Teismas : pažeidinėti įstatymus Gitanui Nausėdai leido architektų sąjunga
Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo nutartimi (ji pateikiama apačioje) nusprendė, kad pilietis Gitanas Nausėda gali pažeidinėti Lietuvos įstatymus, nes tai padaryti jam leido Architektų sąjunga, su kuria pareiškėjas suderino savo „kubo” nacionaliniame parke projektą. Architektams šis projektas patiko, todėl jie neva leido Nausėdos statybas. Teismas pilnai sutiko su tokiu argumentu – jeigu jau archiktektai leido, tai kaip gali neleisti įstatymas?
Tai, kaip Ekscelencija Gitanas Nausėda legalizavo savo “kubą” Pavilnio regioniniame parke, primena kriminalą, ir LL pašnekovai mano, kad teismo sprendimas legalizuoti šitą kubą galėjo būti pasiektas vieninteliu keliu – už kyšius teisėjams (plačiau apie tai rašoma naujame LL numeryje)
“G.Nausėda mus padavė į teismą, reikalaudamas įteisinti jo namo techninį projektą, o mes labai drąsiai ėjome į teismą, žinodami, kad esame teisūs ir kad įstatymas mūsų pusėje, – redakcijai pasakojo buvusi Pavilnio regioninio parko vadovė Vida Petiukonienė, – nacionaliniuose parkuose gali būti tik tradicinės architektūros formos statiniai, su šlaitiniais stogais ir t.t. Todėl kai gavome teismo sprendimą įpareigojantį mus patenkinti Nausėdos pretenzijas, labai ilgai juokėmės – žinojome, kad taip būti negali..nu bet toliau nepasakosiu..”. G.Nausėdos metodus ir grasinimus ji apibūdino vienu žodžiu : „siaubas“.
Iš šio teismo sprendimo aiškėja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) savo nutartimi nurodė, kad jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją per du mėnesius suderinti pareiškėjų Dianos Nausedienės ir Gitano Nausėdos sodybinio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Pučkorių 11, išplėtimo projektą statybos leidimui gauti.
Be to, garbi kolegija net nurodė, kad ši nutartis neskundžiama, nors Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą šio kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Itin įdomi šio nutarimo motyvacija – nors direkcija aiškiai nurodė, kad G.Nausėdos „kubas“ aiškiai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui, kuris reglamentuoja, kad tokiose teritorijose negali būti jokių „stiklainių“, tačiau teismas apėjo šį reikalavimą.
Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjai įvykdė visus jiems keliamus reikalavimus ir Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento duotus nurodymus. Projektas buvo derinamas su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryba, buvo užsakyta ir atlikta ekspertizė, vykdant eksperto nurodymus, projektas buvo papildytas tekstine ir grafine medžiaga. Kaip paaiškino pareiškėjai (su tuo sutiko ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovė), jie ne kartą lankėsi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje projekto derinimo klausimais, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nariai projektą svarstė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos patalpose.
Todėl teismas sutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymas suderinti projektą, grindžiamas tuo, jog “projektiniai sprendimai prieštarauja Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktui”, yra nepagrįstas. Tokio turinio atsisakymas, teismo manymu, yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio, iš jo visiškai neaišku, kuo ydingas pareiškėjų pateiktas projektas, kuo jis pažeidžia norminių teisės aktų reikalavimus, kas taisytina pateiktame projekte.
Administracinė byla Nr. A1 – 806/2004
Bylos kategorija 16.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2004 m. rugpjūčio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Rūtai Barysaitei,
dalyvaujant pareiškėjams G. N., D. N.,
pareiškėjo atstovui advokatui Andriui Norkūnui,
atsakovo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovei Zentai Ražanauskienei,
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pire Aplinkos ministerijos atstovėms Rūtai Baškytei, Ievai Gavelytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. N. ir D. N. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsisakymo išduoti statybos leidimą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėjai G. N. ir D. N. skundu Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė pripažinti nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą projektą ir pripažinti pareiškėjams teisę gauti statybos leidimą be Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos sutikimo. Be to, skundu buvo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinę statybos komisiją išduoti statybos leidimą pareiškėjams.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie 2004 m. vasario 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui pateikė prašymą išduoti statybos leidimą sodybinio gyvenamojo namo, esančio (duomenis neskelbtini), išplėtimui.
