Dabar JAV valdo prezidentas, kuris norėtų apriboti globalizaciją ir įtvirtinti nacionalizmo dėsnius valstybės valdyme ir pasaulio politinėje arenoje
“Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Įtempti Trump-Merkel santykiai – ar nukentės dėl to transatlantinė sąveika?
Vitalijaus Balkaus įvadas: JAV Prezidentas Donald Trump dar rinkimės kampanijos metu nepaprastai blogai atsiliepė apie Vokietijos Kanclerę Angelą Merkel ir JAV-Vokietijos santykius. Kalbėdamas apie Merkel atvirų durų migracijos politiką, jis tiesiai šviesiai pavadino Merkel sprendimus “beprotystę.” Taip pat per savo rinkiminę kampaniją ir po jos Trump viešai kaltino Vokietiją, kad ši šalis nesilaiko NATO įsipareigojimų skirti bent du procentus šalies BVP gynybai. Trump apibūdino dvišalią prekybą kaip labai kenksmingą JAV nacionaliniams intereseams dėl didžiulio Vokietijos prekybos pertekliaus JAV sąskaita (maždaug 50 mlrd. eurų 2016 m.). Nuo š.m. metų pradžios Trump ir Merkel jau susitiko Vašingtone, Briuselyje, Sicilijoje bei Hamburge ir per visus šiuos susitikimus tarptautinės politikos stebėtojai pažymėjo, kad netrūko įtampos ir nesusipratimų. Kaip būtų galima abibūdinti abiejų vadovų santykius – ar tai asmeninė antipatija ar čia skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimas?
Algis Avižienis: Pradėkime nuo š.m. liepos mėnesį įvykusio G-20 pasaulio lyderių susitikimo Hamburge, Merkel gimtajame mieste. Jau prieš atvykstant į Hamburgą, Trump rado reikalą pirmiausiai aplankyti Varšuvą ir pasakyti plačiai nuskambėjusią kalbą prie Lenkijos 1944 m. sukilėlių paminklo. Trump gyrė lenkų kovingumą, ginant savo valstybę, tautą, religiją ir papročius. Kreipdamasis į Vakarų pasaulio piliečius, jis ragino imti pavyzdį iš lenkų, kaip reikia ginti Vakarų civilizaciją bei tradicines vertybes.
Nemažai liberalių pažiūrų politinių komentatorių kritikavo Trump žodžius apie būtinybę ginti tradicines šeimos vertybes bei nacionalines sienas, nes tai prieštarauja būtent toms vertybėms, kurios šiuo metu yra puoselėjamos Vakarų pasaulio globalistų elitų. Reikia atsiminti, kad paskutiniu metu Europos Sąjunga daro labai didelį spaudimą Varšuvai dėl jos nenoro laikytis privalomų arabų bei Afrikos šalių migrantų priėmimo kvotų. Taip pat vyksta aštrus konfliktas dėl Lenkijos valdžios siekių reformuoti savo teisėsaugą. ES aukšti pareigūnai jau pagrąsino Lenkijai, kad jai gali būti sumažinama finansinė parama ir galbūt atimta teisė balsuoti ES pasitarimuose. Tad aiškiai matyti, kad Trump parodė, kurią konfliktuojančią pusę jis palaiko. Žinoma, lenkų publika susirinkusi paklausyti Trump kalbos, jam suteikė audringą pritarimą.
Jau atvykus į Hamburgą Trump, Merkel ir lenkų kilmės ES Tarybos Prezidentas D. Tusk tryse aptarinėjo JAV prezidento kalbą prie atsitiktinai neišjungto mikrofono, kitaip sakant, jiems nežinant, kad jų pokalbis taps viešas. Tusk matomai bandė įsiteikti Trump ir gyrė jo Varšuvoje pasakytą kalbą, o Merkel įsiterpė ir apgailestavo, kad tokią svarbią kalbą Trump nepasakė Hamburge, kur buvo sutelktas pasaulio dėmėsys G-20 proga. Į šį netiesioginį Merkel priekaištą Trump atsakė juokaudamas, kad jam būtų buvę lengviau apsispręsti kalbėti Hamburge, jei vietinė publika būtų draugiškesnė. Trump turėjo omeny ne tik tai, kad liberaliai nusiteikę vokiečiai įtariai žiūri į jo prezidentavimą (pagal apklausas, tiktai 15 proc. pritaria jo vadovavimui). Jis taip pat netiesiogiai kritikavo Merkel, kad jos asmeniškai išrinką G-20 susitikimo vietą Hamburge davė progą tūkstančiai kairiųjų pažiūrų riaušininkams paversti miesto centrą į mūšio lauką, kur degė šimtai automobilių ir kai kada net buvo blokuojamas įvažiavimas į G-20 renginius. Vokietijos teisėsaugos pareigūnai priešinosi Merkel pasirinkimui, motyvuodami tuo, kad Hamburgas yra laikomas vienas iš pagrindinių radikaliųjų kairiųjų centrų.
