ŠŪVIAI Į Šv. TĖVĄ JONĄ – PAULIŲ II Šv. Petro aikštėje ir besitęsiantys šūviai per šių dienų žiniasklaidą į mirusį kardinolą V. Sladkevičių

Pasikalbėkime  atvirai  belaukiantys   Valstybinio   Šv. Tėvo  vizito,  besislapstantys  Putino  saugyklose.  II  dalis.   

ŠŪVIAI   Į  Šv.  TĖVĄ  JONĄ – PAULIŲ  II  Šv. Petro aikštėje  ir  besitęsiantys  šūviai  per šių  dienų  žiniasklaidą į mirusį  kardinolą  V. Sladkevičių

Šūvių  tikslai  tiek  į  Šv. Tėvą  Joną  -Paulių II,  tiek  dabar  nusitaikius  Į  mirusį  Lietuvos   katalikų  bažnyčios  buvusį  vadovą   kardinolą  V. Sladkevičių  manau, yra  panašūs,  tik skirtingi  šūvių   įrankiai  ir  laikas.  Į JAV  Prezidentą  D. Kenedį 

1963  m. buvo  šauta  jam  važiuojant  automobiliu. Spėlionių  ir paslapčių yra daug  dėl  šio  įvykio. Į  Šv. Tėvą  Joną – Paulių II buvo  šauta  taip  pat  jam  važiuojant  atviru  automobiliu.  Paslapčių  nėra.  Žudikas  pats atvirai  prisipažino  Šv. Tėvui  ir  papasakojo  kaip jis  buvo  paruoštas  nužudyti  Šv.  Tėvą. Tad  toks ir  turi  būti  atviras  susitikimas  su  Šv. Tėvu. Keistai  atrodo  pasauliečiams  ir tikintiems, tokie  šūviai.   Koks  tikslas  ar  kerštas, kai  nušovus  vieną  Šv. Tėvą  iš  Vatikano  gausios  kardinolų  kolegijos bus greitai išrinktas  kitas  bažnyčios  vadovas. Juk  Bažnyčia  tai  Kristaus  įvardinta  Uola, kurios  pragaro  vartai  nenugalės. Argi  toks  naivus  buvo  teroristas  turkas  Agdža  (Mehmeto  Ali  Agcos)  šovęs  į  Šv. Tėvą  Joną – Paulių II?  Tad tokio  šūvio  ir  progos  manau buvo  laukta  tam, kad KGB  jau  turėjo  parinkę  savo  kandidatą  į  Šv. Tėvo  vietą  ir  jo  išrinkimui  suderintą   programą. Kitaip,  kam  šūvis? Deja kaip  kad  sakoma,   kai  velnias  šaudo,  Dievas  kulkas  gaudo.

Stebuklingas  pagijimas  iš  mirtino  šūvio.

