V.Putino prašoma pagalbos ginant žmogaus teises Lietuvoje

Giedrius Šarkanas

Rusijos Federacijos Prezidentui
Vladimirui Putinui

PRAŠYMAS
2019 m. liepos 25 d.
Vilnius

Brangus Vladimirai Vladimirovičiau

Kreipiuosi į Jus, kaip į Rusijos Prezidentą, prašydamas pagalbos ginant žmogaus teises Lietuvoje.

Konkrečiai prašau:

1. Viešai išreikšti susirūpinimą grubiais visuotinai pripažintų žmogaus teisių pažeidimais, kitaip mąstančiųjų persekiojimu ir susidorojimais su korupcijos bei kitų politinių nusikaltimų atskleidėjais ir žmogaus teisių gynėjais Lietuvoje, tokiais kaip Skaista Rakauskienė, Julius Vedeckis, Virginija Smilgytė, Renatas Jankūnas ir kt.

2. Paraginti Lietuvos vyriausybę garbingai ištirti šlykščius Skaistos Rakauskienės ir Juliaus Vedeckio nužudymus.

3. Jei yra galimybė, pravesti tyrimą ir viešai paskelbti sąrašą politikų, jėgos struktūrų darbuotojų ir kitų asmenų, prisidėjusių prie Skaistos Rakauskienės persekiojimo, kankinimų ir nužudymo.

4. Jei yra galimybė, pravesti tyrimą ir viešai paskelbti sąrašą politikų, jėgos struktūrų darbuotojų ir kitų asmenų, prisidėjusių prie Juliaus Vedeckio nužudymo.

Paskutiniu metu Lietuvos vyriausybė galutinai nustojo skaitytis su visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis. Neįtikę valdžiai žmonės žiauriai persekiojami: juos baugina kratomis, baudžiamuoju procesu, psichiatrinėmis įstaigomis ir tiesioginiu smurtu. Nepasiduodantieji ilgiems metams įkalinami kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse arba nužudomi cheminiais preparatais arba smurtu. Ypač žvėriškai buvo nužudyti Skaista Rakauskienė ir Julius Vedeckis.

Skaista Rakauskienė prieš nužudant metus kankinta lietuviškajame Gvantaname

Atsargos policininkė Skaista Rakauskienė bandė viešai demaskuoti narkotikų prekeivius globojusius aukšto rango policininkus. (Manoma, kad Lietuvos policija kontroliuoja ir saugo pagrindinius lietuviškus narkotikų platinimo tinklus.)

2016 m. pradžioje ją sulaikė ir patalpino į Rokiškio psichiatrinę ligoninę, kurios vaidmuo Lietuvoje labai panašus į vaidmenį, kurį JAV vaidina Gvantanamo kalėjimas. Oficialiai ten laikomi žmogžudžiai ir agresyvūs psichiniai ligoniai, o neformaliai Rokiškio ligoninėje kalinami ir kankinami politiniai režimo oponentai, kuriuos nėra už ką nuteisti pagal įstatymą.

Visus metus iš Rakauskienės tyčiojosi psichiatrai ir agresyvūs psichiniai ligoniai; ji skundėsi patirtu smurtu. Per beprotnamyje praleistus metus smarkiai pašlijo Rakauskienės sveikata; ji negaudavo jokios medicininės pagalbos ir beveik apako, nusilpo širdis.

Po viešų protestų pasikeitusi vyriausybė Rakauskienę vis dėlto paleido, tačiau prieš tai jai buvo padaryta kažkokio cheminio preparato injekcija. Po kelių dienų žmonės, kurie bandė padėti Rakauskienei, sužinojo, kad ji mirė ir buvo nežinia kur palaidota. Valdžia tiesiog atsisakė atskleisti mirties priežastį ir palaidojimo vietą.

