Aurimo Drižiaus ieškinys dėl 18 teisėjų nusikalstamo susivienijimo

Aurimo Drižiaus ieškinys dėl 13 teisėjų nusikalstamo susivienijimo

LIETUVOS APELIACINIAM TEISMUI

Apeliantas:

Aurimas Drižius a.k. 

Konstitucijos 23 B, Vilnius, 

El. paštas: llredakcija@gmail.com

                            Mob.Tel.: +370 687 38471

Atsakovai:         Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos

                                 Gedimino pr. 30/1, LT-01104 Vilnius

                        Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra

                            Rinktinės g. 5A, LT-01515 Vilnius

APELIACINIS SKUNDAS DĖL VILNIAUS APYGARDOS TEISMO 2018 03 14 SPRENDIMO Civilinė byla Nr. 2-1643-661/2018

Ieškinio suma: 1 mln. eurų

2018 04 06

Vilniaus apygardos teismas 2018 03 14 išnagrinėjo iš esmės mano ieškinį dėl 18 teisėjų veiklos, man nedalyvaujant, ir priėmė sprendimą – ieškinį pilnai atmesti.

Teismas  nustatė:

1. Ieškovas Aurimas Drižius patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą: 1 000 000 eurų. Pripažinti pareigūnų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Vancevičienės, Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgėlienės, Zojos Monid, O.Zaicevo, Kasimovienės, Nidos Vigelienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės, Stasio Punio, G.Dzedulionio, prokurorų Gedimino Juknos, Danutės Kisinienės. Dariaus Čapliko veiksmus neteisėtais, ir priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą: 1 000 000 eurų.

2. Teismas nustatė, jog

Iš į bylą pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad A. Drižius nuteistas devynis kartus: Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-02-23 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., BK 155 s t r.; to paties teismo 2010-04-26 pagal BK 245 str.; to paties teismo 2011-06-29 pagal BK 245 str.; to paties teismo 2011-09-26 pagal 154 str. 2 d.; to paties teismo 2011-12-21 pagal BK 245 str.; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-18 pagal BK 245 str.; to paties teismo 2013-12-09 pagal 181 str. 1 d.; to paties teismo 2014-03-06 pagal BK 245 str.; to paties teismo 2014-09-15 pagal BK 245 str. Ieškovas A. Drižius nurodo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus bei veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei 10 metų jį persekiojo vien todėl, kad ieškovas nesilaikė neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. A. Drižius nurodo, kad prokurorai Gediminas Jukna ir Darius Čaplikas, būdami teisininkai ir puikiai žinodami, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas ir galioja visoje Respublikoje, tyčia tęsė savo neteisėtą veiką ir trukdė teisingumui, o būtent, jie, žinodami, kad masinės informacijos cenzūra yra draudžiama, tyčia vedė tyrimą iki teismo, o vėliau tyčia prieštaravo, kad ieškovas būtų išteisintas. Ieškovas prašė teismo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų F. Vitkienės, J. Vėgėlienės, Z. Monid, O. Zaicevo, N. Vigelienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų N. Švedienės, T. Žukauskienės, V. Zeliankos, R. Patackienės, V. Švedienės, S. Punio ir prokurorų G. Juknos bei D. Čapliko veiksmus neteisėtais ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą, kurios dydis 1 000 000 eurų.

Dėl visų prieš mane vykdytų baudžiamųjų persekiojimų, teismas, nekreipdamas dėmesio į tai, jog spaudos darbą kriminalizuoti yra savaime veika neteisėta, pasisakė, jog tai, kad mano veikla kriminalizuota, o teismų sprendimai įsiteisėję, man nesudaro pagrindo teigti, jog jie yra neteisėti, o juos surašę pareigūnai, kaip nors padarę ar man ar valstybei žalą. 

Taip reikia suprasti, jog tai, kas rašoma Konstitucijoje, ir Visuomenės informavimo įstatyme, jog cenzūra draudžiama – visiškai nesvarbu teisėjams ir teismams, o jeigu tik atsiranda antspaudas su prierašu „nutartis neskundžiama“, tai visi kiti teisėjai net neturi teisės to ginčyti ir analizuoti.

Tokia šio teismo ir šio sprendimo pozicija man yra nesuprantama, nes teisėjas savo darbe vadovaujasi tik teise, o Konstitucija yra aukščiausiasis teisės aktas. 

Teismas savo sprendimą grindė keistu argumentu: jog, kadangi aš pats nepaisiau draudimo rašyti straipsnius ir kitaip reikšti savo nuomonę – nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas mane ne kartą dėl cenzūros įvedimo nepaisymo išteisino, pasirėmęs tiesiai Konstitucijos 25,44 str., tai esą aš pats kaltas, kad esu ne kartą ir ne du nuteistas, todėl esą šitie visi teisėjai, kuriuos patraukti prašiau atsakomybėn, nepadarė neva man jokios žalos, nes aš neva nepaisiau draudimo atlikti savo darbą – rašyti straipsnius, viešinti apie neteisėtus teismų procesus, prieš mane vykdomus. 

Teismas skundžiamame sprendime nurodęs:

„Pagal LITEKO duomenis matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-242-270/2013, teisminio proceso Nr. 1-10-2-00754-2010-3) A. Drižius buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 m. ir 6 mėn., tačiau pritaikius BK 75 str., paskirta laisvės atėmimo bausmė atidėta 1 metams, pareigojant A. Drižių neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vilniaus apygardos teismo 2014-04-07 nutartimi nuteistojo A. Drižiaus bei nukentėjusiojo A. Sadecko apeliaciniai skundai atmesti ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-02-17 nutartimi atmetė nukentėjusiojo A. Sadecko kasacinį skundą.

