Prof. dr. Artūras Razbadauskas: „Dažniausiai pasitaikančiai ligai apendicitui gydyti visai nebūtina chirurgija”
Prof. dr. Artūras Razbadauskas: „Dažniausiai pasitaikančiai ligai apendicitui gydyti visai nebūtina chirurgija”
Rugpjūčio 11-17 dienomis Krokuvoje vyko 48-asis Pasaulinis Chirurgijos Kongresas, į kurį buvo susirinkę apie 4000 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių, tame tarpe JAV, Kinijos, Australijos ir kt. Pranešimus skirtingų sričių chirurgai vienu metu skaitė net 8 erdvėse. Tai buvo išties įspūdinga edukacinė programa profesionaliems gydytojams, medicinos darbuotojams. Man, kaip Lietuvos Chirurgų Asociacijos prezidentui ir Klaipėdos universiteto rektoriui, teko didelė garbė atstovauti Lietuvą minėtame Kongrese kaip kviestiniam lektoriui, pirmininkauti sesijai ir skaityti pranešimą tema „Modernios apendicito gydymo priemonės“ (angl. „Modern Management of Appendicitis“).
Kaip žinia, apendicitas yra tokia liga, dėl kurios dažniausiai skundžiasi pacientai.
Apendicitas – ūmus nespecifinis kirmėlinės ataugos uždegimas (kirmėlinė atauga yra aklosios žarnos atauga dešinio klubo srityje. Atauga yra kirmėlytės formos, vidutiniškai 8-10 cm ilgio ir 8 mm skersmens). Šia liga suserga 4-5 iš 1000 gyventojų. Dažniausiai serga 20-30 metų amžiaus žmonės, vyrai serga du kartus dažniau nei moterys. Per pastaruosius 50 metų mirtingumas nuo ūminio apendicito žymiai sumažėjo – tam didelės reikšmės turėjo antibiotikų atsiradimas. Taigi, apendicitas gali būti gydomas ne tik chirurginės intervencijos būdu, bet ir medikamentais, antibiotikais.
Įdomu tai, kad JAV mokslininkai, atlikę išsamų, didelės apimties tyrimą bei išanalizavę daugybę ligos istorijų, visai neseniai, 2019 m. gegužės 19 d. paskelbė sensacingą žinią. Pasirodo, tie žmonės, kuriems buvo pašalintas apendicitas (kirmėlinė atauga), 3,5 karto dažniau serga Parkinsono liga.
Pirmoji apendicito operacija buvo atlikta 1735 metais, o iki to laiko, kol nebuvo atrasta ir taikoma narkozė, žmonės gyveno su kirmėline atauga. Yra žinoma, jog genialiojo dailininko Leonardo Da Vinčio mirties priežastis – supūliavęs ir prakiuręs apendicitas. Daugybė žinomų žmonių mirė nuo ūminio apendicito sukeltų komplikacijų. Ankstyvoji chirurgijos raida buvo susijusi su dviem problemomis: žaizdų infekcija (dėl jos mirdavo virš 80 % operuotų) ir skausmo problema. Buvo ir trečia problema – nemokėjimas tinkamai stabdyti kraujavimą operacijų metu. Dėl šių veiksnių operacinis mirštamumas daugeliu atvejų būdavo didesnis nei neoperuojant. Kol šitos problemos nebuvo išspręstos, chirurgija negalėjo vystytis kaip lygiavertė medicinos šaka ir buvo tarsi nevilties gydymo metodas. Nemalšinant skausmo daugelis ligonių žūdavo nuo patirto šoko, o ir senovėje naudojami anestezijos būdai turėjo ne mažiau pavojų.
Tradicinėj medicinoj buvo įprasta, kad apendicitą reikia operuoti, bet dabar jau ima keistis požiūris į šią ligą. Suomijos chirurgai, atlikę didžiulę studiją, priėjo išvados: jeigu nėra komplikacijų (prakiurusio apendicito pūlinio), tai kirmėlinė atauga neoperuojama, bet yra gydoma antibiotikais. Tad ir mano skaitytame pranešime Pasaulio Chirurgijos Kongrese Krokuvoje paliesta tematika gvildeno būtent šią dilemą.
