Skaldyk ir valdyk "Didyjį šeimos gynimo maršą"

Skaldyk ir valdyk

Artėjantis „Didysis šeimos gynimo maršas“ kuo toliau, tuo didesnį purvą iškelia į paviršių.

„Erkės, vatnikai, atsilikėliai ir viruso platintojai…“ girdisi iš taip vadinamų inteligentų, neretai užsidėjusių #bepaticiu ir #metoo grotažymes, pasisakančių už toleranciją, įvairovę ir pagarbą visiems bei viskam.

„Na aš tai už tradicinę šeimą, istoriją ir pagarbą tautai, bet man ne pakeliui su toookius negražius anekdotus pasakojančiu Arlausku. Ne mano tai metodai. O ir če gi antra Garleva.“ rašo koks nors inteligentas, laikantis save (ar laikomas kitų) patriotu.

Ir daugelis atrodytų mąstančių savo galvomis, o ne televizoriumi kurį patys koneveikia, po tokiu postu deda „laikus“.

Ar jums tai nieko neprimena?

„Partizaninis judėjimas buvo įrodymas, kad lietuviai trokšta laisvės. Partizanus aš gerbiu ir myliu. Ir priatariu jų kovai. Bet tas Noreika gi tokią blogą knygą parašė … Jis gi nacis, nacis, nacis… O man su tokiais ne pakeliui…“.

Ar tai sovietai bendrai, ar tai iš tos pačios komunistų partijos ir KGB (NKVD) išaugusi mūsų valdininkija bei diduma profesūros įkalė lietuviams į galvas, kad svarbu ne idėja, ne tikslai, o kas tuos idealus gina ir kas veda į kovą tiems idealams apginti?

Tiek kalbant apie Birželio sukilimą, tiek kalbant apie Šeimų maršą mes girdime tą patį naratyvą – tikslas geras, bet vedantys į kovą kažkokie ne tokie. Kažkokie kreivi, be šventumo aureolių ir be dokumentų su atspaudu „tyras ir šventas“.

Ir jei kažkuo nepatinka vadas, organizatorius, nebepatinka ir pats veiksmas, atmetama pati idėja, pati prasmė, dėl kurios ir kviečiama kautis.

Noreika blogas, nes blogu jį pavadino tie, prieš kuriuos jis ir kovojo. Nes matote, jis ir knygą blogą parašė.

Škirpa blogas, nes kažkur KGB archyvuose kažkas (gal Anušauskas???) „atrado“, kad jis neva negražiai apie žydus kalbėjo (o kad tas pats Škirpa svarbų žydų rabiną išgelbėjo, tai juk niekam nerūpi…).

Ir kai kažkokie žmonės mėgina organizuoti Šeimos gynimo nuo tos pačios valdžios, naikinančios ne tik šeimas, bet ir mūsų istoriją, maršą, vakarykščiai Noreikos ar Škirpos gynėjai jau sako – „na ne, mums su tokiais neaiškiais, nešvankius anekdotus pasakojančiais nepakeliui…“.

Ir pakartoja tą patį, jau girdėtą naratyvą – „kažkas kažką parašė, kažkas kažką primena…“.

Nesinori keiktis (ne todėl, kad bijau būti pavadintas neišsilavinusiu plokščiažemiu naciuku – tokiu esu vadinamas nuo tada, kai pradėjau ginti Noreiką, Škirpą ar tradicines vertybes – nenoriu keiktis tik todėl, kad nenoriu pažemint keiksmažodžio, juo pavadindamas kokį „pažanguolį“), bet nu žmonės, nebūkit idiotais, kuriais manipuliuoja valdžia ir jos šaukliai, penimi iš Kremliaus ar Briuselio.

Palaikykit ir ginkit ne Orlauską, ne Jašinską ar kokį Baltrauską, jei jie jums nepatinka.

Palaikykit idėją, siekį ir tikslą, jei jūsų vertybių sistemoje šeima yra svarbi, o jūs patys nepritariate tam, ką iš šeimų ir iš visų mūsų laisvių daro dabartinė valdžia.

Palaikykit ne asmenis, o Maršą. Palaikykit šeimas, palaikyt siekį ir vertybes.

Ar partizanų kova pokaryje, ar Šeimų maršas dabar – tai vienas ir tas pats – mūsų vertybių gynimas nuo supuvusios represinės mėlo sistemos.

Nėra šventas nei Orlauskas, nei Babrauskas. Kaip nebuvo šventu nei Žemaitis, nei Lukša. Kaip nesame šventi nė vienas iš mūsų.

Bet šventi yra tikslai – šeima, laisvė, valstybė.

Todėl žmonės, save vadinantys Lietuvos patriotais ir tradicinės šeimos puoselėtojais – baikit žiūrėti į personalijas, o žiūrėkite dėl ko tos personalijos kovoja ir dėl kokių tikslų veda į kovą.

Ir atsakykite sau – ar jums svarbiau tikslas, ar tie, kurie į tikslą veda.