Kas nužudė Gedeminą Kiesų?

Kas nužudė Gedeminą Kiesų?

II DALIS

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. paskelbė nuosprendį, kuriame nurodyta, kad buvęs akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus buvo nužudytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant jį pagrobti ir iš jo išreikalauti pinigus – keletą milijonų litų. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti nepakeistą. Pateikiame savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus interviu su Gedeminą Kiesų, kai jis dar vadovavo Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, gerai pažinojusiu verslininku Vytautu Kabaila antrąją dalį. Pirmoji šio interviu dalis savaitraštyje buvo išspausdinta 2012 m. birželio 23 d. – 2014 m. gegužės 10 d. laikotarpiu.

 

 

21. KONCERNAS

 

– Minėjote naujai kuriamą bendrą vilniečių, panevėžiečių ir šiauliečių bendrovę, kuriai per tarpines sąskaitas turėjo būti pervesta 13 108 290,19 Lt suma, jeigu šiauliečiai 1999 m. pradžioje šiuos pinigus būtų sumokėję ne į akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ sąskaitą, nurodytą sutartyje. Kas tai per bendrovė turėjo būti, kas turėjo ją steigti ar buvo įsteigęs?

– Šią bendrovę, akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ Marketingo skyriuje 1998 m. gruodį imtą vadinti koncernu, steigti turėjo Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių verslininkai.

Koncernas būtų apjungęs Panevėžio ir Šiaulių naftos produktų bazes, Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių regionuose iki 1999 m. sausio 1 d. akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ produkcija prekiavusius verslininkus.

Koncernas akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ produkcija turėjo prekiauti Šiaurės, Šiaurės-Rytų ir Rytų Lietuvoje, Vilniuje.

Koncernas turėjo būti įsteigtas ir pagrindinę veiklą vykdyti Panevėžyje, Panevėžio naftos produktų bazėje.

Koncerno steigimą patyliukais koordinuoti, vėliau į jį įsijungti ir viską į savo rankas apsukriai perimti turėjo Kėdainių verslininkai.

– Kodėl koncernas nebuvo įsteigtas nei 1998 metų pabaigoje, nei 1999 metų pradžioje?

– Šiauliečių apsisprendimas 13 108 290,19 Lt sumokėti akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ į jos sąskaitą, nurodytą sutartyje, pasirašytoje tarp šiauliečių įmonės ir akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, viską išderino, paliko koncerną be pirminių apyvartinių lėšų.

Šiauliečiams neįnešant į koncerną savo dalies ne tik pinigais, bet ir verslu, o vilniečiams nesutinkant į jį jungtis, koncerno steigimas buvo atidėtas pusmečiui.

– Ar koncerno steigimas buvo Gedemino Kiesaus idėja?

– Tai buvo bendra Gedemino Kiesaus, Kėdainių verslininkų ir „Williams“ idėja.

– Kaip kitaip būtų klostęsi įvykiai, jeigu šiauliečiai būtų 13 108 290,19 Lt pervedę ne į sutartyje nurodytą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ sąskaitą ir jau 1999 m. sausį sutikę dalyvauti koncerno steigime?

– Šiauliečiai, kaip ir vilniečiai bei panevėžiečiai, po 2, 3 ar penkis tūkstančius tonų naftos produktų per mėnesį būtų pirkę nebe iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, o iš naujai įsteigto koncerno, kuris iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ naftos produktų per mėnesį būtų pirkęs daugiau nei 10 000 tonų ir atsiskaitęs už juos per trumpiausius terminus.

Tokias produkcijos pirkimo sąlygas akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ pasiūlęs koncernas nuo 1999 m. kovo 1 d. būtų gavęs 60 Lt/t, o kiek vėliau – 120 Lt/t, 180 Lt/t ir, galbūt, dar didesnes išskirtines nuolaidas, kokias nuo 1999 m. kovo 1 d. gavo uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“ ir su ja susijusios bendrovės, Lietuvos rinkoje prekiavusios akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pagaminta produkcija.

Milžiniškais pelnais būtų savo nuožiūra disponavę, juos investavę į politiką, propagandą, žemės ūkio paskirties žemės, miškų, vertingų sklypų supirkinėjimus, kitas perspektyviausias verslo sritis Kėdainių verslininkai, o šiauliečiai, vilniečiai ir panevėžiečiai būtų prekiavę jau nebe iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, o iš naujai įsteigto koncerno perkama produkcija, gaudami tas pačias 15 – 20 Lt/t nuolaidas, kokias jiems iki 1999 m. kovo 1 d. suteikdavo ir akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“.

– Kodėl šiauliečiai nesutiko dalyvauti tokio galingo ir įtakingo naftos produktais prekiaujančio koncerno steigime?

– Šiauliečius jau 1999 m. pradžioje imta skatinti imtis iniciatyvos kartu su vilniečiais ir panevėžiečiais jungtis į vieną bendrą koncerną, kuris iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pirktų ne mažiau kaip po 10 000 tonų šviesių naftos produktų per mėnesį.

