Atviras laiškas – pasiūlymas dėl Lukiškių aikštės Vilniuje įprasminimo

Vilniaus miesto merui
p. Remigijui Šimašiui

L R Krašto apsaugos ministrui
p. Arvydui Anušauskui

Atviras laiškas – pasiūlymas dėl Lukiškių aikštės Vilniuje įprasminimo                                                                                 2021 m. gegužės 07 d.

Gerbiamieji,

kaip žinoma, praeitais metais skubos tvarka Seimo priimtame ir įsigaliojusiame Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatyme imperatyviai ir labai aiškiai pasakyta, kad ta aikštė „turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei“. Tai reiškia, kad bet koks tos aikštės pertvarkymas ir joje vykdoma veikla turi tiksliai atitikti minėtame įstatyme įteisintus griežtus reikalavimus (standartus). Bet kokia toje aikštėje veikla, neatitinkanti minėtus imperatyvius to įstatymo reikalavimus, laikytina neteisėta. Tačiau, pagal žurnalistės Beatričės Laurinavičienės paviešintą informaciją (žr. jos publikaciją „Sostinės Lukiškių aikštė ir toliau lieka neįveikiamų valstybės projektų sąrašo pirmajame trejete“, paskelbtą internete, portale „Verslo žinios“, „Dienos verslo naujienos“, Akiračiai, 2021 m. balandžio mėn.) Vilniaus miesto Savivaldybė ir toliau toje Respublikinės reikšmės aikštėje ketina tęsti miestą ir valstybę diskredituojančius ir kompromituojančius „Open Beach“ tipo žaidimus. Šį kartą numatoma skelbti nežinia kam reikalingus „visų jau įvykusių konkursų nugalėtojų darbus“, kuriuose pateiktų idėjų autoriams – konkursų nugalėtojams jau, anot B. Laurinavičienės, „sumokėta nemaža krūva pinigų“. Turint galvoje, kad nuo 1999 m. jau įvyko net aštuoni tos aikštės rekonstravimo ir monumentų joje įkurdinimo idėjų projektų konkursai, ir, kad nei vieno tų projektų nugalėtojų pasiūlymai nesuderinami su minėtame Seimo priimtame įstatyme nustatytais reikalavimais, ar dar to nepakanka irodymui visišką Savivaldybės impotenciją išspręsti tą problemą? Turint tai galvoje, ar racionalu (protinga) tai institucijai toliau gaišinti laiką, švaistyti biudžetines lėšas gerai žinant, kad vietoje įstatyme nustatytos „deramos pagarbos kovotojams ir sukilėliams“ (turima galvoje tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę) bus sugebėta pasiūlyti kažkokį suragatą, vėl bus siekiama prastumti į tą

