Kaip LR Sveikatos apsaugos ministerijos bioetikos sargai įstatymų modeliavimu prieš Šv. Kalėdas užsiiminėjo

Yra Lietuvoje visa eilė valstybinių įstaigų, kurios veikia principu „valstybė valstybėje”.

Viena tokių įstaigų manytinai yra VU Santaros klinikų vaiko raidos centras.

Visi pamename įlūžusio stogo vaiko raidos centre istoriją. Piliečiai jau 2013 metais žinojo, jog to centro administracijai galimai trūksta socilainių įgūdžių, nes dėl jos manytinai socialinių įgūdžių stokos Centre laikomi (nerašau kad gydomi, nes tuo labai abejoju) vaikai patiria grėsmę sveikatai ir gyvybei – jie tik laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvi po įvykusios seno stogo avarijos centre.

Labai greitai Centro stogo sutvarkyti nepadėjo net ir Centro dir. J. Petrulytės iniciatyva išgelbėta vieno stogdengio (publikacijose apie prof. D. Pūro ir L. Slušnio vykdomus procesų virsmus minėtas kaip P. K.) dukrą nuo motinos, ir ne bet kur, bet į Norvegiją.

Tiesa ta mergaitės gelbėjimo akcija atlikta taip negrabiai ir gėdingai, ir taip primena KGB metodiką, kad įteisinimas užtruko.

Kol vaiko raidos centro dir. J. Petrulytė ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė viešai ir neviešai skatino medikų bendruomenę ir jų veiklą kontroliuojančias tarnybas „laikytis vieningumo tos šeimos atžvilgiu”, institucijų pagrobtos mergaitės mama teisiniu keliu ieškojo teisybės.

Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, o LR Advokatūra vadovaujasi vaiko teisių apsaugos kontrolierės gairėmis „laikytis vieningumo tos šeimos atveju”, pagrobtos mergaitės mama rinko įrodymus, daug domėjosi, kreipėsi į atsakingus pareigūnus ir valdininkus, ir, kaip paaiškėjo surinko nenuginčijamų įrodymų, jog jos dukters ir jos atžvilgiu panauotą institucinį smurtą bandoma įteisinti klastojant bylas, kontroles, policijos nutarimus ir etc. klastotes.

Kaip žinia yra tokia medikų veiklą tirianti Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau VASPVT). VASPVT atlieka kontroles ir patikrinimus dėl prioritetinės piliečių teisės į kokybišką asmens sveikatos priežiūrą ir paslaugas. Tam yra prikurta daugybė įstaigų ir įstatymų. Vienas pagrindinių – LR pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas. Faktą, jog šį įstatymą ministro A. Verygos pavaldiniai „apipjausto” pagal konkrečios bylos poreikius, fiksavau prieš pat Šv. Kalėdas. Ir tai reiškia, jog LR SAM yra toks darinys, kuris tam, kad nebūtų atlikta vaiko raidos centro vienos mergaitės „gelbėjimo nuo motinos į Norvegiją” kontrolė, „apipjaustys” bet ką, ne tik LR Konstitucijos saugomą vertybę – šeimą, bet ir įstatymą.

Taigi įstatymo 23 str. 5 d., kurio nuoroda teikiama žemiau,

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C6E4170DB704/nebExFytrA,

sako: „5. Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos”. Galimai išgirdęs vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės ir vaiko raidos centro dir. J. Petrulytės raginimą „vienytis dėl tos šeimos”, LR Sveikatos apsaugos ministerijos BIOETIKOS KOMITETO dir. Eugenijus Gefenas (narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose skelbiama http://bioetika.sam.lt/index.php?1808203373) pasirašytinai „apipjaustė” ne bet ką, bet LR pacientų teisės ir žalos atlyginimo įstatymą. Šį teiginį man suteikė teisę parašyti 2017-12-05 Lietuvos Bioetikos komiteto raštu Nr. 2-407 vykdomas interesanto klaidinimas, „nupjaunant” pusę įstatymo ir rašte parašant tik pusę 23 str. 5 d. „5. Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos,”.