Pareiškėjai gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2004 m. kovo 5 d. raštą Nr. 203-34-321, iš kurio turinio suprato, jog statybos leidimo neišdavimo priežastis yra ta, kad pareiškėjai projekto nesuderino su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktore V. Laurukėniene, kuri rezoliucijoje ant derinimui pateikto projekto nurodė, kad „sprendimai prieštarauja Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktui”.
Pareiškėjų manymu, ši išvada yra nepagrįsta, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinė statybos komisija nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė išduoti statybos leidimą.
Skunde nurodyta, kad pareiškėjai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinei statybos komisijai pateikė įrodymus, jog projekto sprendimai neprieštarauja Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktui:
1) projekto sprendimus 2002 m. lapkričio 5 d. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje svarstė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nariai. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga 2003 m. sausio 28 d. raštu Nr. P-97 išdėstė savo nuomonę, kad „toks pastatas gali būti statomas šioje vietovėje”;
2) 2002 m. spalio 3 d. Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryba svarstė pareiškėjų individualaus gyvenamojo namo projektą ir priėmė tokią išvadą bei rekomendaciją: „pritarti architektūriniam individualaus gyvenamojo namo sprendimui, kaip netradiciniam ir originaliam, kuriuo siekiama išsaugoti tai kas autentiška nepažeidžiant vertingos gamtinės aplinkos”.
3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos rašytiniu nurodymu pareiškėjams buvo pavesta „vykdyti projektavimo sąlygų 10 punktą: gauti Pavilnių ir Verkių regioninio parko sutikimą, t.y. pateikti specialiajai ekspertizei (prof. hab. dakt. J. B.)”. Pareiškėjai užsakė ekspertizę, kurią atliko profesorius habilituotas daktaras J. B. – Rytų Europos kultūrinių kraštovaizdžių nominacijai į Pasaulio paveldo sąrašą ekspertas bei Kultūros vertybių apsaugos departamento saugomo kultūrinio kraštovaizdžio aukščiausiosios kategorijos ekspertas. 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės akte pateikta tokia išvada: „projektą vertinčiau palankiai, tačiau manau, kad tokie novatoriški architektūriniai sprendiniai saugomose teritorijose mažiau susipažinusius su naujausiomis apsaugos ir plėtros sąsajų idėjomis gali šokiruoti”. Todėl ekspertas projektą pasiūlė papildyti tekstine ir grafine medžiaga ir ekspertizėje nurodė 3 punktus, į kuriuos atsižvelgiant projektas turėjo būti pataisytas. Techninio projekto autoriai atsižvelgė į visas eksperto pastabas ir 2004 m. vasario 13 d. ekspertas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui raštu patvirtino, kad „pakartotinai pateiktame techniniame projekte papildytas aiškinamasis raštas ir pateikta papildoma grafinė medžiaga, tenkinanti ekspertizėje nurodytų 1, 2, 3 punktų reikalavimus”.
Atsiliepime į skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas prašė skundo netenkinti (b.l. 39-40). Atsakovas nurodė, kad projektą derinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija Miesto plėtros departamentą įpareigoja įstatymas, todėl be parkų direkcijos sutikimo derinti projektą ir išduoti pareiškėjams leidimą statybai nėra galimybės.