Šiauliečiai jungtis į koncerną turėjo įkalbinti ir vilniečius, ir panevėžiečius. Panevėžiečiai laikėsi santūriau, vilniečiai – prieštaravo.

Viskas galėjo greitai virsti ne vilniečių, panevėžiečių ir šiauliečių glaudesne draugyste, o didele priešprieša. Tai viena.

Antra, šiauliečiai matė, kad kažkas, pasinaudojęs jų vardu ir paslaugomis, bandys apgaule pasiglemžti ne tik vilniečių ir panevėžiečių, bet ir pačių šiauliečių verslą, ir visa tai padarys šiauliečių rankomis.

Šiauliečiai informavo akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, kad vilniečiai į koncerną jungtis nenori, kad į koncerną jungtis nenorėtų ir jie patys, o gavę iš bankų 10 mln. litų kreditą, jie už produkciją mokės per trumpiausius terminus ir patys 1999 metų vasarą pasieks 10 000 tonų šviesių naftos produktų per mėnesį apyvartą.

Tuo labiau, kad jau 1998 metais šiauliečių pirkimai šviesių naftos produktų iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kartais siekdavo 7 ir 8 tūkstančius tonų per mėnesį.

Šis šiauliečių pokalbis su akcine bendrove „Mažeikių nafta“ vyko jiems dar nežinant, kad naująjį koncerną iš tikrųjų steigs ne jie, kartu su vilniečiais ir panevėžiečiais, o Kėdainių verslininkai, kuriems reikia kažkaip įkalbinti šiauliečius, vilniečius ir panevėžiečius apsijungti, o po to, kylant problemoms, kurios bus dirbtinai sukurtos, – pasiprašyti Kėdainių verslininkų draugijos, pagalbos ir globos.

Jeigu akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ su šiauliečiais būtų sąžiningai viską aptarusi, jeigu akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, kaip įmonei, to iš tiesų būtų reikėję, koncernas galėjo būti įsteigtas jau iki 1999 m. kovo 1 d.

Į koncerno steigimą įsitraukus šiauliečiams, tą patį netrukus būtų padarę ir Vilniaus, ir Panevėžio verslininkai.

Bet planas buvo šiauliečius, vilniečius ir panevėžiečius ne pakviesti tapti koncerno steigėjais, akcininkais ir partneriais, o pakviesti juos pirkti prekybai produkciją nebe iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, o iš koncerno, koncernui perleidžiant ir savo verslo objektus, t. y. Panevėžio ir Šiaulių naftos produktų bazes kartu su iš šių objektų aptarnaujamomis rinkomis.

– Kokia turėjo būti koncerno metinė apyvarta tonomis ir litais, koks turėjo būti koncerno metinis pelnas?

– Jeigu šiauliečiai per metus parduodavo apie 60 tūkstančių tonų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pagamintų šviesių naftos produktų už 80 mln. Lt, neįskaitant PVM, maždaug tiek pat parduodavo vilniečiai ir panevėžiečiai kartu paėmus, tai minimalus pirminis koncerno perkamų ir parduodamų naftos produktų kiekis turėjo sudaryti 120 tūkstančių tonų per metus arba 10 tūkst. tonų per mėnesį.

Už tokius perkamus produkcijos kiekius koncernas, kaip jau minėjau, iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ nuo 1999 m. kovo 1 d. būtų gavęs 60 Lt/t, o kiek vėliau – 120 Lt/t, 180 Lt/t ir dar didesnes išskirtines nuolaidas.

Vilniečiai, panevėžiečiai ir šiauliečiai, iš koncerno gaudami 15 – 20 Lt/t nuolaidas, 12 – 15 Lt/t būtų išleidę naftos produktų bazių eksploatacijai, produkcijos netektims ją sandėliuojant, klientų neatsiskaitymams padengti, palūkanoms už paskolas apyvartinėms lėšoms ir pan., todėl jiems, geriausiu atveju, t. y. jeigu verslas vyksta sėkmingai, būtų pavykę uždirbti po 5 – 8 Lt/t arba po 150 – 500 tūkst. Lt per metus.

Čia reikėtų pastebėti, kad neatsiskaitančių už naftos produktus klientų didesnės skolos šiuos pelnus galėjo labai lengvai nubraukti perpus arba dar daugiau, nes tai yra ne tik pelningas, bet ir rizikingas verslas.

Koncernui, iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ iš pradžių gaunančiam 60 Lt/t, o vėliau – 180 Lt/t nuolaidas, 15 – 20 Lt/t būtų reikėję atiduoti naftos produktais prekiaujantiems vilniečiams, panevėžiečiams ir šiauliečiams, ir kokius 2 ar 3 Lt/t skirti koncerno išlaikymo išlaidoms, t. y. naftos produktų dokumentų perrašymui, koncerno generalinio direktoriaus ir finansininko atlyginimams, todėl koncernui, ir geriausiu, ir blogiausiu atveju, niekada niekuo nerizikuojant, būtų pavykę iš pradžių uždirbti po 37 – 43 Lt/t arba po 4,4 – 5,1 mln. Lt per metus, o vėliau būtų pavykę uždirbti ir po 157 – 163 Lt/t arba po 18,8 – 19,5 mln. Lt per metus.