 Stebuklingai  pasveikusiam  Šv. Tėvui  Jonui- Pauliui II,  ( ekspertai  tvirtino  esant  mirtinam  šūviui ) šūvio  vietoje  Šv. Petro  aikštėje  grindinyje  yra  įtvirtinta  marmurinė  atminimo lentelė.  Pasveiko  Šv. Tėvas  ir  dar  labiau   sustiprėjo  po  šio  įvykio  katalikų  bažnyčia  pasaulyje  nauju  stebuklu  ir  Šv. Tėvo  uolumu  su  tikinčiaisiais,   nes  daugelis  norėjo  prisiliesti  prie  stebuklingai  pasveikusio  Šv. Tėvo.   Tad  dažnai  išvykstant  Šv. Tėvui  į  katalikiškus  kraštus,  Italijos  liberalioji  spauda,  ypatingai  tuo  metu  kai susilpnėjo  Šv. Tėvo  sveikata,  jam  išvykus,  pasirodydavo  žiniasklaidoje  informaciniai  spėliojimai,  kad  tikriausiai  jau  šita Šv. Tėvo  kelionė  bus  paskutinė  ir  grįžęs  atsistatydins?   Kas tai  bendra  su  Lietuvos kardinolu   V. Sladkevičiumi?  Kai tik prireikė  kardinolui V. Sladkevičiui  medikų  patarimų,  man  būnant  Lenkijoje   kapelionų   konferencijoje, vienas  iš  Lenkijos  kapelionų  man  pranešė, kad  jų  žiniasklaidoje  yra  paskelbta,  kad  gauta  žinia  iš  Lietuvos,  kad  mirė  kardinolas  V. Sladkevičius?  Negalėjau  netikėti  katalikiška  Lenkijos  žiniasklaida  ir  greitai  sugrįžau  į  Lietuvą.  O  Lietuvoje  tada  buvo  tokia  situacija,  kad  žiniasklaidoje  buvo  tiražuojama   ir  Prezidento  V. Adamkaus  sveikata.  Žiūrėkite  pasaulio  galingieji,   kas  valdo  Lietuvą  –  ligoniai  ir  mirusieji?  Ar  ji  jauna  Lietuva  laisvėje  atsilaikys be  stipresniųjų  pagalbos?  Griebkime  kaip  vanagai  Lietuvos  laisvės  grobį  su  jos  visu gyvu  ir  negyvu jos inventoriumi, bažnyčiomis,  meno  kūriniais  išlikusiais  neparduotais  dar  pramonės  objektais, griaukime  bažnyčių  altorius ir kaip  jaunamartę Lietuvos  laisvę kuo  skubiau  „suženykime“   su  galingųjų   valstybių   „Fermeriais“, „Magnolijomis.“  Tiktai  ne  su „ Tautos  viltimi“ –  S. Lozoraičiu. Jam būti  tikru  Lietuvos  Prezidentu  kainavo,  iki  šiol  neišaiškinta  mirtimi  ir  Italijoje  dingusia  jo  ligos  istorija.  Ar altoriai  ir  statulos   trukdė  ugdant  lietuvio  dvasingumą  ir  moralę  tautoje, prelatui  Maironiui, vysk.  Valančiui,  vysk. Baranauskui, poetui Brazdžioniui, vysk.  Matulioniui,  vysk. Steponavičiui,  vysk.  Vaičiui,  kad  laimėjome  Laisvę?  Paskirkime  blogus  ganytojus,  kad  anot  Šv. Rašto per  jų  moralę, šantažą,  galimai  lengvai  pažeidžiamus,   būtų  atgrasomi  tikintieji ir  nuo Kunigų  seminarijų, bažnyčios  ir  nuo  švaraus  valstybės  valdymo.  Kadangi  esu ne  tik  pilietis  bet  ir  Jo  eminencijos  kardinolo  V.  Sladkevičiaus  kancleris, sekretorius,  notaras,  ieškojau  atsakymo  kas tokią  informacija  apie  mirusį  kardinolą  V. Sladkevičių  galėjo paskelbti  iš  Lietuvos,  Lenkijos  žiniasklaidai?   Atsakymo  negavus,  parašiau    straipsnį  į  „Kauno  diena“  ginant  kardinolą  nuo   pamazgų. Juk negalėjo  Lenkijos  žiniasklaida  spausdinti  gandų  apie  tokį  žmogų?  Kažkas  tai  turėjo  patvirtinti  iš  Lietuvos. Už skubotą  ir spontanišką  straipsnio parašymą,  kardinolo  atsiprašiau.  Panašūs  straipsniai  pasirodė  ir  prof.  gydytojo  Juozo  D. globojusį  kardinolą.   Tad  tokiais  atvejais   Šv. Tėvas  Jonas –  Paulius II kaip tik  dar  uoliau  imdavosi  apaštalinių  kelionių,  nes  jų  metu  jis norėdavo  tikrovėje   pamatyti  tos  šalies  tikrą  tikinčiųjų  veidą  o ne  tik  puošniai  apsirengusių  vizitų  metu Vatikane  tų  šalių  kardinolų  ir  vyskupų  veidus.   Šiandieną  jau  girdime  kai  kurių  tokių  išsipusčiusių  kardinolų,  vyskupų  labai  skaudžias  moralines  bylas  prieš vaikus ir  tikinčiuosius. Tad mūsų  šalies  kardinolui  V.  Sladkevičiui   įteikdamas  įgaliojimus  Šv.  Tėvas  ir  toliau  vadovauti  Laisvos  Lietuvos  katalikų  bažnyčiai pasakė:  „Aš neatsistatydinu  ir  tu  neatsistatydinki,  nes  esi  Lietuvai  dar  labiau  reikalingas“.  O  kreipdamasis  į  mane  paprašė  ginti  ir  saugoti  kardinolą. Tada  dar  pilnai  nesupratau  nuo  ko  konkrečiai  reikėtų   ginti  kardinolą,  bet  atsakymą  kardinolui  į  tokį  klausimą  nuo  ko   reikėtų  ginti  kardinolą,  padėjo  kardinolui  sužinoti  jo  bendražygiai  pasauliečiai ir tikrieji  politiniai  kaliniai  ir  disidentai.   