Atsiliepime į skundą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 32-34). Atsiliepime pažymėta, kad pagal Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktą pastatai projektuojami, statomi ar rekonstruojami pagal teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose nurodytus reikalavimus, atsižvelgiant į parko teritorijos architektūros savitumus (aukštingumą, pobūdį, formas, tradicinės statybos medžiagas) bei kraštovaizdžio pobūdį. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio l dalis nustato, kad valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai, o 13 straipsnio 2 dalies l punktas nustato draudimą valstybiniuose parkuose naikinti ir keisti istoriškai susiformavusį kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį, urbanistinius ir architektūrinius jo elementus bei kitų saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) vertės požymius. Atsiliepime pažymėta, kad dabartinę kraštovaizdžio struktūrą formuoja ne tik gamtiniai, bei ir antropogeniniai elementai. Ypatingas vaidmuo tenka istoriniam kultūros paveldui. Į nagrinėjamos teritorijos ribas patenka buvusi Pučkorių patrankų liejykla, Prancūziškasis malūnas, buvusi Pučkorių palivarko sodyba. Todėl visa ši teritorija traktuotina kaip istoriškai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis, o pareiškėjų teikiamas derinimui statinio projektas yra netradicinės architektūros ir saugomos teritorijos kraštovaizdyje yra eksperimentas, todėl parkų direkcija nepritarė tokiam sprendimui.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: pripažino nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą statinio projektą; įpareigojo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją per du mėnesius suderinti pareiškėjų D. N. ir G. N. sodybinio gyvenamojo namo, esančio (duomenis neskelbtini), išplėtimo projektą statybos leidimui gauti; likusią skundo dalį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pagal aplinkos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 „Projektų derinimas” 4.7 punktą, kai nustatomos projektavimo sąlygos ir derinami statinių projektai saugomose teritorijose, projektų derinimo tarybos darbe dalyvauja saugomos teritorijos administracijos atstovas. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą derinti pareiškėjų pateiktą statinio projektą su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija įpareigoja norminis teisės aktas. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsisakymas pareiškėjams išduoti statybos leidimą be Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos suderinimo ir sutikimo yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjų prašymą pripažinti nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą projektą teismas pripažino pagrįstu.
Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjai įvykdė visus jiems keliamus reikalavimus ir Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento duotus nurodymus. Projektas buvo derinamas su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryba, buvo užsakyta ir atlikta ekspertizė, vykdant eksperto nurodymus, projektas buvo papildytas tekstine ir grafine medžiaga. Kaip paaiškino pareiškėjai (su tuo sutiko ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovė), jie ne kartą lankėsi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje projekto derinimo klausimais, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nariai projektą svarstė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos patalpose.
Todėl teismas sutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymas suderinti projektą, grindžiamas tuo, jog “projektiniai sprendimai prieštarauja Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktui”, yra nepagrįstas. Tokio turinio atsisakymas, teismo manymu, yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio, iš jo visiškai neaišku, kuo ydingas pareiškėjų pateiktas projektas, kuo jis pažeidžia norminių teisės aktų reikalavimus, kas taisytina pateiktame projekte.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies l punktas nustato draudimą valstybiniuose parkuose naikinti ir keisti istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų bei kitų saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) vertės požymius. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 139 punkte nurodyta, kad pastatai regioniniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami pagal teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose nurodytus reikalavimus, atsižvelgiant į regiono architektūros savitumus (aukštingumą, pobūdį, formas, tradicines statybines medžiagas) bei kraštovaizdžio pobūdį. Pavilnių regioninio parko nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855, 9 punktas nustato, kad pastatai Pavilnių regioniniam parke projektuojami, statomi ar rekonstruojami pagal teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose nurodytus reikalavimus, atsižvelgiant į parko teritorijos architektūrinius savitumus (aukštingumą, pobūdį, formas, tradicines statybos medžiagas) bei kraštovaizdžio pobūdį. Pastatas, kurį pareiškėjai nori rekonstruoti, yra išskirtinėje vietoje – atviroje laukymėje, tarsi semantinis ženklas – akcentas, įprasminantis Pučkarnios (Pučkorių dvaro) atodangą, gerai matomas žvelgiant iš Pučkorių atodangos regyklos. Kaip pažymi ekspertas J. B., šis pastatas yra ryškus Vilnios upės vaizdingo slėnio didžiausio vingio kraštovaizdžio akcentas ir reikšmingas vizualinis Pučkarnios vietovės orientyras bei erdvinis formatas. Atsižvelgiant į išskirtinę ginčo pastato vietą, jis turi būti rekonstruojamas atsižvelgiant į regiono architektūros savitumus, nekeičiant istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio urbanistinių ir architektūrinių elementų.