Respublikinės (bendravalstybinės) reikšmės aikštę kažkokį stabą (simbolį), neturėjusi jokių sąsajų nei su tūkstantmete Lietuvos istorija, nei su gausiomis mūsų protėvių kovomis už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę? Žinoma, kad dabar į tą aikštę aktyviai brukamas „Vyties“ simbolis (butaforija) niekad nebuvo žinomas mūsų protėviams, juo, kaip karius telkiančia galia, nebuvo pasinaudota nei jų kovose su Kalavijuočiais ir Kryžiuočiais, nei vėliau su kitų šalių kariaunomis. Gerai žinoma, kad „Vyties“, kaip Lietuvos valstybės herbo atsiradimas, tiesiogiai sietinas su dailininko Adomo Varno lakia fantazija, kad nukopijavęs tą slavų žemių bajorų simbolį ir šiek tiek nenaturaliai pakeitęs to žirgo uodegos būseną priešo persekiojimo atveju, ir štai tas jo „kūrinys“ tapo Lietuvos herbu – valstybės nacionalinė vertybė, kurios garbinimo monumentui norima paskirti net garbingiausią vietą Vilniuje. Ar tikrai minėto dailininko tas kūrinys nusipelno tokios ypatingos pagarbos, turint galvoje dargi, kad tą žirgą vadelioja ne kuri nors valstybei nusipelniusi asaba, o tik žmogaus maketas (simbolis)??? Norint išvengti galimo konfuzo dėl Savivaldybės diegiamos tos iniciatyvos (beje, kažką panašaus jau turime įrengto ant Neries kranto surudijusio kanalizacijos vamzdžio pavidale), žinant, kad visos (iki galo) jos kūrybinės galios jau išsekusios, būtų labai gražu ir gerai, kad pats meras pripažintų tą aksiominį faktą ir pats gera valia (be jokio iš šalies spaudimo) perleistų to projekto įgyvendinimo naštą kitai valstybinei institucijai. Žinoma, pavyzdžiui, kad Nepriklausomoje Lietuvoje karių kapais rūpinosi Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisija, sudaryta 1927 m. prie Krašto apsaugos ministerijos. Giliu mano isitikinimu tik ta ministerija įgali užtikrinti tos aikštės racionalų įprasminimą, užbaigti tolimesnį žmonių susipriešinimą dėl su korupcijos kvapu plėtojamą tos aikštės rekonstravimo epopėją ir akivaizdžiai neskaidrų tam reikalui skiriamų biudžetinių (valstybės) lėšų švaistymą (plovimą). Ta intencija labai siūlau Ministerijos vadovybei perimti iš Savivaldybės tos aikštės tolimesnį kuravimą, atkurti minėtą iki karo veikusią komisiją ir pratęsti jos garbingą veiklą. Giliu mano įsitikinimu prie tokio pobūdžio veiklos turėtų būti priskirta mūsų šalies ir tautos istorinės atminties išsaugojimas, jos žmonių nuveiktų darbų įpaminklinimas. Tikintis, kad tikrai tos aikštės administravimas bus perduotas Krašto apsaugos ministerijai (kitos tam realios alternatyvos nematau), noriu pasiulyti jos žiniai ir įvertinimui žemiau aprašomą tos aikštės įprasminimo idėją, kurios įgyvendinimas visiškai atitinka ir minėtame įstatyme nustatytus reikalavimus, ir civilizuoto pasaulio valstybėse nusistovėjusią elgesio su karuose jų žuvusiais kariais praktiką. Turint galvoje, kad civilizuotose valstybėse kariams, kovojusiems ir ypač žuvusiems karuose už tų šalių laisvę ir nepriklausomybę, tėvynainiai paprastai atsidėkoja už tų karių žygdarbius ir šviesų jų atminimą įamžina tiek atskirai jiems skirtais paminklais, tiek ir bendru visiems jiems skirtu monumentu, paprastai vadinamu Nežinomo kario kapu. Antai, Atėnuose, Varšuvoje ir kitų Europos valstybių sostinėse didelio lankomumo traukos objektais yra tų miestų garbingiausiose vietose įrengti nežinomo kario kapo monumentai. Būnant JAV sostinėje Vašingtone labai patartina aplankyti (tikrai paliks neišdildomą įspūdį) Arlingtono kapines ir Korėjos bei Vietnamo karuose žuvusių JAV karių memorialinius kompleksus. Negali nesigrožėti ir nesigerėti matant, kaip tose šalyse turistinių grupių gidai, vizualiai (pirštais) rodydami į žuvusių nežinomų karių monumentus, įtaigiai pateikia žinias apie tų šalių istorinius įvykius, kaip analogiškas žinias savo mokiniams perteikia ir taip meilę tėvynei ugdo mokyklų mokytojai, kaip užsienio šalių pasiuntiniai, įteikę savo įgaliojimo raštus ir paprastai vykdydami diplomatinio protokolo nuostatas ar tradicijas, prie nežinomo kario kapo padeda gėlių puokštes, taip išreikšdami pagarbą jų atstovaujamai šaliai ir jos piliečiams. Tai matant natūraliai kyla natūralus pavydas, kad visas tas civilizuoto pasaulio neįkainuojamas vertybes praktiškai neįmanoma pritaikyti ir manojoje,

