Ar Rusija yra tikrasis Vakarų sankcijų taikinys? Ar gali būti, kad šio ekonominio karo tikrasis taikinys esame mes?
russia sanctions banner
Ar Rusija yra tikrasis Vakarų sankcijų taikinys?
Ar gali būti, kad šio ekonominio karo tikrasis taikinys esame mes?
Kit Knightly
Pirmasis tviterio įrašas, kurį pamačiau šį rytą patikrinęs savo laiko juostą, buvo užsienio politikos analitiko Clinto Ehlircho, nurodančio, kad Rusijos rublis jau pradėjo atsigauti po Vakarų sankcijų sukelto nuosmukio ir beveik pasiekė prieš karą buvusį lygį:
Sankcijos buvo skirtos rublio vertei sugriauti, jos nepavyko“.
… į tai galiu tik atsakyti: „Ar jos buvo?“
…ir, galbūt dar svarbiau, „ar jos buvo?“.
Nes iš tikrųjų taip neatrodo, ar ne?
Jei kas nors ir atrodo, kad sankcijos geriausiu atveju yra gana bejėgės, o blogiausiu – nuostabiai neproduktyvios.
Nėra taip, kad JAV, ES ir NATO nežinotų, kaip paralyžiuoti ekonomiką. Jos daug metų praktikavosi marindamos badu Kubos, Irako, Venesuelos ir daugybės kitų šalių gyventojus.
Dabar galite teigti, kad Rusijos ekonomika yra didesnė ir labiau išsivysčiusi nei šių šalių, ir tai tiesa, tačiau JAV ir jų sąjungininkės anksčiau sugebėjo gana smarkiai pakenkti Rusijos ekonomikai.
Dar 2014 m., po Krymo „aneksijos“, Vakarų sankcijos buvo švelnios, palyginti su pastarosiomis beprecedentėmis priemonėmis, tačiau labai svarbu, kad JAV masiškai padidino savo naftos gavybą, o vėliau tais pačiais metais (po JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry vizito) tą patį padarė ir Saudo Arabija.
Nepaisydami kitų OPEC narių – daugiausia Venesuelos ir Irano – prieštaravimų, Saudo Arabija užtvindė rinką nafta.
Šių veiksmų rezultatas buvo didžiausias naftos kainų kritimas per pastaruosius dešimtmečius – nuo 109 JAV dolerių už barelį 2014 m. birželio mėn. iki 44 JAV dolerių 2015 m. sausio mėn.
Dėl to Rusijoje prasidėjo visiška recesija, o Rusijos BVP pirmą kartą per V. Putino vadovavimo laikotarpį sumažėjo.
Vos prieš dvejus metus Saudo Arabija, tariamai konkuruodama su Rusija dėl naftos rinkos dalies, vėl užtvindė rinką pigia nafta.
Taigi Vakarai žino, kaip pakenkti Rusijai, jei tikrai to nori – didindami naftos gavybą, užtvindydami rinką ir mažindami kainą.
Tačiau ar šį kartą JAV padidino naftos gavybą? Ar jos pasitelkė savo sąjungininkes Persijos įlankos šalyse?
Visai ne.
Tiesą sakant, gražaus pasakojimo sinchroniškumo dėka JAV teigia, kad „negali“ padidinti naftos gavybos dėl „personalo trūkumo“, kurį sukėlė nuolatinė dovana – Kovidas.
Panašiai ir Saudo Arabija ne tankina naftos rinką, o sąmoningai didina kainas.
Taip, šiuo metu, Vakarų sąjungininkėms įsivėlus į tariamą ekonominį karą su Rusija, naftos kaina sparčiai kyla ir gali kilti toliau.
Tai gera žinia Rusijos ekonomikai, kuri gali net kompensuoti žiaurių sankcijų padarytą žalą.
Dėl didelės naftos kainos ir poreikio „nepriklausyti nuo Putino dujų“ arba „de-rusinti“ mūsų energijos tiekimą, neabejotinai milijonai bus skiriami „žaliosioms“ technologijoms.
