Teisėjų organizuotos gaujos kronikos : dokumentus klastojanti teisėja R.Petkuvienė gelbėja įtariamą kyšininką aukščiausiojo teismo teisėją E.Laužiką

Teisėjų organizuotos gaujos kronikos : dokumentus klastojanti teisėja R.Petkuvienė gelbėja įtariamą kyšininką aukščiausiojo teismo teisėją E.Laužiką

Aurimas Drižius

Tokia nuolat savo nutartis klastojanti Vilniaus apygardos teismo  teisėja Rūta Petkuvienė (nuotr. viršuje su teisėju Egidijumi Laužiku) savo nutartimi nusprendė, kad Teisėjų tarybos pritarimas atleisti kyšininkavimu įtariamo aukščiausiojo teismo teisėjo Egidijaus Laužiko yra neteisėtas.

Puikiai pažįstu šią pseudo teisėją Rūtą Petkuvienę – tai ypatingo įžūlumo aferistė, kuri į savo nutartis įrašo tai, ką ištraukia iš savo nosies, ir paskui tai išdėlioja ant popieriaus.

Ne kartą kreipiausi dėl šios pseudoteisėjos nusikaltimų – dokumentų klastojimo, tačiau Petkuvienės sėbrai ją vis ištraukdavo, sakydami, kad jos padaryti nusikaltimai per menki, kad griauti tokios teisėjos karjerą.

Kaip žinia, E.Laužikas buvo sulaikytas prieš metus, kai STT susėmė bent dešimt kyšius ėmusių teisėjų. Mat STT buvo įsiuvusi „blakes“ į kelnes ir portfelį tokiam „patikimam“ advokatui Donatui Zagreckui, ir bent mėnesį jį sekė – to užteko tam, kad inkriminuoti advokatui bent 33 nusikaltimus, kuriuos jis padarė per mėnesį, „tvarkydamas reikalus“ su teisėjais ar nešiodamas jiems kyšius. Priremtas įrodymų, D.Zagreckas pripažino kaltę ir dabar duoda „nuoširdžius parodymus“, kurie gali paskandinti „teisininkų elitą“.

Tačiau Laužikas – ne pėsčias. Jis kreipėsi į teismą, kad būtų panaikintas teisėjų tarybos pritarimas jį atleisti iš pareigų. Rado tokią Petkuvienę, kuri, matyt, sutiko „pamačyt“.

Ir išteisino – Petkuvienė nusprendė, kad teisėjų taryba negalėjo pritarti prezidentui jį atleisti. Ir prigadino daug popieriaus, kodėl Laužikas yra šventasis.

Negana to, kad išteisino Laužiką, teisėja Petkuvienė dar nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Konstituciją atitinka prezidento dekretas, kuriuo jis kreipėsi į Seimą teikdamas E.Laužiko atleidimą, bei Seimo priimtas nutarimas atleisti teisėją iš pareigų.

Kitaip sakant, teisėja Petkuvienė įrodinėja, kad nei Seimas, nei prezidentas negali „kištis“ į teismų darbą, tai „teisėjų savivaldos“, t.y. tos pačios gaujos reikalas.

Laužiko bylos dalis dėl prezidento kreipimosi į Teisėjų tarybą paskelbimo neteisėtu Petkuvienės buvo nutraukta, o likusi byla sustabdyta iki kol bus gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas.

R.Petkuvienė nusprendė, kad Teisėjų taryba, svarstydama E.Laužiko elgesį, pažeidė tinkamo teisinio proceso reikalavimus ir neužtikrino jam teisės į gynybą.

„Teisėjų taryba nepateikė ieškovui suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, taip pažeisdama jo teisę į teisingą procesą, kuris pasireiškė jo teisinės gynybos suvaržymu“, – sakė teisėja R.Petkuvienė. Ji taip pat pabrėžė, kad teisėjo etikos pažeidimai nėra slapta informacija, todėl E.Laužikas turėjo turėti galimybę su ja susipažinti. „Atsakovė privalo išlaikyti procedūrinį teisingumą užtikrinančias taisykles, kurios skirtos faktinių aplinkybių vertinimo objektizavimui“, – pažymėjo teisėja. R.Petkuvienė taip pat tvirtino, kad E.Laužiko veiklą svarsčiusios Teisėjų tarybos sudėtis neužtikrino nešališkumo, nes posėdyje dalyvavo vienas teisėjas, kuris tame pačiame ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas liudytoju ir vienas teisėjas, kuris kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotuose pokalbiuose buvo minimas, kaip konsultavęs LAT nagrinėjamo skundo klausimais.

Beje, ta pati Petkuvienė jau visiškai išteisino Laužiką – neva jis jokio kyšio neėmė.

Kalbėdama apie E.Laužiko elgesio, kaip drausmės pažeidimo, vertinimą teisėja pabrėžė, kad prokuratūros pateiktoje medžiagoje nėra nurodyta jokio konkretaus fakto, kurį būtų galima objektyviai patikrinti įrodinėjant teisėjo vardą pažeminusį poelgį.

