„Mes nekomentuojame”, – Remigijaus Ačo advokatė Aušra Ručienė apie Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartį dėl klastočių R.Ačo byloje

Aurimas Drižius

Tiek Remigijus Ačas, tiek ir jo advokatė Aušra Ručienė niekaip nekomentuoja Lietuvos aukščiausiojo teismo nutarties, kuria atmestas R.Ačo skundas dėl to to, kad jis buvo nuteistas už tariamą pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu.

Paklausta, ką mano apie klastotes šioje byloje, advokatė dar kartą pakartojo: „Mes nekomentuojame”.

Kaip žinia, buvęs prezidento Rolando Pakso patarėjas Remigijus Ačas buvo nuteistas dėl to, kad neva siūlėsi vienam jaunikaičiui jam „nusmaukyti”.

⦁ Tiesa, bylos klastotės šioje byloje tiesiog badė akis. Pvz., įrodymais buvo pripažintos nukentėjusiojo mobilaus telefono ekrano nuotraukos. Pats jaunikaitis apdairiai išmetė savo telefono SIM kortelę, todėl jokių žinučių nei jo telefone neliko. Jokių minėtų žinučių nebuvo mei Remigijaus Ačo mobilaus ryšio telefone, nei jo kompiuteryje.

Šias aplinkybes savo skunde išdėstė kitas R.Ačo advokatas V.Barkauskas :  Kasatorius skunde nurodo: nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, šio teismo padarytų įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų neištaisė, todėl padarė esminius BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus.

„Bylą nagrinėję teismai pripažino įrodymais nukentėjusiojo padarytų mobiliojo ryšio telefono ekrano vaizdo nuotraukų nuotraukas, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalį, – teigė Barkauskas, – pažymėtina, kad nėra aiškios šių nuotraukų gavimo ir pateikimo į bylą aplinkybės (į tai buvo atkreiptas dėmesys apeliaciniame skunde), taip pat nėra nustatyta, ar nuotraukos tikros. Atkreiptinas dėmesys, kad nuotraukų patikimumo nėra galimybės patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais, kadangi nukentėjusysis išmetė naudoto telefono SIM kortelę. Byloje nebuvo gautos nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo bylai reikšmingo laikotarpio mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinės. Dėl to sunku paneigti abejones, kad taip buvo siekta pašalinti galimybę patikrinti neteisėtai įrodymais pripažintų nuotraukų tikrumą.

Teisme paaiškėjo, kad prieš nuteistąjį daugiau nei metus laiko nuo ikiteisminio tyrimo pradžios atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, kompromituojančios informacijos nebuvo gauta.

Kompromituojančios informacijos apie nuteistąjį, ieškomų veikos pėdsakų ir požymių apie panašių veiksmų egzistavimą nei nuteistojo namuose, nei darbe, nei ten esančiuose daiktuose ar kompiuteriuose atliktų kratų metu taip pat nebuvo rasta. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ignoravo nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismui jis pateikė duomenis, jog yra techninių sprendimų, leidžiančių pakeisti siuntėjo telefono numerį kitu numeriu ir kitaip iškreipti mobiliojo ryšio priemonėje matomus telekomunikacinių įvykių duomenis. Dėl to trumposios žinutės yra patikimos ir jomis galima vadovautis tik tada, kai gavėjo ir siuntėjo telefonuose sutampa duomenys apie trumposios žinutės išsiuntimą ir gavimą.

Teismai vadovavosi nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykių nemačiusių, o apie jį žinančių iš nukentėjusiojo žodžių jam artimų asmenų parodymais, neva viso proceso metu sutampančiais dėl esminių detalių, o nuteistojo poziciją laikė paneigta byloje surinktų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma.

LL jau rašė apie šią bylą – dar iki aukščiausiojo teismo Remigijaus Ačo advokatas Jurius Petreikis redakcijai papasakojo, kad visa ši istorija kilo dėl to, kad du vyrukai, kurie buvo priimti į darbą vienoje iš R.Ačo įmonių, ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl to, kad pinigus jiems turėjęs mokėti tarpininkas liko skolingas. Tai sužinojęs R.Ačas nutarė gražinti vienam iš šių vyrukų 100 eurų, kad tas nesijaustų nuskriaustas.

Jie susitarė susitikti prie „Akropolio” įėjimo, tačiau vėliau R.Ačo buvo paprašyta apvažiuoti „Akropolį” iš kitos pusės. R.Ačas privažiavo, į jo automobilį įsėdo minėtas jaunikaitis, tuo metu priėjo kitas, kapišoną ant galvos užsidengęs vyrukas, ir atidarė užpakalines Ačo automobilio duris. R.Ačas išsigando, kad jį bandys apiplėšti, ir paspaudė greičio pedalą. Tada iš jo mašinos iššoko ir tas pirmas vyrukas, krisdamas gal kiek susižalojo.