Tokių koncernų steigimas ir jiems išskirtinių, neteisėtų 60 Lt/t, 120 Lt/t, 180 Lt/t ir dar didesnių nuolaidų suteikimas už tai, kad jie iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kiekvieną mėnesį pirks ne mažiau kaip po 10 000 tonų produkcijos ir į Lietuvą neįveš naftos produktų ir kaimyninių šalių – išskirtinis „Williams“ sumanymas praskaidrinti prekybą naftos produktais Lietuvos rinkoje.

– Ar koncerno steigimo iniciatoriams labai reikėjo, kad į koncerną įsijungtų vilniečiai, panevėžiečiai ir šiauliečiai?

– Gal ne tiek būtini buvo vilniečiai, nes jų bendrovę „Litinvest“ galima buvo pakeisti bet kuria kita Vilniaus krašte naftos produktais prekiaujančia bendrove, kurių Vilniuje ne taip jau ir mažai.

Būtini buvo panevėžiečiai ir šiauliečiai, nes jie prekybą vykdė iš centrinių regione naftos produktų bazių, kurios anksčiau priklausė akcinei bendrovei „Lietuvos kuras“ ir kurios pagal tradiciją aptarnavo dideles Šiaurės, Šiaurės – Rytų ir Rytų Lietuvos rinkas.

Jeigu į koncerną įsijungia tik panevėžiečiai, tai koncernas ne tik netenka pusės užplanuotos rinkos, bet įgyja ir problemą – šiauliečiai tampa koncerno konkurentais ir koncernas negali rinkoje diktuoti nei savo kainų, nei savo sąlygų.

Todėl koncerno steigimo iniciatoriams labai reikėjo, kad į koncerną įsijungtų ir panevėžiečiai, ir šiauliečiai kartu su savo verslo objektais ir savo verslo rinkomis.

Koncerno steigimo iniciatoriams lygiai vienodai svarbus buvo ir panevėžiečių, ir šiauliečių įsijungimas į koncerno sudėtį ir veiklą.

Tolimesniuose koncerno steigėjų planuose buvo uždaryti Šiaulių naftos produktų bazę ir prekybą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pagaminta produkcija vykdyti iš Panevėžio naftos produktų bazės.

– Koncerno steigėjai ketino uždaryti Šiaulių naftos produktų bazę?

– Koncernas turėjo įsikurti ir veiklą vykdyti Panevėžio naftos produktų bazėje, kuri buvo ir naujesnė, ir kelis kartus didesnė už Šiaulių naftos produktų bazę.

Šiaulių naftos produktų bazė statyta buvo dar Smetonos laikais, dalis rezervuarų buvo švediški, pagaminti kniedėmis sujungiant ir sutvirtinat plieno lakštus. Nors kai kurie specialistai laikė, kad tai geriau ir patikimiau, kad tai ilgalaikis objektas, galintis tarnauti netgi šimtą metų.

Į Šiaulių naftos produktų bazę vienu metu sutalpinti galima buvo apie 8000 m³ šviesių naftos produktų.

Panevėžio naftos produktų bazė statyta buvo, berods, 1956 metais. Ten sutalpinti vienu metu galima buvo apie 25 000 m³ šviesių naftos produktų.

Šiaulių naftos produktų bazė, esanti arčiausiai Radviliškio, strateginiu požiūriu buvo pati parankiausia talpinti importuojamus iš Rusijos naftos produktus ir jais prekiauti Šiaurės, Vidurio ir Rytų Lietuvoje, o Panevėžio naftos produktų bazė strateginiu požiūriu buvo pati parankiausia talpinti geležinkeliu iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ vežamą produkciją, ja prekiaujant Šiaurės ir Rytų Lietuvoje.

Koncerno steigėjai, įskaitant Gedeminą Kiesų, planavo uždaryti Šiaulių naftos produktų bazę ir palikti veikti tik Panevėžio naftos produktų bazę, iš Panevėžio naftos produktų bazės aptarnaujant Šiaurės, Šiaurės-Rytų, Rytų regionų rinkas ir dalį Vilniaus krašto su pačiu Vilniumi.

– Gal geriau šiauliečiams tuos 13 108 290,19 Lt reikėjo pervesti į kitą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ sąskaitą, nenurodytą sutartyje, ir tapti svarbiais Kėdainių verslininkų partneriais koncerne.

– Ne, geriau jiems nuo to buvę nebūtų, nes, pervedę 13 108 290,19 Lt į sutartyje nenurodytą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ sąskaitą, jie, tikriausiai, gyvi likę nebūtų, nusikaltimu apkaltinant Šiaulių miesto organizuotus nusikaltėlius.

