 

Rusijos prezidento V. Putino patarėjas Sergejus Glazjevas, kalbėdamas apie Z. Bžezinskį gan taikliai pastebėjo, kad šis serga „radikaliausia rusofobijos forma“. Tad visai nenuostabu, jog Z. Bžezinskis, kaip ir kitas patologinis rusofobas V. Landsbergis, buvo viens kitą atradę ir pamilę!.. Manau, jog ir pragare, netrukus jie vėl susitikę, toliau draugaus…

 

Rusijos subyrėjimas būtų pats blogiausias, košmariškiausias scenarijus. Bet būtent tokio rezultato labiausiai pageidauja Vakarai.

 

Taigi, būtent Z. Bžezinskio geopolitinės idėjos ir yra, galima sakyti, visos tos košės, kuri šiuo metu verda Ukrainoje ir aplink ją, bene pats svarbiausias, pats pagrindinis ingredientas.

 

Ką gi, mano priešrinkiminės 2020 metų pranašystės pildosi. Ir ne vien tik mano. Daug kas juk pranašavo, kad jeigu Baidenas taps JAV prezidentu, bus karas. Na tai jis dabartinį karą ir išprovokavo. Tiksliau, ne jis, o tie „giluminės valstybės“ satanistai, kur jį, marionetę, už virvučių tampo…

 

Facebook komentarai
});}(jQuery));