skip to Main Content
maxresdefault-4

Demokratinės Lietuvos pareigūnai, kodėl ankstyvą rytą, neleidote Antanui Kandrotui, atsisveikinant su vaikais, papusryčiauti?  

Negerbiami policininkai-„represininkai“. Į Kandrotų šeimos butą lipote su kopėčiomis, kaip vagys, tokiu savo elgesiu žemindami Lietuvos policijos prestižą. Atleiskite, gal to jus moko universitetuose, gal esate taip auklėjami? Antanas Kandrotas juk niekur nebėgo ir nesislapstė kokioje elektros skydinėje, kaip kažkada vienas buvęs LRT vadovas.

Moralinis palyginimas apie jų ir mūsų moralę. Ne sistemų, anų ir šių supuvusias morales noriu palyginti, bet atskirų pareigūnų ir atskirais atvejais.

Štutchofo lageryje kaliniai buvo išvedami patikrinimui. Rikiuotėje tarp suaugusių kalinių buvo ir mažas berniukas Ptašekas (iš Lenkijos spaudos). Ant jo kaklo nacis pamatė kabantį medalikėlį. Nacis nutraukė nuo berniuko kaklo medalikėlį ir paklausė berniuko: „Was soll ich dir geben? Medaille ein paar oder Brot“(Ką tau duoti? Medalikėlį ar duonos).

Berniukas atsakė: “Medaille“- Medalikėlį… Nacis paleido į laisvę berniuką, grąžindamas medalikėlį ir davė daugiau nei duona – laisvę.

Jūs, pareigūnai, šių mažų vaikų akyse liksite kaip „išgamos“, kaip ir man akyse liko tokie vaizdai nuo vaikystės, vaizdai stribų, kurie terorizuodavo mano tėvus dėl neturėjimo rublio, kad bolševikinę sistemą remti, kai neturėjome ką valgyti.

Tokie saldūs buvo žodžiai iš Švento rašto, kunigo skaitomi bažnyčioje, kurioje aš už storų sienų nesigirdėjo stribų ir milicijos teroro.

Tikėjau Kristaus duonos padauginimu iš Švento rašto, nes mes badavome.

Jau būdamas kariuomenės kapelionų tikėjau, kad Lietuvos kariuomenėje nebūs panašių dar likusių sovietinių „stribų“ ir „milicininkų“.

Dirbdamas kariuomenė vyriausiojo kepeliono pareigose dėjau visas pastangas, kad būtų vienodai gerbiami ir karininkai, ir kareiviai, kad būtų normalūs santykiai su piliečiais, laikomasi įstatymų. Iš šių pareigų „išlėkiau“, ne be pagalbos tų, užsislaptinusių 75 metams KGB-istų, vaikystėje iš manęs atiminėjusių duoną.

Be kario nebūtų kariuomenės. Buvau kurį laiką ir policijos kapelionu, ir šiandien, matydamas Garliavos įvykius su teisėja N. Venckiene, jos tėvais, ir dabar su areštuojamu visuomenininku, šių dienų disidentu Antanu Kandrotu, neleidžiant jam pavalgyti su vaikais, manau, kad policija neturi tinkamo vadovo? Tuomet dar buvo du Vidaus tarnybos pulkai (dabar perorganizuoti į „Viešojo saugumo tarnybą“), kuriems vadovavo moralus ir mąstantis vadas generolas S. Madalovas. Tai tokius asmenis dabartinė amorali Lietuvos sistema atleido.

Jūs, pareigūnais, atėmėte iš šio aktyvaus piliečio Antano Kandroto duoną, kartu ir pasitikėjimą jūsų deklaruojamais skambiais šūkiais: „ginti, padėti, saugoti“. Jūs neleidote šeimai pavalgymą ankstyvą rytą, neleidote Antanui Kandrotui laisvėj spręsti teisinius klausimus, kaip kad leidžiama „šaikos“ nariams, gyvenantiems kitos moralės dimensijoje.

Šventas Tėvas Pranciškus, ragina piliečius būti pilietiškai aktyviais, turėti savo tinklapius, informacijos priemones ir, eidamas susitikti su žiniasklaida, jis pasakė (Žurnalas „Artuma“):

Kritika – vilties ir meilės aktas. Didžiausias papiktinimas – tiesos slėpimas. Kaip liestis prie žaizdų? Reikia labai atsargiai ir dar – mandagiai.“

Apie mandagumą, kuris sunyko Lietuvos valdžios sistemoje, diskutuoti neverta. Banditas man žiūrėdamas į akis sakė: „Aš noriu kad tu dingtum man iš akių.“ Taip man buvo pasakyta tuomet, kai aš, kaip karo kapelionas, gyniau teismuose apšmeižiamus pirmuosius Lietuvos savanorius, kurie suprato savo užduotį tarnauti Lietuvai, bet ne „šaikai“.

Prezidente, statytinių „gauja“ griauna Demokratinės laisvos Lietuvos pagrindus! 

Pagarbiai, LR kariuomenės vyriausiasis kapelionas, laisvės kovų dalyvis, maj. A.Bulotas

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));