Ar mūsų laikų „Marytės Melnikaitės“ ant svetimų tankų su pirštų kombinacijomis sulaikys rusą?
Ar mūsų laikų „Marytės Melnikaitės“ ant svetimų tankų su pirštų kombinacijomis sulaikys rusą? Ką kalba Apreiškimas apie Rusiją?
Kunigas Alfonsas Bulotas
Kai žlugo LTSR, ir TSRS, atrodė, kad viskas Laisvoje Lietuvoje toliau eis laisvės ir demokratijos keliu. Taip mes galvojome laisvės kovotojai. O tie kurie valdo pasaulio tautas, jau žinojo ką daryti su skaisčia Lietuvos laisve. Už dirbtino skurdo, atimant pensijas ir skalbimo miltelių dėžutę ir su Vakarų pasaulio globalistų pagalba įviliojo Lietuvą į kitą Eurosojūzą ,kuris yra sujungtas manau tik ekonominių faktų pagrindu – organizacija o ne žmogiškomis Europos vertybėmis sukurta tautų bendrija. Kadangi Lietuvos komunistai apie vertybes suprato tik tiek ką pasakė Maskva , tai dabar jų vertybės – ką pasako Briuselis iš kurios garbingos valstybės jau traukiasi ir kalba apie pačios ES kritinį stovį. Sovietinius karius išlydėjome be šūvio – su gėlėmis. Savanorių entuziastų tarnauti Lietuvos kariuomenėje buvo tiek daug, kad pasirinkti buvo iš ko. Pasiaukoję jaunuoliai tarnauti Lietuvai, auskarus keitė į karinę uniformą. O to meto politikai juos visiškai atstūmė nuo pareigos tarnauti Tėvynei ir apmaudo nuvilti, neįvertinti emigravo. Tuomet dar buvo nenutrūkę mano glaudūs, daugelio metų sielovadiniai pogrindžio ryšiai su Kaliningrado, Baltarusijos, Ukrainos (Užkarpatės) tikinčiaisiais. Dar buvo galima laisvai keliauti po šias valstybes ir mačiau jų laisvės siekius, sekant mūsų pavyzdžiu. Mačiau ir girdėjau mane areštavusių iš tų šalių tarybinių pareigūnų tardymų, kaip jie bijo sąmoningų tikinčiųjų. Ne tankų ar raketų.
Mano keliai vedė apaštalauti ten, kur tarybinio rėžimo buvo sunaikintos bažnyčios ir cerkvės, kaip stipriausia pilietiškumo ugdymo sistema, kur sovietmečiu tikintieji meldėsi tik namuose, kur kunigas negalėjo viešai dėvėti jam priklausančių liturginių rūbų, nebent slaptai. Tos sielovadinės kelionės leido man atitrūkti nuo Lietuvoje vykstančio dvasininkų persekiojimo, sekimo, sielovados žlugdymo. Tai prasidėjo nuo Kunigų Seminarijos studijų laikų. Jei esi kunigas, tai tu mūsų priešas. Taip įspėjo kegebistas. Kas netarnavo kagėbistiniam, komunistiniam, komjaunuoliškam ar net spaliukiniam (lenininio anūko) režimui, tas buvo pasmerktas problemoms (bet tai būtų atskira tema).
Su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir komunizmo žlugimu, prasidėjo pokyčiai ir kitose sąjunginėse respublikose. Bet pirmiausiai ne riaušėmis, o religijos laisve. Antai kaimyninėje Baltarusijoje vienas pirmųjų laisvės reiškinių buvo religijos laisvės atgavimas. Iki tol milijoninis Minsko miestas neturėjo katalikų bažnyčios. Tada pogrindžio sąlygomis vienas lietuvis kunigas įrengė koplyčią vieno daugiabučio namo bute, kurios savininkė buvo buvusi partizanė. Koplyčia sėkmingai veikė iki pat Baltarusijos nepriklausomybės paskelbimo ir atsiskyrimo nuo TSRS. Senoji katedra buvo paversta kino ir kultūros namais, bet tapo gražinta tikintiesiems, kurie pakvietė mane į katedros atšventinimo pamaldas, kaip vienu išlikusiu gyvu kunigu, patarnavusiam Minsko tikintiesiems. Vėliau buvo prisiminta ir organizuota nužudytų už laisvę Baltarusijoje (Červenėje) pagerbimas. Toje vietoje, kur buvo sušaudytos aukos delegacija iš Lietuvos pagerbė jų atminimą. Tuomet aukojau tenai už žuvusių sielas šv. Mišių auką. Dalyvaujant įvairių tikybų dvasininkams, pastatytas ir pašventintas kryžius. Laisvė prasidėjo nuo maldos, nuo Dievo grąžinimo į visuomenę.
