JONAS KOVALSKIS. Krymas: Rusijos aneksija ar JAV/NATO/ES agresija?
JONAS KOVALSKIS. Krymas: Rusijos aneksija ar JAV/NATO/ES agresija?
Šį straipsnį paskatino parašyti JAV specialiųjų tarnybų bei Lietuvos politinio elito sukelta ir eskaluojama plataus mąsto karo su Rusija propaganda ir tautinės nesantaikos kurstymas visame pasaulyje ir ypač Lietuvos viešoje erdvėje.
Karinės isterijos platinimu, atviru Lietuvos piliečių smegenų negailestingu plovimu šiandien jau užsiima ne tik beraščiai patologiniai rusofobai – 25 metus valdžios vykdytos oficialios politikos aukos,- socialiniuose tinkluose ar gatvėje. Melas, tarptautinės teisės šaltinių nuostatų iškraipymas, atviras manipuliavimas viešąja nuomone pasiekė jau institucinį lygį, tapo oficialia proamerikietiškos, antiliaudinės Lietuvos valdžios vidaus ir užsienio politika, aukščiausi valdžios pareigūnai neįtikėtinai paviršutiniškai traktuoja esmines tarptautinių santykių sąvokas, neatsakingai žongliruoja terminais, siaubingai iškraipo tarptautinės teisės šaltiniuose pateiktus apibrėžimus ir tuo pačiu kelia grėsmę taikai ir saugumui ne tik Pabaltijyje, bet ir visame pasaulyje.
Toks valdančiojo elito elgesys labai ir tiesiogiai kenkia Lietuvos interesams, valstybės tarptautiniam prestižui ir daro žymią žalą šalies ekonomikai, blogina Lietuvos žmonių ir taip sunkią materialinę padėtį. Gerai organizuotas ir valdžios kontroliuojamas Lietuvos propagandos tinklas šiuos prasimanymus – Rusijos agresija, Krymo aneksija, Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimas Rytų Ukrainoje, Rusijos kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus ir pan., – masiškai tiražuoja į viešą erdvę informacijos vartotojams, profesionalūs propagandistai, žurnalistai, politikos apžvalgininkai suteikia sąvokoms visiškai priešingą prasmę, sukeičia veikiančias jėgas vietomis ir tokiu būdu realų agresorių – JAV/NATO/ES, – pristato kaip agresijos auką arba bent jau taikdariu, o realias JAV/NATO/ES agresijos aukas – Rusiją,Ukrainos tautą bei kitų šalių, tame tarpe Lietuvos, tautas, – manipuliacijų pagalba paverčia agresorėmis.
Įžūlūs socialiniuose tinkluose veikiantys internetiniai troliai, visokie elfai tokį iš viršaus nuleistą melą suvokia kaip savo pranašumo prieš kitus, sveikai mąstančius visuomenės narius, neginčijamą įrodymą ir naudoja kaip pagrindą burtis į neteisėtas, neva patriotiškai nusiteikusias grupuotes, kurios daro provokacijas, neetiškus išpuolius prieš kitus visuomenės narius, kurių nuomonė yra kitokia, kurių požiūris yra grįstas objektyvia informacija, nešališka įvykiu analize. Tokie „patriotai“ yra remiami valdžios ir tai yra neginčijamas fašizmo požymis, kuomet visuomenėje atsiranda tam tikra grupė, kuri save suvokia kaip geresnę už kitus, likusius visuomenės narius ir sau suteikia teisę, niekuo nepagrįstą teisę, mokyti kitus visuomenės narius kaip gyventi, kokius televizijos kanalus žiūrėti, kaip mąstyti, ką galvoti ir daro tai pačiu įžūliausiu būdu.
Dažnai tokie „patriotai“ net atvirai grasina susidoroti su kitaminčiais ir, jų nuomone, tai yra normalus bendravimas viešoje erdvėje?!! Jau 26 metus propaguojanti tik “vieną tiesą” valdžia tokius veikėjus remia, kadangi šie veikėjai savo nepadoriu elgesiu sukuria visuomenėje nestabilumo, baimės ir neapykantos atmosferą, jų grasinimai padeda išlaikyti visuomenės kontrolę visiškai susikompromitavusių proamerikietiškų partijų rankose. Visos valdžios šakos, veikdamos prieš savo piliečių konstitucinę teisę turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti, susivienija ir veikia vieningai prieš visuomenę ir piliečius. Visai neseniai Kauno apylinkės teismas skyrė 150 Eurų baudą tūlam “patriotui” už tai, kad šis viešai ragino žudyti ir kvietė susidoroti su Lietuvos piliečiais, kurių nuomonė Ukrainos valstybinio perversmo klausimu nesutampa su jo! Bravo lietuviškai Temidei iš Kauno – kitą kartą, kai šis „patriotas“ savo kruviną sumanymą įgyvendins ir kitamintį nužudys, Lietuvos teismas skirs dvigubai griežtesnę bausmę, tikėkimės, – 300 Eurų baudą?
Todėl yra pakankamai pagrindo patyrinėti Lietuvos valdžios propagandos
platinamus informacinio karo prieš Rusiją mitus, atvirus prasimanymus ir
nustatyti, remiantis tarptautinės teisės šaltiniais, kokią vietą Lietuvos
valdžios propagandoje bei jos kontroliuojamoje informacinėje erdvėje užima
prasimanymai, atviras melas, manipuliacijos.
2014-02-22 valstybinis perversmas Ukrainoje ar teisėtas demokratiškas
valdžios pakeitimas?
2013 metų lapkričio 21 d. Ukrainos teisėtas prezidentas Viktoras
Janukovičius Vilniuje atsisakė pasirašyti Ukrainos ir Europos Sąjungos
asociacijos sutartį, pagal kurią Ukraina privalėjo sunaikinti savo pramonę,
prarasti savo ekonominį, finansinį, juridinį suverenitetą, iš esmės tapti JAV
ir ES kolonija ir tapti agresyviausio žmonijos istorijoje NATO karinio bloko
forpostu prieš savo istorinę Tėvynę brolišką Rusiją. Ukrainos prezidentas V.
Janukovičius pagal Ukrainos konstituciją bei tarptautinės teisės ius
cogens normas negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti sutarties, kuri žymiai
apribotų ar net visiškai panaikintų Ukrainos tautos suverenias galias – nei
vienas valstybės pareigūnas neturi galių daugiau nei jam suteikia valdžios
Suverenas-Tauta, todėl veikti prieš Suvereno interesus teoriškai joks
atsakingas prezidentas negali, ir V. Janukovičius visiškai pagrįstai atsisakė
pasirašyti Vakarų primestą Ukrainai kolonijinę iš esmės sutartį.