Ačas apgailestauja, kad dėl šio įvykio iš karto nesikreipė į policiją. O jaunikaičiai kreipėsi ir pateikė mobilaus ryšio telefonu padarytas kito telefono ekrano nuotraukas – jose esą buvo matyti žinutes, kurias neva siuntė Remigijus Ačas, ir kuriose neva Ačas siūlėsi „nusmaukyti” jaunikaičiui.

Pastarasis kategoriškai neigė siuntęs minėtas sms žinutes, tačiau STT ir prokuratūra minėtų vaikinų pareiškimo pagrindu net pusantrų metų sekė Remigijų Ačą ir klausėsi visų jo pokalbių. Nieko nepešę STT atliko kratą R.Ačo biure ir namuose. Paimti jo darbinis ir privatus telefono numeriai. Jokių minėtų žinučių nei telefonuose , nei telefono kietajame diske nebuvo rasta. Telefono išklotinėse nieko nebuvo rasta .

 Vaikinas kurio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas tyrimas, savo tel. kortelę, kurią naudojo su tuo tel. numeriu, prieš kreipdamasis į policiją – ją sunaikino. Advokato pagalba buvo pateikti atsakymai iš Ryšių reguliavimo tarnybos, kuri nurodė, kad galima manipuliuoti telefono žinutėmis. Į visus tuos faktus teismas nekreipė dėmesio . Todėl medžiaga atsidūrė Aukščiausiame teisme. Labai keista, kad anūkų turintis Remigijus Ačas pasisiūlė „nusmaukyti” kažkokiam nepažįstama jaunikaičiui, ir kodėl jis taip nusprendė elgtis, teismui klausimų nekilo.

Prokuroras įkalbinėjo R.Ačą sumokėti jaunikaičiui ir su juo susitaikyti, neva tada niekas apie istoriją nesužinos. „Tu pagalvok, ką apie šią istoriją pasakys Jonas Valančiūnas?”, – sakė prokuroras. Kaip žinia, J.Valančiūnas yra vedęs R.Ačo dukrą.

Pasak advokato, R.Ačas tik dėl to, kad nenorėjo triukšmo ir kad nebūtų sugadinta jo reputacija, sutiko susitaikyti su vadinamuoju nukentėjusiuoju.

Prokuroras žadėjo, kad susitaikius nebus jokios bylos ir istorija pasimirš. Su ta sąlyga R.Ačas sutiko susitaikyti su nukentėjusiuoju. Tačiau BPk numato, kad susitaikymas įmanomas tik pripažinus kaltę ir atlyginus žalą. Todėl R.Ačui teko formaliai prisipažinti tai padarius ir atlyginti 1000 eurų žalą tam jaunuoliui. Tai buvo padaryta tik todėl, kad nekiltų triukšmas.

Tačiau prokuroras, gavęs R. Ačo formalų prisipažinimą ir žadėjęs bylą nutraukti, iš karto bylą išsiuntė į teismą. Teisėjai apskritai nevertino gynybos argumentų, kad jokio pasiūlymo lytiškai ką nors patenkinti nebuvo, nes pasak advokato, „kuris teisėjas norės stoti į Ačo pusę?”.

Galiausiai tiek apylinkės, tiek ir apygardos teisme R.Ačas buvo pripažintas kaltu dėl tariamo pasiūlymo lytiškai tą jaunuolį patenkinti.

Aukščiausiame teisme Ačo bylą nagrinėjo tokie pagarsėję teisėjai, kaip  Audronė Kartanienė,

Tomas Šeškauskas, Sigita Jokimaitė.

Vien pamačius šias pavardes buvo aišku, kad Ačo skundas bus atmestas. Yra tokia teisėja Kartanienė, kuri mane ne kartą nuteisė už viisškai teisėtą veiklą, o Neringą Venckienę pripažino kalta Garliavos šturmo byloje. Teisėja Kartanienė nuteisė Neringą Venckienę 1,9 metų kalėjimo – lygiai tiek, kiek sėdėjo Čikagos kalėjime laukdama ekstradicijos į LR – todėl teismui beliko tik kažkokia forma legalizuoti šį įkalinimą.

