Apie beveik universalių Lietuvos policijos pareigūnų nuotaikas

Lietuvos policijos pareigūnas

Apie beveik universalių Lietuvos policijos pareigūnų nuotaikas

Prieš keletą dienų viename iš interneto puslapių buvo paskelbtas taiklus tekstas apie tariamai mažėjančio nusikalstamumo skaičių realias interpretacijas ir su tuo susijusias manipuliacijas, o taip pat apie policijos nenorą dirbti. Dėl šiame straipsnyje išsakytų Vilniaus universiteto mokslininko minčių apie registruoto ir neregistruoto nusikalstamumo santykį bei reikšmę tegalima pasakyti, kad greičiausiai tai yra tikra tiesa. Vien jau dėl to, kad mokslininkui nėra jokio tikslo manipuliuoti skaičiais, jam ir jo komandai  nesvyla sėdimoji dėl besibaigiančios kadencijos ir galimai didelio noro išlikti dar vieną kadenciją tuo, kas esi dabar, taip pat dėl didelio noro pateisinti „reformų reformą“ (omenyje turima pastaruoju metu policijoje vykdoma reforma)… Aišku, jokiu būdu negalima būtų sakyti, kad dabartinio generalinio komisaro ir jo komandos įvykdyta ir tebevykdoma reforma yra visiškas blogis ir absoliuti griūtis. Yra joje ir neblogų momentų. Tarkim, suremontuotos komisariatų patalpos, atnaujintas transporto priemonių parkas, dar kažkas. Be to, neabejotinai būtina įvertinti ir tą aplinkybę, jog viskas ir visiems visiškai idealu vienu metu tikrai būti negali, tačiau be abejonės siektina, kad gerai būtų kaip įmanoma didesniam ratui žmonių.  

Tikra tiesa laikytinos ir minėtame straipsnyje išsakytos mintys apie pareigūnų nenorą dirbti. Tačiau čia būtina paaiškinti, kad tas nenoras nėra tiesiog nenoras, o viena iš policijoje vykstančių procesų pasekmių… Pačioje „reformų reformos“ pradžioje nenoras dirbti buvo savotiška  reakcija į nežinomybę dėl to, kas bus ir ar bus daugmaž gerai, be to tai nebuvo masinis reiškinys ir tie, kuriems buvo labiausiai neramu, sistemą tyliai paliko. „Reformų reformai“ įsibėgėjant nenoras dirbti po truputį plito ir tapo savotiška protesto forma, o šiuo metu tai yra natūrali, įprasta kasdienė policininko būsena ir nuolatinė nuotaika. Ne reakcija, ne protestas, o įprasta  kasdienybė… Va tas masinis dingęs tikras noras dirbti greičiausiai galėtų būti pavadintas tikrąja policijos griūtimi. Neseniai iš Ukrainos grįžęs K. Lančinskas apie dabartinę situaciją mūsų policijoje sakė: „man nepatinka pareigūnų nuotaika…“. Bet ta tokia ypatinga nuotaika yra… Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tokia nenoro dirbti nuotaika atsirado neiškarto, o buvo palaipsniui užauginta. Nenoras dirbti užaugo palaipsniui atėmus iš pareigūnų galią būti atsakingiems už savo priimamus sprendimus situacijose, kuriose jie realiai galėjo prasmingai veikti. Prasmingas veikimas tiesiogiai susijęs su grįžtamuoju ryšiu. Be to, prasmingas veikimas ir buvimas buvo susijęs su aiškiomis atsakomybių ribomis. Tuo tarpu, kas yra dabar? Būtų labai verta paviešinti, parodyti visuomenei, kiek visokių begalo skirtingų funkcijų turi atlikti tas paprastas, idėjinis reformos produktas UNIVERSLUS PAREIGŪNAS, kiek visokių instrukcijų reguliuoja jo darbą, keliose darbo duomenų sistemose ir kokių veiksmų jis turi atlikti bei kiek visokio plauko ir svarbumo skirtingų tikrintojų juos nuolat tikrina.

