Antano Kandroto byla – ištisinė klastotė

celofan

celofan

Lietuvos Aukščiausias teismas kovo 24 d. nutartimi nurodė iš naujo nagrinėti Antano Kandroto („Celofano”) byla, kurioje jis buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį 1,9 metų kalėjimo.

36 metų kaunietis Paulius Boreika ir 41 metų Kauno rajono gyventojas Antanas Kandrotas 2021 vasarį Kauno apygardos teismo buvo pripažinti kaltais dėl 2017 metais vykdytų finansinių nusikaltimų. Neva abu kaltinamieji pateikdavo įmonėms fiktyvias sąsakaitas už paslaugas, o pinigus išsigrynindavo bankomatuose.

P. Boreika buvo nuteistas apgaulingo apskaitos tvarkymo bei turto iššvaistymo, o A.Kandrotas – dėl padėjimo vykdyti šias aferas. Jiedu pripažinti kaltais pasisavinę daugiau nei 90 tūkst. eurų, taip nuslėpdami 22 tūkst. eurų mokesčių nuo valstybės. Anksčiau A. Kandrotui buvo skirta reali 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tačiau Apeliaciniame teisme ji buvo gerokai sugriežtinta. Kaip antradienį paskelbė teismas, iš viso už grotų jis praleis 1 metus ir 9 mėnesius. „Atidėjimui nepakanka argumentų, duomenų. Pirma, pats Kandrotas jau buvo teistas, be kita ko ir dėl panašių nusikaltimų. Antra, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį jis padarė naują nusikalstamą veiką. Tai vis tiek leidžia atidėti bausmės vykdymą, bet reikia gerų argumentų, kad jis nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokių argumentų teisėjų kolegija nematė“, – kalbėjo teisėjas.

 

P.Boreika teismus tikino, kad A.Kandrotas su juo nesusijęs, jis visą laiką dirbo vienas, su A.Kandrotu apie verslo plėtrą niekada nėra kalbėjęs.

Paaiškėjo, kad visi teismo nuosprendžiai – blefas. Perskaičius minėtą LAT nutartį, apima siaubas : tiek daug klastočių vienoje byloje dar neteko matyti.

Visas šias klastotes išvardino A.Kandroto advokatas S.Milovas:

⦁ Kasaciniu skundu nuteistojo A. Kandroto gynėjas advokatas S. Milovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. K. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
⦁ Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad šioje byloje ikiteisminį tyrimą organizavo ir kontroliavo, surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme Kauno apygardos prokuratūros prokuroras D. Puzinas. 2020 m. gegužės 13 d. jis buvo sulaikytas STT pareigūnų, nušalintas nuo pareigų, o vėliau iš jų atleistas. Bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nuteistieji A. Kandrotas ir P. Boreika ne kartą nurodė, kad dėl D. Puzino padarytų nusikaltimų STT Vilniaus valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00004-20, kuriame jie abu buvo apklausiami ir sužinojo, jog prokuroras, organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą jų byloje, siekė daryti spaudimą kaltinamiesiems, priversdamas juos sumokėti (duoti kyšį) už tyrimo nutraukimą. Šie duomenys suponuoja išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas turint priešingų, nei nustato BPK, tikslų, todėl nebuvo tikrinamos kaltinamojo apklausose nurodytos versijos, nerenkami įrodymai, kurie galėtų jas patvirtinti arba paneigti.
A. Kandrotas nuo pat pirmos apklausos nurodė, kad P. Boreikos asmeniškai nepažįsta, jokių santykių nepalaikė, jokių kontaktų ar reikalų su juo neturėjo, kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų jam neperdavė ir pinigų iš jo negavo. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir jiems vadovavęs prokuroras nesiėmė jokių veiksmų tokiems parodymams patikrinti, nors jų tikrumas yra tiesiogiai susijęs su aplinkybėmis, kurias privalu įrodyti A. Kandrotui inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių kontekste. Akivaizdu, kad nesusitinkant, nekontaktuojant kitu būdu (telefonu, internetu ir t. t.) susitarti dėl ko nors, juolab dėl nusikaltimų, už kuriuos A. Kandrotas nuteistas, nėra įmanoma. Vien tam, kad perduotų kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos dokumentus, nuteistieji turėjo arba susitikti, arba turėti kitokį kontaktą (pvz., paštu), tačiau tokios aplinkybės nustatomos nebuvo. Maža to, P. Boreikos niekas taip niekada ir nepaklausė, kada ir kokiomis aplinkybėmis A. Kandrotas jam perdavė fiktyvius buhalterinius dokumentus.

Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo organizuojamas šališkai, vengiant jo išsamumo, t. y. vengiant tikrinti aplinkybes ir rinkti įrodymus, galinčius paneigti pareikštus įtarimus ir kaltinimus bei leisti kaltinamiesiems apsiginti. Teismai, tirdami tik tuos įrodymus, kurie buvo surinkti šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo bylos išnagrinėti išsamiai ir nešališkai. Pirmiausia dėl to, kad neturėjo galimybės tirti duomenis, kurie galėtų paneigti kaltinime tiesiogiai nenurodytas, bet numanomas aplinkybes dėl tarp kaltinamųjų buvusių kontaktų, kurių metu jie turėjo tartis ir susitarti dėl A. Kandroto, kaip padėjėjo, pagalbos P. Boreikai (buhalterinių dokumentų poreikio, parengimo, perdavimo), ir ši pagalba turėjo būti suteikta (perduoti suklastoti dokumentai).

Tokiais duomenimis galėtų tapti duomenys iš mobiliojo ryšio ar interneto tiekėjų apie A. Kandroto ir P. Boreikos bendravimą telefonu, internetu ir t. t.; duomenys, patvirtinantys kaltinamųjų susitikimus (juos kartu mačiusių asmenų parodymai, susitikimo vietų vaizdo stebėjimo kamerų įrašai ir pan.). Tačiau tokių duomenų ikiteisminio tyrimo metu dėl pirmiau aprašytų priežasčių niekas nerinko, o jei ir rinko – dėl tų pačių priežasčių teismui nepateikė. Kita vertus, teismai skundžiamus nuosprendžius grindė įrodymais, kurie BK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti laikomi leistinais, nes buvo surinkti ikiteisminio tyrimo, organizuoto ir atlikto nesilaikant teisėto baudžiamojo proceso tikslų ir principų, metu. Teismai nebuvo aktyvūs ir netikrino duomenų apie proceso šališkumą, nors tokie duomenys turėjo tiesioginę įtaką jų priimtų sprendimų teisėtumui.

Nusikalstamai šališko ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeista A. Kandroto teisė į gynybą. 2018 m. balandžio 27 d. ir 2019 m. birželio 11 d. jis buvo apklaustas kaip liudytojas, 2019 m. birželio 14 d. atlikta jo akistata su įtariamuoju P. Boreika. Iš apklausos ir akistatos protokolų matyti, kad liudytojas buvo apklausiamas apie aplinkybes, kurios vėliau sudarė jam pareikšto įtarimo ir kaltinimo faktinį pagrindą, t. y. apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tokio pobūdžio apklausa galima tik laikantis BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų garantijų – liudytojas turi teisę turėti atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju, jam netaikoma atsakomybė, nustatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Šios A. Kandroto teisės nebuvo užtikrintos.

2019 m. spalio 30 d. A. Kandrotui įteiktas įtarimas, jis apklaustas kaip įtariamasis. Apklausoje gynėjas nedalyvavo, kadangi įtariamasis jo atsisakė. Gynėjas nedalyvavo ir jokiuose kituose veiksmuose, kurie buvo atliekami su įtariamuoju. BPK 52 straipsnio 2 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui neprivalomas asmens, įtariamo ar kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, pareikštas atsisakymas gynėjo, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Šią teisės normą ignoravo tiek ikiteisminį tyrimą atlikęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjas, tiek ir tyrimui vadovavęs ir jį organizavęs prokuroras, nors abu žinojo, kad A. Kandrotui inkriminuojamas sunkus nusikaltimas, o byla yra sudėtinga ir didelės apimties.

Negana to, pagal bylos duomenis, kitas įtariamasis P. Boreika gynėjo pagalba naudojosi nuo 2019 m. gegužės 13 d. Sugretinus įtariamųjų P. B. ir A. K. parodymų turinį, nelieka jokių abejonių, kad tarp jų gynybos interesų yra akivaizdžių prieštaravimų. Tačiau ir šios aplinkybės nesutrukdė tyrėjui ir jam vadovavusiam prokurorui ignoruoti imperatyvią BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą dėl būtino gynėjo dalyvavimo, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją.