Taigi, LR Sveikatos apsaugos ministerijos BIOETIKOS KOMITETO dir. Eugenijus Gefenas pasirašytinai nupjovė kitą pusę įstatymo „..bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos”.

Taip galimai formuojama nauja teismų praktika, kuomet toks komitetas, kaip BIOETIKOS prie LR SAM, „pateikia pagrindą” (suklastotą) teismo kolegijai, (kuri administracinėje byloje el-5439-208/2017 pastebėtinai yra neeilinė), atisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą, kuriuo pareiškėja prašo ĮPAREIGOTI VASPVT ATLIKTI VAIKO RAIDOS CENTRO IŠVADOS DĖL MAŽAMETĖS P. K. IR JOS TĖVŲ KONTROLĘ. Juk pareiškėja neprašo pripažinti kad vaiko raidos centro išvada yra neteisėta, jos prašymas toks kuklus – prašo įpareigoti VASPVT atlikti kontrolę. Na tenka pripažinti, kad ta išvada yra absoliuti nesąmonė, todėl niekas nenorės atlikti jos kontrolės.

Į teismą šia publikacija nesikreipiu, bet tai nereiškia, jog liko nepastebėtas faktas, kad teisėjo A. Dirigoto 2017-10-12 sprendime „kyšo” faktui prieštaraujantys teiginiai apie P. K. ir kitas byloje skųstas aplinkybes. Taip nutiko todėl, kad teisėjas teiginius į sprendimą pateikė vadovaudamasis ne įstatymu ir įrodymais, bet „apipjaustytais” Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus atstovės žinomai melgingais rašytiniais ir žodiniais teiginiais. Gal taip nebūtų nutikę, jei bylą teismas nagrinėtų žodinio proceso tvarka.

Taip pat neliko nepastebėtas faktas, jog Vilnaius apygardos teismo teisėjas A. Piesliakas 2016-03-24 nutartyje vaiko raidos centro dir. J. Petrulytės naudai parašė žinomai melagingą teiginį, esą J. Petrulytė savo parašu nepasirašė 2015-08-25 Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriaus protokolo Nr. A17-1035/15 (3.1.10-AD15). Šiame protokole J. Petrulytė išvadino autorę „bomba” ir „žudike”, ko teisėjas A. Piesliakas negalėjo nepastebėti, jei buvo susipažinęs su bylos dokumentais. J. Petrulytei palankią nutartį teisėjas A. Piesliakas galėjo priimti tik tuo atveju, jei nesusipažino su bylos dokumentais arba juos ignoravo (2016-05 byloje minėtas protokolas dar buvo), kas patvirtina, jog nutartis yra neteisėta ir reiaklinga ją peržiūrėti.

Šv. Kalėų proga pakviesčiau vaiko raidos cento dir. J. Petrulytę matyti žmonėse ne bombas (2015-08-25 vaiko teisių apsaugos protokole J. Petrulytė taip išvadino mergaitės motiną) ir sulūžusio vaiko raidos centro stogo potencialius stogdengius, bet žmones, šeimas, ir jų teisę būti neliečiamais.

Šios makabriškos istorijos modeliuotoją žurnalistę L. L. pakviesčiau modeliuoti ne žmonių likimus ir bylas, bet kad ir jaukius megztukus, ar namų interjero detales.

O skaitytojams Švenčių proga linkiu tikėjimo, meilės vilties, ir viešinant teisėsaugos ir institucijų „perlus” padėti siekti kad žmogus Lietuvoje turėtų teisę ne tik į tai, kas liko, po to, kai kuris nors etikos sargas „apipjaustė” įstatymą, bet ir į pačią LR Konstitucijso esmę

Kristina Kareckiene