Teisėjų drausmės komisija išaiškino, kad teisėjai niekada nedaro nusikaltimų, net kai siunčia nekaltus žmones į kalėjimą

Aurimas Drižius

Žaidžiu futbolą – Seimas man dėl teisėjų nusikaltimų liepė kreiptis į teisėjų etikos ir drausmės komisiją.

Kreipiausi, štai rezultatas – Teisėjų etikos ir komisijos pirmininkė Jokimaitė išaiškino, kad teisėjai negali daryti nusikaltimų, net kai daro ir sunkius nusikaltimus organizuotoje nusikalstamoje gaujoje. To tiesiog būti negali, nes negali būti. Nes tik teisėjas vertina, kas yra nusikaltimas, o vertinti šios gaujos nusikaltimo kaip nusikaltimo niekaip negalima. Ar žmogaus siuntimas į kalėjimą už teisėtą veiklą nėra nusikaltimas? Žinoma, kad ne, nes tai – teisėta veikla, garantuojanti teisėjų neliečiamybę, aptarnaujant konservatorių Seimą ir vyriausybę.

Tai yra kreipiausi dėl organizuoto nusikalstamo susivienijimo Lietuvos aukščiausiame, Vilniaus apygardos ir apylinkės teismuose, generalinėje prokuratūroje

Nurodžiau, kad jau daugiau nei dešimt metų esu persekiojamas nusikalstamos taip vadinamų Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo organizuotos teisėjų grupuotės už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, teisėjams ją pripažinus nusikalstama veikla.

Tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas, todėl reikalauju pradėti ikiteisminį tyrimą ne tik pagal BK 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas, tačiau ir pagal BK 25 str. (1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas).

Visa organizuotos gaujos nusikaltimų suvestinė

1. Naujai paskirta Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Juodkaitė-Granskienė savo raštu man nurodė, kad Konstitucija yra nereikšmingas teisinis dokumentas. Tokiu būdu Granskienė ne tik piktnaudžiavo tarnyba, tačiau ir suklastojo dokumentą ir neatliko savo tarnybos pareigų.

Juodkaitė-Granksienė manu nurodė, kad LR Konstitucija, ant kurios uždėję savo ranką prisiekia ją saugoti šitie išgamos, nėra joks „reikšmingas teisinis dokumentas”. Todėl jo ir paisyti nereikia, o
nuteisti žmonės už teisėtą veiklą – tos pačios mafijinės teismų sistemos kritiką – yra visiškai teisėta. Nors LR Konstitucija kategoriškai draudžia cenzūrą, tačiau teismai ją laisvai taiko, teisia ir nuteisia nekaltus žmones, o paskui sako, kad Konstitucija yra nereikšmingas teisinis dokumentas.
Žinoma, kad nuteisti žmones už teisėtą veiklą yra BK numatytas nusikaltimas piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas, tačiau ši mafija yra visiškai užvaldžiusi visą „teisinę sistemą”, todėl tikėtis ko nors prie šio seimo tikrai nerealu. Tačiau aš laukiu jau beveik penkiolika metų, kad kas nors bandytų sutvarkyti šitą banditų knibždėlyną Lietuvos aukščiausiame teisme.

Pirminykė vienu rašteliu išsprendė keturis mano skundus – visuose „baudžiakuose” buvau nuteistas už teisėtą veiklą, teismų sistemai ją kriminalizavus ir pritaikius cenzūrą. Todėl prašau pradėti IT ir dėl teisėjos Juodkaitės-Grabskienės.

KItas LAT teisėjas Alvydas Pikelis  mane informavo, kad jis pats išsprendė klausimą dėl savo nušalinimo ir taip pat nurodė, kad nuo šiol žmonių įkalinimas už teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje yra legalus, nes Konstitucijos reikalavimai nėra „rimti teisiniai argumentai”.

Žinoma, kad toks Pikelio raštas geriausiai iliustruoja „teisinę valstybę”. Nors LR teisėjai prisiekia tarnauti ir vykdyti LR Konstituciją, tačiau paskui  daro bet kokius nusikaltimus, o pačią Konstituciją vadina „nereikšmingu teisiniu dokumentu”. Nors Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad „negalioja
joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai”, tačiau taip vadinami teismai juokiasi iš pagrindinio LR teisės dokumento ir vadina „nereikšmingu”.

Pasirašęs tokią nesąmonę teisėjas Pikelis turėtų būti nedelsiant nušalintas nuo pareigų ir teisiamas už piktnaudžiavimą, tačiau LR politinė ir teisinė sistemos niekada to nepadarys, nes politinei sistemai reikia „teisinės sistemos” priedangos arba žmonių kalba, „stogo” savo pačių nusikaltimams pridengti. Žinoma, tik laiko klausimas, kada šios mafijinės sistemos bus teisiamos.

Teisėjas Pikelis nieko nepasisakė dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Jis taip pat nieko nepasisakė dėl to, kad teisėjas Pikelis jau nagrinėjo šią baudžiamąją bylą. Dabar nagrinėjo jau antrą kartą, ir taip pat paliko mane nuteistą už
teisėtą veiklą.