Visiškai akivaizdu, kad Rakauskienė buvo nužudyta, kad viešai nepapasakotų kaip ir už ką ji buvo įkalinta psichiatrinėje ligoninėje ir kaip ten buvo elgiamasi su ja ir kitais politiniais kaliniais.

Julius Vedeckis buvo rastas mirtinai sužeistas savo bute

Šeduvoje gyvenęs Julius Vedeckis buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas: organizuodavo mitingus ir peticijas politiškai persekiojamiems žmonėms (tokiems, kaip Skaista Rakauskienė) palaikyti, protestus prieš visaapimančią korupciją tarp Lietuvos valdininkų, teisėjų, policijos ir pan. Už tai buvo sulaikytas ir nuteistas, tačiau politinės veiklos nenutraukė. 2016 m. spalio 16 d. buvo rastas sunkiai sužeistas savo bute ir netrukus mirė.

Nėra vilties, kad politiniai nusikaltimai bus normaliai ištirti Lietuvoje

Policija greitai nutraukė smurtinės Juliaus Vedeckio mirties tyrimą, o tirti Skaistos Rakauskienės mirties aplinkybes iš viso atsisakė.

Jau 30 metų Lietuvos jėgos struktūros įnirtingai gina aukštus postus užimančius nusikaltėlius leisdama jiems laisvai susidoroti su savo aukomis. Pavyzdžiui, slaptame CŽV kalėjime Lietuvoje įvykdyti nusikaltimai nebuvo ištirti netgi tada, kai Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) priteisė kompensaciją vienai iš aukų.

Jei būna paviešinami katalikų šventikų, politikų, jėgos struktūrų darbuotojų ar turtingų verslininkų įvykdyti nusikaltimai, Lietuvos prokuratūra ir policija beveik visada puola persekioti ne nusikaltėlius, o aukas, formaliai už „šmeižtą“ ir „orumo įžeidimą“.

Nėra jokios vilties, kad valdančiajame režime kas nors pasikeis. Jei Lietuvoje atsiranda koks nors populiarus politikas, kuris bando kažkaip kovoti su beteisiškumu ir korupcija, jam uždraudžiama netgi dalyvauti rinkimuose, kaip, pavyzdžiui, Rolandui Paksui. Prieš paskutinius prezidento rinkimus akivaizdus favoritas Algirdas Paleckis buvo paprasčiausiai ilgam laikui areštuotas su akivaizdžiai absurdiškais kaltinimais.

Pasiekti politinių nusikaltimų tyrimo Lietuvos teismuose neįmanoma

Lietuvos teismai visame pasaulyje garsėja savo panieka visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms. Lietuvos Respublika pralaiminėja tūkstančius bylų EŽTT, tačiau tai neturi jokios įtakos Lietuvos teismų ir teisėjų veiklai.

Į aukščiausiuosius teismus teisėjus skiria Seimas, ir praktiškai vienintelis būdas teisėjui padaryti karjerą yra teisinis nihilizmas, su valdančiuoju režimu susijusių nusikaltėlių išteisinėjimas ir susidorojimas su vyriausybės ir jos politikos kritikais.

Eiliniai, nesugebantys duoti kyšio žmonės neturi Lietuvos teismuose netgi procesinių teisių; Lietuvoje teisėjai nepaklūsta jokiai teisei: nei tarptautinei, nei netgi formaliajai lietuviškajai. Todėl bandyti siekti teisingumo netgi pačiais akivaizdžiausiais politinio susidorojimo atvejais ne tik beviltiška, bet ir pavojinga.

Iš politinių ir religinių disidentų bei žmogaus teisių gynėjų Lietuvos teisėjai ciniškai tyčiojasi teismo posėdžių metu, juos žemina, išjuokia ir baugina tiesiog teismo salėje.

Pavyzdžiui, teisėjai į žmones kreipiasi „tu“ (kas Lietuvoje laikoma nepagarba formaliuose kontekstuose) ir visokiais būdais iš jų šaiposi. Jei teisiamasis nenori pripažinti savo „kaltės“ arba atsisako duoti parodymus prieš save, teisėjas jį baugina, pavyzdžiui, kad iš viso neleis jam kalbėti procese arba pasiųs jį pas psichiatrus, nes negali su juo „susikalbėti“.

