Rodžerio Waterso atsakymas poniai Zelenskai

header 1024x512 1

header 1024x512 1

ATSAKYMAS PONIAI. OLENA ZELENSKA TWEET

2022 m. rugsėjo 16 d.
CITUOJANT DIDĮJĮ JOHNĄ LENNONĄ, „SUTEIKITE TAIKAI ŠANSĄ“.

2022 m. rugsėjo 14 d.

Rogeris Watersas atsako į ponios Olenos Zelenskos rugsėjo 5 d. Олена Зеленська Tweet.

Tai yra ponios Zelenskos tviterio tekstas:

Tai Rusija įsiveržė į Ukrainą, griauna miestus ir žudo civilius gyventojus.

Ukrainiečiai gina savo žemę ir savo vaikų ateitį.

Jei pasiduosime – rytoj mūsų nebeliks.

Jei Rusija pasiduos–karas baigsis.

Gerbiama ponia Zelenska,

prašau atleisti už pavėluotą atsakymą į Jūsų Twitter atsakymą į mano atvirą laišką. Esu įpusėjęs kelionę po Šiaurės Ameriką. Prisipažinsiu, niekada nesvajojau, kad atsakysite asmeniškai. Esu priblokštas, todėl dėkoju. Atkreipiu dėmesį į tai, ką sakote, bet esu gana tikras, kad „pasiduoti“ tiesiog šiaip, nėra galimybė, kurią svarsto bet kuri pusė. Jaučiu, kad šiek tiek jus pažįstu, matau, kad jūs, kaip ir aš, įgijote architekto išsilavinimą, tad galbūt mus sieja bendras susidomėjimas statyba. Tai gerai, nes dabar mums visiems reikia sutelkti dėmesį į tai, kad kažką statytume, ir akivaizdu, kad tas kažkas yra taika jūsų šalyje. Mano tyrimai leidžia manyti, kad taika Ukrainoje yra tai, už ką balsavo didžioji dauguma Ukrainos žmonių, kai išrinko jūsų vyrą prezidentu. Ir ta dauguma tikėjosi, kad jis pasinaudos savo didžiuliais įgaliojimais derėtis dėl Ukrainos ir Rusijos Federacijos susitarimo, kuris atitiktų abiejų tautų saugumo poreikius ir būtų patikima alternatyva šiam pražūtingam karui.

Manau, kad net prasidėjus karo veiksmams, praėjusių metų balandį, praėjus dviem karo mėnesiams, toks susitarimas buvo svarstomas, tai buvo Stambule, ar ne? Kas nutiko?

Jūs buvote taip arti paliaubų. Aš jaučiu Vašingtono kišimąsi, žinoma, esu pasirengęs klysti, bet iš savo patirties žinau, kad jei tai kvepia žuvimi ir atrodo įtartinai, tai tikriausiai yra tai, kas Vašingtone laikoma užsienio politika. Bet kokiu atveju, dabar visa tai – jau praeitis. Siūlau, kad vienintelė protinga išeitis būtų visoms pusėms, sakau visoms, o ne abiem, nes akivaizdu, kad tai yra tarpinis karas, kuriame dalyvauja JAV, todėl visos pusės turi susitarti dėl besąlygiško ugnies nutraukimo ir derybų pradžios. Aš, kaip ir Olena, ir toliau pasisakysiu už taiką, kad ir kaip tai būtų nepopuliaru šiais karingais laikais. Atrodo, kad pagrindinė Vakarų žiniasklaida siekia skatinti visuomenės paramą Ukrainoje vykstančiam JAV ir Rusijos Federacijos karui, net iki to, kad svarstoma galimybė žaisti branduolinę vištą. Oho! Kaip neatsakingai elgiasi spaudos atstovai.

1962 m. Karibuose susidūrėme su labai panašia mirtina situacija. Ji vadinosi Kubos raketų krize. Visa žmonija atsidūrė pavojingai arti išnykimo per branduolinį karą, ir mes visi tai žinojome. Ta krizė kilo, nes JAV visiškai pagrįstai įžvelgė egzistencinę grėsmę, nes SSRS Kuboje, vos už kelių žingsnių nuo JAV žemyninės dalies, buvo pastačiusi branduolines raketas. Šiandien vaidmenys apsikeitė – JAV per NATO siekia įrengti branduolinius ginklus Ukrainoje, prie pat Rusijos sienos, vos už kelių žingsnių nuo Maskvos, o Rusijos Federacija tai suvokia kaip egzistencinę grėsmę. Taigi Ukraina tapo šiandienine Kuba.

Tai, kad visi išgyvenome 1962 m. Kubos raketų krizę, nors ir labai nežymiai, iš dalies galima paaiškinti dviem įvykiais. Pirmasis ir, ko gero, svarbiausias dalykas buvo tas, kad, kitaip nei dabartinės krizės metu, 1962 m. SSRS ir JAV prezidentai Nikita Chruščiovas ir Johnas Fitzpatrickas Kennedy ne kartą blaiviai, mandagiai ir pagarbiai kalbėjosi telefonu.

Antrasis dalykas buvo ne mažiau svarbus ir žavus, taip pat, bent jau Vakaruose, labai mažai žinomas.

Tai rusų didvyrio istorija.