JAV ir ES šį Ukrainos prezidento teisėtą ir teisingą sprendimą įvertino kaip
grėsmę Vakarų kolonijinei ekspansijai, nedelsiant davė signalą Ukrainoje
veikiantiems JAV specialiųjų tarnybų iš anksto apmokytiems agentams,
vietiniams nacionalistams, oligarchams, žiniasklaidos atstovams ir šiaip
naudingiems idiotams pradėti „spalvotą“ revoliuciją Maidaną, kuri 2014-02-
22 baigėsi kruvinu perversmu Ukrainoje, teisėta Ukrainos valdžia ir
prezidentas buvo nuversti, į valdžią buvo atvesti ukrainiečių tautos išdavikai,
proamerikietiški oligarchai ir atviri Vakarų Ukrainos fašistai, šalyje
prasidėjo teroras, pilietinis karas, humanitarinė katastrofa, ekonominis
nuosmukis, valstybės naikinimas. Vakarų, ES ir JAV, civilizacijos ir
„demokratinių vertybių“ išskirtinis bruožas yra klasta ir melas, kurių pagalba
jau 500 metų Vakarai vykdė ir tebevykdo savo kolonijinę politiką visame
pasaulyje, kurių pagrindu ir buvo sukurta Vakarų ekonominė gerovė –
šimtmečiais vykdytos karinės ekspansijos ir kolonijų apiplėšimo pasekmė.
Šis scenarijus buvo numatytas ir Ukrainai. Įpratę svetima sąskaita gyventi
prabangiai Vakarai jau kelintą kartą per paskutinius 500 metų vėl bando
savo prasiskolinusias ekonomikas gelbėti senu piratišku būdu, tai yra
apiplėšdami laisvas, nepriklausomas ir taikias valstybes, šiuo atveju, Ukrainą
ir Rusiją.
2014-03-16 Krymo pusiasalio gyventojai visuotinio referendumo būdu –
referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų,
ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo
istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos, – išreiškė savo valią, o tai reiškia, kad
absoliučia vietos gyventojų balsų dauguma, skaidriai ir pagal nustatytas
įstatymais demokratiškas procedūras įgyvendino JTO Tautų Chartijoje
įtvirtintą tautų teisę į laisvą apsisprendimą kurti ir turėti savo valstybę,
nusprendė savo ateitį susieti su savo istorine, etnine Tėvyne Rusija, tačiau
toks Krymo gyventojų laisvas apsisprendimas Vakarų kolonizatorių buvo
įvertintas kaip grėsmė jų kolonijinei ekspansijai ir tapo neteisėtu pretekstu
Vakarams pradėti neregėto mąsto agresiją prieš Rusiją, vykdyti ekonominį,
prekybinį, finansinį, informacinį karus prieš Rusiją. NATO šalys Krymo
pusiasalio, kuris jau daugiau nei du šimtus metų yra etninių rusų ir istorinės
Rusijos žemės, gyventojų 2014-03-16 referendumo būdu išreikštą valią
pavadino Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. Toks Vakarų veidmainiškas
niekuo nepagrįstas prasimanymas vienok tapo plataus mąsto JAV bei ES
agresijos prieš Rusiją aktu ir pagrindu taikyti Rusijai neteisėtas tarptautinės
teisės požiūriu ekonomines sankcijas, pradėti prieš Rusiją ekonominį karą,
didinti NATO karinių pajėgų aktyvumą Rytų ir Vidurio Europoje ir ypač
Rusijos pasienyje Pabaltijo valstybėse, kas sukėlė grėsmę taikai ir saugumui
pasaulyje, pakurstė militaristinę psichozę, antirusišką isteriją bei pagilino
globalines politinę ir ekonominę krizes, pastūmėjo pasaulį branduolinio karo
link.
Ukrainoje buvo įvykdytas antikonstitucinis valstybinis perversmas.
Perversmui įvykdyti Vakarai panaudojo taip vadinamas opozicines,
neteisėtas, ginkluotas grupuotes, kurios atvirai deklaravo fašistinę savo
ideologiją ir viešai garbino nacionalistus Stepaną Banderą ir Romaną
Šuchevičių, Didžiojo Tėvynės karo metu buvusius nacistinės Vokietijos
kolaborantus, kurių vadovaujami Vakarų Ukrainos nacionalistai darė karo
nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui laikinai hitlerinės Vokietijos
okupuotose TSRS teritorijose, dalyvavo rusų, lenkų, žydų tautybių žmonių
genocido akcijose, iš kurių garsiausia yra galbūt 1943 metų „Volynės
skerdynės“.
2014-02-21 V. Janukovičius pasirašo sutartį „Dėl politinės krizės
sureguliavimo Ukrainoje“ su opozicijos lyderiais – Vladimiru Klyčko
(partija „Udar“), A. Jaceniuku („Batkivščina“) ir O. Tiagniboku
(„Svoboda“), dalyvaujant tarpininkams iš Europos – Vokietijos užsienio
reikalų ministrui Frankui Valteriui Štainmajeriui, Lenkijos Užsienio reikalų
ministrui R. Sikorskiui, ES atstovui Erikui Furnje, kurie turėjo užtikrinti
sutarties vykdymą, tačiau, žinoma, kaip tai tapo būdinga Vakarų dvigubų
standartų diplomatijai ir veidmainiams politikams, nepadarė nieko, ničnieko,
kad jų pačių garantuota sutartis taptų įsipareigojimu Maidano smogikams,
kuriuos tiesiogiai kontroliavo JAV Valstybės departamentas, Centrinė
žvalgybos valdyba per savo ambasadorių Ukrainoje Džefrį Pajetą. Reikia
atskirai pažymėti, kad Rusija nei Maidano įvykiuose, nei minėto susitarimo
pasirašyme nedalyvavo jokiu būdu ir į Ukrainos vidaus reikalus niekaip
nesikišo, kaip tai nuolat darė Vakarai.
Teisėtas, pagal demokratiškas skaidrias procedūras išrinktas Ukrainos
prezidentas Viktoras Janukovičius, iškilus realiai grėsmei jo gyvybei iš
„Dešiniojo sektoriaus“ smogikų pusės, buvo priverstas bėgti, tai yra , buvo
nušalintas nuo valdžios neteisėtu, Ukrainos Konstitucijoje nenumatytu būdu,
o Vokietijos, Lenkijos ir Prancūzijos „garantai“ nusiplovė rankas, ignoravo
karinės Maidano opozicijos demonstratyvų 2014-02-21 susitarimo
pažeidimą, valdžios Ukrainoje ginkluotą užgrobimą ir su pasitenkinimu
pripažino „opozicijos“ suformuotą vyriausybę, kurią iš esmės jie patys ir
atvedė į valdžią.
Vakarų teisės doktrina skelbia, kad neteisėtu būdu, ne pagal įstatymo
nustatytas procedūras įgyta valdžia yra nelegitymi , neįgyja jokių valdingu
įgalinimų, vadovaujamasi teisės principu ex injuria ius non oritur – iš ne
teisės teisė neatsiranda, todėl tokia vyriausybė objektyviai negali būti
pripažįstama, su ja negali būti palaikomi diplomatiniai santykiai. Tai yra
įrašyta beveik visų save vadinančių demokratinėmis valstybėmis
Konstitucijose. Pavyzdžiui, po 1917 metų spalio revoliucijos Vakarai dar
ilgus metus de jure nepripažino Tarybų Sąjungos valstybės remdamiesi tuo
principu.
Valdžia, užgrobta opozicijos ginkluotu būdu Ukrainoje, yra antikonstitucinė,
ir toks valdžios užgrobimas tiesiogiai prieštarauja Ukrainos Konstitucijos 5
str. 3 d. (Ukrainos Konstitucijos 2013-09-19 redakcija), kuri skelbia, kad
„niekas negali uzurpuoti valstybinės valdžios“.
