Nida Vasiliauskaitė : Svarbiausia – panaikinti “galimybių pasą” ir uždrausti medicininius tyrimus su žmonėmis
Pirmoji programos dalis (galės būti praplėsta, patikslinta etc.):
1. Panaikinti “galimybių pasą” ir visa, kas jį įgalina
1.1. Besąlygiškai, bet kokia apimtimi ar forma – kaip praktiškai nepateisinamą oficialia įvedimo racionale (prevencija, saugumas, “pandemijos valdymas”) ir teoriškai nesuderinamą su pamatiniais demokratijos principais, LR Konstitucija, Generalinės Asamblėjos parengta Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei atitinkamais tarptautiniais dokumentais. Tai principinis politinis klausimas, jokia galima praktinė nauda (net jei ji būtų) – ne argumentas. Jokia tikra ar tariama pandemija negali tapti pretekstu įvesti autoritarizmą, “socialinį kreditą” ar skaitmeninę asmeninio gyvenimo kontrolę.
1.1.2. Panaikinti bet kokį politinį, socialinį, ekonominį, psichologinį spaudimą išbandyti medicininius preparatus ir dalyvauti moksliniuose bandymuose – tokie sprendimai gali būti priimami tik savanoriškai (ką ir numato LR Konstitucija).
1.1.3. Panaikinti privalomą reguliarų simptomų nejaučiančių žmonių testavimą bei visą susijusią diskriminaciją ir segregaciją. Ir jokiu pretekstu neįvedinėti.
1.1.4. Atšaukti reikalavimus atvirose ar uždarose erdvėse dėvėti respiratorius ar kaukes: nėra jokių įrodymų apie jų statistiškai reikšmingą prevencinę naudą (kuri kompensuotų kvėpavimo obstrukcijos keliamas problemas), tuo tarpu psichologinė, socialinė, politinė ir netgi ekologinė (vienkartinės kaukės) žala – akivaizdi.
1.1.5. „Besimptomis ligonis“ – politinė, o ne medicininė sąvoka. Ji priešiška ligšiolinei visų kitų užkrečiamų ligų traktuotei ir galiojančiai teisinei kultūrai: numato teisiškai beprecedentę „kaltumo prezumpciją“. Teisė į darbą, mokslą, judėjimą, sveikatos apsaugą, prekių ir paslaugų įsigijimą negali būti apribota „kaltumo prezumpcijos“ pagrindu. Todėl atkurti „nekaltumo prezumpciją“: asmuo laikomas sveiku ir nekeliančiu pavojaus aplinkiniams, kol neįrodyta kitaip
1.1.6. Niekieno laisvė ir teisės negali būti apribotos hipotetiniu neįrodytos „grėsmės aplinkiniams“ pagrindu. Niekas neprivalo ir negali būti verčiamas aukotis (pvz., v.a.k.ci.nuotis, izoliuotis ar tapti donoru) dėl kitų.
1.1.7. Asmuo, jo kūnas ir sveikata priklauso sau pačiam: ne kitiems, ne valstybei, ne visuomenei, ne mokslui ir ne medicinai. Niekas negali būti prievarta verčiamas „pasirūpinti savo sveikata“ priešingai savo paties supratimui ir prioritetams. Atitinkamai, teisė į savo patiea gyvybę ar mirtį priklauso ne valstybei ar visuomenei, o asmeniui ir tik jam.
1.1.8. Niekas negali būti diskriminuojamas dėl sveikatos būklės, socialinės padėties, pažiūrų ar įsitikinimų.
1.1.9. Niekas neprivalo “tikėti mokslu“. Tikėjimas (bet kuo) – privatus asmens ir tik jo reikalas, į kurį nei politikai, nei statistikai, nei medicina neturi teisės kištis. Ši nuostata tiesiogiai seka iš konstitucinės teisės į žodžio ir minties laisvę.
1.2. Nutraukti visus politinius įsipareigojimus ir tarptautines sutartis, kurios numato „kaltumo prezumpciją“, spaudžia taikyti „galimybių paso“ analogus, „saugoti“ piliečius prieš jų pačių valią ir versti neribotai dalyvauti mediciniuose eksperimentuose, o asmens teisę į savo kūną deleguoja politikams. Nei vienos tokios niekada daugiau nepasirašyti. Jei reikės – išstoti iš atitinkamų aljansų ir organizacijų. Nepaisant galimų pasekmių ir sankcijų.
1.2.1.Nutraukti įsipareigojimus ir kontraktus su Europos Komisija, farmacijos kompanijomis ir pan.
1.2.2. Neratifikuoti Stambulo konvencijos, kuri įgalintų valstybę ir nevyriausybines organizacijas neribotai kištis į privatų asmens gyvenimą, naikinti “nekaltumo prezumpciją”, saugoti mus nuo mūsų pačių ir cenzūruoti viešą erdvę bei meną. Tikrasis jos tikslas – tas pats, kurio siekiama ‘galimybių pasu”.
