Generalinė prokuratūra oficialiai atsisakė tirti sunkius nusikaltimus

ONTT vyr. prokuroras Martynas Jovaiša (nuotr. viršuje su savo neįgaliu šefu Pašiliu) 2020-11-17 raštu Nr. 17.2-4120 oficialiai atsisakė vykdyti savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus.

Kartu man nurodė, kad dėl jo neveikimo turiu skųstis gen. prokurorui. Nors turiu mažai vilties, skundžiu, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau taip vadinamiems prokurorams teks atsakyti už savo darbelius.

Todėl dar kartą nurodau visas sunkių nusikaltimų aplinkybes, kurias oficialiai atsisakė tirti ONNT vadovas:

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis priėmė nutartį, kurią suklastojo, į ją įrašęs žinomai melagingus ir savo išgalvotus duomenis, ir jais pasiremdamas, priėmė neteisėtą ir suklastotą nutartį. Taip padarė nusikaltimą – suklastojo dokumentą ir piktnaudžiavo tarnyba.
Teisėjas A.Gaputis nagrinėjo mano skundą, kuriame buvo nurodyta visa eilė Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir apeliacinio teismo teisėjų nusikaltimų.
T. y. aš kreipiausi į prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį, 300 straipsnio 1 dalį Vilniaus apygardos teismo taip vadinamų teisėjų Nidos Vigelienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Leonardos Gurevičienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės. prokuroro Gedimino Juknos veiksmų baudžiamosiose bylose Nr, 1-1034-576/2013, 1A-312/2012.
Savo skunde nurodžiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Nida Vigelienė baudžiamojoje byloje Nr. 1-1034-576/2013 nuteisė mane už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir straipsnių rašymą. T.y. teisėja pritaikė cenzūrą, kuri uždrausta tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo, ir teisėja Vigelienė, žinodama, kad cenzūra Lietuvoje uždrausta, mane vis tiek nuteisė už teisėtą veiklą ir padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.
Prokuroras Gediminas Jukna, žinodamas, kad cenzūra yra uždrausta, man suklastojo baudžiamąją bylą, dėl ko buvau nepagrįstai nuteistas, dėl ko prokuroras padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.
T. y. šioje byloje buvau nuteistas už tai, kaip skelbiama nuosprendyje : „Aurimas Drižius nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: jis, žinodamas, kad 2009-04-10 priimtu ir 2009-05-10 Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734- 2009 jam ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausto savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikiu nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje. Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo. 2012-05-12 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2012 gegužės 12-18 Nr, 19 (375)) straipsnyje „Ištirti pedofilijos bylos nužudymų D.Valiui neleidžia VSD?“ Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė šiuos teiginius:

,.<…> Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime“.

7. Atkreipiau teismo dėmesį, kad šioje byloje vadinamas „nukentėjęs“ A.Sadeckas teismo davė melagingus parodymus, t.y. jis nurodė, kad : „… buvo pažeistas teismo draudimas..“Mažeikių naftos“ privatizavime jis nedalyvavo“.

Teisėja N.Vigelienė : „Tai, kad nuteistasis sakė tiesą, „nėra teisiškai reikšminga“

Beje, viena aplinkybė nurodo, kad teisėja Vigėlienė puikiai suprato, kad nuteisia mane pagal melagingus Sadecko parodymus, tačiau niekaip jų neįvertino. T.y. nuosprendyje ji parašė, kad „ Šiuo atveju A.Drižius kaltinamas nevykdęs teismo sprendimo, nesusijusiu su bausme, pagal LR BK 245 str.. todėl kaltinamojo A.Drižiaus pozicija, kad jis kaltinime nurodytu teiginiu išsakė tiesą, esant įsiteisėjusiam ir nepanaikintam 2009-04-10 teismo sprendimui, nėra teisiškai reikšminga“.

Nuo kada teisiškai nėra reikšminga tai, kad teisiamasis sako tiesą, o vadinamasis „nukentėjęs“ A.Sadeckas meluoja?

Čia pat teisėja prieštarauja pati sau, nurodydama, kad „dar pažymėtina, kad nukentėjusysis A.Sadeckas duodamas parodymus teisme šioje byloje buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, prisiekė nustatyta tvarka ir priesaiką pasirašė. Teismas nenustatė, kad Alvydas Sadeckas melagingai liudijo teisme ar tyčia pateikė tikrovės neatitinkančias žinias“.