2) tai, kad pareiškėjų individualaus gyvenamojo namo projektas neatitinka minėtų reikalavimų, įrodo: Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos 2003 m. sausio 28 d. rašte Nr. P-97 išdėstyti teiginiai, jog „numatoma esamą pastatą apgaubti ir įjungti į bendrą stiklo konstrukcijos tūrį. Tokiu būdu nesuardomas esamas pastatas, tačiau keičiasi susiklostęs aplinkos apstatymo charakteris”; Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos posėdžio, įvykusio 2002 m. spalio 3 d., protokole pateiktos išvados – „pritarti architektūriniam individualaus namo sprendimui, kaip netradiciniam ir originaliam. kuriuo siekiama išsaugoti tai, kas autentiška, nepažeidžiant vertingos gamtinės aplinkos”; gyvenamojo namo rekonstrukcijos su išplėtimu Pavilnių regioniniame parke projekto 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės išvadose išdėstyti teiginiai, kad „novatoriški architektūriniai sprendiniai saugomose teritorijose mažiau susipažinusius su naujausiomis apsaugos ir plėtros sąsajų idėjomis gali šokiruoti”.
3) atsižvelgiant į tai, kad minėti specialistai pastato architektūrinį sprendimą įvertino, kaip netradicinį, eksperimentinį bei keičiantį susiklosčiusį aplinkos apstatymo charakterį, individualaus gyvenamojo namo statybos (rekonstrukcijos) projektas prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies l punktui, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 139 punktui bei Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktui. Todėl Pavilnių regioninio parko direktorės atsisakymas suderinti pareiškėjų pateiktą projektą yra teisėtas ir pagrįstas teisės aktų reikalavimais.
4) tiek Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, tiek Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos, tiek eksperto J. B. išvados yra rekomendacinio pobūdžio. Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcija yra institucija, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota ir įpareigota vykdyti šių regioninių parkų teritorijos apsaugos ir naudojimo priežiūrą bei kontrolę ir priimti sprendimus dėl statybos projektų derinimo.
Atsakovas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad skundą palaiko ir sutinka su apelianto išdėstytais teiginiais.
Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime išdėstyti šie teiginiai:
1) pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės V. Laurukėnienės atsisakymas suderinti projektą yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio, todėl nepagrįstas.
2) tiek Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 139 punktas, tiek Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktas nustato, jog pastatai projektuojami, statomi ar rekonstruojami pagal teisės aktuose ir teritorinio planavimo dokumentuose nurodytus reikalavimus. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1dalies 4 punktas nustato, kad statybinę veiklą saugomose teritorijose turėtų reguliuoti saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus. Darytina išvada, kad architektūrinis reglamentas turėtų konkretizuoti ir aiškiai apibrėžti abstrakčius teisės aktų reikalavimus dėl aukštingumo, pobūdžio, formų, tradicinių statybinių medžiagų naudojimo, kurių tariamu pažeidimu skunde remiasi apeliantas, tačiau tokio reglamento iki šiol nėra patvirtinta.
3) jokių konkrečių reikalavimų, kuriuos pažeistų pareiškėjų pateiktas derinti projektas, nenustato ir teritorijų planavimo dokumentai: bendrieji, specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 32 dalis).
4) nenurodydamas, kuo ydingas pareiškėjų pateiktas projektas, kuo konkrečiai jis pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kas yra taisytina pateiktame projekte, apeliantas remiasi ne konkrečiais teisės aktų pažeidimais, bet subjektyviais, prielaidomis pagrįstais vertinimais, kad projektas pažeidžia abstrakčius teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
5) pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjai įvykdė visus jiems duotus ir keliamus Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento reikalavimus ir nurodymus.
6) apelianto motyvas, kad byloje esančios ekspertų išvados yra rekomendacinio pobūdžio, yra nepagrįstas. Remdamasis Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos bei Urbanistikos ir architektūros ekspertų išvadomis, Vilniaus miesto plėtros departamentas pareiškėjams išdavė projektavimo sąlygų sąvadą, todėl šios išvados tapo privalomos ir pareiškėjams, ir atsakovams.