Dvasinių  ir  moralinių  vertybių  parceliavimas

Tad  pirmaisiais  nepriklausomybės  metais  kai dar  litas  nebuvo  parduotas  už  Judo  skatikus  Europos   Sąjungai  ir  doleris  turėjo  vertę,  politiniai  kaliniai  turėdami  lagerio  draugų  Rusijoje,  pasistengė  už  dolerius  trumpam  laikui  parsivežti  kai  kurių  rūpimų  asmenų  KGB  tikrąsias  Rusijoje  Putino  saugomas   bylas  į  Lietuvą.  Politiniai  kaliniai  ir  tremtiniai  norėjo  padėti  kardinolui  susiorientuoti  tikruose   Lietuvos  ir  bažnyčios   santykiuose,  kai  politikai iš  Seimo  aplenkdami  vieni  kitus  pateikinėjo  kardinolui  įvairią  informacija  arba  tiesiog  prievartaudavo  kardinolą pasirašyti  vieną  ar  kitą  jų  dokumentą.  Kartais  tokių  politikų  pasamdytos  „megztos  beretės“  guldavosi   vardan  protesto,  kad  kardinolas  nepasirašo,  ant  grindinio  priešais  kardinolo  rezidenciją  važiuojamoje  kelio  dalyje.  Arba  protestuodavo  neišeidamos  po  darbo  iš  mano priimamojo kabineto  ir aš jas  nakčiai   užrakindavau.  Policijai  nusibodo  tampyti  „megztas beretes“.                                                                                                                                                                                                                                        Kardinolas  rado  atsakymą  kas  yra  šventuolis  ir  kas  kgebistas.   Ypatingai  „šventais“ tapę  komunistai  kišosi  ir  į  bažnyčios  vadovavimą, lipo  į  bažnyčių  sakyklas,  nesidrovėdami,  kur  tik  Dievo  Žodis  skelbiamas, sakyti  savo  rinkiminių  pažadų.   Sutrukdė  mon. A. Svarinskui  būti  išrinktam  antrai  kadencijai  į  Seimą,  trukdė  sukurti  normalų  pagal  Krikščioniškos Europos  priimtą,  Romos  katalikams  būdingą karo  kapelionų  statutą.  ( Dabar  savo  uniforma   Lietuvos  kapelionai  atspindi  protestantišką  Amerikos  kapelionų  statutą, o prieš  keletą  metų  pačių  kapelionų  tokia   institucija „Lietuvos rytas“ pasivadino  „mėšlu.“ )  Dėjo  pastangas  politikai  ypatingai  padaryti  vieną pagal  KGB  bylą,  pažeidžiamą   dvasininką,  Lietuvos  katalikų bažnyčios  kardinolu.   Kardinolas   V.  Sladkevičius,  pamatęs  atvežtas  KGB  bylas,  dėjo  pastangas  apsaugoti  Lietuvos  katalikų  bažnyčią  nuo galimai  pažeidžiamo   valdymo, ką  dabar  jau  akivaizdžiai  matome,  kad  kardinolas  neapsiriko,  kai  per  Valstybės  Laisvės  dienos  minėjimą,  tiek  bažnytiniai  tiek  pasauliečiai  asmenys, netgi bobelių  būna  išprievartaujami,  Vytį  pakeičiant  masonišku  ženklu, ir  jokia  prasme  nesiejamu su  Lietuvos  laisve, nei  krikščionybės  prasme, nebent  su  žibuoklės  „žydrumu“?  Tad  tokiems  dvasininkams  kardinolo  V. Sladkevičiaus  buvo  užkirstas  kelias  tapti  vienu  iš  Lietuvos katalikų  bažnyčios  kardinolu,  kurį  laimino   politikai,  laukdami  ir  kuo  greitesnės  kardinolo  V. Sladkevičiaus  mirties,  skleisdami  gandus  apie  jo  mirtį.  Neduok  Dieve  tokių  dvasininkų  ir  tokių  politikų  Lietuvai,  kaip  demokratiniai  valstybei,  atsižadant  Lietuvos  simbolių. Kad  to  nedarytų  ir  Prezidentė  auklėta  kitaip  komunistinėmis  sąlygomis, ( nežinantį  pamokyti  viena  iš  tikinčiojo  katekizmo  nuostatų ) prieš  Vasario 16 dieną,  pats  asmeniškai  perdaviau  Lietuvos  Laisvės  simbolius  Prezidentūroje  Prezidentei,  per  Prezidentės dvi  mane  sutikusias tarnautojas  ir  pasveikindamas  tokiais  pat  ženklais  ir sutiktas  tarnautojas, Lietuvos  Laisve. Ženklai kaip relikvijos ir turintys istorinę  vertę,  likę  iš  pogrindžio  kovų  metų.  Tai  buvo  paskelbta  laisvoje žiniasklaidoje, tik  ne  Prezidentūros  padėkoje.   