Teisė į tinkamą gynybą A. Kandrotui nebuvo užtikrinta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 2020 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta kaltinamojo gynėja pareiškė negalinti toliau ginti A. K. ir nusišalinanti, nes nesutinka su jo gynybos pozicija, kuri aiškiai prieštarauja jos pačios požiūriui į kaltinamojo gynybą.

Gynėjos prašymą kaltinamasis palaikė, išreiškė norą, kad būtų paskirtas kitas gynėjas. Bylą nagrinėjęs teisėjas gynėjos prašymo netenkino, dėl to pastaroji buvo priversta ginti kaltinamąjį kitame 2020 m. gruodžio 8 d. posėdyje, šio posėdžio pabaigoje dar kartą pareiškė „neturinti supratimo, kaip jį ginti“ ir pareikalavo ją nušalinti. Šį kartą teismas tokį prašymą tenkino ir atleido gynėją nuo tolesnio dalyvavimo byloje, konstatavęs skirtingas kaltinamojo ir jo advokatės pozicijas efektyvios gynybos užtikrinimo klausimu. Šios aplinkybės suponuoja, kad bent dviejuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kuriuose vyko bylos nagrinėjimas iš esmės ir buvo tiriami įrodymai, kaltinamajam nebuvo užtikrinta galimybė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tais atvejais, kai asmens gynybai įgyvendinti kyla realių sunkumų, teismas turi pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą arba parinkti jį pats.
Prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma A. K. padėtį bloginti tiek paskiriant griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, tiek skiriant ją atlikti realiai. Tačiau šis skundas teismo buvo atmestas visa apimtimi ir tai suponuoja vienintelę išvadą, kad nebeliko įstatyme nustatyto formalaus pagrindo pabloginti nuteistojo padėtį tiek griežtinant paskirtą bausmę, tiek ir keičiant jos atlikimo tvarką. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. Kandrotas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3, 4, 5 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies normas.

Nuteistasis A. Kandrotas nuosekliai neigė klaidingai interpretuojant įrodymus teismų nustatytą aplinkybę, kad jis P. Boreikai pateikė fiktyvius kaltinime išvardytus bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, ir laikėsi nuomonės, kad, be P. Boreikos parodymų, jog dokumentus jis gavo iš A. Kandroto, kitų tai patvirtinančių įrodymų surinkta nebuvo. Liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys P. B. parodymų nepatvirtina ir tik leidžia daryti išvadą, kad A. K. vienaip ar kitaip buvo susijęs su kiekviena iš pirmiau nurodytų bendrovių.

Teismai A. Kandrotui netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 6 dalies, 183 straipsnio 2 dalies nuostatas. Išvadas dėl A. K. kaltės teismai grindė vienintele pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus nustatyta faktine aplinkybe, kad būtent jis P. Boreikai perdavė kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Tačiau net ir darant prielaidą, kad fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus P. B. teikė būtent A. K., jos akivaizdžiai nepakanka, kad būtų konstatuota nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas veikas.

Aplinkybė, kad A. Kandrotas perdavė P. Boreikai fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, savaime nesuponuoja nuteistojo žinojimo, jog P. B. juos panaudos BK 222 ir 183 straipsniuose nustatytiems nusikaltimams daryti. Ši aplinkybė neleidžia spręsti, kokio turinio išankstinį susitarimą sudarė kaltinamieji.

Byloje nenustatyta, kad A. Kandrotas dėl savo atliktų neteisėtų veiksmų būtų turėjęs kokią nors materialinę naudą. Nenustatyta ir kitų aplinkybių, galinčių paaiškinti motyvus, kurių vedamas nuteistasis padėjo P. Boreikai pasisavinti didelę pinigų sumą. Nesant byloje jokių tiesioginių įrodymų ir duomenų apie kaltinamųjų išankstinį susitarimą daryti nusikaltimus, tokio susitarimo buvimo faktą ir turinį, o kartu ir A. K. inkriminuotos veikos subjektyvųjį požymį (tiesioginę tyčią), galėtų įrodyti būtent motyvas. Teismams nenustačius, kad dėl padarytos veikos A. Kandrotas turėjo materialinės ar kitokios naudos arba veikė norėdamas padėti bendrininkui dėl asmeninių priežasčių, konstatuotina, jog nuteistojo veiksmai, perduodant P. Boreikai kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį.