neseniai savo vardo tūkstančio metų jubiliejų atšventusioje Tėvynėje. Ta intencija teikiu Jūsų, gerb. Ministre, žiniai ir įvertinimui šį Lietuvos Nepriklausomybės kovų kario – savanorio kapo ir jį gaubiančios Lietuvos tūkstantmečio arkos projektą (žr. pridedamus dokumentus). Neabejoju, kad tinkamiausia tam memorialiniam komplektui įrengti vieta  yra Lukiškių aikštė Vilniuje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos sostinė yra viena iš nedaugelio sostinės statusą turinčių miestų pasaulyje, kuriame nėra jokio monumento, skirto priminti ir pagerbti mūsų sodžių, kaimų ir miestelių vaikinus, kurie be jokios prievartos (vien šalies Vyriausybės pašaukti ir sąžinės balso bei meilės tėviškei jausmų paraginti) po šalies Nepriklausomybės paskelbimo prieš šimtą metų stvėrė, iš esmės, trofejinius šautuvus ir su jais rankose padovanojo Lietuvai (taigi ir visiems mums) įmanomą brangiausią vertybę – laisvę ir nepriklausomybę. Pažymėtina, kad Nežinomo kario-savanorio kapas Vilniuje (kaip ir analogiški simboliai kitose civilizuotose valstybėse) nuolat (pastoviai) turės priminti būsimosioms kartoms apie jų pareigą (būtinybę) išsaugoti tas vertybes, dėl kurių kovojo ir žuvo kovos lauke tas karys ir jo bendražygiai, o tą kapą gaubianti Lietuvos tūkstančmečio arka turėtų simbolizuti pagarbą ir padėką mūsų prosenoliams ir seneliams, sugebėjusiems išsaugoti lietuvišką žodį bei mūsų genetinį kodą ir perdavusiems juos mūsų kartoms. Manytina tie mūsų prosenelių – protėvių ir mūsų tėvų žygdarbiai nusipelno būti tinkamai įpaminklinti ir pagerbti, o tam skirtas memorialinis kompleksas (beje visiškai atitinkantis visus minėtame Seimo skubos tvarka priimtame įstatyme nustatytus reikalavimus), turėtų simbolizuoti mūsų ryžtą išsaugoti tas jų mums perduotas nacionalines vertybes ir užtikrinti (pratęsti) mūsų tautos gyvastį. Tuos mūsų įsipareigojimus turėtų simbolizuoti ir nuolat (pastoviai) prie to Nežinomo kario-savanorio kapo budinti jo ginklo brolių garbės sargyba. Be šio atributinio akcento kario-savanorio kapas netektų ženklios dalies ateities generacijoms savo moralinio-dorovinio auklėjamojo poveikio galios ir jo lankomumo patrauklumo. Neabejoju, kad tinkamą tų nacionalinių vertybių administravimą įgali užtikrinti tik Krašto apsaugos ministerija. Ta intencija kviečiu Jus, gerb. Ministre, paremti žemiau aptariamos Vilniui ir visai Lietuvai idėjos įgyvendinimą. Teikiamo projekto laimėjimo atveju visas autoriui numatomo honoraro lėšas siūloma panaudoti jo praktinio įgyvendinimo reikmėms. Turint galvoje moraliai itin jautrų ir subtilų aptariamos problemos pobūdį, būtų gražu ir gerai, kad ir architektas, prisiimantis techninę to projekto įgyvendinimo dokumentacijos parengimą, taip pat tą garbingą pareigą atliktų visuomeniniais pagrindais. Siūloma, kad to komplekso veiklos priežiūra ir kontrolė būtų deleguota pilietinės visuomenės sudarytam nešališkam „Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių-savanorių atminties išsaugojimo fondui“. Drįstu pateikti Jūsų įvertinimui šias to projekto praktinio įgyvendinimo tvarkos gaires.

