Vienintelė narkomanijos priežastis yra narkodyleris
Arba būnu aš narkodyleris.
Rūstūs 91-ieji.
Prie mokyklos, prie turgaus.
Liesi, liūdni tarčiokai.
Prostitutės, dažnai nepilnametės.
Arba atvirkščiai, vyras su treningu, su muskulatūra, bet kartą įklimpo ir tada jau kaip spirale sukasi žemyn.
O aš – jo sielos vagis, anot Svaro.
Išvystau metodiką, techniką, ištisą meną.
Bet ateina ramesni laikai.
Tas pats metadonas padeda.
Paskutinį smūgį mano verslui suduoda stojimas į ES.
Nes žmonės tiesiog laisvi pasijuto.
Tas Rusijos dvelksmas, tas slogutis – atrodo neįveikiamas, bet pakanka išvažiuot, kad ir ištranzuot, ir iškart atsiranda noras gyventi, kurti.
Netgi seni narkomanai pradėjo mesti.
Ir teko išrasti naujus kelius.
Bet aš – šio dalyko profesionalas.
Tyrinėju žmogaus prigimtį toliau, desperatiškai ieškodamas kelių, kuriais tas slogutis vis tiek yra užsilikęs, gal ir atitolęs, bet juntamas.
Vėl stoviniuoju prie mokyklos, gaudau akis. Tokių geresnių mokinių, tokių šviesesnių veidų.
Dėmiuosi ko bijo, nuo ko susidrovi, ko vengia.
Ir kartą.
Ei, žiūrėk ką turiu, – šnypšteliu iš už kampo.
O moksleivis dirsteli po mano praskleistu paltu.
Ir bando nueit bet kojos susipina.
Valosi prakaituotus delnus į džemperiuką.
Galop atdūlina arčiau, tarsi labai lėtas drugelis pėsčiom ropotų į liepsną.
Viskas bus gerai, – pameluoju laukinės aistros akims.
Juk mudu abu žinom kad tu to nori.
Ir ištraukiu jam, šį kartą nemokamai.
Rinkinį.
Dostojevskis ir peiliukas lenktinis.
O moksleivis kad pjausto, kad pjausto.
Gerai, gerai, atiduok, tau šiandien užteks, – sakau po dešimties minučių dorojimo, nes matau kaip ateina ten mokytoja kažkokia, gali juk suprasti.
Dieve, bet jie geri vaikai.
Taip yra su narkomanija. Visi jie yra realiai tiesiog geri vaikai. Aš esu to proceso autorius, aš žinau, jokios ten kalbos kad jie patys kalti, ar kad psichinė liga, kad degeneracija, – niekai visa tai. Vienintelė narkomanijos priežastis yra narkodyleris. Tai aš esu savo nusikaltimo autorius.
Kovoju su sveikąja jų sielos dalim, kapoju jų pasipriešinimą kaip čiuptuvus, kurie vis atauga.
O jie vis sako: aš negaliu, čia juk kultūra, aš turėčiau skaityti Fiodorą Dostojevskį, o ne šitaip, su peiliuku… Kas aš per degradas.
O aš: Juk žinau kad to nori, – sakau, ir vilioju.
Dostojevskis, Tolstojus, Puškinas.
Peiliukas, yla, lobzikas.
Bet Vakarų vertybės, ES, vis tiek atneša tos laisvės, to nugaros ištiesimo, orumo žmogaus.
Ir įveikia tą savo aistrą žmonės.
Nors sunku.
Ne pjausto, ne spjaudo, o… skaito.
Nors ir kentėdami.
Tai jau ir vėl mano biznis žemyn buvo bepradedąs eiti.
Bet tada Ukraina.
Facebook komentarai