Akivaizdu, kad tai yra teisėjos Vigelienės piktnaudžiavimas tarnyba – jai buvo pateikti visi įrodymai, kad Sadeckas asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo dokumentus, t. y. asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis ši įmonė turi būti privatizuota. Kartu teisme melavo, kad su šiuo privatizavimu jis niekaip nėra susijęs.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (Daiva Pranytė – Zalieskienė, L.Gurevičienė, V.Paklanytė- Tamošiūnaitė) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-312/2012 mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir taip padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.

T.y. minėtos teisėjos mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla. Negana to, apygardos teismas puikiai suprato, kad esu nuteistas pagal melagingus Sadecko parodymus, tačiau atsisakė juos vertinti, nurodydamas : „Pažymėtina tai, jog apelianto skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo A. Sadecko parodymų vertinimu…paliktini nenagrinėti, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjama byla ir neturi reikšmės sprendžiant apelianto kaltės klausimą“.

Akivaizdu, kad teisėjo kolegija įvertino mano pateiktus įrodymus apie Sadecko vaidmenį ‚Mažeikių naftos“ privatizavime, ir atsisakė juos vertinti, suprasdami, kad jų paneigti nepavyks.

Vadinamieji teisėjai ilgą laiką vykdo sunkius nusikaltimus, naudodamiesi tuo, kad juos nuo atsakomybės išsuka kiti nusikaltėliai – jų kolegos teisėjai. Tačiau tokia praktika greitai baigsis, nes teisėjams nėra numatyta išlyga, kad jie yra virš įstatymo, ir kad jie negali būti teisiami dėl padarytų nusikaltimų.
Kas jau kas, bet prokurorai ir teisėjai turi žinoti, ką sako Konstitucija, ir kad tai yra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Todėl niekaip negalima sutikti su prokuroro Betingio, kuris atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu, vertinimu : „nei baudžiamosiose bylose Nr. 1A-312-495/2012, Nr. 1-1034-576/2013 nesama duomenų, kad prokuroras – ir teisėjai veikė nesilaikydami įstatymų nustatytų reikalavimų, peržengė savo kompetencijos ribas arba neatliko ar aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas, suklastojo dokumentus ir dėl to priėmė neteisėtus sprendimus“.
Kaip tik visos mano išvardintos aplinkybės ir nurodo, kad buvo kaip tik priešingai. Taip pat nurodau, kad visų mano minėtų asmenų neteisėti veiksmai yra tokio pobūdžio ir masto teisės pažeidimai, kurie atitinka nusikalstamos veikos požymius. Tai yra minėta asmenų grupė veikė organizuotoje grupėje, nes teisė mane už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką. Minėta asmenų grupė kažkodėl nusprendė, kad spaudos darbas ir straipsnių rašymas jau savaime yra sunki kriminalinė veikla, ir kad Lietuvos Respublikoje daugiau negalioja Konstitucija, kuri kategoriškai uždraudžia cenzūrą. Tai, kad jie veikė organizuotoje grupėje, įrodo ir faktas, kad jie ne tik teisė mane už teisėtą veiklą, bet ir teisė pagal žinomai melagingus „nukentėjusiojo“ Sadecko nurodymus.

Visi mano pareikšti kaltinimai yra aiškūs ir paremti taip pačiais konkrečiais duomenimis – teismų sprendimais. Todėl akivaizdu, kad minėta organizuota grupuotė piktnaudžiavo tarnyba, teisdama mane už teisėtą veiklą, ir klastojo dokumentus, įrašydama į nutartis žinomai melagingus duomenis, kad Sadeckas davė tikrovę atitinkančius parodymus.
Apie teismo įvestą cenzūrą

Šioje byloje buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.

Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“.
Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.

Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako :

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies įstatymo reikalavimų.

Tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė (N.Vigelienė, Daiva Pranytė – Zalieskienė, L.Gurevičienė, V.Paklanytė- Tamošiūnaitė ir prokuroras Jukna) padarė tokius nusikaltimus :

Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) :

Piktnaudžiavimas nurodo, kad :

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Dokumento klastojimas

Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik įstatymo“.
Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.

Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.

Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs.

Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad

Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.

Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas A.Gaputis, priėmęs mano paminėtą nutartį, ją suklastojo, visus čia išdėstytus faktus pavadindamas mano „prielaidomis ir spėjimais“. Teisėjas A.Gaputis mano nurodė : „…nagrinėjamu atveju Pareiškėjas, be savo subjektyvios nuomonės, nėra pateikęs ir nurodęs jokių objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog buvo padaryta veika, turinti kokio nors nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu). A. Drižius kartu su savo skundu aukštesnės instancijos teismui taip pat nepateikė jokių naujų duomenų, kurių nebūtų įvertinęs prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, ir kurių pagrindu būtų galima naikinti skundžiamus sprendimus kaip nepagrįstus…“.