Todėl tas įkalinimas ir buvo legalizuotas – N.Venckienė nuteista už tai, kad pasipriešino policijos sambo čempionui Gušauskui, kuris jai išsuko ranką, ir už tai prisiteisė 500 eurų. Beje, teismui Gušaukas pateikė pažymą, kad Venckienė jį neva sužalojo, tačiau teisme paaiškėjo, kad minėta Gušausko  trauma įvyko keturios dienos iki garsiojo Garliavos šturmo, kitaip sakant, sambo čempionas melavo teismui apie sužalojimo aplinkybes, tačiau už tai žinoma niekaip nenukentėjo.

Be to, Venckienė nuteista už tai, kad nevykdė taip vadinamo teismo sprendimo perduoti brolio dukrą jos biologinei motinai, kurią pati mergaitė kaltino jos pardavinėjimu pedofilams. Kadangi dukra kategoriškai nesutiko eiti pas mamytę (tai labai aiškiai matosi vaizdo įraše, kai mamytė prieš dukrą naudoja kovos veiksmus, lauždama rankas), tai Venckienė atsisakė ją prievarta išgabenti iš savo namų.

Žodžiu, tokie siaubingi Neringos Venckienės nusikaltimai, už kuriuos ji beveik du metus kalėjo moterų kalėjime Čikagoje.

Ačo advokatas įrodinėjo, kad darydami išvadą dėl R. Ačo veikai taikytino baudžiamojo įstatymo, teismai netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį.

 Nuteistojo veika galėtų būti vertinama tik kaip moralės ir dorovės neatitinkantis elgesys, bet baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Iš BK 21 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad negalima baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, nes jis nėra sunkus ar labai sunkus BK 11 straipsnio prasme. Pagal teismų praktiką rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad pasikėsinimo atveju tiesiogiai siekiama padaryti nusikalstamą veiką, o rengimosi atveju tik sudaromos sąlygos tokią veiką pradėti. Nepamatuoti, nerealūs, neįgyvendinami ketinimai negali būti vertinami kaip aiškus sumanymas padaryti nusikalstamą veiką, o kartu asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už rengimąsi padaryti tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022). BK 1511 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jei nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti sudėties požymių. Pagal teismų praktiką įstatymo sąvoka „kitaip tenkino lytinę aistrą“ suprantama kaip veiksmai tarp skirtingų ar tos pačios lyties asmenų, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu – masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 1511 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas nukentėjusiojo nepilnamečio savanoriškas sutikimas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, pasiektas už pinigus ar kitokį atlygį arba už pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį, taip pat tai, kad nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Atsižvelgiant į išdėstytas pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką nuostatas, esminius BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytų neprievartinių seksualinių veiksmų su nepilnamečiais kaip nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymius, akivaizdu, kad šio nusikaltimo pradžia yra susijusi su išgavimu nukentėjusiojo nepilnamečio savanoriško sutikimo lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą už pinigus ar kitokį atlygį arba už pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį. Dėl to asmens veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį galėtų būti kvalifikuojama tik tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 1511 straipsnio 2 dalyje išvardytų alternatyvių veiksmų: pasiekia bent nukentėjusiojo nepilnamečio sutikimą lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą už pinigus ar kitokį atlygį arba už pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį, tačiau atitinkamai lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Byloje teismai nustatė, kad nuteistasis, suvokdamas ir galėdamas numatyti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, du kartus už atlygį siūlė masturbuoti nukentėjusiojo lytinį organą, taip pat tai, kad nukentėjusysis nesutiko už 50 Eur tenkinti lytinę aistrą, o vėliau nuteistasis savo nusikalstamų veikų nebaigė dėl nepalankiai ir netikėtai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi, nuteistajam inkriminuoti ne seksualinio pobūdžio fiziniu kontaktu pasireiškę, bet seksualinio pobūdžio intelektiniai veiksmai – seksualinio pobūdžio pasiūlymas nepilnamečiui, su kuriuo šis nesutiko. Dėl to šiuo atveju nebuvo pradėti realizuoti jokie nusikalstami veiksmai. Darytina išvada, kad šioje byloje objektyviais duomenimis neįrodyta, jog buvo pasikėsinta padaryti BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinio pobūdžio intelektinius veiksmus galima tik tada, jeigu tokie veiksmai atlikti prieš jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį. Jei pilnametis asmuo pasiūlo jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui susitikti, siekdamas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, baudžiamoji atsakomybė jam gali kilti už jaunesnio negu šešiolikos metų asmens viliojimą pagal BK 1521 straipsnį. Be to, baudžiamoji atsakomybė jam gali kilti už jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimą pagal BK 153 straipsnį. Vis dėlto šių nusikalstamų veikų požymių nuteistojo padarytoje veikoje nenustatyta.