V.B.: Galima sakyti, kad Trump ir Merkel atstovauja priešingas pasaulėžiūras (nacionalizmas prieš globalizaciją). Š.m. gegužės mėn. G-7 susitikime Sicilijoje ir Briuselyje paaiškėjo, kad Trump vadovaujama JAV Vyriausybė nepalaikys sunkiai pagimdytą Paryžiaus klimato kaitos sutartį, kurią ypatingai stipriai remia Merkel. Po šių nesėkmingų pokalbių serijos gegužės mėn. Merkel išsakė savo garsiai nuskambėjusią mintį, kad europiečiams atėjo laikas jų likimą imti į savo rankas, nes nebegalima pasitikėti senais draugais. Žinoma, Merkel turėjo omeny Trumpo Ameriką ir Brexit politiką remiančią Jungtinę Karalystę.
A.A.: Taip, JAV Prezidentas norėtų tarptautinius santykius spręsti dvišaliu pagrindu, tokiu būdu išsaugojant nacionalinių valstybių galimybes konkrečiai ginti savo interesus. O Merkel ir gausus burys globalistų siekia vis daugiau klausimų spręsti tarptautinių susitarimų bei konferencijų pagrindu. Mes žinome iš Lietuvos patirties, kad pastarasis kelias, daugiašališkumas, dažnai reiškia, kad mažos šalys yra priverstos laikytis pozicijų, kurias užima stipriausios ES valstybės, tokios kaip Vokietija ir Prancūzija. Dažnai taip būna, kad išvakarėse prieš svarbius ES Tarybos susitikimus, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai sueina pavakarieniauti ir susitaria dėl svarbiausių pozicijų, kurioms kitą dieną likusios ES narės pritaria plenariniose diskusijose.
Prieš maždaug 15 metų į Vokietijos koalicinę Vyriausybę pateko žalieji, garsiai reikalaujantys, kad branduolinė energetika nebūtų puoselėjama Vokietijoje ir ES. Kaip tik tuo metu Lietuva siekė narystės ES ir būtent ši vokiečių pozicija lėmė, kad mūsų šalis buvo priversta uždaryti Ignalinos atominę ir tokiu būdu atsisakyti pigios elektros energijos. Štai geras pavyzdys, kaip daugiašaliai politiniai sprendimai yra priimami silpnesniųjų šalių sąskaita.
Yra ir kita priežastis, kodėl Trump atsisakė remti Paryžiaus klimato kaitos sutartį. JAV Prezidentas dar turi vilčių atstatyti JAV pramonę, kurią žymia dalimi ankstesnės globalistų remiamos vyriausybės leido iškelti į Meksiką, Kiniją ir kitas Trečiojo pasaulio šalis. Aišku, kad pramoninė veikla yra susijusi su CO2 ir kitų taršalų padidėjimu, tad Trump norėtų pasilikti sau laisvas rankas skatinant pramonės plėtrą JAV. Be to, Amerikos Prezidentas daug paramos susilaukė iš JAV valstijų, kuriose išgaunama anglis, gamtosaugininkų ypač nemėgstamas energijos šaltinis.
O dėl Merkel pastabos, kad europiečiai patys turi rūpintis savimi, pasakyčiau, kad JAV-Vokietijos santykiai jau kuris laikas po truputį vėsta. Jau 2003 m., kai tuometinis Kancleris Schroeder atsisakė remti Prezidento Bush vadovaujamai Irako politikai, kitaip sakant, karinę intervenciją, pastebimas lėtas bet tuo pačiu nesakyčiau dramatiškas atitolimas. Prezidento Obama vadovavimo metu Amerikos verslo, politikos ir kultūros elitai toliau rodė padidėjusį susidomėjimą Tolimais Rytais, ypač Kinija bei Indija, nes toliau augo šio regiono ekonominė reikšmė pasauliniame lygyje. Vokietijos užsienio politikos specialistai pastebi, kad Amerikos visuomenė palaiko vis daugiau asmeninius, ilgalaikiuis ryšius su Azijos šalių visuomenėmis, o kartu mažiau su Europos ir Vokietijos žmonėmis.