Tie 13 108 290,19 Lt į koncerną turėjo ateiti išplauti, švarūs ir niekam pašaliniam nepriklausantys, kad su jokiais pašaliniais asmenimis jais nereikėtų dalintis.

Todėl Šiaulių verslininkai, patys to tada dar nežinodami, labai teisingai pasielgė tuos 13 108 290,19 Lt siekdami sumokėti akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ į sutartyje nurodytą sąskaitą.

– Ar ne geriau būtų buvę koncerne tuos 13 108 290,19 Lt visiems steigėjams pasidalinti ir taip nesusikurti nereikalingų problemų?

– Tokia mintis būtų buvusi geriausia, bet taip gali atrodyti tik pašaliniams asmeniui ir tik iš pirmo žvilgsnio.

Kėdainių verslininkai tokiais ir panašiais atvejais dažnai naudodavosi Kriminalinės policijos paslaugomis, kurios, palyginus su sprendžiamomis problemomis, kainuodavo labai nebrangiai.

Be to, šiauliečiai už jų bendrovės 1997 metų veiklos ir naftos produktų bazės privatizavimo patikrinimą Šiaulių kriminalinei policijai atsisakė papildomai mokėti 50 tūkst. JAV dolerių ir taip užrūstino pareigūnus, kurie jautėsi apvogti ir visaip ieškojo tinkamos progos dideliam kerštui, todėl jų paslaugos Kėdainių verslininkams būtų kainavusios, palyginus, nebrangiai.

Kam su kažkuo dalintis 13 108 290,19 Lt, jeigu gali ir žinai kam reikia sumokėti, pavyzdžiui, kokius 200 ar 300 tūkst. litų, kad tau liktų visi 13 108 290,19 Lt ir dar laisvos rankos veikti Šiauliuose?

Vėlesni įvykiai, vykę tarp koncerno steigėjų, patvirtina, jog ši prielaida panaši į tiesą. Tai viena.

Antra, jeigu šiauliečiai būtų tuos 13 108 290,19 Lt pervedę į kitą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ sąskaitą, nenurodytą sutartyje, labai abejotina, ar koncerno steigėjai juos būtų priėmę į koncerno steigėjų tarpą ir dar skyrę jiems ten svarbų vaidmenį.

Juk šiauliečiams, pervedus tuos 13 108 290,19 Lt į kitą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ sąskaitą, nenurodytą sutartyje, anksčiau ar vėliau šių pinigų būtų pradėjusi ieškoti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra, apie tai būtų susidomėjusi spauda, šiauliečiai būtų neišlipę iš dienraščių pirmųjų puslapių, jų tolimesni nuotykiai būtų sekami per padidinamąjį stiklą.

Ir jeigu tokios reputacijos verslininkai būtų netikėtai atsiradę koncerno steigėjų tarpe, visiems būtų kilęs tas pats klausimas – koks ryšys tarp šiauliečių verslininkų, dingusių 13 108 290,19 Lt, koncerno ir jo steigėjų?

13 108 290,19 Lt koncerno steigėjams buvo labai reikalingi, bet juos koncernui atidavę šiauliečiai – nelabai, netgi visiškai nereikalingi. Beje, kaip ir Gedeminas Kiesus, kai jis neteko generalinio direktoriaus pareigų akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“.

Todėl Šiaulių verslininkai teisingai ir atsakingai pasielgė tuos 13 108 290,19 Lt mokėdami akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ į sutartyje nurodytą sąskaitą.

– Šiaulių naftos produktų bazė vėliau turėjo būti uždaryta kaip konkurentas Panevėžio naftos produktų bazei.

– Taip.

– Kokia 1998 – 1999 metais buvo Šiaulių naftos produktų bazės vertė?

– Šiauliečiai 1997 metais Šiaulių naftos produktų bazę iš akcinės bendrovės „Lietuvos kuras“ nupirko už 1 631 000 Lt.

Jeigu nevykdai verslo, t. y. nesandėliuoji naftos produktų ir jais neprekiauji, naftos produktų bazė nėra tokia verstinga – ją reikia saugoti, eksploatuoti, pajamų iš to nėra, o eksploatavimo sąnaudos – didžiulės.

Jeigu vykdai verslą, tai Šiaulių naftos produktų bazės vertė galėjo būti ir gerokai didesnė nei 1 631 000 Lt.

Uždarosios akcinės bendrovės „Kertė“ teismo ekspertams 2008 metais atlikus Šiaulių naftos produktų bazės ir šioje bazėje vykdytos veiklos įvertinimą, 1999 m. kovo 1 d. šio objekto ir jame vykdyto verslo vertė buvo 5 mln. Lt.

Tačiau koncerno steigimo iniciatoriai ketino nuo 1999 m. sausio 1 d., vėliausiai – nuo 1999 m. kovo 1 d., Šiaulių naftos produktų bazę uždaryti, ją nuosavybės teise valdžiusiai privačiai šiauliečių bendrovei likus skolingai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ 13 108 290,19 Lt.