Teisėjas Pikelis pasisakė ir dėl mano prašymo esmės – ji labai paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūrą, tai yra draudimas vertis šia veikla, yra kategoriškai uždraustas
Konstitucijos. Dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, tai teisėjas Pikelis nurodė, kad Konstitucija nėra „naujas reikšmingas teisinis argumentas dėl netinkamai taikomų teisės aktų”. Žinoma, kad tokia teisėjo Pikelio nuomonė yra nusikaltimas, kurį labai aiškiai nurodo baudžiamasis kodeksas – tai yra piktnaudžiavimas.

Prieš tai LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Olegas Fedosiukas 2022-06-30 raštu mane informavo, kad Lietuvos įstatymai ir Konstitucija mano kukliam asmeniui negalioja, ir kad
mane galima teisėti, įkalinti ir bausti už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką.

Save minėtame skunde nurodžiau, kad Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 mane nuteisė kalėjimo bausme už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir straipsnių rašymą. Prieš tai lygiai tą patį padarė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, mėgėjas vairuoti girtas.

Nurodžiau, kad teisėjų kolegija sąmoningai piktnaudžiavo teise, žinodami, kad cenzūra uždrausta Lietuvos Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, žinodami ir suprasdami, kad vadinamas
nukentėjęs Alvydas Sadeckas duoda melagingus parodymus, vis tiek mane nuteisė kalėjimo bausme. Kreipiausi į prokuratūra dėl teisėjų nusikaltimų – piktnaudžiavimo. Prokuratūra atsisakė tirti šiuos
nusikaltimus.

Beje, visi tie teisėjai veikė tiesiogine tyčia – jie puikiai žinojo, kad nuteisia mane už teisėtą veiklą, žinojo, kad cenzūra uždrausta, nes tai įrašė į nuosprendį, tačiau vis tiek mane nuteisė už teisėtą veiklą.

Akivaizdu, kad minėta kolegija veikė tik tiesioginę tyčia, keršydami man už straipsnius „Laisvame laikraštyje” apie teismų korupciją ir apie tai, kad aš parašiau ne vieną straipsnį, demaskuojančius ir kritikuojančius teisėją A.Cininą, kuris Garliavos pedofilijos byloje pats sugalvojo, kad „aukos
atmintis ištrinta“, ir taip padarė dar vieną nusikaltimą -piktnaudžiavimą tarnyba.

Pranešu gerb. teismui, kad minėta kolegija dėl įvestos cenzūros, žurnalistikos kriminalizavimo ir t.t. nepasisakė nė pusės žodžio. Teismas nieko nepasisakė dėl to, kad LR Konstitucija ir Visuomenės
informavimo įstatymas kategoriškai draudžia cenzūrą.

Vienintelis minėtos LAT kolegijos argumentas, kodėl teisti žmones už teisėtą veiklą Lietuvoje jau tapo norma: „pagal teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nutartyje nustatytas aplinkybes
teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad Aurimui Drižiui baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai”.

Kartoju – nė vienas teismas nieko nepasisakė dėl to, kad cenzūrą kategoriškai draudžia LR Konstitucija, aukščiausias LR teisės aktas. Ji taip pat numato, kad negalioja joks teisės aktas, priešatarujantis Konstitucijai. Akivaizdu, kad visos minėtos teismų nutartys yra prieštaraujančios
Konstitucijai, taigi negaliojančios, tačiau teisėjams tai labai sunku pripažinti. Žymiai lengviau – toliau apsimesti, kad nieko neįvyko, o viskas „teisėta„.

Visiems mane už teisėtą veiklą nuteisusiems teisėjams buvo išaiškinta kas yra cenzūra, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis,,Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo
priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.

Cenzūra yra A.Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.

Tai, kad minėta VAT kolegija žinojo ir suprato, kad siunčia mane į kalėjimą
už teisėtą veiklą, įrodo ir tas pats jų paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014:
„Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas yra įvedęs cenzūrą jam spausdinti atitinkamus teiginius, o po jų išspausdinimo taikė jam baudžiamąjį persekiojimą. Apelianto manymu, cenzūros taikymas
neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, bei pažeidžia žurnalistų teisę informuoti visuomenę apie neigiamus reiškinius. Pasak apelianto, vien už tai, kad jis nepaisė šios cenzūros, ir toliau pateikdamas įrodymus rašė straipsnius
apie A. Sadecko ir jo firmos .Ekskomisarų biuras” dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime bei valdyme, ir buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu šioje byloje. Anot apelianto, minėtu teismo sprendimu buvo siekiama kontroliuoti skelbiamos informacijos tūrinį iki jos paskelbimo, ir „Laisvam laikraščiui“ įvesta cenzūra, už kurios pažeidimą buvo nuteistas jau penkiose bylose..

Tokiu būdu minėta teisėjų kolegija, suprasdama, kad siunčia į kalėjimą nekaltą žmogų, taip ir padarė. Tokiu būdu minėti teisėjai A.Cininas, V.Pakalnytė–Tamošiūnaitė, G.Dzedulionis padarė nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.
Be to, minėta teisėjų kolegija visai nevertino mano pateiktų įrodymų, kad nukentėjęs A.Sadeckas teismo proceso metu duoda melagingus parodymus.
Iki šiol tiek prokuratūra, tiek ir teismai visaip išvedžiodavo, bandydami pateisinti cenzūrą. Visi tokie išvedžiojimai yra nusikalstami ir neteisėti, todėl taip pat turi būti persekiojami.