„Gydytojai pasakė, kad man liko gyventi dvi savaitės…“ – slaugytoja Ana Kovalevska apie namų hospiso suaugusiesiems patirtis

„Prisimenu jauną savo pacientą, sirgusį vėžiu, – pasakoja Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos namų hospiso suaugusiesiems slaugytoja Ana Kovalevska. – Sužinojusi tai, draugė paliko jį tą pačią dieną. Vaikiną apėmė gili depresija, jis neprisileido nei tėvų, nei draugų, nei artimųjų. Tačiau vėliau, atsiradus žaizdoms ir skausmams, vaikinas  vis dėlto buvo priverstas mane prisileisti, nes jo žaizdą perrišti reikėjo kasdien.“

Slaugytoja Ana važiuodavo pas vaikiną kasdien tris su puse mėnesius, (įskaitant ir šeštadienius ir sekmadienius,) perrišdavo jam žaizdą, bendraudavo.

Vėliau, vaikinui patekus į ligoninę dėl padidėjusio kraujavimo – lankė jį kasdien ir ten.

„Apsilankius ligoninėje paskutinę jo gyvenimo dieną, vaikinas man pasakė: „Ana, kai aš numirsiu, prašau, palaikyk mano tėvus“, – prisimena moteris. – Padariau taip, kaip jis prašė – iki šiol bendrauju su jo tėvais, žinau visą jų šeimos istoriją. Neseniai labai verkiau, žiūrėdama jo tėvų sukurtą filmuką apie vaikino gyvenimą. Filmuke jis dar toks linksmas – juokiasi, šoka, atostogauja… Negaliu patikėti, kad šio puikaus vaikino jau nebėra…“

Nuo vaikystės norėjo būti slaugytoja

Ana teigia, kad slaugytoja ji svajojo būti nuo mažens.

„Slaugytoja buvo mano mamos sesuo, – prisimena moteris. – Mačiau jos darbą iš arti nuo vaikystės ir labai norėjau būti tokia pat, kaip ji.“

Ana gimė Sudervės kaime, netoli Vilniaus. Jau ankstyvoje vaikystėje ją prireikė ne tik slaugyti, bet ir gelbėti nuo mirties.

„Būdama dvejų metukų susirgau plaučių uždegimu, – prisimena Ana. – Tačiau mūsų kaimo ambulatorijos daktarė uždegimo nenustatė… Tiesiog tinkamai nepaklausė plaučių, neatliko rentgeno… Greitąją pagalbą mama man iškvietė tik tada, kai aš jau pamėlau ir pradėjau dusti…“

„Jūsų vaikas miršta!… Kur jūs buvote anksčiau?!“ – šaukė gydytojai mamai, kai Aną atvežė į ligoninę.

Tada gydytojai Anos mamai pasakė, kad vilčių mergaitei išgyventi nėra. Aną paguldė į ligoninės intensyvios pagalbos skyrių, kuriame ji be sąmonės išbuvo kelias savaites.

„Dievas mane saugo, – su ašaromis kalba Ana. – Visada tai žinojau…“

Po pusantro mėnesio intensyvios terapijos skyriuje Ana atsigavo ir palaipsniui pradėjo sveikti.

Netrukus mergaitė jau galėjo atsisėsti, o po to – pradėjo ir vaikščioti.

Pakvietė dirbti į hospisą

„Į hospisą pirmą kartą atėjau taip pat, kaip ten ateina daugelis žmonių – ieškoti pagalbos, – prisimena Ana. – Mane ten atvedė skausmas, liga, beviltiškumas…. Ieškojau pagalbos savo draugės tėvui, kuris sirgo onkologine liga. Apie hospisą žinojau tik tiek, kad jį įkūrė tokia sesuo Michaela (hospiso įkūrėja ir direktorė sesuo Michaela Rak), kuri ten stebuklingai padeda žmonėms…

Sesuo Michaela priėmė Aną, išklausė, aprodė hospisą.

„Apžiūrėjau su seserimi visą hospisą, pamačiau, kaip ten gyvena žmonės, kaip dirba darbuotojai, – prisimena Ana. – Tiesą pasakius, jausmas buvo neeilinis, net šiurpuliukai per kūną perėjo…“

Pokalbis su seserimi Michaela buvo sėkmingas – Anos draugės tėvas buvo paguldytas į hospisą, o pačiai Anai sesuo Michaela pasiūlė slaugytojos darbą – hospisui tuo metu slaugytojų labai trūko.

Namų hospisas suaugusiesiems