Ukrainos Konstitucijos 17 ir 37 str. griežtai draudžia bet kokių, nenumatytų
įstatymais sukarintų organizacijų kūrimą ir jų veiklą, tame tarpe ir veikiančių
partijų ir visuomeninių organizacijų viduje. Tik užgrobusi valdžią JAV
kontroliuojama „opozicija“ paskubėjo legalizuoti neteisėtas nacionalistines
iš anksto apginkluotas grupuotes, tokias kaip „Dešinysis sektorius“, kurios ir
atvedė „opoziciją“ į valdžią.
Ukrainos Konstitucijos 111 str. yra nustatyta valstybės prezidento apkaltos
procedūra, kurią Viktoro Janukovičiaus atveju naujoji valdžia pažeidė
grubiai, demonstratyviai ir atvirai. Konstitucijos 112 str. nustatė, kad
atvejais, kai Ukrainos prezidentas netenka įgaliojimų anksčiau laiko
(Konstitucijos 108-111 str.), jo pareigas laikotarpiui, kol bus išrinktas naujas
valstybės vadovas, eina Ukrainos ministras pirmininkas. Faktiškai po 2014-
02-14 valstybinio perversmo ir teisėto Ukrainos prezidento V.Janukovičiaus
nušalinimo šalies prezidento pareigas uzurpavo Ukrainos Aukščiausios
Rados pirmininkas Aleksandras Turčinovas, kuris pagal Ukrainos
konstituciją to daryti negalėjo. Tokiu būdu, visi šio odiozinio veikėjo, einant
neteisėtu antikonstituciniu būdų užimtas prezidento pareigas, įsakymai, tame
tarpe, pasiųsti karines pajėgas prieš Rytų Ukrainos civilius gyventojus ir
pradėti pilietinį karą Rytų Ukrainoje, yra neteisėti ir niekiniai nuo jų
priėmimo dienos, o patį A. Turčinovą, dėl kurio savivalės kilo pilietinis
karas Ukrainoje ir žuvo dešimtys tūkstančių kariškių ir civilių Rytų Ukrainos
gyventojų, ukrainiečiai vadina „kruvinuoju pastoriumi“.
Tuo pačiu metu, išskirtinėmis prezidento kompetencijomis,
numatytomis Ukrainos Konstitucijos 106 str. 2, 6, 8, 10, 11, 12, 14, 15, 16,
22, 25, 27 punktuose, o būtent – visuotinio referendumo paskelbimas,
ministrų skyrimas, vykdomosios valdžios centrinių organų vadovų skyrimas,
Generalinio prokuroro ir kitų aukšto rango vadovų skyrimas, Ukrainos
ministrų kabineto išleistų aktų bei Krymo autonominės respublikos ministrų
tarybos aktų panaikinimas, paskyrimas trečdalio Ukrainos konstitucinio
teismo narių ir kt, – suteiktomis teisėmis laikinai ir neteisėtai einantis
prezidento pareigas A. Turčinovas negalėjo naudotis visai.
Patys Maidano perversmininkai bei jų kuratoriai iš JAV bei ES specialiųjų
tarnybų puikiai suvokė, kad vykdydami perversmą daro prieštaraujantį
pagrindiniam Ukrainos įstatymui veiksmą, valstybinį nusikaltimą,, todėl tik
užgrobę valdžią jie imasi aktyvių savo nusikaltimo legalizavimo veiksmų ir
tam turėjo pasitarnauti neveiksni Rada, kurios deputatams dėl netinkamo
balsavimo buvo grasinama fiziškai susidoroti. Ukrainos Konstitucijos
pakeitimai galėjo būti daromi minimum per dvi sesijas ir turėjo būti
patvirtinami kitoje sesijoje ne mažesne nei 2/3 konstitucine Rados deputatų
balsų daugumos, tai yra nuo 450 balsų (Konstitucijos 76 str.), kas niekada
nebuvo daroma. Be to , Ukrainos Konstitucijos I, III ir XIII skirsnių
pakeitimai privalo būti patvirtinti, sutinkamai su Ukrainos Konstitucijos 156
str. , visuotiniu tautos referendumu, kurio Maidano smogikai niekada nedarė
dėl labai paprastos priežasties – perversmininkai jį būtų triuškinamai
pralaimėję.
Tokiu būdu, visi po 2014-02-22 įvykdyto perversmo padaryti Ukrainos
Konstitucijos pakeitimai yra neteisėti, niekiniai nuo pat jų priėmimo
momento, o šių sprendimų sukeltos pasekmės niekam nesukuria teisių ir
pareigų, jeigu vadovautis bendrąja teisės doktrina, kuri skelbia – iš ne teisės
teisė nekyla.
Pats Maidanas Lietuvos ir viso Vakarų pasaulio melo propagandos
priemonių buvo pristatomas kaip „liaudies sukilimas“ , kaip stichinis
valdžios Suvereno tautos tiesioginės valios įgyvendinimo aktas, tačiau,
atmetus visą galingą Vakarų masinės dezinformacijos priemonių revoliucinę
patetiką, įstatymo požiūriu Maidanas jokių Ukrainos valdingų įgaliojimų
neturi ir neturėjo, Ukrainos Konstitucija tokio valdžios organo nenumato, o
atsižvelgiant į nuolatinį Vakarų diplomatinių atstovybių, pirmiausia JAV,
neleistiną akivaizdų dalyvavimą ir vadovavimą visam perversmo procesui,
yra nusikalstamas ir tarptautinės teisės požiūriu. Maidane aktyviausiai
dalyvavo absoliučiai maža Ukrainos gyventojų dalis, daugiausiai Vakarų
Ukrainos nacionalistų grupuotės, kurios sudarė mažiau nei vieną procentą
visų Ukrainos gyventojų, tačiau nežiūrint į tai Vakarų valstybių – JAV ir ES
, – neteisėto įsikišimo į šalies politinį procesą, vidaus reikalus, dėka sugebėjo
primesti savo valią visai 45 mln. Ukrainos tautai. Toks perversmų
organizavimas jau tapo įprasta Vakarų agresijų į suverenias šalis visame
pasaulyje forma, neteisėto JAV/ES kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus
praktika, kuri akivaizdžiai pažeidžia tarptautinės teisės šaltiniuose,
pirmiausia Jungtinių Tautų Chartijoje, įtvirtintus pasaulio tautų sambūvio
tikslus ir principus (JT Chartijos Preambulė, 1,2 str. ), o būtent, – visų
valstybių suverenitetai yra lygūs, lygus lygiam jokios valdžios neturi, todėl
jokia valstybė, kokia ji JAV, ES ar NATO valstybė nebūtų, neturi teisės
kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, daryti įtaką kitos šalies politiniams
procesams, organizuoti, finansuoti maidanus, raginti neteisėtas fašistines
grupuotes jėga nuversti šalies teisėtą valdžią.
