Aukščiausias teismas toliau be baimės tarnauja mafijai

Aurimas Drižius

Rugpjūčio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio – nuotraukos viršuje) nutarė visiškai legalizuoti cenz0rą ir apriboti spaudos laisvę.

Nors cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymai, tačiau teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

Teismui buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

Žodžiu, mafijiniai teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios čia Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą.

Lietuvos Respublikos Prezidentui G.Nausėdai

Prašymas kreiptis į teisėjų tarybą dėl teisėjo vardo pažeminimo ir baudžiamosios bylos iškėlimo dėl tarnybos pareigų neatlikimo

Generaliniam prokurorui

Prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl LAT teisėjų piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo

2019 m. rugpjūčio 9 d.

Pareiškėjas Aurimas Drižius, a.k.

Konstitucijos per. 23B, Vilnius

Rugpjūčio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio) nutarė visiškai legalizuoti cenz0rą ir apriboti spaudos laisvę (nutartis pridedama).

Teismui buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą.

Todėl šiandien pat kreipiuosi į prezidentą G.Nausėdą, kad prezidentas kreiptųsi į Teisėjų tarybą patarimo, ar minėti teisėjai nepažeidė garbingo teisėjo vardo.

Kartu prašau jiems kelti baudžiamąsias bylas dėl tarnybos pareigų neatlikimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius (toliau ir – Kasatorius), savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Nors pats A. Sadeckas tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui, keisdamas privatizavimo įstatymus taip, kad įmonę galėtų įsigyti rusiško kapitalo bendrovės. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra buvo iškėlusi bylą dėl įtariamos „Mažeikių naftos“ milijonų vagystės per Alvydo Sadecko privačią firmą „Ekskomisarų biuras“, prokuratūra aiškiai įvardino, kad ‚Mažeikių naftos“ pinigai buvo skiriami A. Sadecko įmonei už „fiktyvias paslaugas“. Tačiau bet koks nusikalstamos A. Sadecko veiklos tyrimas užstringa prokuratūroje ir teisme. Kaip anuo metu senovės Romoje teisingai pasakė Publilius: Judex damnatur, cum noceus absolvitur (lot. Nusikaltėlio išteisinimas – teisėjo gėda).

Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad Kasatorius nesilaikė šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros, kuri buvo įvardijama kaip „teismo sprendimas“.

Minėtieji: Vilniaus miesto apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atmetė Kasatoriaus prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y., cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš, Kasatorius, pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai Lietuvos teismų sistemai ignoruojant bet kokius LR Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Pamiršta senovės romėnų taisyklė: Ubi ius – ibi remedium (lot. Suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynybos priemonė).

Kasatoriui septintą kartą paprašius panaikinti cenzūrą Vilniaus apygardos teismo teisėja p. Gasiulytė nurodė, kad Kasatorius “piktnaudžiauja jam suteiktomis subjektinėmis teisėmis”, reikalaudamas panaikinti cenzūrą ir leisti užsiimti teisėta veikla – rašyti straipsnius. Kai to Kasatorius paprašė aštuntą kartą, Vilniaus apylinkės teismo teisėja p. Kasimovienė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Burdulienė – atsisakė tai padaryti – neva praleistas penkerių metų terminas. Nors per tuos penkerius metus kreipiausi šešis kartus, ir visus minėtus kartus teismai atmetė mano prašymus ultra vires (lot. Viršijant įgaliojimus) – išgalvotais motyvais.

2013 m. gegužės 27 d. buvo pasikėsinta į Kasatoriaus gyvybę – greitkelyje Ukmergė – Vilnius mano lengvąjį automobilį taranavo sunkiasvoris vilkikas, kurio vairuotojas sąmoningai mane aplenkė ir iš antros juostos staiga pasuko vairą į kairę, taip tyčia taranuodamas mano automobilį “Renault Twingo”, kuris kaip kamuoliukas nuo smūgio nulėkė į mišką. Per stebuklą likau gyvas, tik sulaužyta kaukole ir kaulais. Esu įsitikinęs, kad tai tos pačios gaujos užsakytas bandymas mane nužudyti, nes prieš kelis mėnesius iki šio įvykio A. Sadeckas teisme taip pakomentavo mano iniciatyva jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl melagingų parodymų : „tai laikinas nesusipratimas“.

Noriu pabrėžti, kad visi mano paminėti teisėjai veikė sąmoningai ir tyčia, suprasdami, kad daro nusikaltimus, o kai kurie mane net bandė mokyti, sakydami, kad nustočiau kritikuoti teisėsaugą, nors, esant tokiai padėčiai, kuri yra niekas kitas, kaip organizuota nusikalstama gauja.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek LR Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė p. Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. A. Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, teikė valdymo paslaugas.

Įsidėmėtina, kad vienintelė teisėja A. Baltušytė nurodė prokuratūrai ištirti teisėjų nusikalstamą veiklą.

