„Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės…“: rašytojas Juozas Elekšis apie skaudžius gyvenimo patyrimus ir svarbią maltiečių pagalbą

„Mirtiną baimę teko pergyventi vaikystėje, kai mūsų namus apsupo sovietų kariškiai, atėję suimti brolio, – pasakoja Vilniuje gyvenantis rašytojas Juozas Elekšis. – Jie apsupo namą per Kūčias… Brolis spėjo pasislėpti greta namo esančiame rūsyje…“

Pasak rašytojo, kariškiai liepė jo tėvui atrakinti rūsį ir perspėjo, jei ką nors ras, jį pirmą nušaus. Karininkas, apžiūrėdamas rūsį buvo kažkoks pasimetęs, nerado net ant bulvių aruodo paliktos dar šiltos brolio patalynės.

„Kariškiams išėjus, apžiūrėjome rūsį, – prisimena J. Elekšis. – Aiškiai matėsi, kad buvo atidarytas lubose buvęs slaptas išėjimas. Palipęs stoginėn mačiau, kad praskleistos jos lentelės, o brolis išėjęs link kaimyno Vaičiaus.“

Brolio gaudynės

Visi namiškiai puolė prie langų ir pamatė brolį nuo laukuose esančio rūsio einantį link miško. Jį ėmė vytis sovietų automatininkas.

„Matyt, jis riktelėjo, nes brolis atsisuko, bet dabar jau tekinom pasileido link miško, –  susijaudinęs prisimena rašytojas. – O tas kareivis pradėjo tratinti į jį iš automato.“

Iš sodybos pasipylė tuntas automatininkų ir visi šaudė. Ant kaimyno tvoros pasidėję du rankinius kulkosvaidžius pylė ir du karininkai.

„Brolis staiga pasilenkė, – prisimena J. Elekšis. – Mes net aiktelėjome… Manėme, kad kliudė.“

Nutilo net šūviai, tačiau brolis nenugriuvo, o tik pasiėmė rankon medpadžius ir dar greičiau leidosi bėgti.

Tada vėl nuo šūvių sutratėjo visas laukas…

„Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės, o tėvo silpna širdis vos plazdėjo, – prisimena Juozas. –  Gal po valandos pamatėme, kad kaip širšės apkibę kareiviai vedasi iš miško brolį…“

Pasak rašytojo, jo mama sumetė į maišą šiltų baltinių, dešrų, lašinių, duonos ir nulėkė į kaimynų kiemą, tačiau brolį glaudžiu ratu apsupę kareiviai neleido net prisiartinti.

Maišą mama permetė per kareivių galvas, tačiau kareiviai ją jėga išstūmė iš kiemo.

Brolio paieškos

„Ankstų rytą su mama išėjome į Viekšnius ieškoti brolio, – prisimena J. Elekšis. – Visur atsakė, kad jo nėra… Ryto metą jo ieškoti į Mažeikius išvažiavo tėvas. Ir atrado… Tarp daugybės sulaikytųjų perrengtą karine uniforma, sutvarstytomis kojomis…“

Pasak rašytojo, tiesą apie tikrą brolio padėtį jis sužinojo gal tik po trisdešimties metų, kai mirė abu jo tėvai.

„Pasirodo, jį pasivijo ir pargriovė šunys, apkandžiojo vos ne basas kojas, apdraskė kelnes ir švarką, todėl ir neleido prie jo mamos, perrengė karine uniforma, – pasakoja J. Elekšis. – Miško medžiai, kur bėgo brolis, buvo sukapoti kulkų, buvo nulūžusios šakos. Matėsi, kad čia vyko šiurpus gyvenimo ir mirties šokis. Jo baisi muzika iki šiol neleidžia ramiai miegoti…“

Gyvenimas ir mokslai pokario metais