Kitaip sakant, teisėjas A.Gaputis man nurodė, kad nieko panašaus, apie ką aš teigiu šiame skunde, niekados nėra buvę, ir visa tai tėra mano haliucinacijos, spėjimai ir prielaidos. Teisėjas Gaputis, turėdamas galiojančiais ir įsiteisėjusias teismų nutartis, kuriose aiškiai nurodyta, kad aš esu nuteistas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, ir kad „Laisvam laikraščiui“ yra teismo įvesta cenzūra – viso to nepripažįsta, ir visa tai vadina „mano spėjimais“.

Akivaizdu, kad tai dokumento klastojimas, nes mano minėtus faktus labai lengva patikrinti. Kas yra faktas, teismai taip pat jau labai seniai yra pasisakę:

Teisėjas Gaputis pats patikrino visus šiuos faktus Liteko sistemoje, ir „nustatė“, kad jų nebuvo

„Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio mėn. 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Akivaizdu, kad visi mano paminėti faktai – neteisėtos cenzūros įvedimas, mano persekiojimas už teisėtą veiklą – yra realiai įvykę faktai. Šiuos faktus įvardindamas kaip mano pramanus, teisėjas A.Gaputis suklastojo savo nutartį – Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartį. Taip padarė nusikaltimą – klastojo dokumentą ir piktnaudžiavo tarnyba.

Pats teisėjas Gaputis savo nutartyje pripažįsta, kad jis tikrino visus mano paminėtus faktus ir duomenis Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ : citata iš Gapučio nutarties :..matyti, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu (toliau – Sprendimas) Pareiškėjui ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu…Už Sprendimo nevykdymą A. Drižius nuteistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-312/2012 (bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų D. Pranytės-Zalieckienės. L, Gurevičienės ir V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės) Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d, atmestas ir A. Drižiaus kasacinis skundas.

Kitaip sakant, pats Gaputis savo nutartyje patvirtina visas mano išdėstytas aplinkybes, jas dar kartą pakartojo, ir patvirtina, kad tokie įvykiai iš tiesų įvyko, o savo sprendime nurodo, kad visa tai yra „spėjimai“.

Lygiai tą patį Gaputis daro ir su kitomis mano paminėtomis nutartimis – jas išvardina (citata „be to, už Sprendimo nevykdymą A. Drižius nuteistas ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1034-576/2013 (bylą nagrinėjo teisėja N. Vigelienė). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Pareiškėjo skundas atmestas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, o gale nurodo, kad tai tėra mano spėjimai ir haliucinacijos.
Akivaizdu, kad teisėjas A.Gaputis labai primityviai ir įžūliai klastoja savo nutartį, įrašydamas į ją žinomai melagingus duomenis – kad neva šie faktai yra mano išgalvoti. Labai keista, kad teisėjas Gaputis tai daro sąmoningai ir matyt galvoja, kad jam jokia atsakomybė už dokumento klastojimą negali būti taikoma. Tokios nutartys yra iliustracijos tos vadinamos „teisinės sistemos“, kuri yra niekas kitais, kaip tik organizuota gauja. Kažkada šis tyčiojimasis iš įstatymų ir teisėjų piktnaudžiavimas baigsis.
Teisėjas Gaputis nutartyje man nurodo, kad mano nuteisimas už teisėtą veiklą yra visiškai teisėtas veiksmas. Aišku, jis nieko nepasisako nei dėl Konstitucijos, nei dėl Visuomenės informavimo įstatymo, kurie kategoriškai draudžia cenzūrą. Priimdamas tokią nutartį, kuri kategoriškai prieštarauja Konstitucijai, teisėjas Gaputis padaro dar vieną nusikaltimą – jis piktnaudžiauja tarnyba ir neatlieka savo tarnybinių pareigų.
Teisėjas Gaputis man išaiškina, kad teismai Lietuvoje yra aukščiau už įstatymų : „..akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Bet koks kitų institucijų ar asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę.
Tiesa, jis pamiršta Teismų įstatymą, kuris aiškiai nurodo, kad „teismas klauso tik įstatymo“. Ši nutartis – dar vienas įrodymas, kad teisėjas Gaputis sąmoningai ir tyčia suklastojo savo nutartį. Išaiškindamas, kad „baudžiamąją bylą Nr. 1-1034-576/2013 nagrinėjusi teisėja N. Vigelienė negali būti patraukta net drausminėn atsakomybėn, o juo labiau jai negali būti taikoma A. Drižiaus pageidaujama baudžiamoji atsakomybė“, teisėjas Gaputis taip pat klastoja savo nutartį, nes jokie įstatymai nenumato, kad už padarytus nusikaltimus teisėjams nėra taikoma baudžiamoji atsakomybė. Priešingai – Konstitucijoje aiškiai nurodyta, kad „prieš įstatymą visi lygūs“.

