Masinė covid psichozė primena holokaustą

Rugsėjo 23 d. Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido aukų minėjimo diena. Tai viena iš gal penkių kasmetinių Holokausto minėjimo dienų Lietuvoje ir, pasakyčiau, kad niekas išskyrus politikus ir žydus nelabai kreipia į tai dėmesį. Šįmet sukako 80 metų nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, bet Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio pabaigoje, ir tai yra pati data su Birželio sukilimo pradžia. Birželio sukilimas ir buvo nacių operacija palengvinti Vokietijos armijos, Wehrmachto, invaziją Sovietų sąjungoje. Instrukcijos iš Berlyno LAF pogrindinėms celėms sovietų Lietuvoje buvo dvi — padėti vokiečiams užimti kraštą ir susidoroti su žydais.

Atskirti Birželio sukilimą nuo Holokausto naujosios nepriklausomosios Lietuvos istorikams buvo pagrindinė užduotis. Lieka iki šiol. Užduotis neįmanoma, nes faktai prabyla už save.

Antrosios 2021 m. Šeimų eisenos pavakarėje girdėjosi Seimo pirmininkės pasipiktinimą – esą, jeigu dalyviai vėl bandys naudotis Holokausto simboliais, tai būtų, jos žodžiais, absurdas.

Mat pirmajame tos organizacijos mitinge prie Seimo, kai kurie dalyviai pasipuošė Dovydo žvaigždutėmis, o Seimo pirmininkė ir tada įsitikino, kad čia veikiausiai antisemitizmo reiškinys. Kodėl taip nusprendė? Iš valstybinės žiniasklaidos – LRT reportažo.

Ant kortos buvo pastatytas savivaldybės „leidimas“ mitingui prie Seimo. Neva, konstitucinė teisė susirinkti reikalauja kažkokio biurokrato leidimo. Juodai ir juokingai skambėjo Lietuvos policijos departamento vado žodžiai tada – užtikrinti Seimui saugumą buvo per sunki užduotis. Vadinasi, LR konstitucija nebegalioja, kai tik vargsta kažkokie policininkai.

Arčiau šiandienos – LR ministrė pirmininkė kitaip aiškinosi Holokaustą Lietuvoje. Anot Ingridos, Holokaustas nebuvo vien žydų tragedija. Ingrida kalbėjo Rudininkų aikštėje Vilniuje (neturėjo laiko važiuoti į Panerius, kur kasmet politikai kalbasi su savimi apie katastrofą, tragediją ir t.t., ir 364 dienoms po to užmiršta lietuvių įvykdytą genocidą), kad tai buvo ir visos Lietuvos, ir pasaulio, ir žmonijos tragedija, netektis ir t.t., frazės jau girdėtos šimtus kartų tiems, kurie lankosi tokiuose renginiuose.

Holokausto atminčiai istorijoje tolstant, tai yra tiesa, tarp kitko. Ingrida netyčia sakė tiesą. Holokaustas nebepriklauso vien žydams. Tai yra žmonijos istorijos dalis. Lygiai taip pat, kaip klasikinė mitologija nebepriklauso vien graikams. Vykdytojai su labai maža išimtimi buvo nežydai. Pasekmės buvo visiems. Kaip ir pamokos.

Išskyrus mažumą žydų, kurie pelnėsi iš FInkelšteino pavadintos Holokausto pramonės, ir niekas nesako, kad žydai turi išskirtinę teisę (būdvardis „autorinės“ čia būtų per stipru ir netiesa) pateikti Holokaustą taip, kaip jie išmano.

Ir visi traktuoja tas Holokausto „pamokas“ kaip tik nori. Beveik niekas nekalba tiesos apie tai, kad genocidus tik vykdo Valstybė, kad konformizmas žudo nekaltus žmones, kad kito žmogaus nesupratimas gali baigtis žmogžudyste. Tai būtų per lengva pamoka, auditorija negalėtų įsigilinti, kaip per gerą pseudodokumentinį filmą, ir po to verkti dėl prarastųjų. Geriau pasirodyti, koks aš teisus ir teisingas, ir deklamuoti „daugiau niekados“, ir pareikšti tokią nesąmonę, kad Hitleris buvo monstras. Tiesa skaudesnė. Hitleris buvo žmogus, kaip tu ir aš. Ir mes galime didesnius darbus už Hitlerį padaryti.