Karaliaučiaus ( Kaliningrado sritis ) tikintieji žvelgė su pavydu per Nemuną į Laisvą Lietuvą. Jie matė ir girdėjo maldas Sausio 13-ąją prie Aukščiausios tarybos pastato barikadų, matę per televiziją lietuvį P. Ciziką, nešusį kryžių aplink Kremlių. Jie troško tokios laisvės, bet ne ginklu, bet Sausio 13-osios stebuklu. Karaliaučiaus tikintieji suorganizavo maldos akciją prie apgriautos M. Mažvydo laikus menančios katedros
durų. Aukoti Šv. Mišias mane pakvietė disidentas P. Cizikas. Atvykus nustatytam laikui, katedra buvo aptverta milicijos STOP juosta ir pranešta, kad katedra yra užminuota. Susirinkusieji laukė kol baigsis „išminavimo“ darbai, kurie buvo tyčia vilkinami ilgai, laukiant kol išsiskirstys žmonės. Tos milicininkų paskelbtos „minos“ – argi tai ne
žmonių laisvės troškimas, be riaušių ir be brolžudystės? Žmonės nesiskirstę nuo 11 val. iki 14 val. Policijai vis „neišminuojant“ katedros, ant šaligatvio priešais katedra buvo pastatytas altorius ir aukojamos Šv. Mišios už Kaliningradiečių laisvę ir tikėjimo laisvę šiame Lietuvai brangiame krašte, kuriame gerbiami Kristijonas Donelaitis ir Martynas Mažvydas. Šių dienų varganų, pasak K. Donelaičio, būrų į Šv. Mišias susirinko tiek daug, kad užėmė didelę dalį važiuojamo kelio. Daugelis nežinojo, kokia vyksta akcija, bet praeiti pro šalį negalėjo nepasidomėję ir neprisijungę prie kitų dalyvaujančių. Šv. Mišios buvo aukotos tradicine lotynų kalba, Dievo žodis skelbiamas Lietuvių ir rusų kalbomis. Pamaldoms niekas netrukdė. Nuo to įvykio Kaliningrade buvo leista veikti Romos katalikų bažnyčios parapijai (daugiau žiūrėti Vikipedijoje).
PIRMIEJI TAIKOS AMBASADORIAI 1990 09 26 KALININGRADO
SRITYJE DAR ESANT TSRS TANKAMS LIETUVOJE.
Beje, įdomi detalė. Rusijos prezidento Jelcino valdymo metu tarp Kaliningrado gyventojų sklandė kalbos, kad tapusi laisva Lietuva tikriausiai pareikalaus, kad Mažoji Lietuva – Karaliaučius bus prijungta prie Lietuvos respublikos. Tai buvo palankus metas. Ką mąstė Lietuvos politikai, nežinau. Tuomet stebėjau, kaip buvo grobstoma Lietuva, išvežant į Lenkiją metalo laužą, paskutinį dar likusį sovietinį plaktuką ar lygintuvą, nekalbant apie gamyklas. Dabar iš Lenkijos vežamės atgal pigesnes prekes. Iš tų pačių Kaliningrado gyventojų sužinojau, kad Lietuva nenori prisiimti „ubagų“, nes neišlaikys minios alkanų rusų. Ar tai tikrovė, ar ne, gali tik politikai atsakyti, bet kad buvo palankus metas
deryboms, tai faktas. Manau, šiandien nereikėtų Lietuvos pensininkų, sveikatos priežiūros, švietimo sąskaita telkti dėl kaimynų, pilnumoj nesukurtą savo ir svetimą kariuomenę, neįvertinant pačios Lietuvos jaunimo. Šiandieną šis jaunimas politikų pažemintas – emigrantu. Pasaulio istorijoje niekur nėra pastebėta, kad iš mūšio lauko
būtų pabėgęs Lietuvos karys. Panašiai buvo kalbų Suvalkų kraštą Lenkijoje sugrąžinti Lietuvai, bet tai tik kalbų ir norų lygyje. Kodėl tai neišsipildė, tegul atsakys išmanantys.
