skip to Main Content
RolandassumamairdukraMigleSeimosarchyvonuotr2

„Visą laiką buvau kaip ant adatų, nes nežinojau, ką rasiu grįžęs namo…“ –  vilnietis Rolandas apie begalinę meilę su mirtimi kovojančiai mamai

Visą laiką buvau kaip ant adatų, nes nežinojau, ką rasiu grįžęs namo…“ –  vilnietis Rolandas apie begalinę meilę su mirtimi kovojančiai mamai

„Vieną dieną mano mama kieme paslydusi pargriuvo ir stipriai susitrenkė galvą, – prisimena vilnietis Rolandas. – Nedelsdamas nuvežiau ją į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės traumatologinį skyrių.“

Ligoninėje Rolando mamai atliko daugybę tyrimų.

„Po tyrimų mane pasikvietė gydytoja, – prisimena Rolandas. – Ji pasakė, kad  rentgeno nuotrauka rodo, kad jos galvoje yra auglys…“

Pasak Rolando, nors auglys ir buvo nepyktybinis, gydytoja patarė jį išoperuoti.

„Operacija praėjo normaliai, po to mama dar kurį laiką  buvo reabilitacijoje, – pasakoja Rolandas. – Viskas lyg ir gerėjo ir po kelių mėnesių mama jau galėjo vaikščioti…“

Tačiau po metų auglys vėl ataugo.

„Antrą operaciją mama pakėlė jau žymiai sunkiau, – prisimena Rolandas. – Apie metus ji gulėjo įvairiose ligoninėse ir Šv. Roko slaugos ligoninėje  Antakalnyje.“

Tačiau gydymas nepadėjo.

Auglys galvoje vėl ataugo.

„Gydytojai pasakė, kad trečios operacijos mama jau nebepakels, – prisimena Rolandas. – Sakė, kad po jos ji ne tik nebevaikščios, bet negalės ir kalbėti, tik gulės be gyvybės ženklų…“

Pasak Rolando, jo mama buvo medikė ir gerai suprato kas jos laukia.

RolandasprienamuhospisokomandosautomobilioSeimosarchyvonuotr
RolandasprienamuhospisokomandosautomobilioSeimosarchyvonuotr

„Mano mama savo ligos eigą ir jos pasekmes suprato nuo pat pradžių ir žinojo, kas jos laukia, – prisimena Rolandas. – Tik labai pergyveno, kad savo liga ji labai apsunkins savo artimuosius.“

„Aš užkrausiu tau didelį vargą, –  liūdnai sakydavo ji Rolandui. – Tačiau ką aš galiu pakeisti? “

Pasak Rolando, jo mama buvo labai paprastas, geras ir šiltas žmogus, jie buvo labai artimi.

„Negalėjau net pagalvoti, kad mamą galėčiau kažkur atiduoti, – pasakoja Rolandas. – Nutariau pats ją slaugyti kol galėsiu…“

Mamos slauga

Kol mama galėjo pati kažkiek vaikščioti, slaugyti ją nebuvo sunku, – pasakoja Rolandas. – Atvažiuodavau pas ją kasdien, paruošdavau valgyti, patvarkydavau ką reikia, pabendraudavome…“

Pasak Rolando, kai jis pats negalėdavo atvažiuoti pas mamą, jį pakeisdavo jo dukra Miglė, kuri būdavo su savo močiute tol, kol jis tvarkydavo reikalus.

Tačiau palaipsniui Rolando mamos sveikata blogėjo.

Jai prasidėjo epilepsijos priepuoliai.

„Mama mobilųjį telefoną nešiojosi ant kaklo, – prisimena Rolandas. – Kai tik ji jausdavo, kad prasideda epilepsijos priepuolis – ji man, jeigu suspėdavo, paskambindavo.“

Mamos liga palaipsniui vis daugiau pradėjo daryti įtaką vyro gyvenimui.

„Tuo metu turėjau savo verslą, susitikimų, reikėjo daug judėti, – prisimena Rolandas. – Tačiau išvažiavęs visą laiką jausdavausi kaip ant adatų, nes žinojau, kad jeigu mama paskambins – turėsiu viską mesti ir greitai važiuoti pas ją. “

Mamos sveikatai dar pablogėjus, Rolandas persikėlė gyventi į jos butą, kad galėtų visada būti greta.

„Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, – prisimena Rolandas. – Turėjau pamiršti ne tik savo verslą, bet ir asmeninį gyvenimą… Tai labai slėgė psichologiškai …Tačiau pasirinkimo neturėjau – mama visiškai nuo manęs priklausė ir turėjau visą laiką skirti jos priežiūrai…“

Rolando mamos sveikata vis blogėjo, jį visą laiką silpo.

Vaikščioti po kurio laiko moteris jau nebegalėjo.

