Lietuvoje labiausiai reikalinga deidiotizacija

Diana Karaliutė

Panašu (o tiksliau – visiškai aišku), kad ir Lietuvoje reikalinga denacizacija ir defašizacija ( galvose, turiu omenyje).

…

Ir deidiotizacija.

Pastarosios, panašu, reikia labiausiai. Nes, kai smegenys funkcionuoja daugmaž normaliai, visos kitos problemos išnyksta savaime.

Daugmaž normaliai funkcionuojančios smegenys – tai mokėjimas analizuoti, sudėlioti paprasčiausią logikos grandinę, daryti šiek tiek toliau siekiančias išvadas, matyti priežastis, numatyti pasekmes.

Aš nekalbu apie sugebėjimą mąstyti globaliai, turėti ryšį su kosmosu, kuris vadinasi intuicija. Užtektų vien normaliai funkcionuojančių smegenų, nes ta rusofobija kuri dabar siaučia, pradedant aukščiausiais sluoksniais ir baigiant žemiausiais, yra lakmusas, rodantis jog iki normalumo yra kaip iki kosmoso.

….

Jūs galite siautėti, nekęsti tų rusų ir tuo pačiu vienas kito, nuo to niekas nepasikeis, pasikeis tik jūsų pačių žmogiškumo statusas. Karas prasidėjo tada, kada turėjo prasidėti ir jis baigsis tada, kada turės baigtis. Argi dar neaišku, kad karai niekada nevyksta spontaniškai ir planuoja karus dažniausia visai ne tie, kurie kariauja tarpusavyje.

Galite apsiklijuoti tais lipdukais nuo galvos iki kojų, geopolitikos procesas vyks taip, kaip vyksta jau šimtus metų : jeigu vienam poliui lemta sustiprėti, jis sustiprės ir gyvens pagal savo taisykles.

Jeigu priešingam poliui lemta susilpnėti ir degraduoti, jis taip ir padarys – argi nematote, kaip degraduoja Europa, kurios dalis esam ir mes. Kaip pavadinti šitą beprotybės fiestą, jeigu ne degradacija ?

…..

Dabar daugelis klausia – kada pagaliau baigsis šitą beprotybė?

Atsakau – baigsis tada, kada bepročių skaičius sumažės iki minimumo ir adekvatus, logiškas protas paims viršų. Kada didesnė dalis žmonių taps Žmonėmis, su visa iš to išplaukiančia atsakomybe. Bet, spręndžiant iš bendro vaizdo, iki to dar toli. Tačiau laikmetis vistiek įpareigoja, ir jis privers tai padaryti „не мытьем так катаньем“(sorry rusofobai).

P. S. prašom nesivarginti rašant man privačias“įžeidžiančias“ žinutes. Nes aš neįsižeidžiu, aš jas trinu neskaičius. Kam skaityt – kiek betyrinėtum šūdą, jis vistiek liks šūdas.