Iki šiol nėra aišku, kokią funkciją žmogaus organizme atlieka kirmėlinė atauga (apendicitas). Matyt, tai susiję su imunologija, yra endokrininė funkcija (lyg tai veikia kaip vidaus sekrecijos liauka). Na, o pastaruoju metu atliekama nemažai mokslinių tyrimų, kurie patvirtina kirmėlinės ataugos – žarnyno sąsajas su Parkinsono liga žmogaus smegenyse. Be abejo, ši žinia nustebino daugelį chirurgų, diskusijų Kongrese metu buvo užduodami klausimai ir prašoma patikslinti kai kuriuos niuansus. Juk faktiškai tai yra iššūkis nusistovėjusiai medicinos praktikai. Kaip yra iššūkis ir dirbtinio intelekto galimybės su apendicitu susijusiai paciento būklės diagnozei nustatyti. Praktiškai yra taikomos įvairios diagnostikos metodikos.
Iš instrumentinių tyrimų svarbiausias yra ultragarsinis tyrimas ir pilvo kompiuterinė tomografija. Jų metu nustatoma sustorėjusi ir pakitusi kirmėlinė atauga. Šiais laikais kompiuterinė tomografija, dirbtinis intelektas efektyviai pasitarnauja diagnostikai, kai tuo tarpu anksčiau, prieš kokius 20 metų, atlikus bendrą kraujo tyrimą, šlapimo tyrimą, biocheminis kraujo tyrimą, daug nulemdavo chirurgo intuicija, klinikinis mąstymas. Šiuolaikinėj medicininėj praktikoj vis daugiau funkcijų perima dirbtinis intelektas. Tereikia suvesti į kompiuterį tam tikrus paciento duomenis matematine išraiška ir gaunamas atsakymas, yra paūmėjusi kirmėlinė atauga (apendicitas) ar ne. Žodžiu, naujų iššūkių 21 amžiuje daugėja. Medikams lengviau dirbti, nereikia daug galvoti, nes atliekant kompiuterinę tomografiją nustatoma ligos diagnozė, sveikas apendicitas ar ne, gaunamas atsakymas, kokią ligos gydymo metodiką taikyti. Svarbiausia išvengti nebūtinų apendicito operacijų, nes jeigu jau yra padaromas skalpeliu atviras pjūvis, tai chirurgas bet kuriuo atveju šalina kirmėlinę ataugą. Naujausi moksliniai tyrimai įrodo, jog apendicitą, jei leidžia galimybės, vis dėlto geriau palikti. Dažniausia pasitaikančiai ligai apendicitui gydyti visai nebūtina chirurgija, gali būti taikomi ir kitokie gydymo metodai. Gydymas vaistais (antibiotikais) neretai padeda pacientams išvengti chirurginio pjūvio.
48-asis Pasaulio Chirurgijos Kongresas Krokuvoje buvo vienas solidžiausių tokio tipo renginių, todėl jam atsakingai ruošiausi kelis mėnesius. Kongreso metu turėjau galimybę ne tik užmegzti naujas profesines pažintis, bet ir pasisemti kitų šalių patirties chirurginės medicinos srityje bei pasidalinti savąja. Buvo analizuojami netolygumai įvairiose šalyse, ypač ekonomiškai atsilikusiose, suteikti medicininę -chirurginę pagalbą sergantiems žmonėms. Pasirodo, net 40 procentų pasaulio šalių (Afrikos, Bangladešo) gyventojų negauna būtinos chirurginės pagalbos.
Post Scriptum
Spalio 18-19 dienomis Klaipėdos universitete („Studlende“) įvyks eilinis Lietuvos chirurgų suvažiavimas, kuriame Lietuvos Chirurgų Asociacijos prezidentas, KU rektorius, prof. dr. Artūras Razbadauskas taip pat skaitys pranešimą apendicito gydymo proceso modernizacijos tema. Tai turėtų paskatinti kolegas chirurgus taikyti alternatyvius gydymo metodus. Šiaip jau kiekviena medicininė įstaiga turi savo gydymo protokolą ir kiekviena ligoninė gali apsispręsti, kokius gydymo metodus diagnozuotai ligai taikyti. Matyt, atėjo laikas pereiti prie naujausiais moksliniais įrodymais grindžiamos medicinos.
Parengė Juozas Ivanauskas