Tokiu būdu, po Maidano atsiradusi Ukrainos valdžia yra neteisėta tiek
tarptautinės teisės požiūriu, tiek ir Ukrainos Konstitucijos požiūriu. Kiti
tarptautinių santykių subjektai, valstybės neturėtų tokios valdžios pripažinti
ir palaikyti su ja diplomatinius santykius. Tačiau Vakarų pasaulis, ypač
Lietuva, su Kijevo chunta ne tik palaiko santykius, tačiau ir aktyviai
dalyvauja visose Kijevo neteisėtos valdžios avantiūrose, iš esmės , Ukraina
šiuo metu yra iš užsienio valdoma kvazivalstybė. Vakarai šį kišimąsi į
Ukrainos vidaus reikalus dažnai motyvuoja paramos „liaudies revoliucijai“
būtinybe, ir čia Vakarų nenuoseklumas, savanaudiškumas, veidmainystė
pasireiškia labai akivaizdžiai – kai lygiai tokius pačius „maidanus“ surengė
Krymas, Charkovas, Doneckas, Luganskas ir kiti Rytų Ukrainos regionai,
kurių balsų dauguma buvo teisėtai išrinktas prezidentu Viktoras
Janukovičius, Vakarų „parama“ liaudies revoliucijoms akimirksniu dingo ir
Vakarų nurodymu į minėtus regionus buvo pasiųsti baudžiamieji nacistų
būriai, kuriuos apmokė, apginklavo, finansavo Vakarų „demokratai“. Iš
esmės Vakarai tuo tik patvirtino savo neteisėto kišimosi į Ukrainos vidaus
reikalus faktą ir tokio Vakarų kišimosi neteisėtumą – Vakarų remiamą
Maidaną Kijeve Vakarai pristato kaip teisėtą, Rytų Ukrainoje gyventojų
masiškai palaikomi liaudies tiesioginės demokratijos mitingai, natūrali
tautos neigiama reakcija į Kijevo chuntos perversmą yra paskelbiama
neteisėtais, ir taip Vakarai paneigia pamatines teisėtumo sąlygas –
universalumą bei lygybės prieš įstatymą principus.
2014-03-16 Krymo referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos –
aneksija ar tautų apsisprendimo teisės tobulas realizavimas?
Didžiulė gerai apmokamų Lietuvos politologų, žurnalistų, apžvalgininkų,
politikų, valstybės tarnautojų ir šiaip ribotų, ir neįtikėtinai agresyvių
internetinių trolių armija bando sukurti informacinėje erdvėje iliuziją, kad
Rusija karine jėga užgrobė Krymo pusiasalį ir smurtu privertė virš dviejų
milijonų Krymo gyventojų referendume balsuoti prieš savo valią ir fizinio
susidorojimo grėsmės akivaizdoje balsavo už prisijungimą prie Rusijos.
Tokie Lietuvos viešoje erdvėje gausiai tiražuojami prasimanymai yra
populiarūs proamerikietiškų sluoksnių, nesugebančių kritiškai vertinti JAV
nusikalstamus veiksmus pasaulyje, tarpe, ir, žinoma, būdami labai emocingi,
yra tuo pačiu metu iracionalūs, neturi nieko bendro su tikrove, kaip ją
apibrėžia tarptautinės teisės šaltiniai.
Istoriškai Krymas tapo sudėtine Rusijos imperijos dalimi 18-o amžiaus
pabaigoje po to, kai Turkija eilinį kartą pralaimėjo karą Rusijai ir buvo
priversta atsisakyti savo teisių į Krymo pusiasalį. Tuo metu ir ilgą laiką
vėliau tai buvo įprasta valstybių teritorijų formavimo praktika. Pavyzdžiui,
Didžioji Britanija tokiu būdų buvo sukūrusi milžinišką imperiją, „virš kurios
niekada nenusileidžia saulė“, ir kurioje vykdė žiaurų vietinių gyventojų
genocidą, plėšė kolonijas pačiu žiauriausiu būdu. Tai visiems žinomi faktai,
tačiau nei vienam provakarietiškai nusiteikusiam militaristui net mintis
nekyla pasmerkti Jungtinės Karalystės ar kitos Vakarų valstybės vykdytą
čiabuvių genocidą jos užgrobtose kolonijose ar nuo NATO agresijos
nukentėjusioje šalyje. Rusijos istorijoje tokio mąsto genocido, kuriuos vykdė
ir tebevykdo Vakarų europiečiai visame pasaulyje, niekada nėra buvę, tačiau
Vakarų politikai ir propaganda nuolat kaltina Rusiją niekuo nepagrįstais
žiaurumais, genocidais, trėmimais, deportacijomis, kuriuos neva darė Rusija.
Vakarai vykdo negarbingą, į jokius padorumo ir etikos rėmus netelpančią
užsienio politiką, nuolat tarptautiniuose santykiuose veikia iš „melo ir galios
pozicijų“ kaip taikliai pastebėjo JAV garsus politologas Ronas Polas, ir
niekada neatsako už savo nusikalstamus tarptautinės teisės požiūriu
veiksmus. Tai pavojinga tendencija, kuri iš pamatų griauna stabilumo ir
taikos architektūra, nusistovėjusią po II Pasaulinio karo, o mažoms
valstybėms gresia išnykimu nuo žemėlapio.
Krymas gi Ukrainai buvo perduotas 1954 metais tuometinio Tarybų
Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo minint Rusijos ir Ukrainos
susijungimo 300-sias metines, perduotas neteisėtai, kadangi N. Chruščiovas,
etninis ukrainietis, tokiam didelės teritorijos perdavimo aktui atlikti pagal
tuo metu galiojusią TSRS Konstituciją neturėjo jokių įgalinimų ir neturėjo
teisės „dovanoti“ pusiasalio Ukrainai.
Po perversmo Kijevo naujoji valdžia ėmėsi skubiai įvedinėti naują
proamerikietišką tvarką, todėl vienas iš pirmųjų naujosios valdžios įstatymų
buvo dėl rusų kalbos uždraudimo ir rusų etninės grupės, kuri sudarė beveik
pusę Ukrainos gyventojų, diskriminacija ir priverstinė ukrainizacija, kas ,
savaime suprantama, iššaukė vietinių Rytų Ukrainos ir Krymo pusiasalio
rusų pasipriešinimą. Kryme buvo surengtas referendumas, kurį Vakarų
satelitai nedelsiant paskelbė neteisėtu, tačiau pateikti juridinę tokio neigiamo
vertinimo argumentaciją vengia dėl suprantamų priežasčių – tektų neigti
tautos teisės į apsisprendimo laisvę absoliutumą, tektų neigti tą pačią teisę,
kurios pagrindu buvo įgyvendintas ir visų buvusių TSRS tautų , tame tarpe ir
Lietuvos, atsiskyrimas nuo TSRS, tai yra, jeigu neigiame Krymo teisę
atsiskirti nuo Ukrainos, tai turime kartu pripažinti, jog, sakykime, Lietuvos
atsiskyrimas nuo TSRS taip pat yra neteisėtas. Šito mūsų valdžia negali sau
leisti, tai būtų jos legitimumo pabaiga.
Vertinant Krymo referendumo teisėtumą visada būtina nustatyti dvi svarbias
juridines sąlygas – 1) ar referendumas kaip tautos valios išreiškimo forma
yra apibrėžtas tarptautinės teisės šaltiniais bei Ukrainos Konstitucijos, 2) ar
įvykęs referendumas tinkamai išreiškė tikrąją tautos valią.
Ukrainos Konstitucijos 138.2 str. tiesiogiai nurodo, kad Krymo autonominė
Respublika turi teisę „organizuoti ir vykdyti vietinius referendumus“ be
jokių apribojimų jų turinio atžvilgiu, tai yra, bet kokiu klausimu. Visų
Ukrainos regionų, ne tik Krymo, teisė organizuoti vietinius referendumus
yra įtvirtinta taip pat ir Ukrainos Konstitucijos 38 str. – „Ukrainos piliečiai
turi teisę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai visuotinių ir vietinių
referendumų būdu“.
