Dėl sunkių generalinio prokuroro Evaldo Pašilio nusikaltimų

Pareiškėjas Aurimas Drižius, a.k

Konstitucijos per. 23B, Vilnius

El. paštas llredakcija@gmail.com

Tel. 868738471

2020 m. gruodžio 8 d.

Dėl sunkių generalinio prokuroro Evaldo Pašilio nusikaltimų

Aurimas Drižius

LR generalinis prokuroras Evaldas Pašilis savo raštu atsisakė tirti sunkius nusikaltimus teisingumui, teigdamas, kad prokuratūra nėra įpareigota tirti sunkių nusikaltimų.

Tokiu savo žingsniu E.Pašilis sulaužė prokuroro priesaiką ir padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba, neatliko savo pareigų ir suklastojo dokumentą.

T.y. gen. prokuroras Evaldas Pašilis atsiuntė „Laisvo Laikraščio“ redaktoriui Aurimui Drižiui 2020 m. lapkričio 30 d. raštą, kuriame nurodė: „Prokuratūros veiklą reglamentuojantys aktai nesuteikia prokuratūrai įgaliojimų vertinti teismuose priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą“. Tuo pagrindu generalinis prokuroras atsisakė svarstyti mano skundus, kuriuose aš nurodžiau, kad teisėjai įvykdė nusikaltimus, priimdami mano atžvilgiu apkaltinamuosius nuosprendžius.

Nurodžiau, kad minėtais teismų nuosprendžiais buvau nuteistas už teisėtą veiklą, teismams legalizavus ir įteisinus cenzūrą, kurią draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Nurodžiau, kad visa vadinamoji „teisinė sistema“ mane jau dešimt metų teisia už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, straipsnių rašymą prilyginę „sunkiai nusikalstamai veiklai“.

Nurodžiau, kad teismas yra įvedęs cenzūrą, kurią draudžia LR konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas. Nurodžiau, kad daugiau nei 50 taip vadinamų Lietuvos teisėjų jau daugiau nei 10 metų vykdo sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, persekiodami mane už tai, kad aš sąžiningai dirbu savo darbą – rašau straipsnius apie šių išgamų nusikaltimus.

Nurodžiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino buvusio Seimo nac. Saugumo komiteto pirmininko A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734- 2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu. Tokiu būdu teismas kriminalizavo bet kokią žurnalistinę veiklą ir įvedė cenzūrą.

Gen. prokurorui nesuprantama, kodėl negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą.

Juk galima žurnalistui uždrausti rašyti straipsnius, ir jeigu jis toliau juos rašo – tai teisti ir uždaryti į kalėjimą.

Nurodžiau, kad visi minėti 50 Vilniaus apylinkės, apygardos, apeliacinio, ir aukščiausiojo teismo teisėjų tiesiogiai mano atžvilgiu taiko cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Nepaisant cenzūros draudimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė cenzūrą ir savo nutartimi uždraudė man rašyti straipsnius, kuriuose buvęs Seimo Nac. Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatrizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Kadangi aš toliau rašiau straipsnius, ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai rengęs jos privatizavimo įstatymus, visa „teismų sistema“ mane jau dešimt metų teisia, taiko cenzūrą ir žurnalistinius tyrimus prilygina „sunkių nusikaltimų padarymu“. Atkreipiu dėmesį, kad per tuos dešimt metų (nuo 2010 m.) visa „teisinė sistema“ net aštuonis kartus atmetė mane prašymus panaikinti cenzūrą, visais atvejais klastodama nutartis, į jas įrašydama žinomai melagingus duomenis.

Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.

Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Visuomenės informacijos įstatymo punktams.

Nurodžiau, kad tai, kad teisėjai sąmoningai ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir aš manau, kad jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas.

Į visus šiuos argumentus gen. prokuroras Evaldas Pašilis man atrašė, kad „teisės aktai nesuteikia prokuratūrai įgaliojimų vertinti teismuose priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą“.

Tai gen. prokuroro melas, nes Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Be to, Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigojo prokuratūra tirti teisėjų nusikaltimus – BPK 444 straipsnio 2 punktas nurodo, kad baudžiamoji byla atnaujinama tada, kai „ įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo“.

Būtent šito aš ir siekiu – įrodyti, kad teisdami mane už teisėtą veiklą, prokurorai ir teisėjai „nusikalstamai piktnaudžiavo“, tačiau gen. prokuroras man teigia, kad yra vien kategorija žmonių, kurie yra aukščiau įstatymo – tai teisėjai. Tokie, kaip buvęs teisėjas Evaldas Pašilis, kuris mano, kad už savo nusikaltimus jam niekada neteks atsakyti. Su tokiu požiūriu kalbos apie „teisinę valstybę“ – tik oro burbulas.

Be to, Konstitucijos 3 straipsnis (Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką) man suteikia ne tik teisę, tačiau ir pareiga priešintis šiai mafijinei prokuratūros ir teismų sistemai, kuri kažkodėl save vadina „teisine sistema“, į kurios veikla neva niekas negali kištis.