Kita vertus, ir vokiečiai vis intensyviau bendradarbiauja su Kinija. Štai 2016 m. pirmą kartą Vokietijos-Kinijos užsienio prekybos apimtys (170 mlrd. eurų) pralenkė Vokietijos-JAV užsienio prekybą. Taigi, Kinija tapo Vokietijos svarbiausia užsienio prekybos partnere, o ne JAV, kaip buvo anksčiau. Vicekancleris Gabriel neseniai net pagrąsino, kad Berlynas gali dar daugiau perorientuoti savo prekybą su Azija, jei Prezidentas Trump imsis konkrečių priemonių nubausti Vokietiją dėl jos didžiulio prekybos su JAV pertekliaus. Vėlgi nenorėčiau dramatizuoti šiuos procesus; jie vyksta labai lėtai ir dažnai beveik nepastebimai. Aštrūs konfliktai labai dažnai yra išsprendžiami kompromiso keliu.
V.B.: Reikia pripažinti, kad Vokietija palaipsniui atgauna savo politinį svorį po susivienijimo, kai ji aiškiai pasidarė dominuojanti ekonomika Senajame Žemyne. Vokietijos praeitis, konkrečiai atsiminimai dėl Trečiojo Reicho tragedijos, ilgus dešimtmečius stabdė jos vadovų agresyvesnius veiksmus Europos ir pasaulio diplomatijos sferose. Dabar, palaipsniui ir beveik nepastebimai, istorinė atmintis blėsta ir ši šalis tampa kažkuo panaši į Europos Sąjungos erdvės hegemoną. Šis procesas dar pastiprės po to, kai Anglija galutinai paliks ES. Be JK Berlyno lyginamasis svoris padidės Europos Sąjungos viduje. Pagrindinė atsvara liks Prancūzija, kurios ekonomika, tačiau, žymiai atsilieka nuo savo rytinės kaimynės ir kuri nenorėtų patekti į per didelę priklausomybę nuo Merkel.
A.A.: Tiesa, kalbant apie Prancūziją, labai įdomus buvo Trump sprendimas dalyvauti Bastilijos paėmimo iškilmėse liepos viduryje, jau po nesėkmingo G-20 susitikimo Hamburge. Spauda rašė apie itin malonius asmeninius Trump ir Macron santykius, kurie užsimezgė jo vizito į Paryžių metu. Įdomu dar ir tai, kad abu vadai ta proga šventė JAV įžengimo į Pirmąjį pasaulinį karą šimtmetį 1917 m., kuris ir lėmė Aliantų pergalę prieš kaizerinę Vokietiją 1918 m.
Daug kur buvo spėliojama, kad eurofilo Macron išrinkimas į Prancūzijos prezidentus sustiprins kiek neseniai sumenkusią Berlyno-Paryžiaus ašį ES integracijos fone. Buvo manoma, kad Merkel, siekianti dar daugiau sustiprinti ES galią nacionalinių valstybių sąskaita, surado bendramintį Macron asmenyje ir, kad tai dar daugiau įtvirtins Merkel internacionalistinį kursą Europoje. Bet man atrodo, kad Trump išskirtinis dėmėsys naujai išrinktam Prancūzijos Prezidentui yra bandymas įsiterpti į vėl atsigaunančią Prancūzijos-Vokietijos draugystę, siekiant patraukti jaunąjį Macron į savo pusę.
Galbūt tai buvo sutapimas, bet Macron G-20 susitikimo metu spaudos konferencijoj pareiškė, kad Vakarų pasaulio parama Afrikai nestabilizuos padėties šiame regione, kol demografinės problemos nebus išspręstos. Macron patikslino, kad jis turėjo omeny kai kurių Afrikos šalių moteris, kurios ir toliau gimdo po 7-8 vaikus, nors jų labai aukštas gyventojų prieaugis jau dabar destabilizuoja padėtį. Kalbėdamas apie Afrikos padėties destabilizaciją, Macron užsiminė apie ekonominį atsilikimą, grėsmes saugumui, gyventojų migraciją. Šis netikėtas Macron pasisakymas sulaukė aštrios kritikos iš migracijos rėmėjų stovyklos. Sisteminėje spaudoje jau kalbama, kad naujojo Prancūzijos prezidento medaus mėnuo baigiasi dėl tokio neva rasistinio pasisakymo.