Tokiu būdu yra visiškai nepagrįsti mūsų propagandistų armijos teiginiai, kad
2014-03-16 Krymo referendumas yra neteisėtas, nėra numatytas įstatymo.
Vakarų šalių, JAV ir ES valstybių, čia ypač aktyviai veikė Lietuvos
diplomatai, bandymai JTO Saugumo Taryboje pripažinti Krymo
referendumą ir jo rezultatus neteisėtais, prieštaraujančiais tarptautinės teisės
normoms tiesiogiai prieštarauja 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių
teisių pakto 5 str. nuostatai : „1. Jokia šio Pakto nuostata negali būti
aiškinama kaip numatanti kokios nors valstybės, kokios nors grupės ar kokio
nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba atlikti kokius nors
veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažintas
teises ar laisves arba jas apriboti labiau, negu numatyta šiame Pakte. 2.
Negali būti leidžiama kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus
teises, pripažintas ar galiojančias pagal kokios nors šalies įstatymus,
konvencijas, taisykles ar papročius, ta dingstimi, kad šis Paktas tokių teisių
nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu. .“ Ir ši Paktu įtvirtinta
žmogaus pilietinė ir politinė teisė per referendumą nuspręsti savo ateitį yra
įtvirtinta Ukrainos Konstitucijos 38 bei 138.2 straipsniuose.
Galima neabejoti, kokia Vakarų reakcija būtų buvusi, jeigu Krymo
referendumo dalyviai būtų nusprendę pasilikti Ukrainos sudėtyje ir kaip toks
sprendimas būtų buvęs panaudotas informaciniame Vakarų kare prieš
Rusiją, tačiau sprendimas Krymo gyventojų buvo teisingas, tikėtinas ir
nuoširdus – Krymo ateitį jie mato tik su Rusija, todėl Vakarai ėmėsi sau
įprastos negarbingų dvigubų standartų taktikos, inicijavo nepadorią Rusijos
demonizavimo kampaniją bei ekonominį karą prieš Rusiją. Vakarai su savo
beribiu cinizmu ėmė eskaluoti gandus, kad balsavimas vyko prižiūrint rusų
ginkluotų kariškių, nors šis Vakarų melas buvo paneigtas ten buvusių
tarptautinių stebėtojų, kurie balsavimo vietose nepastebėjo jokių kariškių
buvimo pėdsakų, o be to, jėga priversti balsuoti daugiau nei 2 milijonus
Krymo gyventojų su 18 000 ten buvusių Rusijos „mandagių“ kariškių yra
fiziškai neįmanoma.
Tokiu būdu, Krymo 2014-03-16 referendumas yra teisėtas, atitinka
tarptautinės teisės aktuose įtvirtintus tautų apsisprendimo teisės
įgyvendinimo principus ir yra Ukrainos Konstitucijoje numatyta teisė, kuri
buvo įgyvendinta nepriekaištingai teisėtu būdu pagal skaidrias demokratines
procedūras ir referendumą stebėję Europos šalių stebėtojai neužfiksavo nei
vieno pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos ir iškreiptų Krymo gyventojų
tikrosios valios išreiškimą. Krymas tarė savo žodį, priėmė sprendimą grįžti į
savo istorinę Tėvynę, susieti savo ateitį su Rusija ir šitą valią Vakarai privalo
gerbti be jokių išlygų ar išankstinių sąlygų.
Tautų apsisprendimo teisės ir valstybės teritorinio vientisumo principo
santykis
Dažnai ir intensyviai Vakarų informacinės agresijos prieš Rusiją metu
naudojamas savų piliečių klaidinimo metodas yra siaubo istorijų kūrimas,
įvykių mistifikavimas, siekiant sukurti demonizuojamos šalies neigiamą
įvaizdį. Vakaruose dar ir dabar netyla JAV ir JAV įtakos orbitoje esančių
valstybių aimanos dėl to, kaip Krymo referendumas ir Rusija pažeidė
Ukrainos teritorinį vientisumą. Šis Vakarų teiginys neatitinka tikrovės. Tiesą
sakant, skamba labai neįtikinamai iš valstybių, NATO karinės organizacijos
narių pusės jau vien dėl to, kad paskutinį ketvirtį amžiaus po Tarybų
Sąjungos, kuri viena buvo pajėgi suvaldyti JAV ir NATO valstybių
militaristines ambicijas, žlugimo tik Vakarų šalys nuolat pažeidinėjo kitų
valstybių suverenitetus, teritorinį vientisumą, vykdė agresijas visame
pasaulyje. NATO šalių tarptautinių nusikaltimų aukos – Jugoslavija,
Afganistanas, Irakas, Libija, Sirija, Ukraina ir daugelis kitų klestėjusių iki
NATO brutalių įsiveržimų šalių, – tapo humanitarinės katastrofos zonomis ir
vis dar laukia teisingumo. Po šių tarptautinių nusikaltimų įvykdymo Vakarai
šiuo požiūriu neturi moralinės teisės smerkti nei vienos šalies dėl teritorinio
vientisumo principo pažeidimo.
Neturi Vakarai ir juridinio pagrindo kalbėti apie Ukrainos teritorinio
vientisumo principo pažeidimą kaip Krymo referendumo pasekmę.
Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje. yra įtvirtintas tautų lygybės ir laisvo
apsisprendimo principas, kuris gali būti aiškinamas pirmiausiai kaip būtina
sąlyga „visuotinei taikai stiprinti“. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir
kultūrinių teisių pakto bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 1
straipsniuose yra tiesiogiai įrašyta : „Visos tautos turi apsisprendimo teisę.
Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo
savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą.“, o taip pat :“ Valstybės, šio
Pakto Šalys, įskaitant valstybes, atsakingas už nesavarankiškų ir globojamų
teritorijų valdymą, laikydamosi Jungtinių Tautų Chartijos nuostatų skatina
įgyvendinti apsisprendimo teisę ir šią teisę gerbia“.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 2 dalyje nustatyta, kad
„Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte
išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos
spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų,
tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors
kito požymio.“
Yra aiškiai apibrėžta, jog visos valstybės, šio Pakto dalyvės, tame tarpe ir
Ukraina, įsipareigoja sukurti tokias juridines priemones, kurios leistų
netrukdomai įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę ir nedarys jokių kliūčių
šią teisę realizuoti.
Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Helsinkio Baigiamojo Akto (1975 m.)
Deklaracijos VIII principu: „remiantis lygių teisių ir tautų apsisprendimo
principu, visos tautos visada turi teisę laisvai nustatyti kada ir kaip nori jų
vidinį ir išorinį politinį statusą, be išorinio įsikišimo, ir siekti, kaip jos nori,
jų politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi“. Draudžiamos
bet kokios šio principo pažeidimo formos.