Jei žmonės nepripažįsta savo „kaltės“ ir grasinami, teisėjai iškviečia į posėdžius psichiatrus, kurie tyčiojasi iš savo aukų tiesiog teismų salėse. Psichiatrai toliau baugina, pavyzdžiui, perspektyvomis praleisti keletą mėnesių beprotnamyje, terorizuoja beteisius žmones patarimais patiems savanoriškai pasidaryti psichiatrinę ekspertizę, savanoriškai pripažinti savo „kaltę“ ir pan., kitiems proceso dalyviams, tame tarpe ir valstybės apmokamiems advokatams, sprogstant iš juoko.

Kaip jau ne kartą yra pareiškę Lietuvos teisėjų taryba ir kiti aukščiausieji teisėjų savivaldos organai, toks teisėjų elgesys Lietuvoje laikomas normaliu, nepažeidžiančiu nei teisės, nei teisėjų etikos.

Jei žmogus vis tiek nepasiduoda ir atsisako nusižeminti, teisėjai skiria psichiatrines ekspertizes ir ilgalaikį „gydymą“ teismo psichiatrinėje ligoninėje. Tokiu būdu Skaistos Rakauskienės principingumas kainavo jai metus kankinimų ir mirtį nuo teismo psichiatrinės tarnybos rankos.

Lietuvos teismai yra viena iš labiausiai visuomenės niekinamų valstybės institucijų; sprendžiant pagal viešosios nuomonės apklausas, jais nepasitiki absoliuti dauguma lietuvių. Netgi Seimo deputatai pareiškinėja, kad Lietuvoje nėra teisingumo.

Patys žodžiai „teismas“ ir „teisėjas“ lietuvių kalboje jau praktiškai tapo keiksmažodžiais, reiškiančiais nebaudžiamumą, korupciją ir chamiškumą, laižymąsi stipriesiems ir turtingiesiems bei panieką neturtingiesiems ir silpniesiems.

Todėl Lietuvos teismuose nėra jokios vilties pasiekti teisingumą Skaistai Rakauskienei ir Juliui Vedeckiui (bei kitoms aukoms, persekiojamoms Lietuvoje už vyriausybės kritiką ar korupcijos bei kitų režimo nusikaltimų atskleidimą).

Lietuviai galutinai įbauginti

Jau 30 metų valdantysis režimas baugina lietuvius. Bet koks politinis protestas griežtai baudžiamas.

Pavyzdžiui, prieš kelis metus vienintelio piketo prieš NATO dalyvių namuose buvo įvykdytos kratos ir paimta visa elektronika. Kai kurie žmonės patyrė didelius nuostolius, nes Lietuvos policija, jei kartais ir grąžina konfiskuotus daiktus, tai dažnai jei būna sugadinti, sulaužyti, akumuliatoriai ir kitos dalys pavogtos ar pakeistos į nefunkcionalias. Lietuvos žiniaspauda taip išsišaipė iš nelojalių vyriausybei aukų, kad daugiau neteko girdėti apie viešai nepatenkintus NATO lietuvius, nors narystė NATO tiesiogiai prieštarauja devintajam ir 137 Lietuvos konstitucijos straipsniams.

Lietuviškoji žiniaspauda mėgsta pasityčioti iš rusiškosios kultūros, apibūdinti rusakalbius kaip gyvulius, tačiau praktiškai kiekvienas nesankcionuotas politinis protestas baigiasi baudžiamąja byla; policija žiauriai persekioja netgi už politiškai nekorektiškų peticijų pasirašymą (už tai buvo nuteistas ir jau minėtasis Julius Vedeckis).

