„Mažeikių naftą” užgrobusi „Williams Int.“ mažai ką bendro turėjo su JAV kompanija „Williams“

Kas nužudė Gedeminą Kiesų?

II DALIS

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. paskelbė nuosprendį, kuriame nurodyta, kad buvęs akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus buvo nužudytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant jį pagrobti ir iš jo išreikalauti pinigus – keletą milijonų litų. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti nepakeistą. Pateikiame savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus interviu su Gedeminą Kiesų, kai jis dar vadovavo Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, gerai pažinojusiu verslininku Vytautu Kabaila antrąją dalį.

23. 23. STRATEGINIS INVESTUOTOJAS „WILLIAMS”

– Mūsų straipsnyje aptariama paskutinė medžiaga nebeleidžia Gedemino Kiesaus per daug idealizuoti, ne viskas taip puikiai klojosi Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje, kai jai vadovavo Gedeminas Kiesus.

– Buvusio akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus Gedemino Kiesaus perdėtas idealizavimas, kaip ir jo nepagrįstas menkinimas ar kaltinimas, yra beveik vienodai parankūs jo pagrobimo ir nužudymo užsakovams bei organizatoriams, nes Gedeminas Kiesus, net ir po mirties, jiems pavojingas išlieka tik realus, tik toks, koks buvo ir ką veikė iš tikrųjų.

Jeigu nužudytojo artimieji norės viską palikti ramybėje vardan jo šviesaus atminimo, jie taip ir nesužinos tiesos, o nusikaltimo užsakovai bei organizatoriai tik to ir siekia, jiems, kada jau pradeda svilti padai, būtent to labiausiai ir reikia.

Jiems pavojaus nekelia nei Gedeminas Kiesus, kaip vagis, nei Gedeminas Kiesus, kaip teisuolis, nes vagies niekas nesigailės, nesivargins ir nerizikuos ieškodamas jo žudikų, o teisuoliui ir taip skirtas dangus, tai kam čia dar besikapstyti po jo laikiną žemiškąją vargo kelionę.

Jeigu nori išsiaiškinti, kas užsakė ir organizavo Gedemino Kiesus pagrobimą ir nužudymą, turi aiškintis, kas jis buvo, ką veikė, ko siekė, su kuo bendravo ir bendradarbiavo, su kuo sutarė ir su kuo nesutarė, kokias paslaptis su savimi galėjo nusinešti į kapus ir kam šios paslaptys galėjo būti mirtinai pavojingos.

Tačiau idealizuoti Gedeminą Kiesų, mano nuomone, vis dėlto yra už ką, bent jau už jo veiklą 1996 metais, kada jis ant kojų pastatė akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, žiūrėjo, kad nė vienas litas iš įmonės neiškeliautų ten, kur nereikia, kada jis kartu su 40-ies darbuotojų kolektyvu pareiškė norą iš LR Vyriausybės išsimokėtinai įsigyti dalį įmonės akcijų.

Ne todėl norėjo įsigyti, kad jų netenkino valstybės valdoma ir valstybei priklausanti akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, o todėl, kad valstybė aiškiai pasakė, kad ji nebenori būti šios įmonės akcijų savininke, nes taip liepia Tarptautinis valiutos fondas, kitos Lietuvą kredituojančios tarptautinės finansų institucijos.

Gedeminas Kiesus, kad ir kaip vertinsime jo nuveiktus darbus, kaip ir Bronislovas Lubys, buvo, yra ir liks vienu iškiliausių Lietuvos pramonininkų ir įmonių vadovų.

Būtent tokį Gedeminą Kiesų pažinojo tuometinis LR Premjeras Laurynas Mindaugas Stankevičius, juo patikėjęs ir jam davęs beveik viską, ko tik Gedeminas Kiesus prašė. Tuo pasinaudodamas jis pradėjo perdirbti pačios įmonės perkamą naftą ir akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ sėkmingai išvedė į tarptautines verslo bei finansų rinkas.

Įmonė buvo puikiai ir skaidriai valdoma, mokėjo dirbti, turėjo kompetentingą specialistų komandą ir pačias geriausias perspektyvas tapti viena iš Rytų ir Vidurio Europos naftos verslo lyderių, kokia dabar yra Lenkijos PKN Orlen S.A., jai nebuvo reikalingas joks strateginis investuotojas.

Tokia akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ laikėsi iki pat 1998 m. rugsėjo 11 d., kada jos valdymą iš LR Vyriausybės keistomis aplinkybėmis netikėtai perėmė „Williams“.