Pateikti aukščiau tarptautinių teisės aktų principai akivaizdžiai ir
neginčijamai įrodo, kad Krymo gyventojai turėjo absoliučią teisę nuspręsti
savo likimą ir ateitį, o Ukraina buvo įsipareigojusi sudaryti sąlygas šiai teisei
įgyvendinti, tuo labiau, kad Ukrainos Konstitucijos 9 str. įtvirtinta nuostata
skelbia – „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Aukščiausioji Rada, yra
neatimama Ukrainos įstatymų dalis“. Krymui referendumo būdu absoliučia
balsų dauguma realizavus tautos apsisprendimo teisę, visi kiti tarptautinės
teisės subjektai – Ukraina bei Vakarų šalys, – privalo nesudaryti dirbtinių
kliūčių nei Rusijai, nei Krymo gyventojams, gerbti jų pasirinkimą,
vadovaujantis tarptautinės teisės principais.
JAV ir visas Vakarų pasaulis šiuo metu , deja, veikia iš galios ir melo
pozicijų, todėl stebimas nuolatinis tarptautinės teisės normų pažeidinėjimas
jau tapo įprastinę Vakarų, JAV, ES šalių ydinga praktika tarptautiniuose
santykiuose, galima teigti, kad ši Vakarų nusikalstama prieš visą pasaulį
praktika įgavo stabilią inerciją ir siekia demontuoti pasaulio kaip lygių
suverenitetų globalinę sistemą, Jungtinės Amerikos Valstijos deda daug
pastangų sukurti vienpoliarį pasaulį, kuriame sprendimus priiminės ir
vienvaldiškai dominuos tik JAV. Ši JAV proteguojama globalinė tvarka
nenumato jokių galimybių nacionaliniams suverenitetams, anihiliuoja
esminius demokratijos principus, tokius kaip įstatymo viršenybė bei
žmogaus teisių apsauga, iš esmės tokia tvarka, jai įsigaliojus, nepaliktų
vietos mažoms tautoms ir valstybėms, tai būtų mažų valstybių pabaigos
metas, makabriškos pabaigos. Panašiu būdu veikdamos JAV subomdardavo
Jugoslaviją ir be jokių referendumų atplėšė nuo Serbijos jos istorines žemes
Kosovą – grubiai ir įžūliai pažeisdamos tiek tarptautinės teisės normas, tiek
ir suverenios Serbijos Konstituciją.
Krymo gi atveju „civilizuotas“ Vakarų pasaulis nusimetė kaukes, parodė
savo nepagarbą tarptautinės teisės normų viršenybės bei žmogaus teisių
apsaugos principams, ėmėsi Vakarų taip mėgstamos „dvigubų standartų“
praktikos, grasinimų karine jėga spręsti konfliktą, kurį sukūrė patys Vakarai,
parodė visą savo seną patikrintą „kanonierių diplomatijos“ arsenalą, kuris
nuo Kolumbo laikų iki šių dienų Vakarams buvo ir yra jų patikimas
kolonijinės užsienio politikos įgyvendinimo būdas. Ciniška Vakarų
diplomatijos formulė „Vakarai neturi nei draugų nei priešų – Vakarai turi tik
interesus“ jau nužudė daugybę žmonių Ukrainoje, tačiau kol Vakarai
nepatenkins savo interesų, vaikai Donecko srityje JAV samdinių bus žudomi
toliau, panašu. Libijos valstybės ir Libijos lyderio M. Kadafio tragiškas
likimas puikiai iliustruoja Vakarų viduramžišką tamsuoliškumą, piratišką
prigimtį, kurios jau nebesugeba paslėpti net milijonai tonų Vakarų masinės
dezinformacijos priemonių kasdien skleidžiamo melo.
1994 metų Budapešto Memorandumas dėl saugumo garantijų Ukrainai
jai prisijungus prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties
Šiuo Memorandumu pasirašančios šalys Jungtinės Amerikos valstijos,
Didžioji Britanija, Rusija ir Ukraina, įsipareigojo Ukrainai, mainais už jos
sprendimą atsisakyti branduolinės valstybės statuso ir sunaikinti savo trečią
tuo metu pasaulyje pagal dydį branduolinių ginklų arsenalą, „negrasinti jėga
ir jos panaudojimu prieš Ukrainos teritorinį vientisumą“ , JAV, Didžioji
Britanija ir Rusija įsipareigojo gerbti „ Ukrainos sienas“.
Aiškinant šiuo Memorandumo įtvirtintus pasirašančių šalių įsipareigojimus
principinę reikšmę turi aiškus suvokimas, kas yra šio dokumento
reguliavimo objektas. Memorandumo objektas yra tai, kad trys didžiosios
šalys bendrai garantavo Ukrainos karinį-branduolinį saugumą pastarajai
prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Būtent dėl šios
priežasties šalys suteikė Ukrainai saugumo garantijas, kad šiai atsisakius
branduolinio ginklo arsenalo, įgijus jai nebranduolinės valstybės statusą ,
Ukrainos saugumas niekaip nesumažės ir Ukraina netaps labiau
pažeidžiama. Tačiau šios garantijos nėra absoliučios, universalios ir neveikia
amžinai, savaime, nepriklausomai nuo to, kaip pati Ukraina vykdo
tarptautinės teisės principus, tame tarpe pagarbos žmogaus teisėms ir
laisvėms bei pagarbos tautų apsisprendimo teisei principus ir pan.
Atskirai reikia pažymėti, kad Memorandumas įtvirtino trijų šalių – JAV,
Didžiosios Britanijos ir Rusijos, – kolektyvinius įsipareigojimus prieš
Ukrainą gerbti šalies suverenitetą, sienas, politinį savarankiškumą, negrasinti
jėga, nesikišti į šalies vidaus reikalus, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų,
kurie sukeltų grėsmę Ukrainos suverenitetui ir darytų įtaką Ukrainos
politiniam procesui. Jeigu tokia situacija kiltų, Memorandumas numato
surengti visų keturių šalių konsultacijas dėl situacijos sureguliavimo ir
nenumato kažkokių individualių Rusijos įsipareigojimų prieš Ukrainą.
Kaip aukščiau buvo pažymėta, Vakarai 2014-02-22 organizavo ir įvykdė
Ukrainoje valstybinį perversmą, nuvertė teisėtą Ukrainos valdžią ir atvedė į
valdžią nedemokratišku neteisėtu būdu marionetinę Vyriausybę, kitaip
tariant Vakarai, ypatingai JAV ir Didžioji Britanija, įvykdė grubų
tarptautinės teisės pažeidimą ir įsikišo į Ukrainos vidaus politinius procesus
neleistinu būdu. Nesikišimo į šalies vidaus reikalus principas yra įtvirtintas
tokiuose aktuose, kaip: JTO Chartija, 1970 m. Deklaracija dėl tarptautinės
teisės principų, 1982 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje deklaracijoje dėl
intervencijos ir kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus draudimo ir kituose
sprendimuose. Taip pat įtvirtintas ir 1975 m. Saugumo ir Bendradarbiavimo
Suvažiavimo Baigiamajame akte Europoje (principų deklaracijoje).
Nesikišimo principo esmė trumpai yra tai, kad bet kokia užsienio valstybė
suverenios šalies viduje privalo:
1) neorganizuoti, neskatinti, nefinansuoti teroristinių, ginkluotų veiksmų,
nukreiptų prievarta kėsintis į kitos valstybės santvarką. Netarpininkauti ir
nesikišti į kovą kitoje valstybėje.
2) susilaikyti nuo bendradarbiavimo, palaikymo, tiek tiesioginio, tiek
netiesioginio, nuo bet kokių veiksmų nukreiptų prieš kitą valstybę.