Šiame kontekste aktualu priminti, kad P. Boreika buvo kaltinamas ir dar vieno nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ši aplinkybė, nenustačius A. K. motyvo padėti P. B. padaryti savanaudišką nusikaltimą, nustatytą BK 183 straipsnyje, leidžia daryti prielaidą, kad P. Boreika, siekdamas iš A. Kandroto gauti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, pastarajam galėjo nurodyti tik norįs sumažinti jo vadovaujamos UAB „M“ mokėtiną PVM.

Tikimybė, jog kaltinamieji galėjo susitarti daryti tik BK 220 straipsnyje nustatytą veiką, paneigia kategorišką bylą nagrinėjusių teismų išvadą dėl nustatytos tiesioginės A. K. tyčios padaryti būtent BK 222 ir 183 straipsniuose nustatytus nusikaltimus.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu A. Kandrotas nurodė, kad turi du mažamečius neįgalius vaikus, reikalaujančius nuolatinės priežiūros, ir dėl šios priežasties jis negali dirbti bei užsiima tik vaikų priežiūra. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės labai reikšmingos, sprendžiant tiek dėl skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, tiek dėl bausmės atlikimo tvarkos ir jos vykdymo atidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas tik į tai, kad nuteistasis su žmona augina du mažamečius vaikus (nuosprendžio 76 punktas), ir visiškai ignoruodamas aplinkybę, jog pastarieji yra neįgalūs ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismai netinkamai taikė ir BK 64 straipsnio normas. Jų išvados dėl A. K. inkriminuotų veikų padarymo laikotarpio vertintinos kaip teisiškai ydingos. Šis laikotarpis trumpintinas iki trumpiausio, kokį galima nustatyti iš byloje esančių duomenų, ir nustatytina, kad nusikaltimus, nurodytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, nuteistasis padarė nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. birželio 12 d.

Apkaltinamasis Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis A. K. priimtas 2017 m. birželio 1 d. Taigi, jeigu A. K. padarė šioje byloje nagrinėjamus nusikaltimus, jie buvo padaryti laikotarpiu tarp nurodyto nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo dienos. Pagal Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį A. K. nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams. Šis terminas iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos (2021 m. vasario 25 d.) jau buvo suėjęs, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendis laikytinas įvykdytu.

Toks nuosprendis negali būti vykdomas dar kartą, nes tai prieštarautų BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam vienam pagrindinių baudžiamosios teisės principų – non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą). Taigi teismai neturėjo pagrindo taikyti BK 64 straipsnio ir paskirtos bausmės bendrinti su jau įvykdytu Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Aplinkybė, kad A. K. neatliko realios laisvės atėmimo bausmės pagal ankstesnį nuosprendį, negali būti pagrindas laikyti jį neįvykdytu arba netinkamai įvykdytu tiek BK 64 straipsnio taikymo, tiek pagrindinių baudžiamosios teisės principų kontekste. Papildomai pažymėtina, kad nurodyta išvada išlieka pagrįsta ir tuo atveju, jei nusikaltimus, už kuriuos A. K. nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, jis padarė teismų nustatytais laikotarpiais (nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.), kadangi 2017 m. gruodžio 31 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis vis dar nebuvo įsiteisėjęs.