Tai galėjo būti Macron reveransas JAV prezidentui prieš pat jo vizitą į Paryžių. Macron pareiškimas dėl Afrikos katastrofiško gyventojų didėjimo sutelkia dėmesį į socialines bei ekonomines Afrikos migracijos į Europą priežastis. Kitaip sakant, jis netiesiogiai pripažįsta, kad dauguma atvykėlių nėra karo pabėgėliai o ekonominiai migrantai. Tokią poziciją palaiko didelis skaičius Trump rėmėjų Amerikoje.
Macron šiomis dienomis taip pat ėmėsi energingų diplomatinių priemonių užbaigti besitęsiantį karinį konfliktą Šiaurės Afrikos šalyje Libijoje. Liepos 25 d., Macron tarpininkaujant, turėjo susitikti du kariaujančių Libijos grupuočių vadai Paryžiuje. Prancūzijos Prezidentas yra pasakęs, kad nestabili padėtis Libijoje skatina masinę, nelegalią migraciją iš Afrikos į Italiją, todėl svarbu užbaigti kovinius veiksmus, suvienytji Libiją ir atstatyti tvarką. Jis anksčiau yra pareiškęs, kad Prancūzijos dalyvavimas karinėje intervencijoje Libijoje buvo klaida. Tokią poziciją taip pat palaiko Trump rėmėjai JAV, kurie norėtų užbaigti nesibaigiančias JAV karines intervencijas į Vidurio Rytų šalis.
Dar kitas sąlyčio su Trump taškas gali būti Macron atsargus suartėjimas su Rusija. Gegužės pabaigoje Macron susitiko su Putin Versalio rūmuose ir, tarp kitų temų, aptarė galimą bendradarbiavimą, sprendžiant Sirijos konfliktą. Praėjus porai dienų po Trump pokalbio su Putin G-20 susitikimo metu, kur buvo susitarta dėl bendrų priemonių Sirijos atžvilgiu, JAV Prezidentas paskelbė, kad nutrauks paramą Sirijos sukilėliams, kovojantiems prieš Maskvos sąjungininką Assad.
Tad atsiveria kol kas kuklios galimybės surasti bendrą JAV-Prancūzijos poziciją kai kuriais svarbiais klausimais, apeinant Trump nemėgstamą Merkel. Macron savo ruožtu būtų patenkintas perimdamas iš Merkel dalį jos neformalių įgaliojimų kaip ES atstovės ryšiams su Amerika.
V.B.: Grįžtant į anksčiau aptartą temą dėl Vokietijos padidėjusio politinio svorio, reikėtų dar padiskutuoti apie Vokietijos susivienijimo istorinį foną. Juk į Vokietijos susivienijimą toli gražu ne visos Europos šalys žiūrėjo su džiaugsmu. Ypač aktyviai rėmė susivienijimo procesą Prezidentas Bush senjoras ir jo draugai internacionalistai valdžioje bei JAV verslo pasaulyje. Skeptiškai įvertino Vokietijos susivienijimą anglų ir prancūzų valdantieji sluoksniai daugiau pagal tradicinius nacionalinių valstybių galios matavimo kriterijus.
A.A.: Taip, tuometinis Kancleris Kohl buvo priverstas prižadėti Prancūzijos Prezidentui F. Mitterrand, kad Vokietija įsives eurą ir tokiu būdu įtvirtins šios šalies ūkį europinėje ūkio erdvėje. Pasak spaudos pranešimų, Mitterrand net slaptai pervedė keliasdešimt milijonų JAV dol. ekvivalentą Kohl rinkiminei kampanijai, kad būtent šis politikas laimėtų rinkimus ir tinkamu metu įvestų eurą. Kitaip sakant, euras nuo pat pradžių buvo laikomas politine, o ne ekonomine priemone, gilinant Europos politinę integraciją. Mitterrand mėgdavo sakyti, kad jis norėtų matyti europietišką Vokietiją, o ne vokišką Europą. Tad prieš daugiau nei 20 metų ir iki Trump išrinkimo, Vokietijos susivienijimas buvo verčiau traktuojamas kaip globalizacijos, tarptautinės ekonomikos plėtros dalis į Rytus, o ne Vokietijos galios padidėjimas.
Dabar JAV valdo prezidentas, kuris norėtų apriboti globalizaciją ir įtvirtinti nacionalizmo dėsnius valstybės valdyme ir pasaulio politinėje arenoje. Todėl JAV nacionalistui Vokietijos didėjantis svoris Europos žemyne nėra visiškai teigiamas reiškinys. Trump yra ne vieną kartą viešai pareiškęs, kad jis Europos Sąjungą traktuoja kaip priemonę įgyvendinti Vokietijos nacionalinius interesus Europos žemyne. Todėl Trump yra daugiau linkęs žiūrėti į Vokietiją kaip į konkurentę, siekdamas išlaikyti JAV įtaką Europoje.