3) susilaikyti nuo dalyvavimo politinėse ar etninių grupių organizacijose,
apmokymų, finansavimo, apginklavimo savo teritorijoje ar kitų valstybių
teritorijose, kai siekiama sprogdinti, sukelti netvarką ar nerimą kitoje
valstybėje.
Visus aukščiau išvardintus draudžiamus tarptautinės teisės veiksmus JAV ir
Europos Sąjungos valstybių vyriausybės Ukrainoje įvykdė laikotarpiu nuo
2013-11-21 iki 2014-02-22, įžūliai ir grubiai pažeidė Ukrainos suverenitetą,
skatino ir rėmė neteisėtų Ukrainos grupuočių atėjimą į valdžią
nedemokratišku būdu ir tik Rusija visą tą laiką nuosekliai ir ryžtingai laikėsi
tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų. Iš esmės nuo 2013-11-21
iki pat dabar mes matome atvirą JAV/ES/NATO šalių intervenciją, įžūlią
agresiją į Ukrainą, kuri sukėlė šalyje ekonominį kolapsą, demografinę ir
humanitarinę katastrofą, pilietinį karą ir šalies demontažą – visas
JAV/NATO agresijos katastrofiškas pasekmes Ukrainos tautai. Tik 2014-02-
22 Krymo ir Rytų Ukrainos žmonės, matydami Kijevo chuntos nusikaltimus
ir jausdami neteisėtos fašistinės Ukrainos valdžios keliamą grėsmę jiems
patiems, išėjo ginti savo suverenių teisių. JAV/NATO šalys ir jų
kontroliuojama marionetinė Kijevo valdžia į teisėtus Rytų Ukrainos žmonių
reikalavimus atsakė teroru, kitaminčių persekiojimu, kankinimu, žudymu,
fašistinių batalionų siautėjimu ir armijos baudžiamosiomis akcijomis prieš
tautą.
Tokiu būdu, JAV/ES ir naujajai marionetinei Kijevo valdžiai grubiai
pažeidus tarptautinės teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus , susidarė nauja
situacija, kuri nebuvo aptarta Memorandumu, nėra niekaip susijusi su
Ukrainai duotomis kolektyvinio saugumo garantijomis, kurios buvo duotos
teisėtai Ukrainos valdžiai, kuri buvo nuversta, tai yra iš esmės pasikeitė
teisės subjektas.
Be to, teritorinis vientisumas ir sienų neliečiamumas negali išlikti nepakitęs
po to, kai Ukrainos dalies, Krymo šiuo konkrečiu atveju, gyventojai
nusprendė įgyvendinti savo apsisprendimo teisę ir pasitraukė iš Ukrainos
teisėto visuotinio referendumo būdu.
Rusija ir Krymas
Ukraina šiuo metu yra iš užsienio valdoma kvazivalstybė, kurios net
ministrų kabinetą sudarinėja telefonu JAV Valstybės sekretoriaus
pavaduotoja Viktorija Nuland ir JAV ambasadorius Ukrainoje Džefris
Pajeta. Ukrainoje veikia NATO valstybių iš viso pasaulio surinkti ir
apmokyti samdiniai bei ekonomikos kileriai, anot Džono Perkinso.
Ukrainoje siautėja Vakarų Ukrainos nacionalistai, atvirai propaguojantys
fašizmo idėjas Stepano Banderos pasekėjai, Ukrainoje nebeveikia įstatymai,
žiauriai susidorojama su opozicijos veikėjais, persekiojami rusakalbiai, klęsti
korupcija, savivalė, paminamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės.
JAV/NATO šalių agresija į Ukrainą sukėlė humanitarinę katastrofą šalyje.
Todėl Krymo gyventojų sprendimas referendume atsiskirti nuo Kijevo
chuntos kontroliuojamos Ukrainos yra logiškas ir , vadovaujantis JTO
Chartija bei 1966 metų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių
teisių pakto bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto
įtvirtintomis tautų apsisprendimo teisėmis, yra nepriekaištingai teisėtas.
Ar Rusija turėjo teisę priimti į savo sudėtį Krymą, kurio gyventojai to prašė?
Tarptautinė teisė draudžia tokią teisę tik vienu atveju – kai kalba eina apie
kitos šalies teritorijos, gyventojų prijungimą jėga, tai yra teritorijos aneksiją
ar okupaciją. Krymo referendumo rezultatai įtikinamai parodė, kad
referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų,
ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo
istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos, tai yra, jokios aneksijos ar okupacijos,
apie kurią taip mėgsta isteriškai rėkti JAV garbintojai, nebuvo. Rinkimų
metu stebėtojai negalėjo net užfiksuoti karinio aktyvumo jokių požymių prie
balsavimo apylinkių. Propagandistų prasimanymai, kad balsavimas vyko „po
automatų vamzdžiais“, neturi jokių įrodymų ir yra tik, kaip jau įprasta
Vakaruose, MELAS.
Įvertinus tas grėsmes, kurios kilo Rusijos nacionaliniam saugumui, jeigu
JAV/NATO imperialistai būtų užbaigę savo agresiją kaip planavo ir
Sevastopolyje, Rusijos jūreivių karinės šlovės mieste, būtų įkūrę dar vieną
JAV karinę bazę, dar vieną agresijos ir nestabilumo šaltinį regione, Rusija
visiškai pagrįstai ir teisėtai priėmė į savo sudėtį Krymą, apgynė savo
nacionalinius interesus griežtai laikydamasi tarptautinės teisės normų.
JAV hegemonija, išskirtinumas patyrė milžinišką pralaimėjimą, o JAV /
NATO agresija pagaliau susilaukė deramo teisėto atsako. Paskutinius 25
metus JAV/NATO šalys „įvedinėjo demokratiją“, vykdė spalvotas
revoliucijas ir valstybinius perversmus, griovė, bombardavo ir žudė visame
pasaulyje be jokių apribojimų, kada norėjo ir kur norėjo, taip per paskutinius
15 metų JAV/NATO imperialistai nužudė pačiais kukliausiais vertinimais
1,3 milijono žmonių, sukėlė humanitarines katastrofas Libijoje, Irake,
Sirijoje, Ukrainoje, paskatino nelegalių migrantų antplūdį Europoje. Todėl
Krymas, prisijungdamas prie Rusijos, išsigelbėjo nuo Vakarų
„demokratizavimo“ katastrofos.
JAV paskelbė neteisėtą ekonominį karą prieš Rusiją, įvedė kartu su savo
vasalais ekonomines sankcijas Rusijai. Ekonominės sankcijos gali būti
taikomos tik išimtiniais atvejais, vieningu JTO Saugumo Tarybos sprendimu
ir tik tokiai šaliai, kuri kelia grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje. Rusija
vienintelė šalis Ukrainos ir Sirijos istorijoje, kuri visada ragino pasaulio
valstybes ieškoti taikaus kompromiso, vadovautis tarpusavio santykiuose
tarptautine teise, siūlė visiems tarptautinės bendrijos nariams
bendradarbiauti ir klestėti kartu savitarpio pagalbos, ekonominės naudos,
pagarbos ir nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principų pagrindu.