Trijų teisėjų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama šią baudžiamąją bylą, priėjo išvadą, kad dėl dalies kasacinių skundų argumentų tinkamas baudžiamojo proceso normų ir baudžiamojo įstatymo pritaikymas gali būti vertinamas kaip naujas teisės normos aiškinimas teismų praktikoje, todėl bylą perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Beje, LAT kolegija pasisakė ir apie savo kolegų iš apeliacinio teismo darbą, vertinant Kandroto nuotykius : „Iš kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, šis teismas nuosprendyje labai daug dėmesio skiria BK 220 straipsnio 1 dalies netinkamo pritaikymo nuteistajam P. Boreikai analizei. Tačiau, atsakydamas į nuteistojo A. Kandroto ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, šis teismas, išdėstęs motyvus dėl A. K. indėlio bendrininkaujant, apgaulingai tvarkant UAB „M“ apskaitą, tik fragmentiškai patikrino apeliacinio skundo argumentus dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo. Bylos medžiaga rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad tinkamai patikrintų ginčijamą A. Kandroto nuteisimą dėl padėjimo P. Boreikai pasisavinti didelės vertės svetimą turtą. Taip pat nepatikrintas abiejų nuteistųjų bendrininkavimą įrodančių bylos duomenų pakankamumas ir patikimumas.

Nuosprendyje daug dėmesio skirta BK 24 ir 26 straipsniuose esančiam bendrininkavimo instituto bendrų teorinių nuostatų aiškinimui, tačiau jos apeliacinės instancijos teismo taip ir liko prie konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių nepriartintos. Išties svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien vykdytojas, bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie bendrininkai atsako ne už visas vykdytojo padarytas veikas, tačiau tik tas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis).

Bendrininkavimo pasisavinant svetimą turtą atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia vykdytojo atliekamus konkrečios bendrai daromos nusikalstamos veikos pavojingus veiksmus. Tokia situacija gali būti apibūdinama abiem bendrininkams suvokiamu teiginiu – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, ką tu ir aš pavojingo ir įstatymu uždrausto kartu darome“.

Atsakydamas į nuteistojo A. Kandroto ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, nuosprendžio 29–37, 44 punktuose apeliacinės instancijos teismas aptarė A. K. sąsajas su bendrovėmis „B“, „BL“, „Š“, „K“, nustatė, kad tai asmuo, susijęs su ES projektais, ir iš esmės patvirtino aplinkybę, kad UAB „B“, UAB „BL“, UAB „K“, UAB „N“, UAB „Š“ vardu išrašytose kaltinimuose nurodytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos UAB „M“ nebuvo suteiktos ir pastaroji bendrovė grynaisiais pinigais už neva suteiktas paslaugas išvardytoms bendrovėms nesumokėjo.

Teismas padarė išvadą, kad nors nenustatyta, kad A. Kandrotas dėl savo atliktų veiksmų būtų turėjęs kokią nors materialinę naudą, tačiau byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad būtent A. K. P. B. perdavė fiktyvius kaltinime nurodytus bendrovių „B“, „BL“, „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos įtraukus į bendrovės „M“ buhalterinę apskaitą buvo sudaryta galimybė išgryninti iš UAB „M“ banko sąskaitų bendrovių „A“, „C“ pervestas lėšas.