„Palaipsniui mama pradėjo nevaldyti rankų, – prisimena Rolandas. –  O vieną dieną aš pastebėjau, kad ji jau nebegali nuryti maisto… Ją pilnai paralyžiavo…“

Pagalbos šauksmas rado atsaką

„Labai gerai prisimenu tą dieną, kai pamačiau, kad mama jau nebegali nuryti, – kalba Rolandas. – Mane apėmė didelis šokas, nes supratau, kad negalėdama nuryti maisto ji labai greitai išseks… Nežinojau ką daryti ir kur kreiptis pagalbos…

Vyras paėmė kompiuterį ir pradėjo ieškoti kokios nors medicinos įstaigos, kuri galėtų padėti.

„Ligoninės mamos nepriėmė, o slaugos ligoninės priimdavo tik keturiems mėnesiams per metus, – prisimena Rolandas. – Netikėtai paieškoje pamačiau hospiso kontaktus. Buvau apimtas visiškos nevilties, todėl griebiausi bet kokio šiaudo…

Rolandas paskambino į Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą.

„Kaip dabar atsimenu, atsiliepė hospiso savanorių koordinatorė, – atsimena Rolandas. – Papasakojau jai savo mamos situaciją, paprašiau pagalbos ar bent patarimo ką daryti ir kur kreiptis.“

Pasak Rolando, darbuotoja jam paaiškino, kad Pal. Kun. Mykolos Sopočkos hospisas turi ne tik stacionarą, tačiau ir namų hospiso komandą, kuri padeda žmonėms prižiūrėti sunkius ligonius jų namuose.

Tai buvo kaip tik tai, ko Rolandas taip ieškojo.

„Netrukus pas mamą į namus atvyko namų hospiso komanda su slaugytoja Ana, –  prisimena Rolandas. – Ji apžiūrėjo mamą, suleido vaistų, paaiškino kaip ją maitinti, buvo pastatyta gastrostoma, per kurią buvo leidžiamas skystas maistas…“

Pasak Rolando, namų hospiso komanda buvo jam tikras išsigelbėjimas.

Ji atvažiuodavo pas mamą į namus kasdien.

Rolandas gavo didžiulę pagalbą ir psichologiškai nebesijautė toks pasimetęs.

Tačiau po poros savaičių Rolandas pamatė, kad mamai jau reikia profesionalios priežiūros visą parą.

Tai patvirtino ir namų hospiso komanda.

„Padėtis sunki, pats vienas tu nesusitvarkysi, – pasakė jam Ana. – Važiuojam pas mus į hospisą….“

Pasak Rolando, jam tai buvo nelengvas sprendimas.

„Psichologiškai man buvo labai sunku kažkur atiduoti mamą, – prisimena vyras. – Tačiau supratau, kad pats šioje situacijoje niekaip nesusitvarkysiu… Man labai padėjo tai, kad jau pažinojau hospiso žmones, žinojau jų profesionalumą… Supratau, kad patikėti jiems mano mamą šioje situacijoje yra pats geriausias sprendimas.“

Mama hospise

„Atvežus mamą į hospisą, aš iš pradžių jaučiausi pasimetęs, – prisimena Rolandas. –  Buvo keista ir nejauku palikti mamą jai nežinomoje vietoje, kurioje ją prižiūrės jai nežinomi žmonės…“

Tačiau viskas išsisprendė pačiu geriausiu būdu.

Vos tik mamą paguldė į hospisą, Rolandą pasikvietė pas save pokalbiui Pal. kun. hospiso įkūrėja ir direktorė sesuo Michaela.

„Sesuo Michaela mane labai apramino ir padrąsino, – prisimena Rolandas. – Po susitikimo su ja supratau, kad hospisas mamai yra pati geriausia vieta, kurią tik jos situacijoje buvo galima atrasti…“

„Atvažiuodavau į hospisą kasdien, kad galėčiau pabūti prie mamos ir ją palaikyti, – prisimena Rolandas. – Buvo labai sunku mamą matyti visiškai bejėgę, paralyžiuotą, negalinčią nei kalbėti, nei pajudėti. Tačiau mačiau, kad ji viską jaučia ir supranta, todėl stengdavausi kiek galima daugiau būti su ja…“

Pasak vyro, jo mamai būnant hospise, jis susipažino ir su kitais ten esančiais ligoniais ir juos lankančiais artimaisiais.

Bendra nelaimė ir skausmas labai vienija žmones, todėl jie stengėsi vieni kitus palaikyti ir padėti kuo tik gali.

Su kai kuriais ligonių artimaisiais vyras bendrauja iki šiol.

Palaipsniui Rolandas susipažino ir su visu hospiso kolektyvu.

„Kadangi kasdien atvažiuodavau pas mamą, susipažinau su mamą prižiūrinčiomis slaugytojomis ir kitais hospiso darbuotojais, – prisimena Rolandas. – Visi jie nuostabūs žmonės, nepaprastai atsidavę savo darbui. Esu jiems be galo dėkingas. Jie palaipsniui man tapo labai artimais žmonėmis.“

Kadangi Rolandas kasdien atvažiuodavo į hospisą, hospiso direktorė sesuo Michaela pasiūlė jam kuriam laikui įsidarbinti hospise ir kartu su hospiso komanda važiuoti pas namų hospiso ligonius.

Hospisui tuo metu labai trūko vairuotojo, todėl Rolandas sutiko padėti.