Pateikiu pavyzdį, kokia akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo iki 1998 m. rugsėjo 11 d.: 1998 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr.1096, kurį pasirašė Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius ir ūkio ministras Vincas Babilius, LR Vyriausybė patvirtino akcinės bendrovės “Mažeikių nafta” ūkinės – finansinės veiklos užtikrinimo programą, kurioje rašoma:

“1. Naftos perdirbimas ir jos produktų gamyba – viena iš strateginių energetikos komplekso šakų, ypač svarbi visam Lietuvos ūkiui. Paskutiniuosius dvejus metus ši pramonės šaka pasiekė gerų rezultatų. 1997 metais pagaminta produkcijos už 2,4 mlrd. litų, o 1998 metais numatoma pagaminti už 2,9 mlrd. litų.

Išleidžiama produkcija (neetiliuotas didelio oktaninio skaičiaus benzinas, negausūs sieros dyzeliniai ir reaktyviniai degalai, kelių bitumas) jau šiandien atitinka Europos Sąjungoje galiojančius kokybės reikalavimus.

Nepertraukiamas bendrovės darbas leidžia apsaugoti Lietuvos vartotojus nuo pernelyg didelių naftos produktų kainų, jų kitimo, sumažinti naftos produktų importą, o nuolat didėjanti naftos perdirbimo apimtis – vis daugiau naftos produktų eksportuoti.

Šiuo metu trečdalis pagaminamų akcinėje bendrovėje produktų realizuojami Lietuvoje (80 procentų šalies poreikio), du trečdaliai produkcijos eksportuojama į Vakarų ir Rytų rinkas. Bendrovė yra viena didžiausių šalyje mokesčių mokėtojų. 1997 metais surinkta ir sumokėta į Lietuvos valstybės biudžetą 1 mlrd. 200 mln. litų, per aštuonis 1998 metų mėnesius – 800 milijonų litų.

2. Tokių gerų rezultatų pasiekta dėl to, kad akcinė bendrovė, užuot perdirbusi žaliavą, pradėjo pirkti, perdirbti nuosavą naftą ir realizuoti jos produktus, išsprendusi apyvartinių lėšų formavimo problemą – 1997 metų rugsėjo mėnesį išleidusi 76 mln. JAV dolerių euroobligacijų emisiją, kurios trukmė – 3 metai. /…/.
3. Akcinė bendrovė “Mažeikių nafta” vykdo visus reikalaujamus sutartinius įsipareigojimus bei sąlygas.”

Tai oficiali, LR Vyriausybės teisės akto forma patvirtinta informacija apie tai, kokia 1998 m. rugsėjo 10 d. iš tikrųjų buvo akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“.

Visa kita informacija, kurioje kalbama apie išvogtą, metalo laužo krūva virtusią, vieno lito tevertą, tarsi girnapusę nepriklausomai valstybei po kaklu pakabintą Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, buvo dezinformacija, skleidžiama turint tikslą suklaidinti ir apgauti visuomenę, įmonę nusipirkti už pačios įmonės apyvartines lėšas.

Įmonės vadovą, kuris taip sutvarkė įmonę, kaip ji aprašyta LR Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 10 d. nutarime, pelnytai galima idealizuoti, juo iki 1998 m. rugsėjo 11 d. tikėjo įmonės darbuotojai, pasitikėjo įmonei žaliavą tiekiantys verslo partneriai, Vakarų bankai.

Tačiau taip sutvarkyta įmonė tapo patrauklia ne tik Vakarų naftos kompanijoms, bet ir mūsų šalies politikams, 1997 metais galutinai apsisprendusiems visą Lietuvos naftos ūkį atiduoti „Williams“.

Tenka tik apgailestauti, kad tokiam sumanymui pritarė ir į jį iki 1998 m. rugsėjo 11 d. spėjo įsijungti ir Gedeminas Kiesus kartu su visais 40-čia savo įmonės darbuotojų, kurie visai neseniai dar patys norėjo iš valstybės išsimokėtinai įsigyti dalį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų.

– Kaip, kokiu principu, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo atrinkti tie 40 darbuotojų, kurie 1996 m. pabaigoje norėjo, t. y. buvo pakviesti, kartu su Gedeminu Kiesumi išsimokėtinai įsigyti dalį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų?

– Tai buvo pagal pareigas, valdomą informaciją, svorį priimant sprendimus, įneštą indėlį į įmonės veiklą svarbiausi akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojai. Ir tai nebūtinai buvo asmenys, kuriuos labiausiai mėgo ir kuriais visiškai pasitikėjo Gedeminas Kiesus, nes jų tarpe buvo ir žmonių, 1993 – 1996 metais siekusių, kad Mažeikių naftos perdirbimo įmonę įsigytų Rusijos naftos koncernas „Lukoil“. Tačiau šie asmenys buvo svarbūs įmonei, jų negalima buvo ir neapsimokėjo ignoruoti.