Taip, įprastai, pelningai Lietuvoje yra uždaromi privačiam verslui nebereikalingi objektai.

– Ar Gedeminas Kiesus turėjo kokią nors įtaką vilniečiams, panevėžiečiams ir šiauliečiams, prekiaujantiems akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ produkcija?

– Turėjo. Jo balsas vilniečių, panevėžiečių ir šiauliečių versle visada būdavo pakankamai svarus.

– Kėdainių verslininkai, siekdami į koncerno sudėtį įjungti vilniečių, panevėžiečių ir šiauliečių verslus, turėjo šį savo siekį derinti su Gedeminu Kiesumi?

– Turėjo.

– Ar iki tol Kėdainių verslininkai vertėsi prekyba naftos produktais, ar prekiavo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ produkcija?

– Ne. Į prekybos naftos produktais verslą jie atėjo iš kito verslo, iš verslo, kuris duoda dar didesnius pinigus, bet jiems atėjo laikas iš to verslo pasitraukti, tą verslą pakeisti kitu verslu.

– Koks turėjo būti Gedemino Kiesaus vaidmuo koncerne?

– Gedeminas Kiesus, dar dirbdamas akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generaliniu direktoriumi, kartu su Kėdainių verslininkais inicijavo ir organizavo koncerno steigimą.

2000 m. vasaros pabaigoje, o gal kiek ir anksčiau, į koncerną buvo nutarta pakviesti įsijungti ir Rusijos naftos koncerną „Jukos“.

Koncernas turėjo vadintis Koncerną nutarta pavadinti „Jukos Lietuva“, jis turėjo būti įregistruotas ir veiklą vykdyti Panevėžyje, Panevėžio naftos produktų bazėje.

Kai Gedeminas Kiesus pasitraukė iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų, jis, kiek pailsėjęs, netrukus visas jėgas ėmė skirti koncerno steigimui.

Į koncerną ketinta įtraukti ir Mažeikių verslininkui V. E. priklausančią didmeninės ir mažmeninės prekybos naftos produktais įmonę „Kvistija“, turinčią Lietuvoje nemažą stacionarių degalinių tinklą.

Su verslininku V. E., kiek man žinoma, bendravo ir tarėsi Gedeminas Kiesus. Tai vyko jau po to, kai Gedeminas Kiesus buvo pasitraukęs iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų.

Naujojo koncerno steigimas 1999 m. rudenį, kaip ir 1999 m. pavasarį, neįvyko ir neįvyko mažiausiai dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji – nepavyko susitarti su Panevėžio verslininkais, kurie nesutiko, jog jų dalis Panevėžio naftos produktų bazėje ir visas jų verslas nieko verti be Kėdainių verslininkų žodžio akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“.

Antroji – „Jukos“ nenorėjo turėti bendrų verslo reikalų su Kėdainių verslininkais, apie kuriuos žinojo iš jų ankstesnės veiklos ir kuriuos rusams primygtinai siūlė Gedeminas Kiesus.

Koncerno steigimo iniciatorių pokalbiai ir su Panevėžio verslininkais, ir su „Jukos“ nedavė rezultatų, todėl 1999 m. spalį koncerno steigimas vėl buvo atidėtas, bandant toliau spausti Panevėžio verslininkus ir ieškant kitų galingų partnerių iš Rusijos, kurie į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę būtų suinteresuoti tiekti naftos žaliavą, vystyti Lietuvoje didmeninę ir mažmeninę prekybą naftos produktais.

Tam atvejui, jeigu būtų pavykę rasti kompromisą su „Jukos“, bet nebūtų pavykę susitarti su Panevėžio verslininkais, koncerno steigimo iniciatoriai 1999 m. rugsėjį atnaujino pokalbius su Šiaulių verslininkais, siūlydami jiems prisijungti prie steigiamos bendros įmonės su „Jukos“ ir perspėdami, kad nebūtų per brangūs, jeigu bendra įmonė su „Jukos“ bus steigiama ne Panevėžio, o Šiaulių naftos produktų bazėje.

Bet koncerno steigimo iniciatoriams su „Jukos“ susitarti nepavyko, todėl ir tolimesni jų pokalbiai su Šiaulių verslininkais buvo atidėti.

Tiesa, dėl didmeninės prekybos naftos produktais įmonės steigimo Lietuvoje „Jukos“, tarpininkaujant advokatų kontorai „Baublys ir partneriai“, 2004 metais sutiko geriau tartis ne su tuo metu jau pusiau veikiančiu Panevėžio koncernu, o su Šiaulių verslininkais.

Vyko parengiamieji pokalbiai, susirašinėjimai ir susitikimai, 2005 m. pavasarį Maskvoje turėjo būti pasirašyta galutinė bendradarbiavimo sutartis, tačiau, Rusijos vyriausybei sustabdžius „Jukos“ veiklą, šios sutarties šiauliečiams pasirašyti nebepavyko, nes „Jukos“ turėjo trauktis iš ir akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, ir iš Lietuvos. Tebėra ir visa tai galintys patvirtinti dokumentai.