Politinių represijų aukomis tampa ne tik Lietuvos vyriausybei nelojalūs žmonės, bet ir jų šeimų nariai. Prieš kelis metus paramilitarinė fašistinė organizacija „Šauliai“ praktiškai pakvietė terorizuoti Rusijai prijaučiančių lietuvių šeimų narius. Atsakydama į tai, Lietuvos vyriausybė išdalino „Šauliams“ automatinius ginklus.

Jei žmogus nepalūžta ir toliau kritikuoja vyriausybę nepaisydamas grasinimų, jo ir jo šeimos gyvenimas sugriaunamas: jo artimųjų verslai sužlugdomi, jis tampa teisiamuoju 6-7 metams ar ilgiau, jo judėjimo laisvė apribojama. Labai tikėtina, kad tokio žmogaus laukia įkalinimas psichiatriniame kalėjime ar netgi smurtinė mirtis.

Teismo psichiatrija – neįtikėtinai efektyvus būdas susidoroti su kitaip mąstančiais žmonėmis. Patekęs į Lietuvos teismo psichiatrų rankas žmogus turi tik dvi išeitis: arba kaip galima greičiau „išsigydyti“ (nusižeminti, viešai atsisakyti savo įsitikinimų ir pradėti demonstruoti besąlyginį lojalumą režimui), arba visą likusį gyvenimą tapti oficialiu psichiniu ligoniu, prarasti teisę vairuoti ir perspektyvas gauti normalų darbą. Paprastai teismo psichiatrų apdoroti žmonės skubiai palieka Lietuvą.

Lietuvos vyriausybė totalitariai kontroliuoja asmeninį savo pavaldinių gyvenimą. Iš politiškai nelojalių žmonių gali būti atimti vaikai su visiškai absurdiškais pretekstais: „vaikas verkia“, „vaikas bijo tamsos“ ir pan. Mano žiniomis, iki tokio lygio nenusileisdavo netgi Hitlerio naciai.

Dabar kiekvienas lietuvis supranta, kad, sudalyvaudamas netgi pačiame taikiausiame proteste prieš vyriausybę ar jos politiką, smarkiai rizikuoja visiškai sugriauti savo gyvenimą.

Lietuvos teismo ekspertai (pavyzdžiui, Laimutis Laužikas) iš principo laiko valstybės kritiką nusikaltimu. Jų doktrina teismo procesuose yra tokia: „Tas, kuris kritikuoja valstybę, kusto neapykantą jos įkūrėjai lietuvių tautai, t.y. etninei grupei.“ Tokiu būdu teismo ekspertas daro oficialią išvadą, kad kokia nors valstybės kritika yra (Baudžiamajame kodekse uždraustas) neapykantos kurstymas etninei grupei, ir prokuratūra pradeda baudžiamąją bylą prieš vyriausybę ar jos politiką kritikuojantį žmogų. Lietuvoje toks procesas gali tęstis iki septynių metų, kurių eigoje daromos kratos, apribojama žmogaus laisvė, jis priverčiamas dalyvauti begalinėse apklausose policijoje ir dešimtyse teismo posėdžių. Kai jį galu gale (dažniausiai) išteisina, jis paprastai negauna jokios kompensacijos už sugriautą gyvenimą.

Todėl nenorintys nuolankiai taikstytis su Lietuvą persmelkusia beteisyste žmonės dažniausiai emigruoja. Jei spręsime pagal likusio jaunimo kiekį, dabar Lietuva jau yra statistiškai pati seniausia pasaulio valstybė (neskaitant Vatikano ir Monako); praktiškai lietuviai jau nebeegzistuoja kaip istorinė nacija.

Todėl aš nusprendžiau pasiųsti šį laišką vienas; būtų neetiška kviesti kitus jį pasirašyti ir tikėtinai tapti keletui metų teisiamaisiais.