1.2.3. Atsisakyti servilistinės “įtikimo Vakarams“ bet kokia kaina nuostatos.
1.2.4. Jei prireiks – persvarstyti narystės ES sąlygas.
1.3. Laisvė – fundamentali, neatimama asmens charakteristika. Buvimo žmogumi ir buvimo piliečiu sąlyga. Todėl jokia kita vertybė – nei ekonominė gerovė, nei sveikata, nei saugumas, nei konkurencingumas, nei tarptautiniai įsipareigojimai – nėra svarbiau. Laisvė dėl jų jokiomis aplinkybėmis neaukotina – atvirkščiai, prireikus, jos aukotinos dėl laisvės.
1.3.1. Asmuo nėra statistinių duomenų suma, visuomenę sudaro individai, gyvi konkretūs žmonės, o ne duomenų srautas. “Sisteminis požiūris” iš principo neigia laisvę ir tuo mėgaujasi, o atskirą individą laiko pakeičiamu bet kuriuo kitu ir reikšmingu tik kiekybiškai. Todėl “sisteminis požiūris“ yra klaida, anksčiau ar vėliau generuojanti „galimybių pasą“ ir „bendrąjį gėrį“, dėl kurio, prireikus, anksčiau ar vėliau gali būti sunaikinti visi atskiri – visi konkretūs ir realūs – gėriai.
1.3.2. Būti – tai būti (santykinai) autonomišku. Neigti autonomijos ir individo kaip atskiro savarankiško veikėjo egzistavimą tolygu neigti pačią bet kieno teisę ir galimybę būti. „Sistemis požiūris“ daro kaip tik tai, todėl vertintinas kaip politinio priešiškumo gyvenimui ir laisvei apraiška ir privalo būti radikaliai politiškai atmestas.
1.3.3. „Sisteminiu požiūriu“ remiasi šiuolaikiniai „visuomenės mokslai“, todėl jų politinio įgalinimo ir taikymo politikoje privalu atsisakyti (pvz., sociologinės „visuomenės nuomonės“ apklausos funkcionuoja kaip nuomonės formavimo ir esamų galios struktūrų legitimacijos įrankis).
1.3.4. „Sisteminiu požiūriu“ remiasi šiuolaikiniai gamtos ir tikslieji mokslai (kuriems žmogus – vienas iš gyvūnų, nykstamai mažas ir kontingentalus, o ne ypatingas, būtinas ir begalinis), todėl jų sritis – anapus politikos: negalima „duomenų mokslo“ ar virusologijos ištarmėmis legitimuoti politinių sprendimų, nes jie yra būtent politiniai, t.y. reikalingi piliečių pritarimo, atviri politiniam debatui ir laisvam pasirinkimui.
1.3.5. “Sisteminiu požiūriu” remiasi dirbtinis intelektas, todėl jo plėtra ir skaitmeninės technologijos – rimtas potencialus politinis pavojus, o ne valstybės prioritetas. Neskatinti, nedeleguoti jam “visuomenės priežiūros” ir politinių pasirinkimų, užkardyti bandymus ateityje jį taikyti teisinėje praktikoje. Atvirkščiai – įsipareigoti išsaugoti taip pat ir neskaitmeninių viešojo sektoriaus paslaugų prieinamumą (pvz., gyvas kontaktas valstybės institucijoms aptarnaujant klientus, galimybė mokėti mokesčius ar pildyti dokumentus taip pat ir neinternetu etc.). Skaitmeninį entuziazmą keisti skaitmeniniu atsargumu ir skepticizmu. Miestas, namas ir kūnas neturi būti išmanus (nebent – privačiu savininko sprendimu).
1.4. Politikos negali išstumti mokslas ir ekspertai – nei tikri, nei tariami: politikos objektas yra būtent politiniai, ne mokslo, “mokslo” ar ekspertinio žinojimo klausimai. Politika nėra administravimas, tai – specifinė veikimo sritis. Administruoti galima politinių sprendimų taikymą ir įgyvendinimą, bet pats jų priėmimas – ne administratoriaus kompetencija. Valstybė nėra didelė UAB ar korporacija, taip pat – ne šeima (atinkamai piliečiai – ne globėjo reikalingi vaikučiai, o laikytini laisvais, protingais ir savarankiškais; kurią iš šių nuostatų rinktis – politinės valios taikymo pavyzdys). Jei išties “mokslas įrodytų” visuotinę visų kvailybę ir neįgalumą, reikalingas politinis sprendimas būtų parodyti vietą tokiam mokslui.
1.4.1. Valstybė neįsipareigoja mokslui nei (gamta)moksliniam pasaulėvaizdžiui. Atitinkamai – nedemonizuoja alternatyvių, paramokslinių, religinių ar okultinių praktikų (įskaitant holistinę mediciną). Nesiremia ir nesikiša.