Apelianto atstovė Rūta Baškytė teismo posėdyje pažymėjo, kad pareiškėjų atsiliepime nepagrįstai teigiama, jog Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina reikalavimą statybinę veiklą saugomose teritorijose reguliuoti saugomų teritorijų regioniniais architektūriniais reglamentais. Apelianto atstovės teigimu, minėta įstatymo nuostata tik įvardija teisės aktus, galinčius reglamentuoti veiklą saugomose teritorijose, konkrečiai nedetalizuojant, kurie iš jų turėtų reglamentuoti statybų veiklą.
Be to, apelianto atstovė pabrėžė, jog Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija neprieštarauja pastato rekonstrukcijai, tačiau nepritaria pasirinktam būdui. Jos manymu, pakanka apsidairyti vietovėje ir įvertinti greta esančių pastatų architektūrą, kad būtų parengtas tinkamas projektas, kuris atitiktų šiuos reikalavimus: aukštis – ne daugiau kaip vienas aukštas su mansarda, t.y. ne daugiau kaip 7-8 m; statybinės medžiagos – akmuo, plytos, mūras, medis, čerpės; iš esmės nekeičiama fasadų išvaizda, išskyrus pastato elementus; pastato spalvinė gama artima greta esančių pastatų spalvinei gamai; užstatymo ploto padidinimas daugiau kaip 10 procentų, išlaikant rekonstruojamo pastato proporcijas.
Taip pat Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovė teismo posėdyje dar kartą akcentavo, kad ekspertų, įskaitant Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos, išvados yra rekomendacinio pobūdžio, nes tai nėra projektus derinančios institucijos. Tik Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija teisės aktų nustatyta tvarka yra įgaliota priimti sprendimus dėl statybos šiuose parkuose projektų derinimo.
Atsakovo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovė Zentra Ražanauskienė nurodė, kad atsakovas iš esmės pritaria apelianto pozicijai. Taip pat paaiškino, kad Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. vasario 25 d. posėdyje direkcijos atstovas nedalyvavo. Direkcijos nepritarimas projektui įrašytas 2003 m. gruodžio 9 d. ant architekto atnešto derinti projekto, taip pat direktorė apie nepritarimą pažymėjo 2004 m. vasario 11 d. Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokole. Atsakovo atstovė patvirtino, kad Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos posėdis 2002 m. lapkričio 5 d. buvo surengtas parko direktorės iniciatyva, taip pat patvirtino, kad pareiškėjai dėl statinio projekto derinimo su parko direktore buvo susitikę ne kartą.
Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje iš esmės pakartojo pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Be to, nurodė, jog skundžiamas V. Laurukėnienės atsisakymas derinti statinio projektą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų administraciniam sprendimams, kadangi yra nemotyvuotas ir nenurodytos pareiškėjų pareigos.
Pareiškėjas G. N. teismui paaiškino, kad bendravimas su atsakovu dėl projekto prasidėjo dar 2002 m. rudenį. Parko direktorės nuomonė buvo palanki, ji neprieštaravo, kai buvo išduodamas projektavimo sąlygų sąvadas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Šioje byloje buvo pareikšti trys reikalavimai:
1) pripažinti nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą projektą;
2) pripažinti pareiškėjams teisę gauti statybos leidimą be Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos sutikimo;
3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinę statybos komisiją išduoti statybos leidimą pareiškėjams.
Taigi nagrinėjamas ginčas ir iš jo kilę visi pareiškėjų reikalavimai yra susiję su statybos leidimo rekonstruoti pastatą Pavilnių regioniniame parke išdavimu.
Statybos saugomose teritorijose leidimų išdavimo procedūras reglamentuoja Statybos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir jų pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai.
Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus.
Statybos įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio statybos leidimų išdavimą, 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad statybos leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius, kuriam rekomendaciją dėl statybos leidimo išdavimo ar neišdavimo teikia Nuolatinė statybos komisija, sudaryta savivaldybės tarybos iš teritorijų planavimo ir statinio projektavimo sąlygas parengusių inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkų (naudotojų), institucijų bei savivaldybės atstovų. Komisijos pavyzdinius nuostatus parengia Vyriausybės įgaliota institucija (23 straipsnio 9, 10 dalys).