„Teismas atmetė atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad ieškovas toleravo pasiūlymą atsilyginti, nes nėra įrodytas faktas, kad ieškovui toks pasiūlymas buvo pateiktas“, – pažymėjo R.Petkuvienė.

Ji taip pat teigė, kad byloje buvo įrodyta, kad E.Laužikas kalbėjosi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju apie šio teismo nagrinėjamas bylas, tačiau nebuvo įrodyta, kad jis domėjosi būtent viena konkrečia byla ir siekė paveikti teisėją dėl jo pažįstamai verslininkei naudingo sprendimo priėmimo. „Todėl tai negali būti prilyginta teisėjo vardo pažeminimui, už kurį taikytina sankcija – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga jos tikslui“, – tvirtino teisėja.

Apygardos teismui pateiktame ieškinyje E.Laužikas siekė neteisėtais pripažinti ir panaikinti Teisėjų tarybos nutarimą dėl patarimo prezidentui jį atleisti, iš to sekusį prezidento dekretą ir Seimo nutarimą dėl atleidimo. Buvęs teisėjas tvirtino nepažeidęs nei įstatymų, nei teisėjo etikos ir teigė, kad prokuratūros pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, todėl teisėjų savivalda, prezidentas bei Seimas neturėjo jokio pagrindo jį atleisti.

E.Laužikas ir jo gynėjai taip pat ginčijo ir patį atleidimo procesą – jų teigimu, tuomet buvo pažeistos jo teisės į tinkamą teisinį procesą bei teisėtą gynybą, paminta ir nekaltumo prezumpcija. Atsakovais šioje byloje patraukti Seimas, prezidentas ir Teisėjų taryba tvirtino, kad atleidimo procesas buvo įvykdytas tinkamai, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai informacijos, leidžiančios prezidentui ir Teisėjų tarybai suabejoti E.Laužiko nepriklausomumu ir nešališkumu bei nuspręsti, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

Kaip jau rašė „Lietuvos rytas“, teisėjų korupcijos byloje E.Laužikui pareikšti du įtarimai. Abu susiję su verslininke ir auditore 48 metų Oksana Sakalauskiene. Teigiama, jog ši moteris su tuomečiu Aukščiausiojo teismo teisėju aptarinėjo Vijūnėlės dvaru vadinamo pastato Druskininkuose bylą.

STT įrašė begales šios moteriškės telefoninių pokalbių, kuriuose ji neva gyriasi savo pažintimis su Laužiku, ir neva tuo, kad jis sutiko padėti.

Aukščiausiasis teismas Vijūnėlės dvaro bylą priėmė 2018 metų pabaigoje. Netrukus jis sulaukė dviejų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nevykdyti VAT nurodymo nugriauti pastatą, kol nebus priimtas Aukščiausiojo teismo sprendimas.

Teisėjų tarybos nutarime teigiama, jog E.Laužikas „galimai už atlygį toleravo bylos baigtimi suinteresuotų asmenų pasiūlymus“.

STT įrašytuose pokalbiuose– daug O.Sakalauskienės ir Vijūnėlės dvaro likimu suinteresuotų asmenų telefono pokalbių, tačiau pareigūnai neužfiksavo nė vieno pokalbio, kur apie šią bylą ji kalbėtų su E.Laužiku. Pastarasis buvo atsargus ir telefonu šių klausimų neaptarinėjo.

Apie ką O.Sakalauskienė ir teisėjas kalbėdavosi susitikimų metu, sekliams užfiksuoti nepavyko.

Ikiteisminio tyrimo metu O.Sakalauskienė tvirtino su E.Laužiku niekada neaptarinėjusi Vijūnėlės dvaro bylos ir tvirtino, kad savo pažįstamiems Druskininkuose teikusi tikrovės neatitinkančią informaciją – pasakodavusi apie savo pokalbius bei susitikimus su šiuo teisėju.

NTA atstovas J.Bagdžius tvirtino, jog iš Teisėjų tarybai prokurorų pateiktos medžiagos susidaro įspūdis, kad E.Laužikas buvo tas žmogus, per kurį tikėtasi išspręsti Vijūnėlės dvaru praminto pastato problemas. „Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad E.Laužikas būtų prieštaravęs savo bičiulei. Iš pokalbių matyti, kad net jos pažįstami stebėjosi, kaip Lietuvoje vykdomas teisingumas“, – kalbėjo NTA atstovas J.Bagdžius.

Bylai dėl pastato Druskininkuose pasiekus Aukščiausiąjį teismą, E.Laužikas buvo Civilinių bylų atrankos komisijos narys ir teigė nematęs pagrindo nusišalinti, nes nežinojęs, kad O.Sakalauskienė joje turi kažkokių interesų.