„Hospisas padėjo man pačiu svarbiausiu ir atsakingiausiu metu, todėl mielai sutikau tapti komandos nariu, – prisimena Rolandas. – Taip jau likimas susiklostė, kad patekau į tą pačią namų hospiso komandą, drauge su slaugytoja Ana Kovalevska, kuri anksčiau padėjo ir man…“

Namų hospiso komandos narys

„Darbas namų hospiso komandoje buvo nelengvas, – prisimena Rolandas.–  Psichologiškai buvo labai sunku matyti mirštančius žmones ir jų artimųjų skausmą.  Tačiau kartu man tai buvo neįkainojama patirtis, už kurią esu dėkingas Dievui, seseriai Michaelai ir visai hospiso komandai.“

Pasak vyro, darbas namų hospiso komandoje visiškai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą ir vertybes.

„Kai žmogus suserga mirtina liga – visas jo pasaulis staiga pasikeičia, – dalijasi mintimis Rolandas. – Visa tai, ko jis visą gyvenimą siekė – karjera, pinigai, visi ateities planai ir daugelis kitų dalykų, kurie esant sveikam atrodo svarbūs, staiga nebetenka prasmės… Mirties akivaizdoje žmonėms šių dalykų jau nebereikia… Daugelis jų permąsto savo vertybes, trokšta, kad šalia būtų artimas žmogus, kuriam jie būtų svarbūs…“

Darbo hospise metu Rolandas matė daug sukrečiančių istorijų, kurios įsirėžė į jo atmintį visam laikui.

„Atsimenu, pavyzdžiui, nuostabią šeimą su dviem vaikais, kuri buvo pasiturinti, laiminga, gyveno nuostabiame name, – pasakoja Rolandas. – Ir staiga po atostogų Kroatijoje grįžus namo, vaikų mamai prasidėjo baisūs skausmai ir jai buvo nustatytas ketvirtos stadijos vėžys… Visi šios šeimos nuostabūs ateities planai staiga sugriuvo, viskas staiga prarado prasmę…“

Rolandas taip pat prisimena jauną gražią 20-ties metų merginą, sergančią paskutine vėžio stadija, kuri nepaisant visko rašė kursinį darbą ir netgi pati važiuodavo į paskaitas.

Ją palaikė neįtikėtinas noras gyventi ir tikėjimas, kad ji pagis.

Visi namų hospiso komandos nariai suprato, kad merginai liko gyventi labai nedaug, tačiau kasdien ją palaikė ir padėjo tikėti, kad viskas bus gerai, kad įvyks stebuklas…

Kadangi mergina kentėjo didžiulius skausmus, jai kelis kartus per dieną buvo leidžiami stiprūs nuskausminamieji vaistai.

Vieno apsilankymo pas merginą metu, namų hospiso komanda paliko prie jos lovos iš Jeruzalės atvežtą kryželį.

Merginą dovana labai nudžiugino.

„Ačiū jums, kad padovanojote man kryželį, – rašė jį hospiso komandai atsiųstoje žinutėje. – Kai aš pasiimu jį į ranką – man sumažėja skausmas ir aš galiu užmigti…“

Panašių jaudinančių istorijų Rolandas patyrė ne vieną ir jos visada pasiliks jo atmintyje.

Tikėjimo svarba

Neretai tekdavo matyti, kai sunkiai susirgęs žmogus ir jo artimieji pradeda nuoširdžiai ieškoti Dievo, – pasakoja Rolandas. – Ne kartą teko vežti kunigą žmonėms, jaučiantiems, kad jų žemiškoji kelionė eina į pabaigą…“

Pasak Rolando, jis pastebėjo, kad tikintys žmonės priima savo sunkią ligą lengviau.

Žmonės, kurie tiki, kad mirtimi jų gyvenimas nesibaigia, priima savo ligą kitaip, negu tuo netikintys, – dalinasi mintimis Rolandas. – Iš jų sklinda kažkokia dvasinė ramybė, jie mažiau panikuoja, priima viską ramiau…“

Pasak vyro, jeigu žmogus tiki, kad jo siela yra nemirtinga – jis turi viltį, kad mirtis nėra pabaiga, o yra tik perėjimas iš vienos būties į kitą, gal būt daug geresnę…

Po keleto mėnesių hospise Rolando mama iškeliavo anapilin.

„Mamos liga buvo man labai sunkus patyrimas, kuris suteikė man galimybę suprasti nepaprastą hospiso reikšmę, – pasakoja Rolandas. – Hospisas mano gyvenime atsirado tada, kai buvau visiškai išsekęs ir palūžęs nuo baisaus streso dėl savo artimiausio žmogaus kančių, kai nebežinojau ką daryti ir kur kreiptis pagalbos… Tai, kad kaip tik tokiu metu atradau hospisą man buvo tikras Dievo stebuklas, kuris pakeitė mano gyvenimą ir mano požiūrį į svarbiausias gyvenimiškas vertybes…“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui! Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos? Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: LUKAŠ KAMINSKI, PAL. KUN. MYKOLO SOPOČKOS HOSPISAS

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));