Iš bylos dokumentų matyti, kad Ieškovas nesilaikė teismo draudimo publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu. Todėl Ieškovas turėjo suprasti, kad dėl tokių neatsargių ir neapdairių veiksmų gali atsirasti teisinės pasekmės. Taigi, Ieškovo atlikti veiksmai, kuriais jis pažeidė teismo draudimą, ir dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nereabilituoja ji civilinių teisinių pasekmių prasme.

Buvau ne kartą nuteistas ne dėl to, jog kažkokių draudimų nepaisiau, o kad aprašinėjau eilinius teismo posėdžius, ir kritikavau teismų darbą – kad teismai man įvedinėja naujai ir naujai cenzūrą, ką draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 10 str. 2 d.

Teisė laisvai reikšti savo nuomonę nesutinkama su neapykantos kurstymu, šmeižtu – Alvydas Sadeckas visas bylas, kurias teismai nutraukdavo, išteisindavo mane, vėliau bandė versti šmeižto bylomis, užvesdavo pažeidžiant EŽTT praktiką ir minėtą Konvenciją, dvigubo nuteisimo, dvigubo proceso negalimumo taisyklę (Šimkus prieš Lietuva, EŽTT 2017 06 25, adv. A. Venckus). Teismai toliau su savo teisėjais tendencingai pažeidinėjo Lietuvos Konstituciją, įstatymus, ir tarptautinę Konvenciją, kurios įžūliai nesilaikė, ir vykdė tolimesnius, dvigubus ir netgi trigubus persekiojimus.

Ieškovas ir privatus kaltintojas A. Sadeckas motyvuodavo, jog kadangi nepavyko nuteisti pagal „teismo sprendimo nevykdymą“, tai jis duoda skundą pagal „šmeižtą“. Jeigu teisėjai neklausydavo šito šokdinimo – Vilniaus apylinkės teismas mane visiškai išteisinęs buvo – tada aukštesnio teismo teisėjas G. Dzedulionis mane nuteisė, laisvės atėmimo, ir dargi ėmė mane auklėti, viešai aiškindamas, jog aš turėčiau susilaikyti nuo teisėsaugos ir teismų kritikos – tokiu būdu duodamas suprasti, jog ne A. Sadeckas yra pareiškėjas, o Lietuvos Respublika, teismai ir prokuratūra, mane persekioja, su konkrečiais teisėjais, nes jiems nepatinka mano kaip žurnalisto darbas, mano veikla, kai aš, gaudamas informaciją apie ypatingai blogą Lietuvos teismų darbą, juos kritikuoju, parodydamas šios sistemos klaidas, piktnaudžiavimus, dokumentų klastojimus.

Daugelis bylų, kurių metu man skirtos didžiulės baudos, o paskutiniu metu esu prilygintas kriminaliniam nusikaltėliui, ir man skirtas laisvės atėmimas su bausmės atidėjimu, buvo motyvuojamos būtent tuo, jog aš neva darau tęstinę nusikalstamą veiką – rašau straipsnius. Ir šiame sprendime galima rasti 5 puslapyje tokį sakinį, jog aš pats esu kaltas, kad suvokdamas, jog straipsnių rašymas yra nusikalstama veika, tęsiau šią nusikalstamą veiką, nepaisydamas teismo sprendimo, kuriuo man į priekį buvo suformuluota užduotis – kokį turinį straipsniui suteikti, apie ją nerašyti, nors prevencinio ieškinio institutas apima tik gamybą, o A. Sadeckas ydingai susiejo straipsnių rašymą, kas yra kūrybinė veikla, su gamybos- pavyzdžiui, batų procesu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą mano atžvilgiu priėmė išteisinamuosius sprendimus, ne tik 2015 10 01, bet ir 2015 03 31 Nr. 2K-196-693/2015, nurodęs, jog cenzūros įvedimas – tai bet kokio kūrinio turinio reglamentavimas į priekį, o tai draudžia demokratinės valstybės principai, žodžio laisvės principas (LAT nutartis byloje 2015 10 01, Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-205-222/2015, teisminio proceso Nr. 1-10-9-00213-2013-3).

Panašiai teismas pasisakė ankstesnėje nutartyje, kur visiškai mane išteisino, bylą nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 

(2015  m. kovo 31 d. LAT nutartis  2K-196-693/2015 teisėjų kolegija (Olegas Fedosiukas, Aurelijus Gutaukas, Vytautas Masiokas) paskelbė nutartį, kuria visiškai išteisino „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą Aurimui Drižiui nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymi, – teigiama LAT nutartyje.)

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, jau man kreipusis su šiuo ieškiniu į teismą, vėl pakeitė savo praktiką, ir 2017 10 24 vėl nutarė, jog straipsnių rašymas – nusikalstama veika, patvirtino G. Dzedulionio, kuris mane auklėjo viešame teismo posėdyje, nuomonę, jog tęstinė veikla – straipsnių rašymas – yra nusikalstama, ir skyrė laisvės atėmimą, bausmę atidedant. LAT mano skundą atmetė. Manytina, jog LAT tyčia taip griežtai nusprendė, vien dėl šios bylos, ir kad nebedrįsčiau iš viso kreiptis. Tam, kad mane toliau paveiktų, Vilniaus apygardos teismas papildomai iškėlė baudžiamąją bylą dėl nušalinimo teisėjai Survilienei, kur parašiau, jog ji galimai klastoja savo nutartis – tai mano nuomonė, ir aš surašiau tai nušalinimo pareiškime. Teismas tapęs despotijos, destrukcijos įrankiu, o ne teisingumo užtikrinimo institucija, ką kalbėti apie tos teisės ir teisingumo atstatymą.