Vyriausybė, vadovaudamasi šiomis Statybos įstatymo nuostatomis, 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 1.1.22 punktu Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinius nuostatus įgaliojo patvirtinti Aplinkos ministeriją.
Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.05:2002 priedo “Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai” 3.5 punkte įtvirtintas reikalavimas į Nuolatinę statybos komisiją skirti saugomos teritorijos administracijos atstovą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje nesivadovauja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu aplinkos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 „Projektų derinimas” 4.7 punktu, kuris įtvirtino analogišką nuostatą paminėtajam 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.05:2002 priedo “Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai” 3.5 punkte įtvirtintam reikalavimui dėl saugomos teritorijos atstovo dalyvavimo derinant statybos saugomoje teritorijoje projektą, kadangi 1997 m. lapkričio 4 d. patvirtintasis reglamentas neteko galios aplinkos ministro 2002 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 336.
Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 15 punktas nustato, jog komisijos protokolas dėl statybos leidimo statiniui statyti, rekonstruoti, nugriauti saugomoje teritorijoje visais atvejais galioja tik jį pasirašius saugomos teritorijos administracijos atstovui, o kai jo nėra, – regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui.
Sisteminis šių teisės aktų nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog statybos saugomoje teritorijoje (šiuo atveju – Pavilnių regioniniame parke) leidimo išdavimas galimas tik esant saugomos teritorijos administracijos vadovo (Pavilnių regioninio parko direkcijos direktoriaus) sutikimui.
Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. vasario 25 d. posėdžio Nr. 8 protokolo (b.l.13), jame nėra Pavilnių regioninio parko direktoriaus parašo, o pastabose Miesto plėtros departamento Statybų leidimų skyriaus vedėjas A. Trapikas įrašė pareiškėjams, pateikusiems prašymą išduoti statybos leidimą, reikalavimą “vykdyti projektavimo sąlygų 10 punktą – gauti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės sutikimą, t.y. pateikti projektą specialiajai ekspertizei (prof. hab. dr. J. B.)”. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad statybos leidimas pareiškėjams nebuvo išduotas dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės prieštaravimo. Šios aplinkybės neneigė ir visos proceso šalys.
Kaip minėta, nesant regioninio parko direktoriaus sutikimo, statybos leidimo išdavimas pagal nurodytuosius teisės normų reikalavimus yra negalimas.
Šių motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimus pripažinti pareiškėjams teisę gauti statybos leidimą be Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos sutikimo bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinę statybos komisiją išduoti statybos leidimą pareiškėjams. Tokių reikalavimų patenkinimas, nesant Pavilnių regioninio parko direktorės sutikimo, prieštarautų minėtoms teisės aktų nuostatoms.
Sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimą pripažinti nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą projektą, būtina nustatyti atsakovo (Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos) statusą, jo priimamų sprendimų pobūdį ir jiems įstatymais keliamus reikalavimus.
Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai.
Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintų Pavilnių regioninio parko nuostatų 12 punkte nustatyta, jog regioninio parko veiklą organizuoja regioninio parko direkcija, priskirta Vilniaus miesto savivaldybės reguliavimo sričiai. Šio regioninio parko direkcijos funkcijos įvardintos Nuostatų 15 punkte: organizuoti aplinkosauginę, pažintinę rekreacinę ir švietėjišką bei propagandinę regioninio parko veiklą, organizuoti ir vykdyti mokslo tyrimus bei stebėjimus; teikti, suderinus su Aplinkos ministerija, Vilniaus miesto valdybai tvirtinti regioninio parko tvarkymo tikslines programas ir kt. Kaip minėta, būtent regioninio parko direkcijos vadovas dalyvauja Nuolatinės statybos komisijos veikloje, kai sprendžiamas statybos regioniniame parke leidimų išdavimo klausimas, ir turi teisę priimti valdingus sprendimus (nesutikti su leidimo išdavimu), nuo kurių priklauso Nuolatinės statybos komisijos sprendimas.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžtas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai – tai institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas.