Kitas kaltinimas Laužikui pareikštas dėl to, kad jis bandė paveikti Lietuvos administracinio teismo teisėją Romaną Klišauską, nagrinėjusį su mokesčiais susijusią vienos bendrovės bylą.

Teisėjų tarybai pateiktoje medžiagoje nurodyta, jog po vieno pokalbio su šiuo teisėju E.Laužikas susitiko su O.Sakalauskiene, kuri jam perdavė voką.

Ankstesniame teismo posėdyje E.Laužikas teigė, jog jo gyvenimo draugė pasiskolino pinigų iš O.Sakalauskienės, nes šeimoje turėjo sunkumų. Grynųjų pinigų buvo rasta ir per kratą E.Laužiko namuose. „Turėti pinigų nėra nei neteisėta, nei neetiška, nei tai žemina teisėjo vardą“, – sakė advokatas M.Dūda.

Vyr. prokuroras J.Laucius : „teisėja Rūta Petkuvienė neklastojo dokumento, nes yra nepriklausoma juos klastoti“

Aurimas Drižius

Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroras Justas Laucius (nuotr. viršuje), kurį Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas jo aukai Elgei Kusaitei jau leido vadinti „banditu“, savo nutarime nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamo susivienijimo teisme ir prokuratūroje man nurodė, kad teisėjai neklastoja savo nutarčių, nes tai jiems yra leidžiama. Arba bent jau taip aš supratau iš prokuroro J.Lauciaus nutarties.

Jau daugiau nei dešimt metų bandau patraukti atsakomybėn tą teisėjų ir prokurorų nusikalstamą organizuotą gaują, kuri visą tą laiką mane persekiojo už teisėtą veiklą  straipsnių rašymą.

T.y. prokuratūra ir teismai mane persekiojo ne už kokį nors šmeižtą ir netiesą, tačiau už tai, kad rašiau tiesą. Tiesos rašymas buvo prilygintas nusikaltimui.

T.y. teismas buvo įvedęs cenzūrą ir uždraudęs rašyti apie tokio Alvydo Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime. Už tai, kad rašiau ir pateikiau dokumentus, kad minėtas ponulis praktiškai vadovavo minėtam privatizavimui, buvau nuteistas penkis kartus, o galiausiai, matyt, kai A.Sadeckui trūko nervai, mano automobilis „Twingo“ buvo taranuotas fūros greitkelyje.

Dabar bandau visą tą gaują pasodinti į teisiamųjų suolą. Tačiau kadangi visa tą gauja iki šiol vadovauja teismams ir prokuratūrai, jie iki šiol mane juokina savo nutartimis.

Pvz., paprašiau iškelti baudžiamąją bylą tokiai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Rūtai Petkuvienei – dėl  dokumento klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.

Mat minėta Petkuvienė nagrinėjo mano prašymą panaikinti cenzūrą. Nurodžiau, kad cenzūra draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas, todėl ji turi būti panaikinta.

Tačiau R.Petkuvienė nieko gudriau nesugalvojo, kaip tik atmesti šį prašymą suklastojant nutartį – neva dėl cenzūros jau anksčiau pasisakė apygardos teismas. Nors apie tai pastarasis nepasisakė nė pusės žodžio, teisėja Petkuvienė man nurodė, kad „apie tai jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas 2013-11-03 nutartimi“. Atidžiai perskaičiau minėtą nutartį – ten apskritai teisėjų gauja (Zelianka, Tatjana Žukauskiene ir Neringa Švedienė) tokio žodžio net nepaminėjo.

Todėl ir paprašiau prokuratūros pradėti bylą teisėjai Petkuvienei (nuotr. viršuje) dėl dokumento suklastojimo. Nurodžiau, kad garbinga teisėja sąmoningai ir tyčia suklastojo savo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis. Vėliau, pasinaudodama savo sugalvotais duomenimis, priėmė neteisėtą nutartį, ir taip panaudojo suklastotą dokumentą.

Nurodžiau, kad teisėja R.Petkuvienė, suprasdama, kad niekaip negali paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, uždraudžiančių cenzūrą, tyčia sugalvojo, kad šiuos mano argumentus jau atmetė kitas teismas.

Tačiau vyr. prokuroras Laucius man nurodė, kad jokio nusikaltimo ši teisėjų gauja nepadarė, o teisėja Petkuvienė ne klastojo dokumentus, tačiau vykdė teisingumą. „Teisėjai yra nepriklausomi, – man pranešė prokuroras J. Laucius, – nagrinėtinu atveju konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes, t.y. iš konteksto ištraukus vieną frazę ir teigiant, kad ji suklastota, iš esmės yra nesutikimas su priimtais teismo sprendimais..vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, nėra pagrindas teisėjos Petkuvienės veiksmus vertinti kaip nusikalstamus. Šie veiksmai vertinti kaip teisėti, atlikti šiai teisėjai vykdant konstitucinę priedermę“ :