Jeigu dalį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų 1996 m. rudenį išsimokėtinai iš LR Vyriausybės būtų įsigijęs Gedeminas Kiesus ir jo atstovaujamas įmonės darbuotojų kolektyvas, Ivanas Paleičikas, kaip supratau, didesnių priekaištų turėjęs nebūtų.

Gedeminas Kiesus ir jo atstovaujama 40-ies akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų grupė oficialiu rašytiniu prašymu leisti jiems išsimokėtinai įsigyti dalį įmonės akcijų 1996 metų rudenį kreipėsi į LR Vyriausybę.

Toks prašymas buvo sutiktas palankiai, tačiau sprendimas 1996 metais nebuvo priimtas ir klausimas buvo nukeltas į 1997 metus spręsti naujai LR Vyriausybei, kuriai vadovauti buvo paskirtas Gediminas Vagnorius.

– Kaip naujoji LR Vyriausybė sprendė šį prašymą?

– Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, kaip supratau, nelabai palankiai pažiūrėjo į šį prašymą ir, tikriausiai, dėl jo taip ir nepriėmė jokio oficialaus sprendimo. Nuo 1997 m. sausio 1 d. apie tai nebebuvo jokios oficialios informacijos. 1997 m. vėlų rudenį vieno susitikimo metu Gedemino Kiesaus apie tai paklausus, jis keistai numojo ranka ir pasakė tik tiek, jog viskas bus daroma kitaip, gal net ir geriau.

– Ar teko kada nors akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ matyti „Williams“, kai įmonei dar vadovavo Gedeminas Kiesus?

– Teko. Vieną kartą, sėdint laukiamajame, teko stebėti iš Gedemino Kiesaus kabineto išeinant visą „Williams“ delegaciją, gal kokius 5 ar 7 asmenis. Tai buvo, berods, 1998 metų rugpjūtis. Po kokio gero pusvalandžio jo kabinete susitikome su Gedeminu Kiesumi.

– Kokia po susitikimo su „Williams“ buvo Gedemino Kiesaus nuotaika?

– Gera. Jis buvo neblogos nuotaikos, sakėsi, kad įdomiai pasikalbėjęs su amerikiečiais, kad jie dar ne viską gerai perpratę, turi keistoką supratimą apie naftos verslą Lietuvoje, kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Pagalvojau, kad viskas, tikriausiai, su amerikiečiais klojasi gerai. Kadangi Gedeminas Kiesus apie pokalbius su amerikiečiais daugiau nieko nepasakojo, tai ir aš nieko jo apie tai neklausinėjau.

– Gedeminu Kiesumi iki 1998 m. rugsėjo 11 d. tikėjo įmonės darbuotojai, pasitikėjo įmonei žaliavą tiekiantys verslo partneriai, Vakarų bankai. O kaip viskas buvo po 1998 m. rugsėjo 11 d.?

– Nuo 1998 m. rugsėjo 11 d. akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdymą perėmė „Williams”. Gedeminas Kiesus ir toliau dirbo įmonės generaliniu direktoriumi, priiminėjo įmonėje visus svarbiausius sprendimus, dirbo taip, tarsi niekas nebūtų pasikeitę.

Tačiau su naujaisiais akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdytojais amerikiečiais jokių reikalų turėti nenorėjo nei naftos žaliavos tiekėjai, nei Vakarų bankai. Ir vieni, ir kiti, kaip ir iki tol, kalbėtis linkę buvo tik su Gedeminu Kiesumi.

Kada naujieji valdytojai iš „Williams” nuvyko tartis su Vakarų bankais, kad šie Mažeikių naftos perdirbimo įmonei apyvartinėms lėšoms papildyti suteiktų naujų paskolų, niekas su jais nesikalbėjo. Girdėjau atsiliepimų, kad vieno Vakarų banko valdytojai net neįsileido „Williams“, pareikalavę, kad atvyktų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ vadovai – Gedeminas Kiesus ir Vita Petrošienė, įmonės Ekonomikos ir finansų direktorė.

Keista, kad investuoja galinga JAV kompanija, o Vakarų bankai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ nebeteikia paskolų apyvartinėms lėšoms papildyti, nebeteikia paskolų apyvartinėms lėšoms papildyti netgi garantuojant LR Vyriausybei, nesikalba apie akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ jau suteiktų paskolų pratęsimą.

Kad ir kaip „Williams“ naudai stengėsi Gedeminas Kiesus, Vakarų bankai sutiko tik su tuo, jog akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ suteiktos paskolos būtų sugrąžintos ne tuoj pat, o per tris mėnesius, vėliausiai – per pusmetį. Paskolos, kurios akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ buvo suteiktos be valstybės garantijos, nedelsiant turėjo būti garantuotos LR Vyriausybės, tik taip jos galėjo būti grąžintos ne tuoj pat, o per kelis mėnesius ar pusmetį. Apie naujas paskolas kalba nebevyko.