Vilniaus apygardos teismas paneigė Civilinio proceso kodekse numatytą teisę skųstis ir dargi be žyminio mokesčio dėl neteisėtų teisėjų veiksmų – neteisėti teisėjų veiksmai būtent yra neteisėtas nuteisimas, ką ne kartą patvirtino LAT. Tų nutarčių atveju Vilniaus apygardos teismas iš viso nieko nepasisakė, tarsi 2015 03 31 ir  2015 10 01 nė nebūtų, tarsi tie išteisinimai nereikštų, jog ankstesnių instancijų teisėjai tyčia ir sąmoningai klydo, tyčia spaudos darbą – straipsnių rašymą – priskirdami nusikalstamai veikai, ją kriminalizuodami, tyčia įvesdami cenzūrą, ką Lietuvos Aukščiausiasis teismas net 2 nutartyse panaikino, ir išaiškino, jog demokratinėje valstybėje cenzūra negalima. Dėl 2017 10 24 neteisėto sprendimo, kuriuo lieku nuteistas laisvės atėmimu dėl savo teisėtos, profesinės veiklos – aš kreipiuosi su peticija į EŽTT, todėl to sprendimo galiojimas greitu laiku gali būti sustabdytas, nes jis prieštarauja Konvencijai, ne tik dėl cenzūros įvedimo, bet ir dėl dvigubo nuteisimo negalimumo, nes byloje Šimkus prieš Lietuvą (Nr. 41788/11) EŽTT labai aiškiai pasisakė, jog dvigubas nuteisimas tai yra ir antrasis persekiojimas, antras tyrimas dėl tos pačios veikos, kas mano atveju yra atsitikę: 2015 10 01 LAT mane išteisino, todėl Alvydas Sadeckas kreipėsi su pakartotiniu skundu, tik pakeitęs veiką-  reikalavo mane teisti jau dėl šmeižto, o ne dėl sprendimo nevykdymo, ir teismas apygardos ir LAT tenkino skundus, pakartotiniame procese, kas pagal Konvenciją negalima. O Konvencija kaip ir Konstitucija neturi nei senaties, nei apribojimo galiojime, ir nesuvokiama, kodėl mano bylose teismai šių teisės aktų iš viso netaiko, arba taiko tik retkarčiais.

Teismo sprendimo ydingumas yra tame, jog jis visiškai nedetalizavo, nepersonalizavo teisėjų veikų, visą kaltę dėl neva neteisėtos veikos perkėlė man – ieškovui. Iš viso neišnagrinėjo bylos, tik formaliai perrašė tą patį, dėl ko aš kreipiausi – kad Lietuvoje įvesta spaudos cenzūra. Teismas 2018 03 14 nurodė, jog aš pats kaltas, jog nesilaikau man įvestos spaudos cenzūros – kuri, kaip paaiškėjo, galioja netgi visiškai be ribų, neribotą laiką, o apskųsti net negaliu, nors prevencinis ieškinys, jeigu jis neribotam laikui patenkintas, tai ir paduoti skundą dėl proceso atnaujinimo jokia senatis negalioja, nes ieškinys galioja į priekį. Man tą teisę paduoti skundą dėl prevencinio skundo bylos atnaujinimo, teisėja Renata Kasimovienė draudžia, ir tą daro tendencingai, tyčia, pastoviai nurodo eilinėse nutartyse neatnaujinti proceso, jog esą suėjo senatis, taip reikia suvokti, Konstitucijai, kuri draudžia cenzūrą, suėjusi senatis po 5 metų – Alvydas Sadeckas su savo prevenciniu ieškiniu sugebėjo panaikinti Konstitucijos galiojimą, pritempti Konstitucijos veikimui senatį, nors 1992 10 25 referendume piliečiai nubalsavo už ją ir ji galioja neribotą laiką, kol egzistuoja ši demokratinė (kaip bent aš suprantu) valstybė.

Teismas nesigilino, kuo ir kaip pasireiškė kiekvieno iš teisėjų ir prokurorų neteisėti veiksmai. Visur akcentuojama, jog aš elgiausi neteisėtai – nebuvo kreipiamas dėmesys į tai, jog daugelį kartų būdavau išteisinamas, jog daugelį kartų teismai tik vykdė neteisėtus prokurorų nurodymus, perrašinėjo jų neteisėtus nutarimus, perkeldinėjo į nutartis, ir tai darė sąmoningai ir tyčia, puikiai žinodami, jog spaudos darbas nebėra kriminalinis nuo spaudos draudimo panaikinimo laikų, kas įvyko dar Caro Rusijoje. 

Teisėjai, kurie savo nutartimis sprendimais draudė man rašyti straipsnius, kriminalizavo spaudos darbą, jie pagal mąstymą užstrigę carinėje Rusijoje, kurioje 1864 metais buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas, o lietuviškų knygelių nešėjai, skleidėjai, ir lietuviškų laikraščių leidėjai grubiausiais metodais persekioti, sodinti į kalėjimus. Visi šitie teisėjai, ir prokurorai, iš kurių solidariai reikalavau atsakomybės už neteisėtas tyčines veikas, galimai užstrigę caro Rusijoje, tačiau prisiekę jie ant Lietuvos Konstitucijos, ir jie turėjo žinoti arba žinojo, jog jie yra ne caro Rusijos, o Nepriklausomos Lietuvos teisėjai, ir turėjo žinoti, ką rašo Konstitucija apie spaudos draudimą. Šitie teisėjai, kuriems atrodo, jog dabar yra carinės Rusijos spaudos draudimas, net negirdėję ir apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvenciją, jos 10 str. 2 dalį, kuris draudžia cenzūrą.

