Jaunas ir stiprus vyras tapo neįgalus – tragedija visai šeimai

„Mano vyras suprato, kad stuburo operacijos yra sudėtingos ir jų metu jis gali būti paralyžiuotas, – prisimena Beata Uzelo. –  Todėl visada jam sakydavau: „Valdemarai, kiekvieną kartą prabudęs po narkozės bandyk judinti pirštus… Jeigu jausi, kad jie juda – tada viskas tvarkoje…“ Tačiau kartą po operacijos Valdemaras pajuto, kad pirštų pajudinti jau nebegali, nebejaučia kojų…“

Ligos pradžia

„2011 metų vasarą mano vyras Valdemaras staiga pradėjo jausti, kad jam pradėjo skaudėti nugarą, – prisimena Beata. – Tie skausmai palaipsniui darėsi  nuolatiniai ir vis stipresni…“

Jų poliklinikos gydytojai jokios ligos nerado, rentgenas taip pat nieko neparodė. Galvojo, gal vyrui kokia nedidelė išvarža ar šiaip pasitempė raumenis…

Tačiau nugaros skausmai nenurimo… Netgi atvirkščiai – tapo dar stipresni.

Valdemaras nusprendė pasidaryti tyrimus privačioje klinikoje.

„Iš pradžių ir ten rentgeno tyrimas nieko aiškaus neparodė, – prisimena Beata. – Tačiau patyręs gydytojas nutarė papildomai atlikti jam dar vieną, kontrastinį rentgeno tyrimą. Tik tada gydytojai pamatė, kad tarp Valdemaro stuburo slankstelių susiformavęs didelis auglys… Nuo tos dienos ir prasidėjo mūsų kančių keliai…“

Valdemarą pasiuntė tolesniam gydymui į ligoninę Vilniuje.Ten jam  įvedus adatą paėmė mėginį auglio biopsijai, tačiau pasirodė, kad tokiu būdu paimtos medžiagos ištyrimui yra per mažai. Tada Valdemarą jau paguldė į ligoninę, ten padarė pjūvį, paėmė auglio medžiagos ir pasiuntė tyrimui.

„Tyrimo rezultatai mus visus pribloškė, – prisimena Beata. – Sužinojome, kad mano vyras serga reta liga, kuri vadinasi chordoma. Tai piktybinis navikas, kuris susiformuoja šalia stuburo. Jo atsiradimo priežastys yra nežinomos…“

Laiminga šeima

Sunki vyro diagnozė buvo didžiulis smūgis laimingai šeimai. Abu jie buvo sveiki, auklėjo du vaikus.

„Susipažinome labai jauni kai aš buvau  šešiolikmetė, – prisimena Beata. – Gyvenau tada Vilniaus rajone Bukiškių kaime, o vyras atvažiuodavo vasarai atostogauti netoliese pas savo močiutę į Bajorų kaimą. Kultūros namuose surengtame renginyje tada susipažinome, ėmėme draugauti…“

Valdemaras buvo labai sportiškas, gerai žaidė futbolą, dalyvavo treniruotėse, varžybose. Pradėjęs draugauti ėmė į varžybas kviesti ir Beatą.

„Tu, Valdemarai, savo panelę į varžybas kvieskis dažniau, tada tu daug geriau žaidi,“ – juokaudavo jo treneris.

Beata ir Valdemaras nutarė susituokti po trejų metų draugystės, abu būdami dar labai jauni.

„Atsimenu, Valdemaro tėvai dėl mūsų sprendimo susituokti kiek nuogąstavo, nes jis buvo jų vienintelis sūnus, – atsimena Beata. – Tačiau savo tėvams aš buvau viena iš trijų dukterų, todėl jie dėl mano vedybų nesijaudino, o kaip tik džiaugėsi.“

Apsigyveno jaunieji pas Beatos tėvus Avižieniuose. Ten pabaigė statyti namą,  įsikūrė, po metų gimė sūnus.

Valdemaras dirbo Vilniaus autobusų parke radiatorių lituotoju, Beata dirbo virėja „Vilijos“ valgykloje. Dar po septynerių metų gimė dukra. Šeima gyveno laimingai, kūrė nuostabius ateities planus.

Gydymo pradžia

Nustačius Valdemarui chordomą, gydytojai sudarė jam specialų operacijų planą, nes didžiulis auglys buvo apsivijęs apie stuburą, todėl jį buvo labai sunku ir pavojinga pasiekti.

„Gydytojai nutarė mano vyrui atlikti tris operacijas, – prisimena Beata. – Dalį auglio buvo nutarta išimti per pilvą. Tai buvo sudėtingiausia operacija, nes teko giliai skverbtis į žarnyną iki stuburo. Kita auglio dalis turėjo būti išimta darant pjūvį tarp šonkaulių, o likusi – pasiekta operuojant per nugarą…“

Visos trys operacijos Valdemarui buvo atliktos per tris mėnesius – po vieną kas mėnesį.

„Po visų tų operacijų porą mėnesių viskas buvo lyg ir gerai, – prisimena Beata. – Valdemaras vaikščiojo, skausmų stubure lyg ir nebejautė… Atrodė, kad gydymas buvo sėkmingas… Visi pajutome didelį palengvėjimą, pralinksmėjome. Galvojome, kad kančių keliai jau baigėsi, reikia viską pamiršti ir gyventi toliau…“

Tolesnės operacijos