JAV/NATO valstybės elgiasi tarptautinėje arenoje kaip nusikaltėliai ir
pripažįsta tik jėgos diktato pozicijas.
Vakarų masinės propagandos priemonės išvystė neregėto mąsto informacinį
karą prieš Rusiją, daro provokacijas Rusijos pasienyje, didina karinių pajėgų
koncentraciją prie Rusijos sienų Pabaltijyje, tuo aiškiai parodydama ne
„ryžtą ginti savo sąjungininkus“ nuo nesamos Rusijos agresijos, o savo
pasiryžimą eskaluoti karinio konflikto tikimybę su branduoline valstybe.
Toks konfliktas , žinoma, neišgelbės JAV/NATO valstybių nuo atsakomojo
smūgio, tačiau Pabaltijo šalių gyventojams, buferinės konflikto zonos
čiabuviams bus pražūtingas ir tai yra reali grėsmė visiems, ne tik
pakvaišusiems nuo rusofobijos nacionalistams, karingiems „patriotams“,
kurie taip nekenčia Rusijos, kad užmiršo, jog yra žmonės, mirtingi.
Lietuvos valdančios partijos, nacionalistai, oficialios propagandos
technologai, valstybės tarnautojai ir aukščiausi pareigūnai net neieško krizės
sureguliavimo taikių sprendimų, – visi jie nori paaukoti savo tautiečius kare
vardan JAV kolonijinių interesų, tiesiog rungtyniauja tarpusavyje, kuris
pasakys šlykštesnį rusofobijos „perlą“, pakurstys tautinę nesantaiką,
propaguos karo su Rusija idėjas. Tai yra kelias į nebūtį, tai baimės,
neapykantos ir nesantaikos kelias, kuriame Lietuvos karo vanagai –
prezidentė, ministrai, politiniai veikėjai ir net pakvaišę šoumenai,
internetiniai troliai, – su stulbinančiu lengvabūdiškumu ketina sudeginti
branduolinio pragaro ugnyje savo šalį, artimuosius, viską, ką turėjo
brangaus.
Karo propagandos persunkta informacinė erdvė trukdo žmonėms suvokti
pavojaus mąstą. O susimąstyti laikas jau visiems. Taika ir
bendradarbiavimas su kaimynais tarptautinės teisės pagrindu, ką ir siūlo
Rusija, yra vienintelis būdas mažoms valstybėms išgyventi.
Ypač turėtų būti aktyvūs jauni žmonės. Į karą JAV/NATO imperialistai siųs
ne senius, o jaunus, jie pirmieji bus aukojami kare, kurio, kaip sakė Erikas
Marija Remarkas, niekas nenorėjo, tačiau jis vis tiek įvyko. Lietuvos karo
vanagai privalo būti sustabdyti, kitaip jie padarys tą patį, ką jau padarė JAV
marionetė M.Saakašvilis su Gruzija 2008-08-08, ir Rusija šį kartą gali
neturėti pasirinkimo.
Lietuva yra įsipareigojusi gerbti įstatymo viršenybės principą, kuris reiškia,
kad įstatymas turi būti taikomas vienodai, lygiai visiems ir jokie kitokie
interesai negali būti aukščiau įstatymo. Tarptautinės sutartys, kurias
ratifikavo Lietuvos Seimas, įgyja įstatymo galią ir tampa neatsiejama
valstybės teisinės sistemos dalimi. Visi pareigūnai, piliečiai, fiziniai ir
juridiniai asmenys privalo nepriekaištingai vykdyti įstatymą. Už įstatymo
nevykdymą yra taikomos sankcijos, valstybės tarnautojai, ypač tie, kurie
duoda priesaiką gerbti įstatymus, privalo būti nušalinti nuo pareigų už
įstatymo pažeidimus.
Galima suprasti, kad buvęs komjaunimo aktyvistas ir dabartinis politinio
lankstumo meistras Lietuvos užsienio reikalų ministras, politinio
pasitikėjimo pareigūnas, gali ir nežinoti aukščiau nurodytų tarptautinės teisės
aktų turinio, tačiau jis turi visą užsienio reikalų ministerijos klerkų korpusą,
kurių pareiga yra ministrui išaiškinti tarptautinių santykių abėcėlę ir
diplomatinės etikos pagrindus, kad mūsų ministras neatrodytų toks
juokingas nuolat reikalaudamas įvesti dar daugiau neteisėtų ir niekuo
nepagrįstų sankcijų kaimynei.
Jokie politinės konjunktūros interesai negali būti aukščiau už įstatymą..
Jeigu prezidentė paskelbė Rusiją „teroristine valstybe“, tai ji privalo
inicijuoti diplomatinių santykių su tokia valstybe nutraukimo procedūrą,
kadangi su teroristine valstybe niekas nepalaiko diplomatinių santykių. Jeigu
pagrindo tokiems įžūliems pareiškimams nėra, o jie vis tiek periodiškai
skamba, yra akivaizdus prieštaravimas tarptautinėms sutartims ir pareigūnas
privalo pateikti pasiaiškinimus apkaltos procedūros metu jau vien dėl to, kad
pareigūno pareiškimų žalingos pasekmės tenka visai respublikai, visiems
piliečiams, atsakomosios sankcijos į tokius bravūriškus pareiškimus daro
žalą šalies ekonomikai ir nepataisomai gadina valstybės reputaciją.
Tokiu būdu yra akivaizdu, kad Krymo referendumas buvo visiškai teisėtas,
pagrįstas, motyvuotas, sprendimas prisijungti prie Rusijos yra logiškas, o
Rusija apsaugojo tokiu būdu Krymo gyventojus nuo Ukrainos chuntos
teroro, kuris ištiko Rytų Ukrainos gyventojus.
JAV/NATO kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus, perversmo organizavimas,
neteisėtų sankcijų Rusijai taikymas yra grubus Vakarų pasaulio savivalės,
tarptautinės teisės pažeidimo, tarptautinio nusikaltimo agresijos netinkamas
pavyzdys, kuris sukėlė realią grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje.
Pasauliui laikas pasispręsti ir pasirinkti – eiti JAV/NATO siūlomu 19
amžiaus neokolonializmo barbarišku, karinės ekspansijos keliu ir
neabejotinai susinaikinti, ar eiti Rusijos siūlomu tarptautinės teisės,
bendradarbiavimo, taikos ir klestėjimo keliu.
Laiko liko nedaug. Ir pasirinkimas daugiau nei akivaizdus.
———————————————————————————-
FOTO komentarai:
1.
Dvi nuotr. KRYMAS
Teisininkas Jonas KOVALSKIS: „Didžiulė gerai apmokamų Lietuvos
politologų, žurnalistų, apžvalgininkų, politikų, valstybės tarnautojų ir šiaip
ribotų, neįtikėtinai agresyvių internetinių trolių armija bando sukurti
informacinėje erdvėje iliuziją, kad Rusija karine jėga užgrobė Krymo
pusiasalį ir smurtu privertė virš dviejų milijonų Krymo gyventojų
referendume balsuoti prieš savo valią ir fizinio susidorojimo grėsmės
akivaizdoje balsavo už prisijungimą prie Rusijos.“
2.
Nuotr. KOLIAZAS_Regnum
Jonas KOVALSKIS: „Krymas, prisijungdamas prie Rusijos, išsigelbėjo
nuo Vakarų „demokratizavimo“ katastrofos!..“