Teismas man pritaiko ir 3 metų senatį ieškiniui pareikšti, tačiau nekreipia jokio dėmesio, kad pareigūnų veiksmai yra tarpusavyje susiję, jog viena byla seka kitą, jog ydinga cenzūros įvedinėjimo grandinė tęsiama metų metais, pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, o ne kad priėmė vienas ar kitas teisėjas nutartį, ir tuo viskas pasibaigė. Garsiausioji Kasimovienės nutartis yra iš 2009 metų, beveik 9 metų senumo, tačiau juk pagal teisės teoriją, tai į priekį galiojantį „prevencinio ieškinio“ byla, ir ji neturi jokios senaties – todėl ir žala dėl jos tęstinė, nuolat ta nutartis taikoma, ji, kaip ir šis teismas pasisako – galioja, jos aš neva nepaisau. Tačiau vėlgi teismas selektyviai taiko senatį, jeigu aš dėl senaties neturinčios nutarties autorės Kasimovienės kreipiausi į teismą. Nutarčiai dėl prevencinio ieškinio patenkinimo neva senaties nėra – o štai teisėjai atsakomybei atsirasti jau pritaikoma senatis, arba ji nutartimi iš viso pašalinama iš bylos, neva negalinti atsakyti už savuosius veiksmus. 

Netinkamai teismas aiškina ir valstybės civilinę atsakomybę, priskirdamas ją prie įprastinių civilinės atsakomybės rūšių, ir taikydamas man senatį.

Viešosios civilinės atsakomybės ir bendrosios civilinės atsakomybės taikymo atribojimas (žr. LVAT

2008-02-23 nutartį a. b. M. V. v. Šilalės rajono savivaldybė, Nr. A-756-106/2008, kat. 15.2 (S)).

CK deliktinės civilinės atsakomybės normos, ypač CK 6.271-6.272 str.;

1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. (84)15 dėl viešosios

atsakomybės; 1972 metų Europos Tarybos konvencija dėl valstybės imuniteto.

1.3. Konstitucinės doktrinos požiūris: „Valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems

patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise <…>. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. <…> jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio „raison d’ être“. (ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakomybę už žalą bei jos atlyginimą reglamentuoja  6.250 str. ir  specialusis straipsnis 6.271 str., todėl čia negali eiti kalba apie įprastą civilinę atsakomybę, įprastą neturtinę žalą, todėl ir netaikytinas ieškinio senaties sutrumpintas terminas, nes valstybės padaryta žala mano atveju tęstinė- ji tęsiasi ilgus metus, daugėja sulig kiekvienu neteisėtu sprendimu, visi sprendimai, teisėjų, prokurorų veiksmai tarpusavyje susiję, yra tęstinė ir sutartinė veika. 

Nors aš nurodau, jog teisėjai ir prokurorai privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tačiau teisėjas mano, jog neturėjo, jog aš turėjau vadovautis jų priimtais nutarimais, sprendimais, nes jie esą yra aukščiau Konstitucijos. Tačiau teismų praktika kiek kitaip nurodo visa tai., kas yra valstybės padaryta žala.

CK 6.271 straipsnio 4 dalis „sieja valstybės atsakomybę su tiesioginiais valstybinės valdžios pareigūnų veiksmais (neveikimu), t.y. valstybė atsakys tik tuomet, kai jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir tos veikos tiesioginė pasekmė – žala (nuostoliai) – t.y. turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir nuostolių“ (ištrauka iš LVAT 2007-04-23 nutarties a. b. D. A. v. Lietuvos valstybė, Nr. A4-417/2007, kat. 15.2).

Tai, jog teisėjai nemokėjo taikyti Lietuvos Respublikos įstatymų – įvedinėjo cenzūrą, kuri demokratinėje šalyje draudžiama, ir tokias nutartis kaip tarkime Renatos Kasimovienės, padarė galiojančios neribotą laiką į priekį, nors Konstitucija nėra pakeista ir cenzūros draudimas nėra panaikintas – rodo, jog valstybės pareigūnai tyčia padarė žalą, ir ją suvokė, ir todėl yra priežastinis ryšys tarp to, kaip jie elgėsi, nuo ko nesusilaikė – nesusilaikė nuo neteisėtų veiksmų įrašyti į nutartis akivaizdžiai melagingą ir neteisėtą informaciją, o vėliau atsisakant priimti prašymus atnaujinti bylą, neveikė konstituciškai ir teisiškai – turėjo galimybę pasinaikinti savo antikonstitucinę nutartį, ištaisyti neteisėtumą, atitaisyti padėtį. To nepadarė, todėl elgėsi neteisėtai, ir padarė valstybei, jos prestižui žalą. Kartu padarė žalą man. Darant žalą valstybei, per sutaptį ir valstybė, ir pilietis kenčia. Tai, jog teismai neskundžiamomis nutartimis paneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25,44 straipsnius, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaracijos 10 str. 2d. nereiškia, jog teismo sprendimais galima keisti įstatymus, nurodyti, kurie jų negalioja, sustabdyti jų galiojimą. Teisės akto galiojimo sustabdymas apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konstitucinio teismo įstatyme, deja, paprasti bendrosios kompetencijos teismai – sustabdyti teisės akto galiojimą, neturi. Teisės akto galiojimą kreipdamasis į Lietuvos Konstitucinį teismą turi teisę Seimas ir Prezidentas, nes šios būtent valdžios įstaigos turi įstatymo leidybos teisę. Teismas neturi įstatymo leidybos teisės, neturi teisės ir sustabdyti teisės akto galiojimą, arba per teismo sprendimus jį pakeisti. Tai yra Lietuvos teismų ganėtinai iškrypusi per ilgus metus praktika, tačiau tai yra įstatymų leidžiamosios galios kompetencijos uzurpavimas, faktiškai, antivalstybinė veika.  Be to, LR Konstitucija draudžia visiems, ir teismui, uzurpuoti masinės informacijos cenzūros galias (44 str. 2 d.) Jeigu teisėjai surašo Konstitucijai prieštaraujantį teismo sprendimą, na tai kas, kad jie mano, jog jis yra aukščiau Konstitucijos, kas yra aukščiausias teisės aktas pagal teisės aktų hierarchiją – vadinasi, teisėjas daro tyčia ir sąmoningai tokią veiką, nes jis prisiekia cituodamas konstituciją, ir ranką padėjęs ant Konstitucijos. Todėl netyčinis Konstitucijos nežinojimas, arba senačių taikymas Konstitucijos galiojimui yra absurdiški teismų išaiškinimai. Teismas nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, o jeigu bendrosios kompetencijos teismams yra kilęs klausimas, ar galioja Konstitucijos 44 straipsnis, jie visas bylas, kur yra paneigtas šitas straipsnis turėjo stabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir tik šis teismas, jeigu būtų išaiškinęs, jog negalioja, tik tada būtų galima priimti tuos sprendimus, kurie buvo priimti mano atžvilgiu, pažeidžiant Konstitucijos 44 str. 