Nurodyti norminiuose teisės aktuose įtvirtinti atsakovo statusą apibrėžiantys elementai: direkcija įsteigta Vyriausybės nutarimu; funkcijos susijusios su Saugomų teritorijų įstatyme nustatytais saugomų teritorijų kontrolės uždaviniais; direktorius turi teisę priimti privalomus viešojo administravimo subjektams (Nuolatinei statybos komisijai) sprendimus, atitinka Viešojo administravimo įstatyme nurodytus viešojo administravimo subjektų požymius.
Todėl sprendžiant, ar atsakovo atsisakymas pritarti pateiktam statinio projektui, yra pagrįstas, būtina įvertinti to atsisakymo atitikimą teisės aktų nuostatoms, įtvirtinančioms reikalavimus, keliamus viešojo administravimo subjektų priimamiems sprendimams.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t.y. jis turi būti motyvuotas. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Žr. pvz.: 2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387-2004 R. R. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.
Skundžiamas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymas suderinti pareiškėjų pateiktą projektą yra individualus administracinis aktas, kaip jis apibrėžtas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje (vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei), todėl pagal įstatymą jis turi būti motyvuotas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareigūnės V. Laurukėnienės atsisakymas pritarti pateiktam projektui grindžiamas tuo, kad projektas prieštarauja Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktui; Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatoms; Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 139 punktui.
Ginčijamame atsisakyme nėra nurodyta, kurie konkretūs pastato projekto sprendiniai prieštarauja konkretiems minėtų teisės aktų reikalavimams (pavyzdžiui, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 139 punkto ir Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punkto reikalavimams statinį projektuoti atsižvelgiant į parko teritorijos architektūros savitumus bei kraštovaizdžio pobūdį). Taip pat nenustatyti įpareigojimai projektą pateikusiems asmenims, t.y. nenurodyta, kokius projekto trūkumus būtina ištaisyti.
Viešojo administravimo subjektų veiksmai (reikalavimai, išvados, nuomonės ir kt.) turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Priešingu atveju viešojo administravimo paslaugų vartotojui gali kilti neaiškumų, kaip ir kokiu būdu jis (paslaugų vartotojas) turi elgtis, siekdamas gauti kokybišką viešąją paslaugą.
Jeigu viešosios paslaugos vartotojui viešojo administravimo subjektas motyvuotai ir tinkama forma (paprastai raštu) nenurodo, kas konkrečiai turi būti padaryta, tokia viešojo administravimo subjekto elgsena negali būti pripažinta geru administravimu.
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės V. Laurukėnienės prieštaravimas pateiktajam projektui įrašytas pareiškėjų pateiktame derinti suvestiniame inžinierinių tinklų plane (b.l. 28) be jokių komentarų, tik su nuorodomis į minėtus teisės aktus. Tokia pareigūnės pastaba suvestiniame inžinierinių tinklų plane negali būti vertinama kaip tinkamos formos ir turinio viešojo administravimo subjekto aktas. Todėl konstatuotina, kad V. Laurukėnienės atsisakymas pritarti pateiktam projektui buvo nemotyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimą pripažinti nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą projektą.
Sprendžiant klausimą ar pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją per du mėnesius suderinti pareiškėjų D. N. ir G. N. sodybinio gyvenamojo namo, esančio (duomenis neskelbtini), išplėtimo projektą statybos leidimui gauti, būtina įvertinti, ar toks įpareigojimas nepažeis teisės aktų, reglamentuojančių statinių projektavimo saugomose teritorijose taisykles.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą, reikšmingos yra tiek teisinės, tiek faktinės bylos aplinkybės, proceso šalių elgsena nuo ginčijamų teisinių santykių susiklostymo pradžios.
Šalys pripažįsta, kad projekto sodybinio gyvenamojo namo (duomenis neskelbtini), išplėtimui derinimo darbai prasidėjo 2002 metais.
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2003 m. kovo 10 d. pareiškėjams suformulavo specialius reikalavimus statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti (b.l. 11). Šie viešojo administravimo subjekto reikalavimai pareiškėjams yra privalomi. Specialiose projektavimo sąlygose, nustatant fasado sprendinių principus, inter alia, nurodyta “atsižvelgti į Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ir Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos nuomones” (sąlygų 5 punktas).