Kardinolo  kambariuose – radioaktyvios  medžiagos  o gretimuose  jo  kambariuose,  triukšmą  kelianti Katalikiška  televizija  ( dingo  ir studija  ir katalikiškos  laidos )

Kardinolo  gyvenamose  patalpose  ir  mano  kabinete  buvo  patikrinta  ir  rasta  sveikatai  pavojingos   radioaktyvios  medžiagos.  Yra (toks  dokumentas  manau  turėtų  būti  kardinolo  muziejuje  ) specialistų  patvirtinti  duomenys   pas  kardinolą. Tai  buvo  informuotas ir Šv. Tėvas  Jonas  – Paulius  II,  jo  vizito  metu  Lietuvoje, kada  pats  kardinolas  asmeniškai  pamatė  ir originalias  jam  atvežtas  rūpimų  asmenų  KGB  bylas.  Kardinolas  iš  savo  bylos ( ne  agentūrinės, ne  KGB  bendradarbio,  bet  kiekvienas  Lietuvos  dvasininkas  turėjo  jų,  KGB  vedamą   informaciją  apie kiekvieną  Lietuvos  dvasininko  veiklą  jau  nuo  seminarijos  mokslo  metų  ir  toje  byloje  nieko  nebuvo  rasta agentūrinio  ar  bendradarbiavusio  kardinolo  su  KGB,  kuriam  nuo  vyskupystės  suteikimo, Kulto  reikalų  įgaliotinis  Vilniuje  pasakė, kad  „tokius   prochvostus  mes  sutvarkysime.“  Dabar  manau  mirusį  kardinolą  tvarko  KGB  anūkai )  pasiliko  vienintelę   išlikusią  nedidelio  formato  tėvelio  nuotrauką,   atimtą  kratos  metu.  O  bylos  skubiai  vėl  buvo  išvežtos  į  vieną  iš  Rusijos  miestų. Štai  kodėl  manau  ruošiantis  Šv. Tėvo  vizitui  reikėjo  būtinai  padaryti  Liustraciją  ir  paviešinti  KGB  bylas,  kad  Šv. Tėvas  Pranciškus  galėtų  pamatytų  tikrą  Lietuvos  veidą.  Šv. Tėvo  sutikėjai, per  tokį  ilgą Lietuvos nepriklausomybės  metą, nepasirūpinot nuprausti   dalies  kolaboravusios  Tautos  veido  per  TIESOS  atgailą  ir dabar dar  slėpdamiesi Putino  saugyklose,  norite  atrodyti   gražesniais  Šv. Tėvui?  Tad  KGB nepavykus  įgyvendinti  savo  norų  per  nevertų  asmenų  puikybę  griauti  katalikų  bažnyčią  ir  tuo  labiau,  politikams  turėti  tokį  savo  valdomą  kardinolą, kaip  kad  kartais  jie  valdydavo  jiems  palankius  parapijų  klebonus  ir  vyskupas  negalėdavo  tokio  dvasininko  iškelti ( jei  valdai  bažnyčią  ,valdai  viską. Taip buvo  su  Stačiatikių  bažnyčia   TSRS ) tad   nepavykus   politikams,  apgauti   Vatikaną   ir kardinolui  V.  Sladkevičiui  sutrukdžius  politikų  planus,  dabar manau  nusitaikyta  keršyti  mirusiam kardinolui,  giminėms,  draugams,  kunigams  „šaudant“  į  mirusį. O tam  yra  Baudžiamasis  straipsnis,  „mirusiojo  niekinimas.“ –  kalėjimas.

Pagarbiai  kardinolo  sekretorius  kun. A. Bulotas.  

Kalbėsimės  toliau  belaukiant  Šv. Tėvo,   prisidedant  prie  garbingos  atminties  mon. A. Svarinsko  testamentinio  prašymo: „Dabar  jūs  kalbėkite.