PRIEDAS Nr.1 – IDĖJA VILNIUI IR VISAI LIETUVAI: LIETUVOS  NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ NEŽINOMO KARIO-SAVANORIO KAPAS IR JĮ GAUBIANTI LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO ARKA

Į Lietuvos Nepriklausomybės kovų nežinomo kario-savanorio kapą siūloma perkelti tik tikrojo tose kovose žuvusio kario-savanorio palaikus. Siekiant, kad ten atgultų ne bet kieno, o tik tikro (visiškai garantuoto) kario-savanorio palaikai, galėčiau nurodyti vietą prie Siesikų bažnyčios šventoriaus tvoros, kurioje palaidoti tikrų kovoje su bolševikų kariauna žuvusių Siesikų apylinkėse karių-savanorių (7 ar 8 vyrų) palaikai. Tuos jų kapus iki sovietinės okupacijos tvarkė ir puošė Siesikų parapijos jaunalietuviai (įskaitant ir šio rašinio autoriaus pusseserė Vlada Aleksiūnaitė). Vėliau tos žuvusių siesikiečių

kapinaitės, kaip ir kitų buvusių karių-savanorių kapavietės kitose Lietuvos vietovėse, atėjūnų ir jų kolaborantų buvo sunaikintos ir daug kur šiuo metu juos „puošia“ tik dilgelės. Manytina visiems mums turėtų būti gėda būti abejingais stebėtojais realybės, kai taip „pagerbiami“ tie, kurie ne vien verbaliai (žodžiais ir popierinėjė deklaracijoje užfiksuotus ketinimus), bet realiai, ginklo galia užtikrino jų įgyvendinimą.

Kapą gaubiančioje Lietuvos tūkstantmečio arkoje (jos apatinėje fasadinėje pusėje) siūloma įrašyti bent dešimt svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio istorijoje buvusių įvykių, turėjusių svarbią reikšmę lietuvių genties (tautos) išlikimui ir sunkiame jos nueitame kelyje iki valstybingumo įtvirtinimo. Prie tokių įvykių, manyčiau, turėtų būti priskirti:

pirmą kartą istorijoje (1009 m.) Lietuvos vardo paminėjimas, bylojantis, kad jau tada tam tikroje vietovėje (teritorijoje) gyvavo gentis, kurios giminystės gijas (genetinį kodą) pavyko mūsų senoliams – protėviams ir tėvams išsaugoti ir perduoti dabartinėms mūsų generacijoms (išties nepaprastos svarbos laimėjimas, turint galvoje, kad mūsų gentainiai (vėliau tautiečiai) istorijos sūkuriuose ne kartą buvo susidūrę su realiais pavojais ne tik netekti savo tapatybės, bet net ir, apskritai, išsaugoti tautos gyvastį;

Saulės mūšis – mūsų prosenelių-protėvių 1236 m. rugsėjo 22 d. pasiekta pergalė prieš Kalavijuočių ordiną Saulės žemėje (prie Šiaulių);

Valstybės diena – įvykęs 1253 m. liepos 6 d. Mindaugo (pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus) karūnavimas;

Durbės mūšis – mūsų prosenelių-protėvių 1260 m. liepos 13 d. pasiekta pergalė prieš Kryžiuočių ir Livonijos ordino kariuomenę prie Durbės ežero Latvijoje;

Žalgirio (Griunvaldo) mūšis – LDK ir Lenkijos kariuomenių 1410 m. liepos 15 d. laimėtas mūšis kovoje prieš Kryžiuočių ordino kariuomenę;

Liublino unija – sutartis, sudaryta 1569 m. Lenkijos Liublino mieste, kuria LDK susijungė su Lenkija į federacijos tipo Lenkijos-Lietuvos valstybę Žečpospolitą;

1863 m. sukilimas, nukreiptas prieš Rusijos valdžią, prasidėjęs Varšuvoje ir po to pasklidęs kitose Lietuvos ir Baltarusijos vietovėse;

Didysis Vilniaus seimas – Vilniuje 1917-IX-18-22 d. įvykęs lietuvių suvažiavimas, kuriame buvo subrandinta idėja kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę;

Nepriklausomybės atkūrimo aktas – Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę;

Nepriklausomybės atstatymo aktas – Lietuvos aukščiausiosios tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtas nutarimas atstatyti (sugrąžinti) Lietuvos nepriklausomybę.