Be to, Konstitucijos 25 straipsnis (Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas) nurodo, kad informacijos ir idėjų skleidimas negali būti

Atsisakydamas svarstyti mano skundus, generalinis prokuroras rėmėsi jo paties 2020 m. balandžio 17 d. įsakymu patvirtinto Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašu Nr. I-103.

Jeigu gen. prokuroras atsisako tirti sunkius nusikaltimus, ir sako, kad prokurorai neturi įgaliojimų vertinti nusikaltimų, kuriuos teisėjai įvykdo, priimdami akivaizdžiai neteisingus nuosprendžius baudžiamosiose bylose bei sprendimus civilinėse ar administracinėse bylose, ar jis pats daro nusikaltimą?

Manau, kad taip, nes mūsų valstybės Konstitucijos 29 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad įstatymui visi asmenys lygūs. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka.

Įstatymas – Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis nustato pareigą prokurorui atskleisti nusikalstamas veikas. Įstatyme pasakyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Taigi įstatymas ne tik suteikia įgalinimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas. Vadinasi, kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo padarymą yra teisingi. Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas, atlikdamas savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas.

Įstatymas numato, kad gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą įstatymas prokurorui leidžia tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir kt.).

Atsisakant pagal gautą skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalo surašyti motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad atsisakydamas svarstyti mano skundą ir pagal tame skunde nurodytas teisėjų padarytas nusikalstamas veikas atlikti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalėjo priimti motyvuotą nutarimą, kuriame išaiškinti skundo pateikėjui, kokie jo nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Generalinis prokuroras šiurkščiai pažeidė šį įstatymo reikalavimą, nes nepriėmė motyvuoto nutarimo, bet atsiuntė mani raštą, kad visai nesvarstys jo skundų, remdamasis savo paties patvirtintu Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašu Nr. I-103. (Generalinio Prokuroro įsakymais patvirtinti aprašai, potvarkiai bei kiti teisės aktai negali prieštarauti įstatymui).

„Į tokį Generalinio Prokuroro poelgį, regis, negalėtų nekreipti dėmesio mūsų valstybės vadovas, Lietuvos Respublikos Prezidentas“, – teigia teisininkė Aldona Meilutytė.

Kaip žinia, prokuratūros įstatymo 12 straipsnis. (Prokurorų neliečiamumas) nurodo, kad:

Inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.

Be to, prokuratūros įstatymas numato, kad „8. Generalinis prokuroras ir jo pavaduotojas atleidžiami iš pareigų, kai:

1) atsistatydina;

2) dėl sveikatos būklės nebegali eiti pareigų;

3) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;

4) savo poelgiu sulaužo priesaiką;

Pradėdamas eiti LR gen. prokuroro pareigas, E.Pašilis davė priesaiką :

Prokuratūros įstatymo 30 straipsnis. Prokuroro priesaika

Prieš pradėdamas eiti prokuroro pareigas asmuo prisiekia Lietuvos valstybei. Prisiekiantis asmuo turi teisę pasirinkti vieną iš šių priesaikų tekstų:

1) „Aš, Lietuvos Respublikos prokuroras (-ė) (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos valstybei, vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, savo pareigas atlikti garbingai, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), saugoti man patikėtas paslaptis ir gerą prokuroro vardą.

Atsisakydamas vykdyti savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus tuo pagrindu, kad viena asmenų grupė (teisėjai) negali būti persekiojama už savo nusikaltimus, gen. prokuroras sulaužė priesaiką vykdyti Konstituciją ir įstatymus.

Prokuratūros 44 straipsnis. Atleidimo iš tarnybos pagrindai nurodo, kad :

Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai:

14) savo poelgiu sulaužo priesaiką.

Atsisakydamas vykdyti savo pareigas tirti sunkius vadinamųjų „teisėjų“ nusikaltimus vien todėl, kad jie teisėjai, E.Pašilis sulaužė priesaiką LR Konstitucijai, ir padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba, todėl reikalauju:

LR prezidento – inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro E.Pašilio padarytos nusikalstamos veikos (atsisakymo vykdyti savo pareigas – tirti vienos valstybės tarnautojų grupės – teisėjų nusikaltimus) gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.

LR Seimo narių – inicijuoti gen. prokuroro nušalinimą nuo pareigų.

Nors E.Pašilio kadencija jau eina į pabaigą, tačiau toks pilietis turi atsakyti už savo nusikaltimus ir negali svajoti apie savo tolimesnę karjerą valstybės tarnyboje – E.Pašilis jau veržėsi į Europos teisingumo teismą teisėju, tačiau prezidentas G.Nausėda atsisakė jį skirti

LR prezidentui – siūlau rimtai svarstyti šį mano pareiškimą, o ne išmesti jį šiukšlių dėžę, kaip jūs nuolat elgiatės su žmonių laiškais. Mat LR prezidentas taip pat turi pareigą ir yra prisiekęs vykdyti Konstituciją, ir būti visiems „lygiai teisingas“. Kreipiuosi į kiekvieną Seimo narį asmeniškai, nes praietos kadencijos Seimas ignoravo šios mafijos, vadinamos „teisine sistema“ nusikaltimus, sakydamas, kad „negalime kištis“.

Priedai –