Todėl šiame procese pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo taisykles, nes visiškai neanalizavo, jog neteisėti sprendimais, kurie priimti prieštaraujant Konstitucijos 44 str. priimti su neterminuotu galiojimu, jog sprendimais padaryta žala tęstinė, o visi veiksmai, turintys tęstinį pobūdį pažeidžia asmens teises kas dieną, ir todėl senatis prasitęsia kiekvieną daromo pažeidimo dieną. Dėl šių neteisėtų sprendimų mano valdomos įmonės UAB „Patikimas verslas“ akcijos pardavinėjamos iš varžytynių, toliau bus trukdoma leisti laikraštį, vykdyti spaudos darbą, visos bylos visiškai nesusiję su jokiais Alvydo Sadecko garbės ir orumo klausimais, o jo rankomis teisėjai, prokurorai vykdė cenzūros įvedimo per teismų sprendimus darbą. Tai yra ne tik neteisėta, bet ir antivalstybinė veika, kai teisėjai su prokurorais bando perimti įstatymų leidybos darbą, uzurpuoja Seimo ir Prezidento galias, ir apsimeta šiomis dviem institucijomis. Toks elgesys yra neįmanomas išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, nes teisėjai žino savo diskreciją, ir savo tarnybos ribas. Jokioje senos demokratijos šalyje būtų neįmanoma, kad teisėjai teismų sprendimais uždraustų dalies Konstitucijos galiojimą, pritaikytų Konstitucijai senatį. Todėl teismas net neįsigilino į klausimo, kurį iškėliau esmę, o senatis pritaikyta neteisėtai, nes jokios senaties nėra, nes tęstinis pažeidimas, cenzūra įvesta į priekį, kiekvieną dieną man nurodoma, kaip aš turiu rašyti arba kaip turiu nerašyti, o atnaujinti bylos teisėja Renata Kasimovienė neleidžia. Nors nutartis vis dar galioja, ji rašo, jog suėjusi nutarčiai senatis. Tačiau nors suėjusi nutarčiai senatis, buvau ir tebesu teisiamas pagal tą senaties nutartį. Teisėjai tyčia ir sąmoningai daro žalą valstybei, ir teismas iš viso apie tai net nepasisakė. Teismas be to manipuliatyviai pritaiko teismų praktikos taisyklę, jog faktas, kad asmuo buvo išteisintas, automatiškai nedaro ikiteisminio tyrimo ir prieš tai buvusių teismų sprendimų neteisėtais: tačiau konkrečiame ginče ši teismų praktikos taisyklė absoliučiai negalioja, nes draudžiama teisti asmenis už akivaizdžiai teisėtą veiklą, o straipsnių rašymas bei profesinė – žurnalistinė veikla tokia ir yra. Vien ikiteisminio tyrimo pradžia dėl tariamo teismo sprendimo nevykdymo – kuriuo man neva draudžiama užsiimti spaudos darbu, yra nelogiška, ir skamba ganėtinai ligotai, todėl aš neprivalėjau niekada klausyti kažkieno fantazijų,  taip pat vykdyti teisėjų susireikšminimo rezultatus, kai tokia teisėja Renata Kasimovienė įsivaizduoja esanti aukščiau Seimo, Konstitucijos, ir iš viso – aukščiau valstybės, ir gali savo sprendimėliu sustabdyti Konstitucijos galiojimą! – Kai tas neleidžiama teismams netgi jeigu jie kreipiasi su teikimu dėl ištyrimo vieno ar kito akto (pvz. Vilniaus miesto apylinkės teismo teikimas dėl LR CPK 306 str. atitikties Konstitucijos 30 str. 1 d. ir demokratinės valstybės principams, nors Konstitucinis Teismas 2018 01 18 priėmė nutarimą svarstyti šitą klausimą – neteisėto, antikonstitucinio LR CPK 306 str. nesustabdė.) O štai Renata Kasimovienė neaiškiais būdais sustabdė ir neterminuotai LR KT 44 str. galiojimą – tačiau man kreiptis, kad pasinaikintų antivalstybinę nutartį, nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą išaiškino, jog bylose dėl prevencinių ieškinių, kadangi jie galioja į priekį, netaikoma senatis – man pritaikė kreipimosi senatį. Ir visos bylos buvo išparazituotos iš šios antikonstitucinės bylos, ir teisėjai visiškai, toks įspūdis, nesusigaudo, jog ne jų sprendimai yra aukščiausias teisės aktas, nes teisėjo sprendimas nėra teisės aktas, o Konstitucija yra aukščiausias teisės aktas. O kad to nesąmoningo, antikonstitucinio, nelogiško ir liguisto sprendimo neskundžiau, nereiškia, jog jis sustabdė Konstitucijos 44 straipsnį! Spaudos darbe labai dideli kūrybos, rašymo, kelionių, leidybos tempai, nėra kada ginčytis su teisėja, kuris nesugeba persiskaityti Konstitucijos, o ką kalbėti apie jos taikymą, kai nelabai gebi skaityti. 