Kitoje Arkos pusėje (apatinėje jos dalyje) siūloma patalpinti visų 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarų portretus su nuorodomis į jų gimimo ir mirties datas.

Dešinėje Arkos pusėje (apatinėje jos dalyje) po bendru tokio ar panašaus turinio įrašu: „Amžina šlovė visiems jums, žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“ siūloma įvardinti visus tuos mūsų kaimų ir miestelių, iš esmės, žemės artojus, kurie, palikę laukuose žagres, laisva valia (niekieno neverčiami, vien Nepriklausomybę paskelbusios šalies Vyriausybės paraginti ir širdies balso pašaukti) stvėrė į rankas šautuvus ir realiai (praktikoje) įgyvendino Vasario 16 d. akte deklaruotus idealus, tačiau, deja, žuvo 1920-1922 metais kovų laukuose, nurodant jų žūties vietas ir datas;

Kairėje Arkos pusėje (apatinėje jos dalyje) po bendru tokio ar panašaus turinio įrašu: „Visiems laikams dėkinga lietuvių tauta už jūsų jai iškovotą Laisvę ir Nepriklausomybę“, siūloma įvardinti visus su ginklu rankose 1920-1922 m. kovojusius Nepriklausomybės kovų dalyvius, sveikus ar sužalotus, tačiau sugrįžusius po pasiektos pergalės. Suvokiant, kad be tuometinio jų pasiaukojimo 1918 m. vasario 16 d. akte įvardinti tikslai ir siekiai būtų pasilikę tik popieriuje (ketinimų deklaracijoje), toje Arkos pusėje turėtų būti išvardinti visi (be jokių išimčių) Nepriklausomybę Lietuvai iškovoję dalyviai, nepaisant vėliau kai kurių iš jų pasirinktus vienokius ar kitokius nukrypimus.

Fasadinėje viršutinėje tos Arkos dalyje siūloma įrašyti: „Kas nežino ir negerbia savos šalies praeitį ir jos žmonių nuveiktų darbų, tas nesugebės tinkamai pasirūpinti ir jos ateitimi“.

Kitoje viršutinės Arkos dalies pusėje siūloma atkartoti Lietuvos žmonėms Amerikos lietuvių 1922 m.? padovanoto Laisvės varpo įrašą: „Teskamba per amžius vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kurs negina jos“ (žr. pridedamą pavyzdinę Arkos formą).

Už keliolikos metrų nuo Arkos (iš šv. Jokūbo bažnyčios pusės) siūloma pastatyti nedidelę rotondą, kurioje bazuotųsi laisvi nuo budėjimo garbės sargybos kariai ir monumentą bei jo aplinką administruojantis bei tvarkantis personalas, užtikrinantis, kad (kaip to reikalauja minėtas įstatymas) monumentas ir aikštė, „turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei“.

Neįpaminklinta (didžioji) aikštės dalis turėtų būti pritaikyta piliečių poilsiui, jų pavieniam ar su šeimomis laisvalaikio praleidimui.

Jeigu būtų priimtina aukščiau schematiškai aptarto projekto versija, siūloma atlikti dar šias kitas su to projekto įgyvendinimu susijusias priemones:

pašalinti iš minėto įstatymo žodžius „su Vyčio monumentu“ ir jų vietoje įrašyti „Nepriklausomybės kovų nežinomo kario-savanorio kapas“ ir jį gaubianti „Lietuvos tūkstantmečio arka“;

pakeisti nereikšmingą (net iš dalies šalį diskredituojantį) aikštės dabartinį pavadinimą solidžiu miestą ir valstybę reprezentuojančiu tos aikštės pavadinimu (pvz. „Lietuvos tūkstantmečio“, „Laisvės“ ar „Respublikos“ aikštė). Manytina, kad Lietuvos tūkstanmečio arka ir joje atlikti siūlomo turinio įrašai tinkamai simbolizuoti mūsų ir po jos sekančių generacijų žmonių padėką mūsų prosenoliams ir seneliams už jų