V.B.: Vis dėlto, tas atvėsimas apie kurį kalbėjome, lieka ilgalaikiu reiškiniu. O šiandien matome, kad toliau vyksta intensyvus bendradarbiavimas tarp JAV ir Vokietijos, nepriklausomai nuo to ar mėgsta šių šalių vadovai vienas kitą ar ne. Nežiūrint nesusitarimų dėl gynybos finansavimo, vokiečių kariai yra dislokuoti Lietuvoje ir kartu su kitomis NATO sąjunginkėmis siekia atsverti Rusijos karinę galią Rytų Europoje. Vokietijoje JAV ne tik toliau išlaiko gan stambų karinį kontingentą (35 000 karių), bet ir ruošiasi padidinti savo karių dislokavimą. Manoma, kad Amerikos karių šiaurinėje Vokietijoje padidės 5 000.
Ekonominėje srityje JAV-Vokietijos užsienio prekyba lieka intensyvi (165 mlrd. eurų dvišalė apyvarta), nors labai išaugo Kinijos svarba ir vokiečiams ir amerikiečiams. Vokiečiai į JAV kol kas yra investavę daug daugiau nei į Kiniją (Vokietijos investicijos į JAV siekia 255 JAV. dol., o Kinija sulaukė tik 48 mlrd. JAV dol. vokiškų investicijų). Įdomu tai, kad Vokietija yra du kartus daugiau investavusi į JAV ūkį, nei JAV yra investavusi į Vokietiją. Daugelis tų vokiškų investicijų į JAV ekonomiką leidžia vokiečiams gaminti automobilius Amerikoje. Jei tų investicijų nebūtų, Vokietijos-JAV prekybos disbalansas būtų dar žymesnis.
A.A.: Jei Trump ekonominio nacionalizmo politika stipriau stovėtų pačioje Amerikoje, tai naujai išrinktas prezidentas be abejo galėtų daug smarkiau spausti Vokietiją ir efektyviau skatinti nacionalinės nepriklausomybės idėjas Europos Sąjungos viduje. Bet mes matome, kad elitų valdomos JAV biurokratijos, stambūs bankai ir korporacijos, internacionalizmui palankūs visuomenės sluoksniai blokuoja jo planus. Trump sėkmės perspektyvos lieka neaiškios. Todėl yra tikėtina, kad Merkel ir kiti ES federacijos šalininkai toliau sukandę dantis bandys bendradarbiauti su Trump, bet kartu ir oponuoti jam, tikėdamiesi, kad jiems talkins ir Trump oponentai kitoje Atlanto pusėje. Staigių pokyčių nesimato, nors bendradarbiavimo tonas tikriausiai blogės.
Pavyzdžiui, visai neseniai Europos Sąjungos atstovai pagrąsino, kad ES imsis atsakomujų veiksmų, jei Trump pasirašys JAV Kongreso priimtą įstatymo projektą numatantį padidintas ekonomines sankcijas Maskvai. Tame Kongreso projekte yra minimos ir JAV baudžiamos priemones ES korporacijoms, kurios bendradarbiauja su Rusija energetikos srityje. O tarp pastarųjų labai svarbios yra Vokietijos kompanijos. Manau, kad šio klausimo eskalavimas galėtų ir prisidėti prie įtampos padidinimo tarp JAV ir Vokietijos Vyriausybės.
Šiaip aš vertinu JAV Kongreso iniciatyvą, kaip bandymą duoti atkirtį Trump ir galbūt Macron jų atsargioms pastangoms, ieškant suartėjimo su Rusija. Turiu omeny Trump pareiškimą, kad jis nutraukia paramą Sirijos sukilėliams ir Macron susitikimą su Putin. Kol kas Merkel rėmė globalistų užimtas pozicijas dėl Rusijos ir Sirijos klausimų. Bet jeigu JAV sankcijos skaudžiai atsilieptų Vokietijos ekonomikai, gali būti, kad ir Merkel pažiūros dėl sankcijų sušvelnės. Ateityje tokių nesusitarimų tarp Vašingtono ir Berlyno tikriausiai bus daugiau, vyraujant politinei kovai tarp globalizacijos šalininkų ir ekonominio nacionalizmo rėmėjų. Bet iki tikros krizės transatlantinėje bendruomenėje manau, kad dar yra toli.