Kasatorius pabrėžia, – tai apgailėtina ir nusikalstama teismų praktika, kuri turi liautis, nes daro gėdą visai teismų sistemai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja A. Baltušytė vienintelė iš teisėjų pasielgė principingai – nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų veiklos dėl Kasatoriiaus teiginio, kad: „teisėjai masiškai klastoja nutartis A. Sadecko naudai“.

Visos šios aplinkybės, įrodančios, kad teismas sąmoningai ir tyčia veikė prieš įstatymus ir LR Konstituciją, ta pačia skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi nurodoma, kad „šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos“.

Kasatorius su tokia pozicija niekaip negali sutikti, nes teismas yra apribojęs vieną pagrindinių laisvių – spaudos laisvę, įvedęs cenzūrą, uždraudęs rašyti straipsnius apie korupciją, ir tokią praktiką jau yra pripažinus kaip neteisėtą Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015. Vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmeniui pasiekiama galimybė apskųsti teismo sprendimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. Rekomendacijoje Nr. R/95/5 esanti nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėjus į tai, kad būtų sukurti įstatymai, kurie užtikrintų realią galimybę apskųsti teismo sprendimą. Siekis sukurti įstatymus, užtikrinančius realią galimybę apskųsti teismo sprendimą, kartu reiškia, kad teismas nepagrįstai neturi paneigti šią galimybę, ir ypač tada, kai apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinė byla Nr. 3K-3-50/2007). Inter alia, šiuo atveju prisimintina viena EEB byla prieš Ispaniją, o būtent: Byloje pažymėtina Generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada, pateikta 2004 m. balandžio 29 d. Byla C-70/03 Europos Bendrijų komisija prieš Ispanijos Karalystę „Valstybės įsipareigojimų nevykdymas – Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse nevisiškas perkėlimas“. Pirmajame Komisijos kaltinime yra įtvirtinta tokia aiškinimo taisyklė Europos Sąjungos valstybėms: „(…) Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama piliečio naudai“.

Kasatoriaus nuomone, šiuo konkrečiu atveju yra tokios abejonės, kurios turėjo būti interpretuotinos ir išspręstos Kasatoriaus – ieškovo naudai. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog Teismai netinkamai vertino įrodymus, pažeidė LR CPK normas, LR BK nuostatas. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018 turi būti panaikinta ir priimtas naujas sprendimas: atnaujinti terminą skundui paduoti; atnaujinti civilinę bylą Nr. 2S-835-565/2018.

Atkreipiu prezidento dėmesį į tai, kad Konstitucija nurodo, kad Lietuvoje tik teismai vykdo teisingumą, todėl jiems tenka itin didelė atsakomybė.

Šiuo atveju LAT kolegija, matydama, kad minėtas teismo sprendimas, įvedantis cenzūrą, yra akivaizdžiai priešatarujantis Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai nurodo, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Tai akivaizdus dokumento klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastoji teisės dokumentą.

Teismų įstatyme aiškiai parašyta, kad teisėjas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo. Jeigu teisėjas nevykdo įstatymo, o jį ignoruoja ir sąmoningai laužo, jis nebegali prisidengti savo „nepriklausomybe“, nes tada sugriūtų visa teisinė sistema ir bet koks įstatymų laužymas būtų pateisintas valstybės pareigūno „nepriklausomybe“.

Vilniaus m. apylinkės teismas nurodė, kad „teisėjo procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka BK nurodytų nusikalstamų veikų požymius ir nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti“.

Šiuo atveju minėta LAT kolegija labai grubiai pažeidė teisės normas – matydama aiškų teismo sprendimo neatitikimą ir prieštaravimą Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, kolegija nurodė, kad nieko panašaus nėra, o teismai tinkamai taikė teisės normas.

Remdamasis išdėstytu prokuratūros prašau

Pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio atžvilgiu pagal BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas ((Minėta kolegija, žinodama, kad Konstitucija yra pagrindinis šalies įstatymas, sąmoningai nurodė, kad cenzūra yra legalizuota ir įteisinta Lietuvos Respublikoje, ir kad jai neprieštarauja jokie teisės aktai. Nors yra priešingai – cenzūrą draudžiau tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas)

Minėti piliečiai padarė nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimas (Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos).

Dėl neteisėtos cenzūros aš buvau devynis kartus nuteistas, varytinėse parduotas mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas, aš patyriau didžiulę, vieno milijono eurų vertės moralinę ir materialinę žalą, nes negalėjau atlikti savo teisėto darbo.

Taip pat minėta kolegija padarė ir nusikaltimą — 300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu.

Įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą, ir ją taip legalizavę, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį.

Todėl šiandien pat kreipiuosi į prezidentą G.Nausėdą, kad prezidentas kreiptųsi į Teisėjų tarybą patarimo, ar minėti teisėjai nepažeidė garbingo teisėjo vardo.

Kartu prašau jiems kelti baudžiamąsias bylas dėl tarnybos pareigų neatlikimo.