Kaip aš, raštingas, išsilavinęs žmogus iš inteligentiškos šeimos galiu ginčytis su beraščiais ir teisės analfabetais? Yra visiška gėda už tokius teisėjus, kurie diskredituoja valstybės vardą, ir daro tą tyčia ir sąmoningai, o vėliau kolegos iš aukštesnių teismų juos atkakliai gina. Aš iš viso abejoju, ar galėjo Vilniaus apygardos teismas spręsti mano ieškinį, juk didelė dalis neteisėtų bylų, neteisėtų, absurdiškų sprendimų priimti būtent šiame teisme. Kaip Vilniaus apygardos teismas galėjo adekvačiai ir kritiškai vertinti mano ieškinį, jeigu jame pasisakoma apie šį ieškinį nagrinėjusio teisėjo kolegas, su kuriais jis pietauja, vakarais gal žaidžia stalo tenias ir bilijardą? Gal net dar kažką veikia? Reikėtų teisėjams būti profesionaliems, ir nusišalinti nuo tokių ieškinių nagrinėjimo, net jeigu ieškovas, kurį paliko advokatas, o kito jis nerado, ir nereiškia to nušalinimo. Kaip gali teisėjas Barkauskas nepažinoti teisėjo Dzedulionio, apie kurį neišeina nekalbėti, nes jis jau šio ieškinio nagrinėjimo metu ėmėsi mane ne tik nuteisinėti, bet ir auklėti, kad aš per daug kritikuoju teisėsaugą, ir teismus, o jeigu nekritikuočiau, neva, jis kitokį sprendimą priimtų? Jeigu man kaip redaktoriui yra žinoma, jog net teismų sekretorės iš visai kitų teismų draugauja ir važinėjasi su girtais Vilniaus apygardos teismo teisėjais, o tų sekretorių vyrai jeigu tik paviešina – tie vyrai, tai yra, Dainius Petkus, uždaromi ne tik į kalėjimus, bet ir psichiatrijos ligonines “su galimybe palikti gydyti”. Vilniaus apygardos teismas netgi asmenų sveikatos klausimus išspręs, o savųjų išsispręsti nesugeba, nes policija sugeba išsukti nuo atsakomybės. Garsiausio girto teisėjo Birštono prisiminti nebenori – jis prisigėręs darbe sugebėjo išnagrinėti netgi 4 bylas. Nors girtuokliavo iki to įvykio, kai visiškai apsvaigęs virto nuo teismo laiptų – kiti kolegos teisėjai “nematė”, palaikė, o sulėkus žurnalistams, kažkoks advokatas ėmėsi auklės vaidmens ir ėm slėpti, bandyti išvesti per galines duris. Kokia yra teisėjų kultūra, ir mentalitetas, girtas teisėjas Birštonas tada parodė visai Lietuvai ir visam pasauliui, visus iškeikęs riebiais “matais”. Man ir šitas sprendimas, kur atmetama absoliučiai viskas, nes teisėjai netgi mažaraščiai ir nesugebantys skaityti, yra neliečiami, o tai, jog aš moku skaityti Konstituciją – čia, maždaug, tiktai mano bėdos, man primena šitas sprendimas būtent girto teisėjo Birštono nuomonę apie visus teismų “klientus”, jog mes esame kažkokie nereikšmingi “š”, o jie, teisėjai – tikroji Lietuvos valdžia. Tokia nuostata atspindėjo visos Vilniaus apygardos teismo įstaigos ir netgi visos teismų sistemos teisėjų susireikšminimą, savęs iškėlimą aukščiau ne tik piliečių, bet ir kaip rodo mano aprašytas ir reikalaujamas atlyginti atvejis – aukščiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Tokio susidievinimo nėra nei vienoje pasaulio valstybėje, kad teisėjas drįstų nesivadovauti teisės aktais, ir aiškinti, jog jo sprendimas, kadangi jisai jį surašė apsirengęs su juodu drabužiu ir užsikabinęs grandinę, yra aukščiau įstatymo. 

Nesuvokiama teisėjo Barkausko pozicija pritaikyti Konstitucijai senatį-  juk Renatos Kasimovienės ir absoliučiai visi iš to išplaukiantys sprendimai susiję su grubiu Konstitucijos nepaisymu, o tokią Konstituciją, kuri taip klaikiai nepatinka teisėjams, priėmė net ne Seimas, o Tauta visuotiniame Referendume 1992 10 25.