– Kokia pagrindine veikla užsiėmė Gedeminas Kiesus, kai 1999 m. rugpjūčio 18 d. pasitraukė iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų?

– Didmeninės ir mažmeninės prekybos naftos produktais koncerno steigimu Panevėžyje, Panevėžio naftos produktų bazėje.

Manau, kad jo darbas, jo energija 1999 m. rugpjūčio 19 d. – 2000 m. liepos 6 d. laikotarpiu buvo skirti šiam tikslui pasiekti, o taip pat „Williams” reikalingų parodymų davimui 100 mln. Lt tyrime, kurį vykdė Valstybės kontrolės pareigūnai.

Tuo labiau, kad, davęs „Williams“ reikalingus ir naudingus parodymus 100 mln. Lt tyrime, kurį nuo 2000 m. sausio 1 d. vykdė Valstybės kontrolės pareigūnai, jis galėjo tikėtis „Williams“ valdomos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ visapusiško palaikymo visais koncerno steigimo, stiprinimo ir veiklos klausimais.

– Kaip Panevėžio verslininkai žiūrėjo į tai, kad pas juos, į Panevėžį, ateina Rusijos naftos koncernas „Jukos“, kad būtent pas juos, Panevėžyje, bus įregistruotas ir veiklą vykdys Gedemino Kiesaus steigiamas didmeninės ir mažmeninės prekybos naftos produktais koncernas?

– Labai palankiai. Bet … Gedeminas Kiesus ir Kėdainių verslininkai jų įnašą į koncerną, jų dalį koncerne vertino per menkai, tiek menkai, kad su panevėžiečiais vienu metu nebebuvo galima susitarti dėl jų įnašo, dalies, įtakos ir dalyvavimo koncerne.

Matydamas, kad koncerno steigimas Panevėžyje gali strigti dėl panevėžiečių nesusitaikymo su jiems pasiūlyta dalimi ir vaidmeniu koncerne, Gedeminas Kiesus per vieną iš artimesnių ir patikimesnių savo aplinkos žmonių – akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ Marketingo direktoriaus pavaduotoją Alvydą Balčiūną – 1999 m. rugsėjo pabaigoje kreipėsi į šiauliečius klausdamas, ar jie sutiktų, jog „Jukos“ ateitų ne į Panevėžio, o į Šiaulių naftos produktų bazę, ar šiauliečiai nebus per daug išdidūs ir per daug brangūs, jeigu į jų naftos produktų bazę ateis ir investuos „Jukos“.

Kiek vėliau, Rusijos naftos koncernui „Jukos“ atsisakius turėti bendrų reikalų su Kėdainių verslininkais, o Gedeminui Kiesui nenorint ar negalint skirtis su Kėdainių verslininkais, derybos dėl „Jukos“ atėjimo ir investavimo į koncerną nutrūko.

2000 m. pradžioje ėmė aiškėti, kad Rusijos naftos koncerną „Jukos“ koncerne suinteresuotas pakeisti kitas Rusijos naftos koncernas – TNK.

2000 m. pavasarį Gedeminas Kiesus per vieną artimiausių savo asmeninės aplinkos žmonių šiauliečių pasiteiravo, ar jie būtų suinteresuoti jam ir jo partneriams iš Rusijos aprodyti Šiaulių naftos produktų bazę.

Paklausus, ar tai bus Rusijos naftos koncernas „Jukos“, buvo atsakyta, kad, galbūt, ir „Jukos“. Tačiau iš šio atsakymo ir pokalbio buvo pakankamai aišku, kad tai bus jau nebe „Jukos“.

Visa tai gali reikšti kad ir tai, jog Gedemino Kiesaus ir Kėdainių verslininkų derybos su Panevėžio verslininkais dėl koncerno steigimo Panevėžio naftos produktų bazėje strigo ir 2000 m. pavasarį.

– Ar koncernui buvo reikalingas „Williams“ pritarimas, palaikymas?

– Taip, buvo. „Williams“ turėjo būti pagrindinis koncerno darbdavys ir maitintojas, nes koncernas rengėsi prekiauti „Williams“ valdomos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ gaminama produkcija, o pagrindinę dalį uždirbto pelno investuoti ir kitaip paskirstyti Lietuvoje pagal „Williams“ duotus nurodymus.

– Gedeminas Kiesus iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė ne savo noru, o spiriamas „Williams“, praradęs amerikiečių pasitikėjimą. Kaip „Williams“ galėjo sutikti, kad jis vadovautų koncernui, kuris stambiu mastu prekiaus akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pagaminta produkcija, gaus neįtikėtino dydžio nuolaidas, uždirbs labai didelius pinigus, kuriuos „Williams“ vardu investuos į žemės ūkio paskirties žemės supirkimus, politiką, propagandą?