Visas šias aplinkybes ir faktus teisėjas Gaputis įvardina kaip „spėjimus ir prielaidas“ (citata : „Baudžiamasis procesas negali būti pradėtas remiantis tik spėjimais ar prielaidoms. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, Pareiškėjas savo skundo argumentus dėl teisėjų ir prokuroro padarytų neva nusikalstamų veikų grindžia išimtinai savo subjektyvia nuomone, nenurodydamas jokių konkrečių taktinių aplinkybių, galinčių nulemti baudžiamojo proceso pradėjimą“.

Tas teisinis banditizmas, kuris nuolat vykdomas LR teismuose, yra grindžiamas „teisėjų nepriklausomybe“. Tačiau tas supratimas yra korupcinis – teisėjas nėra nepriklausomas nuo įstatymų, o priešingai, privalo juos vykdyti. Jeigu teisėjas demonstratyviai priima visiems teisės aktams prieštaraujanti sprendimą, jis daro nusikaltimą. Tai ne kartą yra išaiškinęs ir Konstitucinis teismas : „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

ONTT vyr. prokuroras .Jovaiša, kuriam įstatymas numatė pareigą ištirti visus šiuos nusikaltimus, atsisakė tai padaryti, nepriėmė jokio sprendimo. Tiesa, prokuroras Jovaiša taip pat suklastojo savo minėtą raštą, įrašydamas į jį tokius duomenis : „Teisėjų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines funkcijas, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, todėl, tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, nėra nagrinėtini“.

Kitaip sakant, prokuroras M.Jovaiša pasako, kad visos čia mano išvardintos aplinkybės – teismo įvesta cenzūra, mano daugkartinis persekiojimas ir neteisėtas nuteisimas už teisėtą veiklą, nuolatinis dokumentų klastojimas, kad neva aš viską išsigalvoju, yra mano fantazijos, kurios „nepagrįstos konkrečiais objektyviais duomenimis“.

Prokuroras M.Mažeika, žinodamas, kad visos šios aplinkybės yra tikros ir pagrįsto faktais, man nurodo, kad to nebuvo. Kitaip nesugalvojo, kaip nuslėpti šiuos nusikaltimus. Akivaizdu, kad prokuroras M.Jovaiša taip pat piktnaudžiauja tarnyba ir klastoja savo nutartį, todėl prie minėto teisėjų ir prokurorų rinkinio prašau pridėti ir prokurorą Martyną Jovaišą. Jis dar padarė ir nusikaltimą – Tarnybos pareigų neatlikimas. BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas nurodo, kad „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos“. Prokuroras M.Jovaiša neatliko savo pareigos ištirti visus mano paminėtus nusikaltimus, dėl kurių man buvo padaryta didžiulė žala, buvau daug kartų nuteistas, todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl prokuroro Martyno Jovaišos nusikaltimo pagal BK 229 str.

Taip pat negalima sutikti su Jovaišos išaiškinimu, kad „Prokuratūra nevykdo teismų priimtų procesinių sprendimų kontrolės, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina teismų priimti galutiniai neskundžiami sprendimai, nėra pagrindas spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tokius sprendimus priėmusių teisėjų atžvilgiu“. Priešingai – teismas, suklastojęs savo nutartį ir įrašęs žinomai melagingus duomenis, ir nuteisęs nekaltą žmogų, turi būti persekiojamas. Kitaip kalbėti apie bet kokį teisingumą Lietuvoje nėra prasmės, nes teismas, pvz., galės parašyti bet kokią nesąmonę ir už tai niekaip neva neatsakys. Dar kartą pakartoju – įstatymai nenumato išimties teisėjams daryti nusikaltimus. Priešingai – įstatymai reikalauja teismų laikytis įstatymo ir Konstitucijos itin atidžiai.

Remdasis išdėstytu, prašiau : pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų Algirdo Gapučio, Nidos Vigelienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Leonardos Gurevičienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės. prokuroro Gedimino Juknos nusikalstamų veiksmų – piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo ir dokumento suklastojimo. Pripažinti mane nukentėjusiuoju ir kreiptis į LR prezidentą dėl minėtų teisėjų teisinės neliečiamybės sustabdymo

Atkreipiu dėmesį, kad reikalausiu asmeninės atsakomybės iš kiekvieno, tame tarpe ir gen. prokuroro, kuris man išaiškins, kad visa tai, kas čia parašyta, yra mano fantazijos, „nepagrįstos faktiniais duomenimis“.

Aurimas Drižius