Kaip reikia nekęsti Lietuvos Tautos, kad rašinėti tokias nesąmones į nutartis, o jeigu asmuo klausia, kodėl teisėjai klastoja nutartis – jam dar keliamos bylos, šiuo metu vėl esu persekiojamas, kad neva negerbiu teismo. Tačiau šita byla rodo, ir girto teisėjo Birštono atvejis, ir nuo atsakomybės išsuktų teisėjų pagautų girtų Furmanavičiaus (amžiną atilsį) ir teisėjo Lemežio – jog teisėjai patys negerbia savęs, o Renatos Kasimovienės procesinė veikla kelia siaubą ne tik man, bet ir kitiems, susidūrusiems su jos “vadovavimu bylai” – ji veikia tarsi būtų asmeninė Alvydo Sadecko teisėja, netgi jeigu Alvydas Sadeckas padavinėja į teismą kitus žurnalistus, kaip tarkime, Giedrę Gorienę, asmeninė Sadecko teisėja liepė Gorienei padėti Sadeckui įrodyti ieškinį prieš ją, kai buvo pareikalauta, kad teisėja laikytųsi kodekso ir nustotų versti atsakovą tapti ieškovo advokatu, teisėja ėmė grasinti baudomis, galiausiai neištvėrusi po 3 nušalinimo, nusišalino, o nauja teisėja uždraudė Sadeckui su savo advokatu Mindaugu Kukaičiu, prokuroro Vytauto Kukaičio broliu, daryti jai spaudimą, ir Sadeckas atsiėmė ieškinį. Šitie ir kiti atvejai rodo, jog su mano paduotais į teismą teisėjais nėra viskas gerai, o nebaudžiamumas skatina nusikalstamumą, bevalystę, ir galiausiai – ateisinę beraštystę, ir antivalstybinę veiką, už kurią numatytas laisvės atėmimas. Nes uzurpavimas Seimo galių – o teisėjai, prieš mane nusikaltę, trypė kojomis Konstituciją, ir įsivaizdavo, jog nutartimis gali sustabdyti jos galiojimą – yra nusikaltimas: bandymas nuversti teisėtą valdžią. Beje, jėgos momentas yra, nes tokias ateisiškas ir sakyčiau, beprotiškas nutartis verčia vykdyti su antstolių pagalba, iš manęs atiminėjamas visas turtas, esu persekiojamas ir terorizuojamas, kodėl nesutinku, jog teisėjai iš apylinkių teismų teismų sprendimais turi teisę sustabdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tokia ir yra šio ieškinio esmė, ir teismas turėjo pasisakyti, o ne atmesti. Vadinasi, teisėjas Barkauskas irgi pritaria pozicijai,  jog teismai gali uzurpuoti Seimo ir Prezidento galias, jas pasisavinti, nors niekas jiems jų nedelegavo, ir selektyviai išsirinkę, kuris Konstitucijos straipsnis jiems nepatinka, paimti ir su teismo nutartimi sustabdyti jo galiojimą. Tai yra veika antivalstybinė, ji griauna konstitucinius, demokratinius pamatus. 

Nors teisėjas melagingai nurodo, jog aš nepagrindžiau savo ieškinio jokiais įrodymais, tačiau aš nurodžiau, jog pagal visas bylas, kurias esu pralaimėjęs, yra vykdomi vykdomieji procesai. Vykdymo procesas yra civilinio proceso dalis, ir pridėdinėti kiekvieną iš bylų, ką gali pamatyti užmetęs tik akį į sistemą teisėjas, nebūtina, nes pakanka netgi mano pavardės, jeigu teisėjas būtų norėjęs gilintis į bylą, jis būtų pasižiūrėjęs, kiek vykdymo procesų ir kiek bylų ir kokioms sumoms yra. Teisėjas iš viso neatliko savo pareigos spręsti objektyviai, be to, padarė teismo procesą iš viso be manęs, nesuprantamai pasirinko rašytinį procesą, nors pirmoje instancijoje tas nenumatyta, ir tada mane apkaltino, jog aš kažko neįrodžiau.  Nors teisėjas apsimeta, jog negali patikrinti mano teiginių, tačiau net šiandien šiame pačiame teisme yra nagrinėjamas mano skundas dėl Vilniaus apylinkės teismo sprendimo atmesti mano prašymą stabdyti UAB “Patikimas verslas” akcijų varžytynes, aš nežinau, kokio dar reikia įrodymo, kad esu persekiojamas totaliai – nebeužtenka mano žemės sklypų, pinigų, reikia dar sunaikinti laikraštį. Teisėjas tegul neapsimeta, jog nemato šios medžiagos – jeigu aš būčiau Sadeckas, teisėjai jau tikrintų viską Liteko sistemoje, didelė dalis sprendimų ir buvo grįsta labai aktyvia teisėjų veikla, tikrinant bylas Liteke. Beje, iš sprendimo matome, jog tai, kas buvo įdomu pačiam teisėjui, jis Liteko sistemoje pasitikrino, bet nenorėjo tikrinti, kiek vydkomųjų bylų yra – ir netikrino, o kam? Juk aš neįrodžiau, nepridėjau prie bylos to, ką teisėjas gali matyt iš savo kabineto, o ir pridėjus jis sakytų, jog tai nėra jokia kančia, jog teismai atima milijardais, kas čia tokio (Zigmo Vaišvilos valdytos įmonės turto iššvaistymo atveju teismai iššvaistė milijonus, priimkinėjo prašym,us be nei vieno dokumento, areštuodavo po kelis kartus tą patį turtą…) Pažymėtina, jog sprendime nėra motyvuojamosios dalies, yra tik perrašinėta nuo kažkokių teismų sprendimų, siekiant sudaryti tariamo sprendimo teisėtumo įspūdį – tačiau ar tos visos bylos, kurias cituoja teisėjas Barkauskas, susijusios su tokių teisėjų kaip Kasimovienės, veikla, kai jie spjauna į Konstituciją, į Seimą, ir į Tautą, kuri priėmė Konstituciją, parašo absurdišką sprendimą, ir liepia jo, o ne Konstitucijos, kas yra aukščiausias teisės aktas, laikytis. Aš nesu toks kaip šitie teisėjai, nors ir nesu baigęs teisės, ir žinau, jog gyvenime pilietis turi vadovautis įstatymais, o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Iš Barkausko sprendimo suprantu, jog visi mano išvardinti teisėjai nežinojo, kad yra toks teisės aktas Konstitucija, jog reikia jo laikytis – tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės. Teisėjas rašo, jog aš neįrodžiau, jog visos turto atimninėjimas ir ilgametis persekiojimas kaip nors pakenkė mano reputacijai, o ištisas sėdėjimas steismuose neretai visa savaitę nuo ryto iki vakaro – nes Alvydas Sadeckas, prokuratūra ir teisėjai mane tikrai kankina fiziškai – nepakenkė mano bendravimo galimybėms (ar yra LR CK 6.250 str. sudėtis?). Kaip ir su kuo man reikėjo bendrauti, valandų valandas sėdint tvankiose teismų salėse? Ar gali būti labiau sarkastiškas ir ironiškas teismo sprendimas? Juk teismai nevyksta po 10 minučių, kai kurios bylos, kaip tarkime, Sadecko eilinis skundas dėl šmeižto, kur teisėjas Rainys nagrinėjo ir aš buvau išteisintas, nors vėliau Dzedulionis nusprendė kitaip – posėdis truko 3 valandas. Su kuo bendrauti per tas 3 valandas, jeigu reikia intensyviai bylinėtis? Kaip neįrodžiau LR CK 6.250 str. sudėties, jeigu sveiku protu suvokiama, jog tuo metu, kai sėdi Vilniaus apylinkės teismo rūsyje su niekuo negali bendrauti, esi kaip kalinys. Teisėjas aiškina, jog nesumenkėjo reputacija – o kaip ji nesumenkės, kai esu laikomas šiandien nusikaltėliu, kuriam negalima išvykti kaip kokiam narkotikų dyleriui, ar žudikui, iš namų, nepranešus, kaip tai nekenkia reputacijai, tegul teisėjas pats įrodo savo absurdiškų sakinių pagrįstumą, nes čia nieko įrodytinėti net nereikia, juk esu nuteistas už Konstitucijos 44 str. galiojimą, kad nesutinku su Kasimoviene ir kitais fantastais, kad šitas straipsnis negalioja. Jeigu nesutinki, kad teisėjas gali sustabdyti Konstitucijos dalies galiojimą, tampi kriminaliniu nnusikaltėliu. Teisėjas pats turėjo labiau motyvuoti, kaip, ginant Konstitucijos vertybes, ir būnant nuteistu už tai, nėra pažeista mano reputacija? Manau, jog teisėjas turi pasižymėti logika, argumentavimu, o man įrodinėti, jog kriminalizavimas veikos, kuri yra teisėta, yra ir reputacijos naikinimas, ir bendravimo galimybių mažinimas – nereikia, nes tai sveiko proto asmeniui turėtų būti aišku, sveikas protas yra angliškai reasonable mind, ir naudojamas neretai teisėje, argumentuojant, imamas sveiko proto kriterijus.