– Nereikėtų pamiršti, kad Gedeminas Kiesus iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė kartu su visomis didžiosiomis įmonės privatizavimo ir valdymo paslaptimis, kurių niekas iš pašalinių asmenų negalėjo ir neturėjo teisės žinoti.

Todėl Gedeminui Kiesui, beje, kaip ir „Williams“, buvo tik du pasirinkimai – bendradarbiauti arba kariauti. Tiesa, amerikiečiams buvo dar vienas pasirinkimas – Gedeminą Kiesų kaip galima greičiau likviduoti su visomis jo turimomis paslaptimis, bet tai, atsižvelgiant į tuometinę politinę situaciją Lietuvoje ir į „Williams” įvaizdį Lietuvoje, negalėjo būti pats geriausias pasirinkimas, pats geriausias problemos sprendimas.

Be to, Valstybės kontrolės pareigūnai nuo 2000 m. sausio 1 d. pradėjo 100 mln. Lt, kurių akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ nesumokėjo įvairios privačios bendrovės už joms tiektą produkciją, tyrimą.

Didžioji dalis 100 mln. Lt skolos susidarė, kai įmonę nuo 1998 m. rugsėjo 11 d. pagal Laikinojo valdymo paslaugų teikimo sutartį pradėjo valdyti „Williams“, o Gedeminas Kiesus dirbo įmonės generaliniu direktoriumi ir vykdė visus „Williams“ nurodymus. Tai buvo keistos skolos, nepanašios į įprastines skolas.

Todėl, duodant parodymus valstybės kontrolieriams, reikėjo tyrimu labiausiai suinteresuotų šalių – „Williams“ ir Gedemino Kiesaus – susikalbėjimo, nuolatinio ir glaudaus bendradarbiavimo, kad šalys išvengtų baudžiamosios atsakomybės, viešo skandalo ir pareigos valstybei atlyginti padarytus nuostolius.

Tai apsprendė, kad, bent jau vykdomo tyrimo laikotarpiu, koncerno steigimo, valdymo ir veiklos klausimais nuomonės tarp „Williams“ ir Gedimino Kiesaus nesiskirtų, kad jos sutaptų, kad Gedeminas Kiesus būtų tikras, jog „Williams“ remia ir rems jo planus steigti koncerną ir jam vadovauti, kad „Williams“ visiškai pasitikės jo vadovaujamu koncernu ir per jį įgyvendins savo verslo bei politinius interesus Lietuvoje.

Ką tuo metu Gedeminas Kiesus iš tiesų galvoja apie „Williams“ ir ką „Williams“ galvoja apie Gedeminą Kiesų, abi šalys stengėsi apie tai patylėti, kad kita šalis apie tai nieko nesužinotų, net nieko nenujaustų, kol tam neateis laikas.

– Kokie buvo Kėdainių verslininkų santykiai su „Williams“?

– Senesni ir artimesni nei apie tai galvojo Gedeminas Kiesus. Kėdainių verslininkai iš savo ankstesniojo verslo laikų pažinojo „Williams International Company“ steigimo iniciatorius ir tikruosius savininkus, turėjo su jais bendrų interesų, daug ką žinojo vieni apie kitų paslaptis, o Gedeminas Kiesus – ne.

– Kada akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ buvo pradėta kalbėti apie Kėdainių verslininkus, kaip apie naftininkus?

– Iki tol, kol akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ vadovavo Gedeminas Kiesus, t. y. iki 1999 m. rugpjūčio 18 d., apie Kėdainių verslininkus, kaip apie naftininkus, niekas ten nekalbėjo, nes niekas, išskyrus „Williams“ rato patikimiausius asmenis, apie juos, kaip apie naftininkus, nieko nežinojo. Gedeminas Kiesus apie tai taip pat niekam nieko nesakė, nieko nepasakojo.

Net ir po to, kai Gedeminas Kiesus pasitraukė iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, apie tai, kad Kėdainių verslininkai jau pradeda kontroliuoti prekybą Mažeikių naftos perdirbimo įmonės gaminama produkcija Šiauliuose ir Panevėžyje, niekas akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ taip pat nekalbėjo.

Apie Kėdainių verslininkus, kaip jau turinčius svarią įtaką naftos versle, viešai prabilta tik 2001 metais, kai jie pasiūlė „Williams“ vieną iš galimų partnerių naftos iš Rusijos tiekimui ir akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų iš LR Vyriausybės įsigijimui.

Beje, apie tai, kad Kėdainių verslininkai jau beveik du dešimtmečius kontroliuoja naftos verslą Šiaurės, Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvoje, niekas viešai neskelbia ir iki šiol. Tai tabu, nes tai susiję su demokratinių procesų finansavimu Lietuvoje iš Mažeikių naftos perdirbimo įmonės vykdomos veiklos.

– Kas ir kada Kėdainių verslininkus atvedė į naftos verslą, į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“?

– Manau, kad į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ Kėdainių verslininkus 1997 metais atvedė Gedemino Kiesaus patarėjas akcinės bendrovės „Lietuvos nafta“ steigimo klausimais Sigitas Butkus. Jis, mano turima informacija, Kėdainių verslininkus ir pristatė Gedeminui Kiesui.