Tos Vakarų sankcijos nukreiptos ir prieš kitus Rusijos eksporto produktus, įskaitant grūdus ir apskritai maisto produktus.
Rusija yra grynoji maisto produktų eksportuotoja, t. y. ji eksportuoja daugiau maisto produktų nei importuoja. Priešingai, daugelis Vakarų Europos šalių, įskaitant Jungtinę Karalystę, kuri importuoja daugiau kaip 48 proc. maisto produktų, yra priklausomos nuo importuojamo maisto.
Jei Europa atsisakys pirkti Rusijos maistą, tai reiškia, kad Rusija turės maisto, o Vakarai jo neturės.
Ir, kaip ir naftos atveju, didėjančios maisto kainos Rusijos ekonomikai ne trukdys, o padės.
Paimkime, pavyzdžiui, kviečius, kurių Rusija yra didžiausia eksportuotoja pasaulyje. Didžioji dalis šių kviečių parduodama ne Vakarų šalims, o Kinijai, Kazachstanui, Egiptui, Nigerijai ir Pakistanui, todėl jiems net netaikomos sankcijos.
Nepaisant to, dėl sankcijų ir karo kviečių kaina padidėjo beveik 30 %.
Tai naudinga Rusijos ekonomikai.
Tuo tarpu, CNN duomenimis, iki 2023 m. JAV tikriausiai prasidės visiška recesija, Prancūzija svarsto galimybę išduoti maisto talonus, o viso pasaulio šalys turėtų pradėti normuoti degalus.
Taigi Vakarų Rusijai įvestos plataus masto sankcijos, neva kaip atsakas į invaziją į Ukrainą, nepasiekia savo užsibrėžto tikslo – sužlugdyti Rusijos ekonomiką, – tačiau jos didina naftos kainą, sukelia galimą energijos ir maisto trūkumą Vakaruose ir gilina „pandemijos“ sukeltą „pragyvenimo išlaidų“ krizę.
Visada reikia atsargiai žiūrėti į bet kurį asmenį ar instituciją, kurie savo veiksmais atsitiktinai siekia visiškai priešingo tikslo, nei skelbia. Tai paprasta taisyklė, kuria reikia vadovautis.
Prisiminkite, kaip Orvelas 1984 m. aprašė karo sąvokos raidą:
Karas, kaip paaiškės, dabar yra grynai vidaus reikalas. Anksčiau visų šalių valdančiosios grupės, nors ir galėjo pripažinti bendrus interesus ir taip apriboti karo destruktyvumą, vis dėlto kariavo viena prieš kitą, o nugalėtojas visada plėšdavo nugalėtąjį. Mūsų dienomis jos visai nekariauja viena prieš kitą. Kiekviena valdančioji grupė kariauja prieš savo pavaldinius, o karo tikslas – ne užkariauti teritoriją ar užkirsti kelią jos užkariavimui, bet išlaikyti nepažeistą visuomenės struktūrą.
Prisiminkite, kad dėl Kovido buvo prognozuojamas „didžiausias maisto trūkumas per penkiasdešimt metų“. Tačiau jie taip ir neišsipildė.
Panašiai ir mes turėjome patirti su Kovidu susijusių energijos tiekimo sutrikimų ir elektros energijos tiekimo nutraukimų. Iš tiesų jie taip ir neįvyko, nors Jungtinėje Karalystėje buvo tik „benzino krizė“.
Tačiau dabar jie vis dėlto artėja mūsų link, nes karas ir sankcijos
Padidėjusios maisto kainos, sumažėjęs iškastinio kuro naudojimas, mažėjantis pragyvenimo lygis, valstybės lėšos, skiriamos „atsinaujinantiems energijos šaltiniams“. Visa tai yra labai gerai pažįstamos darbotvarkės dalis, ar ne?
Nepriklausomai nuo to, ką manote apie Putiną, Zelenskį, karą apskritai ar Ukrainos nacius, atėjo laikas susidurti su drambliu kambaryje.
Turime klausti: Koks yra tikrasis šių sankcijų tikslas? Ir kaip atsitiko, kad jos taip puikiai dera su didžiuoju perkrovimu?