1.5. Išsaugoti grynuosius pinigus. Jų panaikinimas veda į politinės kontrolės stiprinimą, asmens teisių ir laisvių siaurinimą, “socialinio kredito” įvedimą ir labai padeda “galimybių pasui”. Tokio “progreso” nereikia.
1.6. Panaikinti valstybės finansavimą viešiesiems ryšiams (be kitų dalykų, jie taip pat tiesiogiai įgalina “galimybių pasą” – skaldydami visuomenę, kurdami baimės ir panikos atmosferą, defamuodami opoziciją, valstybinę liniją pristatydami kaip mokslo ir tiesos žodį).
1.6.1. Viešųjų ryšių paslaugų pirkimas valstybinėms politinių iniciatyvų viešinimo ir reklamos kampanijoms turi tapti nelegaliu.
1.6.2. Uždrausti jas pirkti ir jomis naudotis politinėms partijoms ir politikams.
1.6.3. Definansuoti ir naikinti viešaryšininkų rengimą biudžeto lėšomis valstybiniuose universitetuose: taip rengiami potencialiūs demokratijos priešai, pasirengę klaidinti visuomenę, manipuliuoti jos valia ir pardavinėti gražiai įpakuotus “politikus”, apmokytus klasta išgauti pasitikėjimą.
1.6.4. Panaikinti biudžeto finansavimą Nacionaliniam transliuotojui (LRT), kaip viešųjų ryšių kanalui.
1.6.7. Atleisti “hibridinio karo“ kereivius, internete kovojančius su „Rusijos propaganda“, t.y. su bet kuo, kas kritiškas esamai oficialiai politinei linijai.
1.6.8. Valstybė neperka ir neužsako socialinės reklamos, neįpareigoja gamintojų ją platinti, o visuomenės – žiūrėti (pvz., bauginimai ant tabako gaminių pakuočių).
1.7. Jokios cenzūros prisidengiant “pažeidžiamų visuomenės grupių” gynimu, apsauga nuo “neapykantos kalbos” ir pan. Jokių atitinkamų konvencijų, sutarčių ar įstatymų.
1.8. Stiprinti ir įgalinti piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose.
1.8.1. Nuleisti referendumo kartelę iki realistinės ribos: pagrindiniai ir svarbiausi šalies gyvenimo klausimai sprendžiami tiesiogiai, referendumu, jį turi būti įmanoma surengti.
1.8.2. Decentralizacija.
1.8.2.1. Užkardyti galios koncentraciją vykdomosios valdžios rankose.
1.8.2.2. Seimo narys negali tapti ir Vyriausybės nariu.
1.8.2.3. Stiprinti savivaldą, tiesioginiai merų rinkimai.
1.8.3 Politikų atsakomybė rinkėjams.
1.8.3.1. Daugiamandačių apygardų ir išrinkimo “pagal [partinius] sąrašus” naikinimas: Seimo nariai renkami tik tiesiogiai, vienmandatėse, kaip asmenys.
1.8.3.2. Sukurti periodinės Seimo nario atsakomybės rinkėjams mechanizmą.
1.8.3.3. Rinkiminių pažadų nevykdančio (arba vykdančio priešingus) Seimo nario atšaukimo procedūra.
1.9. Valstybė turi būti nugalinta, minimali (klaskinio liberalizmo prasme): kuo mažiau apimanti, kuo minimaliau įsikišanti, kiek įmanoma daugiau funkcijų deleguojanti patiems piliečiams ir jų organizacijoms. Tik tokia valstybės – neturinčios įgaliojimų rūpintis piliečių etiškumu, įpročiais, pažiūromis ar sveikata – samprata avansu šalina “socialinio kredito” idėją.
1.9.1. Nepriimti įstatymų (ir panaikinti jau priimtus), skatinančius susvetimėjimą ir nepasitikėjimą darbo aplinkoje (pradedant įstatymais, esą siekiančiais užkardyti seksualinį priekabiavimą; arba “nepriekaištingos reputacijos” siekimu, įgalinančiu sekti ir kontroliuoti darbuotojų veiklą socialiniuose tinkluose ir privatybėje).
1.9.2. Mažinti valstybės kontrolę verslui.
1.9.3. Jokios valstybinės propagandos švietimo sistemoje (įskaitant “lytinį švietimą”).
1.9.4. Nutraukti valstybinį finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms.
1.9.5. “Skaidrumo” siekis prisidengiant kova su korupcija de facto yra siekis depersonalizuoti gamybą, paskirstymą ir valdymą, siaurinti asmenų dispozicijas, suskaitmeninti ir plėsti valstybės kontrolę. Todėl – mažiau “skaidrumo”.
Facebook komentarai