Vasilijus Aleksandrovičius Archipovas (rus: Василий Александрович Архипов, IPA, 1926 m. sausio 30 d. – 1998 m. rugpjūčio 19 d.) – sovietų karinių jūrų pajėgų karininkas, kuriam priskiriami nuopelnai už tai, kad per Kubos raketų krizę buvo užkirstas kelias sovietų branduolinio ginklo paleidimui. Tokia ataka greičiausiai būtų sukėlusi didelį pasaulinį termobranduolinį atsaką.

Būdamas flotilės štabo viršininkas ir dyzelinio povandeninio laivo B-59 antrasis vadas, Archipovas atsisakė duoti leidimą kapitonui ir politrukui panaudoti branduolines torpedas prieš Jungtinių Valstijų karinį jūrų laivyną, o tokiam sprendimui reikėjo visų trijų vyresniųjų karininkų sutikimo. Po mirties Archipovas buvo plačiai pripažintas žmogumi, kuris savo veiksmais „išgelbėjo pasaulį“.

Wow! Vasilijau, visos žmonijos vardu ačiū, kad pasielgei teisingai.

Tiesiogine to žodžio prasme tik dabar, šį rytą, gavau laišką iš MAPA (Massachusetts Peace Action), kuriame primenama, kad dar 1962 m. abu prezidentai krizę išsprendė kompromisu. Chruščiovas sutiko išvežti Rusijos raketas iš Kubos, o Kenedis sutiko išvežti amerikiečių raketas iš Turkijos! Jie kalbėjosi, susitarė, darbas atliktas? Tai vadinama diplomatija. Kas atsitiko su diplomatija? Kodėl Prezidentas J. Bidenas nepasielgia teisingai ir nepasikalba su Prezidentu V. Putinu? Kodėl JAV valdžia atkakliai atsisako atkreipti dėmesį į Rusijos susirūpinimą dėl galimos egzistencinės grėsmės, kurią gali kelti visavertė, branduolinį ginklą turinti Ukraina, prisijungusi prie NATO ir esanti prie Rusijos slenksčio?

Nors mes su jumis, ponia Zelenska, vis dar bandome bendrauti ir skatinti taiką, nors ir per beviltiškai nenaudingą šališkos propagandos miglą, kiekvieną dieną tragiškai žūsta vis daugiau ukrainiečių ir rusų gyvybių. Nesuvokiama, bet Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas viešai, triukšmingai ir karingai kalba apie tai, kad reikia nušalinti nuo valdžios savo priešininką Rusijoje. Ką! Pone Prezidente, pasaulis nėra vienpolis „Marvel“ komiksas. Ką jūs galvojate? Galingieji, kurie traukia už virvučių ir, kaip manoma, nurodinėja, ką sakyti, turi galingą aido kamerą visoje pagrindinėje žiniasklaidoje, tačiau „mes, žmonės“, taip pat turime balsą ir juo toliau naudosimės, nepaisydami jūsų pastangų paneigti įstatymus, ignoruoti Jungtinių Valstijų konstituciją ir slopinti pagrindines žmogaus teises net iki laisvės ir demokratijos idėjomis tikinčių žurnalistų įkalinimo. Taip, pone Prezidente, kalbu apie Julianą Assange’ą.

Vis dažniau pastebime, kad JAV užsienio politika, kurią prieš trisdešimt metų suplanavo „Naujojo Amerikos amžiaus projektas“, Volfovicas ir Kaganas, Kristolis, Čeinis, Ramsfeldas ir kiti neonaciai, vis dažniau tampa mokyklos kiemo chuligano balsu: „Daryk, kaip mes sakome, arba mes tau išmušime dantis.“ Tikrai? Ar tikrai manote, kad Amerikos imperija turėtų bandyti pradėti karą su Rusija? O paskui su Kinija? Ar jūs išprotėjote? Mes, žmonės, to nenorime, nes mes, žmonės, nesame bepročiai. Rusijos ir Kinijos žmonės taip pat to nenori, nes jie taip pat nėra bepročiai, bet, Dieve mano, jei jūs pradėsite karą, geriau pasiruoškite kruvinai nosiai, nes, kiek pamenu, Rusijos žmonės taip pat nenorėjo karo su vokiečiais, bet dvidešimt šeši milijonai jų žuvo, kad naciai gavo labai kruviną nosį.

Taigi, kur aš buvau, ponia. Zelenska, atsiprašau, kad šiek tiek nuklydau į šalį, o taip, kodėl jums neįtikinus savo vyro „pasielgti teisingai“, o mes, JAV žmonės, bandysime įtikinti vargšą seną dėdę Joe Bideną pasielgti teisingai, o Rusijos žmonės įtikins iki juosmens nusirengusį Vladimirą Putiną pasielgti teisingai, ir galbūt kartu „Mes, žmonės“ galėsime įtikinti visus savo lyderius pasielgti teisingai ir galbūt išgelbėsime pasaulį nuo neišvengiamo susinaikinimo, kurio jie, atrodo, yra velniškai pasiryžę. Galbūt mums pavyks neleisti galingiesiems paaukoti mūsų gražiąją planetą ant savo mirtinai pavojingo vienpolinio karo kurstymo aukuro.

Su meile

Roger Waters

 

Response to Mrs. Olena Zelenska’s Tweet

Facebook komentarai
});}(jQuery));