Europos Sąjunga dangsto savo narių nusikaltimus

Aš jau esu teikęs peticiją Europarlamentui su prašymu pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir pareikalauti ištirti Skaistos Rakauskienės bei Juliaus Vedeckio nužudymus. Tačiau Europarlamentas netgi jos nesvarstė su paprastu pretekstu: „Europos Komisija neturi duomenų apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.“

Visuotinai žinoma, kad viena pagrindinių Europos Sąjungos funkcijų – savo narių nusikaltimų dangstymas visomis įmanomomis priemonėmis. Europos Komisija įvairiais būdais kontroliuoja pagrindinę Europos žiniaspaudą ir daro viską kas įmanoma, kad šioji neskelbtų jokios negatyvios informacijos apie Europos Sąjungą ir į ją įeinančias valstybes.

Panašiai narystė Europos Sąjungoje bei NATO įtakoja ir vakarietiškąsias žmogaus teisių gynimo organizacijas. Aš rašiau „Human Rights Watch“, „Amnesty International“ ir dar penkioms panašioms organizacijoms, tačiau nė viena iš jų nepagerbė manęs netgi formaliu atsakymu.

Būtent todėl labiausiai nusikalstami Europos režimai taip siekia įstoti į NATO ir ypač Europos Sąjungą. Pastarosios narių vyriausybės ne tiktai gauna išsivogti milijardinius europinius fondus, bet ir gali be baimės susidoroti su politiniais oponentais, bauginti, kalinti, kankinti ir netgi žudyti kritikus, žurnalistus bei žmogaus teisių gynėjus – Europos Komisija bet kokiu atveju užtikrins žiniaspaudos ir vakarietiškųjų žmogaus teisių gynimo organizacijų tylėjimą.

Tai, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė ir demonstruoja absoliutų lojalumą JAV, praktiškai leidžia režimui elgtis su savo pavaldiniais kaip tik širdis geidžia. Žurnalistų, kritikų, žmogaus teisių gynėjų persekiojimai, kankinimai, politinės žmogžudystės – kol režimas lojalus Briuseliui ir Vašingtonui, Vakarų žiniaspauda ir teisių gynimo organizacijos dangsto ir dangstys jo nusikaltimus.

Rusija – paskutinė lietuvių viltis

Taigi Lietuvos piliečiai neturi jokių perspektyvų pasiekti teisingumo nei savo šalyje, nei Europos Sąjungoje. Rusija – vienintelė šalis, neabejinga žmogaus teisėms ir teisingumui Lietuvoje. Rusija išgelbėjo lietuvius nuo galutinio sulenkinimo 18-19 šimtmečiuose, grąžino Lietuvai Vilnių ir padėjo išlaikyti 1923 m. okupuotą Klaipėdą.

Mano žiniomis, Rusija jau pradėjo kai kurių Lietuvą valdančio režimo nusikaltimų tyrimus. Tikiuosi, kad prie jų bus prijungti ir Skaistos Rakauskienės bei Juliaus Vedeckio nužudymai.

Aš jau seniai nebuvau Rusijoje, tačiau, sprendžiant pagal aršiai antirusiškų Lietuvos vyriausybė ir žiniaspaudos jai daromus priekaištus, netgi su pačiais agresyviausiais protestuotojais, akivaizdžiais priešiškų valstybių agentais, Rusijos vyriausybė elgiasi kur kas pakančiau ir švelniau, nei Lietuvos režimas su pačiais korektiškiausiais politiniais oponentais.

Skirtingai nuo Lietuvos vyriausybės, dauguma lietuvių slapčia simpatizuoja Rusijai, ir esu įsitikinęs, kad Rusija neliks abejinga dabartinio Lietuvos režimo pastoviai vykdomiems nusikaltimams žmogaus teisėms. Labai prašau bent jau padėti atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į nesibaigiančius grubius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir konkrečiai į šiurpius Skaistos Rakauskienės bei Juliaus Vedeckio nužudymus.

Iš anksto dėkingas
Su geriausiais linkėjimais iš Vilniaus
Giedrius Šarkanas