Aš tikiu tavimi, Tėvyne!

Sustojau prie būsimo bulvių lauko Pakruojo rajono Įsūnių kaime.

– Ar gyva Lietuva? – šūktelėjau Algiui, traukiančiam vienkinkį, vienragį plūgelį.

– O ką, matai, kad bulvės veržiasi gyvenimui, vadinasi, dar alsuoja Tėvynė, <- nubraukęs prakaitą tarstelėjo Algis.

Atsikvėpkim, atsidusdama išspaudė žodį ir Anelė, spausdama plūgelio rankenas prie žemės ir judėdama paskui vyrą.

Taip kaimiečiai, patys įsikinkę, pakeičia arklį, traktorių Lietuvos kaime šiame garsiame XXI amžiuje, sodindami bulves – išgyvenimo pagrindą. O ką daryti? Karvių laikyti negalima, teršia orą, kiaulės negražios, nes nesivalo kojų ir šonų į kilimėlį, todėl ir serga… Lieka tik bulvikės, kurios įvairia forma patiekiant ir maitina žmogų. Ir dar vištos linksmina kaimiečius. Bet jau girdėti kalbų, kad ir jos, kaip ir žmogaus draugas šuo, turės apleisti sodybas, nes ponams kapitalistams nepatinka nei kudakavimas, nei lojimas – ne ta muzika.

Taip ir gyvena nykstančių kaimų žmonės: be gyvuliukų, be traktorių, tik su agurkais ir bulvėm. O ponas žemvaldys, atsiėmęs senelio, prosenelio ar tėvo hektaru^, valdo juos sėdėdamas mieste. Jis – smetoninio pono įpėdinis, dabartinio kapitalistinio pasaulio patrioto sūnus, patenkintas ubagų iškovota laisvėjam. O ką gavo euforijos ir melo paviliotas tėvynės patriotas vietoje laisvės?- f-ką? Paveldėjimo nėra, pinigų – nėra, nėra darbo – laisvė užsidaro. Vienintelis kelias – pas ponulį lenkti nugarą už 100 eurų. Jeigu susirgsi – še tau, 65-eti. Esi nulis. Nes tu nepadirbi, kaip jaunas. Negydys, nepadės, nes jis – turtingas, o tu – kapitalisto vasalas, vergas. O kad esi žmogus – pamiršk, tyla. Tokia nykstančio kaimo egzotika.

Tikrai niekas negalvojome, kad atsidursime kapitalizmo dilgėlyne. Visus pakėlė Sąjūdžio šūkiai, bet likome apgauti euforijos ir politikų. Laisvė užmiršta, politikai rado savo paauksuotą kelią.

Nepamirškime didžiųjų žmonių, kurie ne tik kovojo už laitą Lietuvą, bet ir už paprasto darbo žmogaus išgyvenimą, jo norą būti naudingam tautai, Lietuvai, ne vien sau. Tai A.Sniečkus, J.Paleckis ir kiti.

Prisimenu senąjį Justą Paleckį, kai pas jį apsilankė TSRS pasiuntinys N.Pozdniakovas ir pareiškė, kad užteks tauškalų apie Lietuvos nepriklausomybę, ir liepė prašytis į TSRS. Po tokio pasiūlymo J.Paleckiui net psichuškę teko pažinti, bet geras žmogus visur suranda savo vietą. Jis visada stengėsi padėti Lietuvai, lankydavosi visuose jos kampeliuose. Archyvuose gana daug padėkos laiškų jam, ne visi smerkia ir už parvežtą „Stalino saulę“. Daug padėkos žodžių sulaukė ir iš tremtinių, sugrąžintų namo iš tremties. Jis buvo darbo žmonių draugas ir padėjėjas. Nors ir sunki buvo padėtis po karo, bet konteineriuose plutelės žmonės neieškojo, turėjo ir darbo, ir duonos tarybmečiu, nors ir stovėjome eilėse. Teisingai, nes buvo pokaris. Kas po karo galėjo didžiuotis kumpiais ir dešromis? Pamąstykite apie tą istorijos laikotarpį… Kiek laiko užtruko atstatyti žemės ūkį, pramonę. Dabartinė nepriklausomybė atėjo į išpuoselėtą, išsilavinusią Lietuvą – beliko tik sugriauti viską, ką žmonės sukūrė tarybmečiu. Tai ir padarė atėjusi „laisvė“. Viskas sugriauta, kaimai tušti. Ji tik paskatino išvykti iš tėvynės, kur neturėdami darbo sėdime nelaisvėje, nes nėra euriukų kaip užsidirbti, ir tu belaisvis. Net kiaulės gimtinės, savo gimtinės Lietuvos neturi…

Negaliu nepaminėti žiauriausio pasaulyje įvykio – tai žydų šaudymo. Kodėl buvo žudomi vaikai, kūdikiai, seneliai? Aplankykite Mažeikius, Tirkšlius, Žagarę, jau nekalbu apie Kauną ir kitas vietoves. Kuo nusikalto žydai? Ar kad jie. turėdami kapeiką, mažą parduotuvėlę šelpė lietuvį, ar kad savo protu stengėsi parodyti tiesą ir savo jausmus, padėti visiems? Vokiečiai fotografavo, o lietuviai žudė. Žudė ir savus, turinčius kitokią nuomonę, ir mokančius darbo žmogų išgyventi ir nepalūžti, kapitalistui nepasiduoti…

Kas buvo baltaraiščiai lietuviai? Žmogžudžiai. Bet šiandien jie garbinami. Nepamirškime Ramanausko- Vanago. J.Noreikos. Ir nemuilinkite smegenų žmonėms, menantiems kruvinus šių „tautiečių“ žygdarbius. Tūkstančiai žmonių – ir lietuvių, ir žydų – atgulė į Lietuvos žemę ne savo noru. Gal geriau be pagarbos palikime kruvinautojų žygdarbius.