Apeliacinė instancija patikrina, ar sprendimas yra argumentuotas – vien perrašinėjimas iš tarptautinių bylų, kur senos demokratijos šalyse niekas net neįsivaizduoja, kad būtų galima teismų sprendimais stabdyti Konstitucijos galiojimą – nėra tinkama argumentacija sprendimui priimti, ir nieko bendro su šia byla neturi. Ši byla yra dėl to, jog Lietuvoje teisėjai mano bylose atsisako vykdyti Konstitucijos jiems priskirtas pareigas, ir uzurpuoja Tautos mandatą, apsimeta įstatymų leidžiamuoju organu. Tokia yra bylos esmė, ir dėl esmės teismas, atmetęs ieškinį, iš viso net nepasisakė, o senatį pritaikė melagingai, nes pasekmės yra iki šios dienos, ir kiekvienas save gerbiantis teisėjas būtų bent pasižiūrėjęs į Liteko, kiek kokių bylų turiu, ir kiek dar papildomai mane bandoma nuteisti. Papildomai galiu paaiškinti, jog teisėjai galimai tyčia šiomis bylomis gadina Lietuvos demokratijos indeksą, kuris apsiskaičiuoja būtent pagal baudžiamąsias bylas žrunalistams, Lietuvos indeksas pastoviai yra per 20 pozicijų žemiau Estijos, ir yra kažkur šalia korumpuočiausių Afrikos valstybėlių, tokių kaip Nigerija. Kiekvienas save gerbiantis teisėjas turėtų susimąstyti, kokius absurdus daro jo kolegos, ir ne bandyti gelbėti jų asmenines karjeras, spjaunant į valstybę, o gelbėti valstybę, nežiūrint tų teisės mažaraščių niekingų “karjerų”, kai vienintelė karjera demokratinėje – tikros demokratijos  valstybėje būtų tokių teisėjų įkalinimas, už antivalstybinę veiką. 

 Todėl aš pasigendu būtent sveiko proto kriterijaus skundžiamame sprendime, ne tik kad ten nėra nė lašo motyvacijos, argumentacijos, o ką kalbėti apie teisėtumą ir pagrįstumą,  ir todėl tas sprendimas turi būti pakeistas, panaikintas, o mano ieškinys – tenkintas.

Byla nebus vedama per advokatą. Visus dokumentus siųsti Konstitucijos 23 B, Vilnius. 

Remiantis išdėstytu, teismo prašau:

1.Vilniaus apygardos 2018 03 14 sprendimą civilinėje byloje Nr. Civilinė byla Nr. 2-1643-661/2018 panaikinti, ir ieškinį tenkinti.

2. Kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar LR CPK 306 str. reikalavimas, kad ant asmens apeliacinio skundo būtinai turi pasirašyti ir advokatas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.

PRIDEDAMA:

Apeliacinis skundas (2 egz.)

Apeliantas Aurimas Drižius