Jau tada galėjo būti susitarta dėl ketinimų steigti koncerną, kuris Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, Vilniaus krašte prekiautų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ produkcija.

Iki 1998 m. gruodžio vyko pasirengimas koncerno steigimui, vyko įvairūs bandymai, siekiant išsiaiškinti panevėžiečių ir šiauliečių silpnąsias vietas, o koncerną steigti rimtai imtasi buvo 1999 m. sausio ir vasario mėnesiais.

– Kaip toliau susiklostė koncerno likimas?

– Vilniečiai į koncerną nesijungė, jie, kaip supratau, nutarė trauktis iš prekybos naftos produktais verslo.

Šiauliečiai taip pat į koncerną nesijungė, juos, 1999 m. sausio 1 d. – 2002 m. balandžio 17 d. laikotarpiu patyrusius labai didelius nuostolius, iš prekybos naftos produktais verslo privertė pasitraukti „Williams“.

Koncerno steigimo iniciatoriai susikoncentravo į Panevėžį – po spaudimo panevėžiečiai nutraukė savo įmonės veiklą, įregistravo kitą įmonę, nutraukė šios įmonės veiklą ir, pagaliau radę sau bent minimaliai naudingą kompromisą su koncerno steigimo iniciatoriais, įregistravo trečią įmonę, kuriai atiteko ir Panevėžio naftos produktų bazė.

Trečiajai įmonei atiteko ir panevėžiečių iki tol turėta rinka, ši įmonė perėmė ne tik Panevėžio ir Utenos apskričių, bet ir Šiaulių apskrities rinkas ir ėmė veikti panašiai, kaip veikti turėjo 1999 m. pradžioje planuotas steigti koncernas.

Panevėžiečių tiekiama Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pagaminta produkcija Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, taip pat ir Šiauliuose, šiuo metu be jų pačių prekiauja dar bent keletas smulkesnių privačių bendrovių.

Nors minėta nauja panevėžiečių įmonė yra lyg ir panevėžiečių, tačiau ją kontroliuoja Kėdainių verslininkai, kurie ir organizuoja šiai įmonei Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pagamintos produkcijos tiekimus.

– Koncernas, veiklos nepradėjęs nei nuo 1999 m. kovo 1 d., nei nuo 1999 m. spalio 1 d., neteko galimybės uždirbti labai daug pinigų?

– Taip, laiku savo veiklos nepradėjęs koncernas vien 1999 metais prarado ne mažiau kaip 5 mln. Lt, kuriuos galėjo uždirbti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ produkciją perparduodamas Šiaulių, Panevėžio ir Vilniaus verslininkams.

– Kai tarp koncerno steigimo iniciatorių kalba ėjo apie tokius didelius pinigus, ar kai kuriais klausimais negalėjo išsiskirti Gedemino Kiesaus ir Kėdainių verslininkų nuomonės, tuo labiau, kad Gedeminas Kiesus nuo 1999 m. rugpjūčio 18 d. jau nebedirbo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generaliniu direktoriumi ir nebegalėjo koncernui teikti tokių vertingų paslaugų?

– Taip, galėjo.

– Ar Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas Gedemino Kiesaus pagrobimo ir nužudymo bylą bei skelbdamas 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendį, pagrįstai nesigilino į Gedemino Kiesaus veiklą nuo tada, kai jis 1999 m. rugpjūčio 18 d. pasitraukė iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų, iki 2000 m. liepos 6 d.?

– Ne, nepagrįstai. Būtent tai Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendį daro neteisingu, neteisėtu ir naikintinu.

Juk 2000 m. liepos 3 d. ir liepos 6 d. trys skambučiai iš Kėdainiuose įrengtų taksofonų į Gedemino Kiesaus mobiliojo ryšio telefoną, jo kelionės į Vilnių po 2 – 3 kartus per savaitę, jo dažni ir nuosprendyje nepaaiškinti susitikinėjimai su liudytoju A. V., dirbusiu akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ atstovybėje Vilniuje, jo 2000 m. liepos 3 d. karštligiškas skubėjimas į Vilnių susitikti su liudytoju A. V. tuoj po duotų parodymų Mažeikiuose Valstybės kontrolės pareigūnams 100 mln. Lt tyrime turėjo kažką svarbaus reikšti, turėjo reikšti kažką tai, kas privedė prie jo pagrobimo ir nužudymo 2000 m. liepos 6 d.

Tačiau Vilniaus apygardos teismas į visa tai gilintis, viso to tirti linkęs nebuvo – jam užteko pačios primityviausios, netgi baltais siūlais siūtos versijos, jog Gedeminą Kiesų pagrobė ir nužudė Algimantas Vertelka su bendrininkais, turėdami tikslą jį apiplėšti keletu milijonų litų, bet … nesitikėdami ir net nenorėdami jo apiplėšti tokia didele suma.