nuveiktus darbus, išsaugant mūsų genetinį fondą ir mūsų tapatybę;

kadangi be karių garbės sargybos visavertis to memorialinio-kultūrinio komplekto funkcionavimas praktiškai neįmanomas, jo administravimą siūloma patikėti tik Krašto apsaugos ministerijai;

nustatyta tvarka patvirtintame (įteisintame) tos aikštės ir joje įrengtų memorialinių įrenginių funkcionavimo tvarkos apraše (ar reglamente) siūloma nustatyti garbės sargybos įgulų kaitos periodiškumus, kitus tam kariui-savanoriui ir jo bendražygiams pagarbos ceremonialo išraiškos formalumus, minėtu Laisvės varpu skambinimo atvejus ir kt.

Manytina, kad Lukiškių aikštė, sutvarkyta pagal aukščiau aptartą schemą, joje įkurdinta Lietuvos tūkstantmečio arka ir nepriklausomybės kovų Nežinomo kario-savanorio kapas to kario ir jo bendražygių atminimui skirti monumentai veiksmingai prisidėtų prie tautinės santarvės, ženkliai eliminuotų esamą tautiečių susipriešinimą, tinkamai reprezentuotų miestą ir šalį užsienyje, būtų užsienio svečių ir Lietuvos piliečių traukos ir nuolatinio lankomumo objektu, kur, kaip pagarbos lankomai šaliai ir jos piliečiams išraiška (kaip tai daroma kitose civilizuoto pasaulio valstybėse) turėtų galimybę padėti gėlių puokštes ir oficialios užsienio delegacijos, ir atskiri piliečiai.

PRIEDAS Nr.2 – NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ NEŽINOMO KARIO-SAVANORIO KAPO IR JĮ GAUBIANČIOS TŪKSTANTMEČIO ARKOS PAVYZDINĖ SCHEMA (žr. kitame atskirai pridedamame priede)

Pagarbiai, doc. dr. Juozas Šatas-Pilipavičius

P. S. Žinoma, kad paminklai (monumentai) civilizuotame pasaulyje statomi žmonėms (homo sapiens rūšies atstovams), vienaip ar kitaip nusipelniusiems toms šalims ar, apskritai, žmonijai. Žinomi reti atvejai, kai paminklais pagerbiami ir atskiri gyvūnijos pasaulio atstovai, vienaip ar kitaip nusipelnę žmogui (žmonijai). Tačiau nežinoma, kad kur nors paminklai būtų statomi stabams (simboliams). Turint galvoje, kad Lietuvoje – bene vienintelėje valstybėje pasaulyje į įstatymu priskirtą svarbiausįą valstybėje (Respublikinės reikšmės) aikštę bandoma įbrukti įvairius simbolius (dargi ne lietuviškos-pagoniškos kilmės, o iš esmės nukopijuotus ir atgabentus iš slavų žemių), ar taip nebūtų pasityčiota iš mūsų šalies praeities ir mūsų tėvynainių nuveiktų darbų, išsaugojusiu mūsų tapatybę ir mūsų genetinį paveldą??? Suprantamas kai kurių personų suinteresuotumas išsaugoti esamą būklę ir per teikiamus su sveiku protu ir įstatymo reikalavimais tos aikštės rekonstrukcijos projektus toliau plėtoti biznį (kaip minėta tam reikalui jau išeikvota „nemaža krūva pinigų“). Tačiau nesinori tikėti, kad mūsų valstybėje, kuri neretai pavadinama net Marijos žeme, tikrai neegzistuoja jokia galia, pajėgi sutramdyti abejotino skaidrumo toje aikštėje veiklą ir užtikrintų jos panaudojimą šalies ir jos žmonių garbingos praeities įprasminimui ???!!!