Kodėl taip rašau? Nes tikras lietuvis tylėti negali, kai smerkiama žmogaus sąžinė, prabilusi apie tiesą. To prašo žmonės švaria sąžine. Taigi negalime tylėti, kai smerkiami mūsų lietuvybės ąžuolai – rašytojai. Kad ir Petras Cvirka. Negi ne tiesą parašė jis „Cukriniuose avinėliuose“? Mielesnio, gražesnio vaikams skirto kūrinio dar niekas neparašė šiais taip branginamais nepriklausomybės laikais. Šis rašytojas nuostabiai auklėjo mažuosius. Rašė apie draugystę, nuoširdžiai tikino, kad žmogaus rankos skirtos dideliems darbams, draugystei palaikyti ir pan. Ar tai blogai? Argi dabar dar neatgimė jo pavaizduoti -frankai krukai. grįžę iš

užsienio, save tapatinantys vos ne su vergvaldžiais? O „Žemė maitintoja“? Kas maitino lietuvį visą amžių skaniausia pasaulyje duona? Nesirgome nuo jos nė vienas. O ką dabar atnešė „Briuselio saulė“? Nuodus iš Vakarų, antrarūšių, chemikalais prisotintų produktų. Suvalgei daugiau dešros,- ir eik išbertas spuogų gydytis. Vemi ir nežinai, nuo ko. Ir neįrodysi, kad nuo vakarietiškų produktų.

Smerkiamos, deginamos J.Baltušio knygos. O kas parašė meniškiau apie buržuazinę Lietuvą, apie samdinio dalią, jo parduotas vasaras? Skaitai ir apsiašaroji. O kartais šypteli, nes ir dabar tas pats gyvenimas po „šviesia Briuselio saule“. Neturi žemės – neturi pinigėlių, eik uždarbiauti pas ponulį, lenk nugarą prie gyvulių, daržų, šieno ir gausi atlyginimą – 100 eurų už mėnesį. Tai tikras pavyzdys – Pamūšyje, Lygumose …. . …

Ar kas nors čiulbėjo mieliau, teisingiau už Salomėją Nėrį?,4r galima smerkti už žodžius: „Čia mano žemė. Lietuva,/ Drebėkit, atėjūnai./ Čia milžinų dvasia gyva,/ Jūs žudote vien kūną“. Teisingai kalbėjo poetė: kūną sudoros, bet pats žmogus ir mintys gyvos ir šiandien. Jos kalba ir šiandien už ją eilėmis. Ne viską ji spėjo patirti, tačiau daug jos žodžių ir minčių išsipildė, nes tarybmečiu gavome daug gero. niekas mūsų nevertė kalbėti angliškai. Buvo rusų kalba, bet ne prievarta, kaip dabar, kai visuose užrašuose – angliškai.

Kai prabundu rytais, apie 5 valandą, tai iki 6-os dar išgirstu lietuviškų dainų, o vėliau tik „kosmonautai“ dainuoja… Kalba lietuviškai apie Lietuvą, o dainos – angliškai. Kaip galima išmokyti jaunimą pajusti kalbos grožį, meną. kai dainos „kapojamos kirviu“. Bent jau mums taip atrodo. Bumpsi ir tiek, o švelnumo, lyriškumo jose nėra. Sakykite, ką norite, bet daina turi auklėti žmogų. Negirsiu rusiškų dainų, bet pavyzdžiui, rusų daina „Tyla“ („Tisinei“) labai tinka išvykusiam jaunimui, kuris primiršta čia likusią mergaitę. Arba lietuviška – „O tu ateik į pasimatymą“. Čia tik tarp kitko. Tikrai yra naujų, gerų, auklėjimui tinkamų lietuviškų dainų.

Kiek gražių eilių rašo kaimo ar miesto žmonės be aukštojo išsilavinimo! Niekas jai? nesidomi, nespausdina jų kūrinių, bet užsienyje gyvenančių lietuvių – tai su didžiausia pagarba talpina, loja, jog jie labai myli Lietuvą, bet tik atgavus jų „šventą laisvę“ paliko tėvynę ir – „amen“. Jūs skaitykite ir kovokite už duonos kąsnį.

Taigi čia tik nuotrupos. Vėliau parašysiu apie tikrus lietuvius, kurie ir tarybiniais laikais buvo patriotai ir liko gimtinėje kovoti už laisvę ir dirbti. Mano žodis-„sovietmetis“ – kalbos teršalas, kurį jūs naudojate

žemindami save. Skiriu visiems šias eiles.

Birutė Dilpšienė

Kaimo laimė

Esu aš Lietuvos kaimietė.

Gyvenimas ateina iš laukų.

Per skausmą, ašaras ir vargą.

Su sūriu prakaito lašu.

Ateina kartais ir per širdį.

Per džiaugsmo protrūkius skubius.

Graibau aš viską po krislelį

Ir vėl girdžiu nutilstančius žingsnius.

Taigi tokia ta mano laimė.