Ką tokio apie strateginį investuotoją „Williams“ žinojo Vakarų bankai, ko nežinojo Lietuvos visuomenė? Ką tokio apie strateginį investuotoją „Williams“ žinojo Lietuvos politikai, kad laikė jį Išganytoju, ir ką tokio apie tą patį strateginį investuotoją „Williams“ žinojo Vakarų bankai, kad laikė jį Išganytojo priešingybe?

„Williams“ valdomai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ neskolino net Skandinavijos bankai, kurių skyriai veikė ir Lietuvoje.

O „Williams“ verkiant reikėjo ne tik apyvartinių lėšų naftos žaliavai pirkti, bet ir 75 mln. JAV dolerių, kad turėtų už ką iš Lietuvos Vyriausybės nusipirkti pirmuosius 33 procentus akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų.

Strateginis investuotojas į Lietuvos naftos ūkį … neturėjo pinigų, niekas jam jų neskolino, todėl teko karštligiškai ieškoti galimybių, kaip jų iki Užbaigimo datos, t. y. iki 1999 m. spalio 29 d., kaip nors prasimanyti.

Kiek vėliau teko domėtis į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ atėjusios „Williams“ kilme, tai ji, bent jau oficialiai, mažai ką bendro turėjo su tikrąja JAV kompanija „Williams“.

– Tikroji „Williams“ ar negalėjo savo antrininkei paskolinti tų 75 mln. JAV dolerių, kad šiai netektų elgetauti ir plėšikauti, kad turėtų už ką nusipirkti akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“?

– Galėti tai galėjo, bet neskolino. Net JAV Valstybės departamentas, kurio pavieniai pareigūnai kartais prasitardavo, jog „Williams“ į Lietuvą ateina kaip JAV ir NATO pasiuntinė, atstovė ar ambasadorė, ir tas nei Lietuvos Vyriausybei, nei Vakarų bankams nedavė jokios oficialios garantijos, jokio oficialaus patvirtinimo dėl „Williams“.

– Tai kodėl Vakarų bankai nefinansavo „Williams“ investicijų Lietuvoje?

– Manau, kad daugiau nei Lietuvos visuomenė turėjo informacijos apie mūsų šalies politikų, akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ vadovų ir „Williams“ tarpusavio ryšius bei susitarimus dėl šios kompanijos investicijų į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, nebuvo tikri, jog tai nepaaiškės ir nevirs didžiausiu ekonominiu ir korupciniu skandalu visoje posovietinėje erdvėje.

– Ką galėtumėte papildomai pasakyti apie „Williams“ fenomeną Lietuvoje.

– Didžioji dalis gyventojų, nepaisant politikų pastangų, nepaisant visos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pinigais apmokėtos kampanijos per spaudą ir televiziją, šios kompanijos nemėgo ir jos nenorėjo.

Ne todėl, kad ši kompanija atvyko iš JAV, o todėl, kad ji buvo brukama, pati brukosi, reikalavo išskirtinių, labai nesąžiningų, visuomenės pasipiktinimą keliančių sąlygų savo verslui ir investicijoms.

Viena iš paslapčių, gaubusių „Williams“ fenomeną, buvo ta, kad šis investuotojas neturėjo pinigų, jo kratėsi ir visaip šalinosi Vakarų bankai.

Kokia gali būti investicija, ir dar strateginė, jeigu tu nesi turėjęs, neturi ir niekas tau neduoda pinigų? O gal investicija ne įprastinė, o strateginė ir buvo todėl, kad investuotojas neturėjo pinigų …

Kas tuomet lieka, kad gautum pinigų ir pateisintum investuotojo vardą? Lieka tik avansu pradėti valdyti įmonę ir …

Beje, kaip aš suprantu, „Williams“ investicija Lietuvoje atitinka visus tarptautinės mafijos verslo požymius, visus tarptautinės mafijos verslo sąvokai keliamus reikalavimus, išskyrus vieną – „Williams“ laikinojo valdymo ir investicijos laikotarpiu nebuvo nužudytas nė vienas politikas, žurnalistas ar verslininkas, nepritaręs šiai investicijai, jai prieštaravęs ar bandęs ją demaskuoti.

Netgi akcinės bendrovės „Būtingės nafta“ generalinis direktorius Vladislovas Gedvilas nebuvo nužudytas, nors jis labai pakenkė ir Harethui Galilui, ir „Williams“ 1998 metais surinkęs apie juos išsamią informaciją, ją pateikęs Valstybės saugumo departamentui ir dar paskelbęs dienraštyje „Lietuvos rytas“.