Bet noriu dabar paklausti, kodėl laisvos, demokratiškos Europos valstybės lipa ant skaudaus istorinio „grėblio“ – smurto? Kad Europa eina karų ir aneksijos keliu nusistebėjo net ir pats prof. V. Landsbergis. (Pasisakymas “Baltijos-Juodosios jūrų forume“ ) Kai kryžiuočiai neva nešė tikėjimą su ginklu į Europą, kaip žinome, Žalgirio mūšis sustabdė religijos priedangoje vykstančią smurto invaziją. Dabar viskas vyksta kitaip: Europoje krikščionys yra slopinami, o ją užtvindančios emigracinės bangos atneša smurtingą religiją. Pačios Rusijos valstybės sekretorius G. Burbulis Forume skelbė, kad karinės agresijos jau praranda prasmę spręsti taikos problemas. Europos Sąjungos konstitucijoje išvengta žodžio „Dievas“ ir „krikščionybė“, todėl keičiasi ir bendras supratimas bei tvarka, kad, remiantis Šv. Raštu, kas nori būti viršininku, pirma turi būti visų tarnu. Suteikiant laisvę ir puoselėjant krikščioniškąją religiją, atsiranda prielaidos tikrajai laisvei.
Šiuo straipsniu noriu patvirtinti faktus, kad draugystę kaimynams reikia nešti ir iš jų to reikalauti ne tankais, bet gerais darbais, pirmiausiai patiems rodant draugystę. ( Gal manau ir ne taip kaip politinių kalinių ir tremtinių vadovai, kad persistengdami genocidinės komunistinės ideologijos paveldėtojams, Ariogaloje dovanojant savo žyminius ženklus kaip padėką. Prieš pat mirtį legendinis partizanas ir šios organizacijos ilgalaikis pirmininkas Antanas L., atsisveikindamas mane vis dejavo: “Už ką, už ką jie taip pasielgė…?) Krikščionišku požiūriu negalima tyčiotis iš nelaimingų kaimynystės žmonių, bet jiems padėti. Politikei, manau lipti ir dar ant svetimo tanko rodant „špygas“ kaimynams, manau tai turgaus bobos elgsena. Kilnus ir išdidus žmogus visada pirmas ieško taikdariškų kelių kaip kitiems padėti.
Kitas pavyzdys – buvusi Jugoslavija. Tai dirbtinio karo sukiršintų tautų skaudūs likimai. Kad prasilenktų Lietuvos taikdarių karinis konvojus Bosnijos užminuotuose keliuose, teko sustoti prie vienos sodybos ir laukti, kol bus galima pravažiuoti. Tos sodybos gyventojas musulmonas, pamatęs mano karinėje uniformoje maskuojančios spalvos juodą kryželį, pamojo man kad nori pasikalbėti. Ėjau atsargiai artyn pasiruošęs bet kokiems musulmono netikėtumams. Jis ištiesė raką ir, rodydamas į kryželį, pasakė, kad va su šituo ženklu jūs eikite į pasaulį, o ne su automatais. Tai suprato nuoširdus musulmonas, politikų neišauklėtas savižudžiu. 5 Dievo įsakymas – NEŽUDYK.
200 metų iš carinės priespaudos į laisvą Lietuvą vedė lietuviškas raštas, kalba, religija ir tautos blaivintojas Vysk. M. Valančius. Kun. A. Mackevičius pabandė su dalgiais ir šakėmis tautą vesti į laisvę – atsidūrė kartuvėse. Prisiminus bažnyčios ir tautų istoriją, visus taikius būdus pasiekti laisvei, labiausiai laimėdavo gerbdama kryžių ( ne kitus kryžiuojant ) ir vadovaudamasi krikščionybės principais. Pagarbiai kun. A. Bulotas
P.S. Kadangi komunistinė, fašistinė, kapitalistinė moralė nepripažįsta aukščiausių dieviškų moralinių vertybių, piliečių problemas sprendžia smurtu, prievarta, gulagais CŽV kalėjimais, diktatūra, okupacijomis, smurtinėmis revoliucijomis, provokacijomis, tankais, raketomis, nuodingomis dujomis, žiniasklaidos melo informacija, nepripažindamos žmogiško protų argumentų, dialogo, tad pabaigai pateiksiu dieviškų minčių iš „Beginklė tiesa“ ir argumentų apie tą pačią dažnai linksniuojamą NATO ir Lietuvos buvusių komunistų pareiškimus apie Rusiją, ir kad „rusai puola“- santykio su Apreiškmu. Tai atsitiko 1929 m. birželio 13 Tuy vienuolyne Ispanijoje. Apreiškime Fatimos Šv. Mergelė Marija regėtojai Liucijai apreiškė: “ Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su viso pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdų ją išgelbėti.“( Iš pripažintų Bažnyčios apsireiškimų seseriai Liucijai Fatimoje ) Ar gelbėsis NATO ir Lietuva iš Rusijos grėsmės pagal „Beginklės tiesos“ argumentus, ar eis ginklų prekybos, provokacinių valstybių griovimo, gyventojų skurdinimo, ir vadinamos karinės taikdarių misijos keliu?