Šių reikalavimų buvo laikomasi. Kaip matyti iš minėto Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolo (b.l. 13), posėdyje dalyvavę komisijos nariai, išskyrus Miesto plėtros departamento Statybų leidimų skyriaus vedėją, pateiktajam statinio projektui pritarė, tuo patvirtindami, jog pareiškėjai Specialiąsias projektavimo sąlygas, išduotas 2003 m. kovo 10 d. (b.l.11), įvykdė.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nuomonėje (b.l. 14) nurodyta, kad “toks pastatas gali būti statomas šioje vietovėje, jeigu pastato architektų pasiūlymai atitinka užsakovo gyvenimo būdą”. Sąjungos nariai “gerai įvertino autorių pastangas naująją architektūrą suderinti su unikalia vietove”.
Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryba pritarė “architektūriniam individualaus gyvenamojo namo sprendimui, kaip netradiciniam ir originaliam, kuriuo siekiama išsaugoti tai kas autentiška, nepažeidžiant vertingos gamtinės aplinkos” (b.l.16).
Prof. hab. dr. J. B., Rytų Europos kultūrinių kraštovaizdžių nominacijai į Pasaulio paveldo sąrašą ekspertas, 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės akte (b.l. 17-20) projektą įvertino palankiai, tačiau, jo manymu, tokie novatoriški sprendiniai saugomose teritorijose mažiau susipažinusius su naujausiomis apsaugos ir plėtros sąsajų idėjomis gali šokiruoti. Todėl jis nurodė taisytinus projekto trūkumus (3 punktai). To paties eksperto pastabose (b.l. 21) dėl pataisyto projekto nurodyta, kad pakartotinai pateiktame techniniame projekte papildytas aiškinamasis raštas ir pateikta papildoma grafinė medžiaga, tenkinanti ekspertizėje nurodytų 1, 2, 3 punktų reikalavimus.
Taigi trijų paminėtų subjektų, kurių, kaip architektūros, urbanistikos, kraštovaizdžio specialistų, kvalifikacija teismui nekelia abejonių, pateiktos motyvuotos išvados yra palankios pareiškėjų pateiktajam derinti statinio projektui.
Apelianto argumentai, kad tokios išvados yra rekomendacinio pobūdžio, o tik Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos išvada yra privaloma, yra svarbūs vertinant Nuolatinės statybos komisijos atsisakymo išduoti leidimą, remiantis direkcijos nepritarimu projektui. Tačiau šiuo atveju kyla ginčas dėl pačios direkcijos nepritarimo projektui pagrįstumo, t.y. ginčas tarp specialistų dėl statinio projekto vertinimo jo atitikimo kraštovaizdžiui prasme. Šio ginčo pagrindas yra vertinamieji kriterijai, todėl teismui, kuris neturi specialių žinių, analizuojant ir apibendrinant tuos esminius bylos išsprendimui kriterijus, motyvuotos ekspertų išvados pagal Administracinių bylų įstatymo 57 straipsnį yra bylos įrodymai, kurie turi būti tiriami ir vertinami kartu su kitais įrodymais įstatymo nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliantas teiginį, jog pareiškėjų pateiktas statinio projektas neatitinka saugomose teritorijose statomiems pastatams keliamų reikalavimų, grindžia būtent minėtų specialistų išvadų ištraukomis, tačiau jas pateikdamas be bendro konteksto, išryškindamas neigiamus pateikto statinio projekto elementus. Be to, akcentuotina, jog būtent eksperto prof. hab. dr. J. B. išvadų pateikimo reikalavimas buvo įrašytas Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokole (b.l. 13). Šis reikalavimas taip pat įvykdytas.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atsisakymas pritarti pareiškėjų pateiktam statinio projektui nebuvo motyvuotas, o išvardintos Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybos, prof. hab. dr. J. B. išvados, kuriose pareiškėjų statinio projektas iš esmės įvertintas palankiai, buvo motyvuotos, teismui nėra pagrindo šiomis išvadomis nesiremti.
Šios aplinkybės ir motyvai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją įgalina daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją per du mėnesius suderinti pareiškėjų D. N. ir G. N. sodybinio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Pučkorių 11, išplėtimo projektą statybos leidimui gauti.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gudynas
Birutė Janavičiūtė
Virgilijus Valančius