Taigi padėjėjo A. Kandroto tyčinė kaltė padėti P. B. pasisavinti svetimą turtą iš esmės grindžiama būtent tuo, kad A. Kandrotas pateikė dokumentus, P. B. panaudotus pasisavinant didelės vertės svetimą turtą, t. y. tikrų ūkinių operacijų neatitinkančius bendrovių „B“, „BL“, „Š“ dokumentus, fiktyviai patvirtinančius, kad šios įmonės bendrovei „M“ pardavė 59 290 Eur vertės paslaugų. Nutarties 47 punkte apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. K., atlikęs tokius veiksmus, suvokė, jog savo veiksmais ne tik prisideda prie apgaulingo UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet ir sudaro galimybes UAB „M“ vadovui veikti pagal jo sugalvotą svetimo turto pasisavinimo schemą, pasisavinti (išgryninti iš kitų bendrovių „A“, „C“ į UAB „M“ banko sąskaitas pervestas) didelės vertės lėšas, todėl veikė bendrai su P. B. ir norėjo taip veikti. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, atsižvelgiant į bylos duomenis, paviršutiniška ir kritikuotina.
⦁ Pagal BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas padėjėju pasisavinant svetimą turtą gali būti laikomas ir toks asmuo, kuris padėjo daryti nusikalstamą veiką teikdamas priemones. Tačiau tokiu atveju būtina nustatyti, kad toks asmuo sąmoningai suteikia tokią tikslinę pagalbą, kuri sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams, t. y. pasisavinti svetimą turtą, ir šiais veiksmais padėjėjas prisideda prie bendros nusikalstamos veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais ir tų padarinių sąmoningai siekia.
⦁ Byloje apeliacinės instancijos teismas, deklaravęs išankstinį vykdytojo ir padėjėjo susitarimą, jo tinkamai nepagrindė, neišdėstė aiškių argumentų, kodėl A. K. teikiant dokumentus buvo sutarta veikti nusikalstamai ir bendrai tyčia, atitinkamu būdu siekti būtent UAB „M“ turto pasisavinimo padarinių, o ne daryti kokį kitą nusikaltimą. Teismai nesvarstė, kaip byloje nustatyti materialinės naudos negavusio padėjėjo A. K. veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su P. B. pirmosios instancijos teismo nustatytu jo pasirinktu UAB „M“ didelės vertės turto pasisavinimo būdu, ir dėl to nepadarė jokių išvadų. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatskleidė (nemotyvavo), kokiais duomenimis patvirtinta tiesioginė bendrininkų tyčia bendrai iš anksto susitarus veikti pasisavinant didelės vertės svetimas bendrininkams bendrovės UAB „M“ lėšas.
⦁ Abiejų instancijų teismai taip pat nesiėmė priemonių, kad bandytų pašalinti akivaizdžius prieštaravimus tarp abiejų nuteistųjų parodymų – tiek dėl bendrininkų pažinties, tiek dėl tarpusavio bendravimo aplinkybių. P. B. apklausos teisme metu netikslinta, kada ir kaip konkrečiai buhalterinėje apskaitoje apgaulingai panaudoti dokumentai atsidūrė pačioje UAB „M“. Patikėję dalimi P. B. parodymų, deklaravę, kad jie atitinka kitą bylos medžiagą, abiejų instancijų teismai jų ne tik išsamiai nevertino, bet ir nebandė šalinti šių parodymų prieštaravimų A. K. parodymams, netikslino, nesiaiškino konkrečių abiejų nuteistųjų abipusio susisiekimo, kitokio bendravimo, jo dažnumo aplinkybių. Iš pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 15 d. P. B. apklausos teisme turinio matyti, jog nebuvo imamasi net priemonių, kad būtų konkretinamos bylos aplinkybės, nei tos, kuriomis teismas patikėjo, nei tos, kuriomis nepatikėjo, t. y. kaip, kada ir kur P. B. atsiskaitė su A. K. grynaisiais pinigais. Negalima nepaminėti ir to, kad 2020 m. spalio 20 d. A. K. apklausa teisme apie kaltinimą ir kaltinamajam žinomas aplinkybes dėl kaltinime nurodyto svetimo UAB „M“ turto pasisavinimo bendrininkaujant itin paviršutiniška, apsiribota dviem abstrakčiais sakiniais, ir neaišku kodėl kaltinamasis A. K. apklaustas ne tiesiogiai, o pasinaudota BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaitant ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, protokole net nenurodžius, kokius parodymus.
⦁ Šiame kontekste vertinant asmenų, kaltinamų bendrininkavimu padarius net kelis nusikaltimus, parodymus primintina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos nuostata, kad paprastai bendrininkų toje pačioje byloje parodymai turi būti tikrinami griežčiau, atsižvelgiant į juos duodančių asmenų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui ir į tai, kad jiems netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Oddone ir Pecci prieš San-Mariną, peticijų Nr. 26581/17 ir 31024/17, 109 punktas; 2012 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, 199 punktas; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, 75 punktas).
⦁ Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta šios nutarties 16 – 26 punktuose, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl išsamaus ir nešališko aplinkybių ištyrimo, paremto visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Primintina, kad tinkamu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų, – kaip matyti iš pateiktų argumentų, šio reikalavimo taip pat nebuvo laikomasi.
⦁ Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat konstatuotina, kad dalies apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas atmetant A. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus, nustatant bendrininkų susitarimą ir tyčią negali būti laikomas tinkamu, t. y. tokiu, kokio reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos, ir šias nuostatas pažeidžia. Nagrinėjamu atveju nebuvo atsakyta į esminius nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prieštaravimais dėl šio asmens nuteisimo už sunkiausią jam inkriminuotą veiką.
⦁ Taigi darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas

Facebook komentarai
});}(jQuery));