Mirtina liga sergančios merginos vestuvės vyko hospise

„Mano merginos Simos liga prasidėjo labai nekaltai ir netikėtai, – pasakoja vilnietis Kęstutis. – Jai tiesiog pradėjo skaudėti nugarą. Iš pradžių Simai nustatė stuburo išvaržą, buvo nustatytas gydymas – masažai, fizioterapija. Tačiau tai nepadėjo. Tada buvo atlikta kompiuterinė tomografija, kuri parodė jau visiškai kitokį vaizdą – ketvirtos stadijos osteosarkomą – kaulų vėžį… Tada supratome, kad turime džiaugtis kiekviena mums dar skirta diena, kiekvienu saulės spindulėliu…“

Augo Biržuose

„Pažįstami su Sima buvome nuo pat vaikystės, lankėme tą pačią „Saulės“ gimnaziją Biržuose, – pasakoja Kęstutis. – Susidraugavome greičiausiai todėl, kad abu buvome labai panašūs – laisvi paukščiai, mėgstantys gamtą ir sprunkantys ten iš miesto kiekviena proga. Aš labai mėgau žvejoti, daug valandų praleisdavau su meškere…“

Pasak Kęstučio, jau tada pora išmoko ir pamėgo džiaugtis ir vertinti mažus dalykus.

„Pamatome kokį gražų vabaliuką ropojant per lapą, apžiūrime jį – ir jau abu laimingi…, – prisimena vyras. – Tačiau gyvenime buvome realistai, priimdavome jį tokį, koks jis yra…“

Mokslai Lietuvoje ir darbas Anglijoje

Po Biržų „Saulės“ gimnazijos baigimo jaunuolių keliai išsiskyrė. Kęstutis pradėjo  Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoti informacinės sistemos inžineriją, Sima išvyko dirbti į Angliją.

Merginai grįžus iš Anglijos, ji atvažiavo į Vilnių, pradėjo Vilniaus kolegijoje studijuoti verslo dizainą. Pora pradėjo gyventi kartu. Dažnai abu važiuodavo į gamtą, eidavo į žygius.

„Nustačius Simai kaulų vėžį, paaiškėjo ir kitas labai nemalonus dalykas – jis buvo stubure, todėl joks chirurginis įsikišimas nebuvo įmanomas, – prisimena Kęstutis. – Todėl jai skyrė chemoterapiją…“

Mokėti gyventi šia diena

Pasak Kęstučio, netikėta sunki Simos liga buvo didžiulis smūgis visiems jos artimiesiems, kurie stengdavosi padėti merginai viskuo, kuo tik galėjo.

„Chemoterapijos metu būdavo įvairių laikotarpių – ir sunkesnių, ir lengvesnių, – prisimena vyras. – Kai tik Simai būdavo geriau – tuoj pat važiuodavome į gamtą arba į mūsų tėviškę Biržus aplankyti namiškių…

„Kai Sima susirgo, supratome, kad turime gyventi šia diena, nes rytojaus nežinome…, – dalijasi mintimis Kęstutis. – Išmokome džiaugtis ne tik kiekviena kartu praleista diena, bet ir menkiausiais  pamatytais gražiais dalykais – netikėtai pro debesis pasirodžiusiu saulės spinduliu, mažyčiu paukšteliu, atsargiai per lapą lipančiu vabalėliu… Negalvojome apie rytojų, gyvenome čia ir dabar…

Pasak vyro, tuo metu liga jau buvo stipriai pažeidusi merginos kūną, Sima vos galėjo paeiti.

„Nupirkau jai specialias vaikštynes, lazdeles, – prisimena Kęstutis. – Įsigijome taip pat ir didelę, patogią, sulankstomą kėdę. Vos tik pamatydavome, kad geresnis oras – įsimetu tą kėdę į automobilio bagažinę ir važiuojame į gamtą pasidžiaugti, pakeisti aplinką… Juk žmogus gyvas tol, kol jis juda…“

Radioterapija

Po chemoterapijos seansų atlikti tyrimai parodė, kad vėžio vystymasis kuriam laikui sustojo, tačiau taip buvo neilgai.

Nuo birželio mėnesio Simai pakeitė gydymą, buvo pradėta radioterapija.

„Simai pradėjo stipriai blogėti, vėžio vystymasis labai sustiprėjo, – prisimena vyras. –  Į gamtą išvažiuoti ji jau neturėjo jėgų, skausmo epizodai tapo dažni ir stiprūs…“

Matydami tai, jaunuoliai pradėjo ruošti savo butą merginos slaugymui namuose. Negalėdamas suderinti tiesioginio savo darbo su jos slaugymu, Kęstutis į pagalbą pasikvietė iš Biržų ir Simos mamą.

Bendros pastangos kuriam laikui padėjo, tačiau rugpjūčio mėnesį Simos patiriamų skausmo epizodų tankis ir jų intensyvumas tapo tikrai didelis.

„Simą pradėjo kankinti tiesiog nežmoniški skausmai ir tam mes tikrai nebuvome pasiruošę, – prisimena Kęstutis. – Neturėjome namuose nei specialios įrangos, nei tam tikrų vaistų nuo skausmo, kurių prireikdavo labai greitai…“

Neuropatinis skausmas