Vis dėlto, teiginys esą koronos psichozė neturi nieko bendro su Holokaustu Lietuvoje yra klaidingas, švelniai tariant.

Visų pirma, „izoliacija“. Izoliacija buvo įvardinta kaip prielaida Holokaustui. Saviizoliacija – ne kas kita, kaip aukų pritarimas sau padaryti egzekuciją. Šiuo atveju — vakcekucija.

Baimė – reikėjo įkalti visuotinę baimę visuomenėje, kad toks virusas yra tarp mūsų, toks kenkėjas, kuris grasinasi ir kėsinasi į mūsų civilizaciją ir savimonę. Padėtis egzistencinė, žūtbūt, arba jis, arba mes. Nėra erdvės kompromisams, tolerancijai ir nuolaidžiavimui — ant delno gyvybės klausimas. Tolimesnė egzistencija.

Ženklinimas. Kenkėjas, kad mes jį įveiktumėme, turėtų būti žinomas. Mes turime teisę žinoti, su kuo turime reikalą.

Galimybių pasas. Jidiškai Vilniaus geto vadinosi „šainen“. Šainas buvo galimybė išgyventi. Pirmasis buvo baltas – tai teisė gete gyventi legaliai. Po to atsirado rožinis pasas. Tai darbingumo lapelis, irgi teisė išgyventi. Vėliau buvo pora kitų spalvų, ir ne kartą gyventojai apsirikdavo, pasirinkę ne tą spalvą. Visas žaidimo tikslas — nužudyti žydus palaipsniui. Šainių manijos įkarštyje niekas negalvojo, kad pats dalyvauja savo žudyme. Bet taip buvo.

Ir beveik paskutinis veiksnys, arba panašumas tarp dabar ir tada — medicinos eksperimentai. Jau ne Lietuvoje, o Lenkijos lageriuose vokiečiai eksperimentavo su žydais ir kitais kaliniais. Dažnai tai būdavo injekcijos. Vienas eksperimentas buvo tam, kad sužinotų, kaip padaryti žmones bevaisiais. Kad žemesnės rasės nesusilauktų palikuonių. Buvo visokių eksperimentų. Bendra buvo viena – žydai kaliniai nežinojo, kuo buvo injektuojami, ir nesutiko dalyvauti. Niurnbergo tribunole išaiškėjo apie barbariškus nacių eksperimentus koncentracijos stovyklose ir pasaulis tada priėmė Niurnbergo kodeksą, pagal kurį niekas, jokia valstybė, neturi teisės eksperimentuoti su kaliniais ir kitais be jų sutikimo, ir tas sutikimas turi būti pagrįstas žiniomis, kas yra daroma.

Labai mažai kas Vilniaus gete suprato, kur link viskas veda. Abi Kovneris, labai jaunas žmogus, suprato, kad pasakojimai iš Panerių nebuvo paskalos. Mitai ir išvedžiojimai – iš tikrųjų ten masiškai šaudė žydus. Mažai kas Lietuvoje šiandien pasisako prieš kažkokias eksperimentines vakcinacijas, ypač „stumiamas“ valstybės, politikų ir valstybinės žiniasklaidos. Labiausiai abejoja jaunimas – jaunos nėščios moterys, vegetarai prieš GMO, kai kurie išprusę dešiniųjų pažiūrų jaunimas, kai kurie medikai. Bet kartais tam tikra abejonė prilygsta tikrajam gyvybės pasui, toks kurio negavo ir negalėjo gauti Vilniaus geto jaunimas. Jie turėjo eiti į mišką, kad išgyventų, prieš beveik visų šeimos narių ir draugų pritarimą.

Jeigu Seimo pirmininkė norėtų kalbėti rimtai apie „absurdą“, yra dėl ko.

Paprasta Holokausto pamoka – tik Valstybė daro genocidą. Per biurokratiją. Per valstybės tarnautojus.