Dar vienas iš policininko vertimo universaliu pareigūnu stebuklų yra vadinamieji abejotinos kokybės ir reikalingumo bendrųjų veiklos pagrindų mokymai, kurių esmių esmė, pats koncentratas veikiausiai slypi paskaitoje apie tai, kad ant „forminio“ policijos automobilio yra užrašas „POLICIJA“ ir mėlynos bei raudonos spalvos tam tikru kampu besisukantys švyturėliai, kurie įjungiami ant specialus pultelio paspaudus mygtuką „ON“, o išjungiami paspaudus mygtuką „OFF“. Ir šitie mokymai yra skirti visiems: keletą dienų ar 20 metų čia dirbantiems pareigūnams, nepriklausomai nuo jų realiai atliekamo darbo pobūdžio… Išklausius mokymų, bus laikomi testai. TESTAI! Ar suvokiat situacijos grožį: grupė lektorių rengė nežinia kam reikalingą mokymų medžiagą, kurios DARBO metu klausėsi didžiulė masė žmonių, aiškiai suvokdami, kad 99 procentų iš tų mokymų gautos informacijos jie nepanaudos niekur ir niekada (išskyrus, žinoma, su tais pseudo mokymais susijusį žinių patikrinimą, kurio neišlaikius pirmą kartą bus būtina laikyti pakartotinai)… Giliau mąstant, būtų smagu sužinoti, ar tų linksmųjų mokymų medžiagos rengimas buvo kaip nors papildomai finansuojamas, ir jei taip – tai, kiek kainavo? O jei kainavo, tai ar tie pinigai negalėjo būti panaudoti iš tiesų reikalingiems mokymams ir kitokiems kvalifikacijos kėlimo renginiams…  

Sureguliuotas darbas tarsi yra gerai, o ir kokybės kontrolė atrodytų irgi nėra blogis, tačiau kita vertus nuolatinis reguliavimas ir begalinė kontrolė kartu rodo ir didelį nepasitikėjimą pačiais pareigūnais. Pasitikėjimo paprastu pareigūnu yra tik tiek, kiek numatyta kokioje nors velnio instrukcijoje… Štai ir viskas. Tai, kas iki reformos buvo pareigūnas, dabar, atrodo, visokio lygio valdžios yra laikoma pilka beforme nepatikima mase, kurią galima kažkiek paformuoti kuriant begalinius veikimo algoritmus ir nesibaigiančias instrukcijas… Neramina mintis, ar tik iš tos pilkos masės nebandoma nulipdyti neatsakingą, nepatikimą ir nemąstantį kažką, kas vis tiksliau atitiktų instrukcijas ir veiktų pagal numatytus algoritmus. Nemąstanti masė, kaip žinia, lengvai valdoma… O vis dar savarankiškai mąstantieji yra blogis sistemoje, nes gali turėti savo nuomonę, gali ją išsakyti, gali diskutuoti ir nesutikti, o svarbiausia – gali turėti drąsos būti sąmoningai atsakingi už savo veiksmus… Neabejotina, kad tas sveiko mąstymo buvimas pasėjo baimę valdžiažmogių protuose dėl besikuriančių profsąjungų, dėl turinčių drąsos nesutikti su paskirtomis neproporcingomis nuobaudomis, dėl neigiamos reakcijos į greičiausiai tik tariamai (fiktyviai) nuoširdžiai sukurtą paramos fondą, kuriam visiškai nesvarbi realiai pervesta paramai pinigų suma, o svarbus simbolinis euras būtinai parodomai paskirtas per personalo posistemį… 

Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu policija ganėtinai dideliu greičiu skyla į dvi dalis (ar net kastas): į mažą dalį instrukcijas universaliam pareigūnui kuriančių valdančiųjų ir didelę beformę pilką masę tariamai universalių valdomųjų, privalančių veikti pagal tas valdančiųjų sukurtas instrukcijas. Jokių tarpinių variantų stengiamasi nepalikti. Jei esi valdomasis, tai sistemoje esi beveik niekas, srautas, fonas, masė, kuriai nei skauda, nei gėda dėl to, kad reali darbo kokybė yra jokia. Jei esi valdomasis, tai sistemoje esi tik algoritmų, instrukcijų, nurodymų vykdytojas. Tiesa, mažutė pasirinkimo laisvės iliuzija instrukcijų vykdyme vis dėlto yra palikta, nes instrukcijas galima vykdyti tinkamai arba netinkamai. Kas bus jei vykdysi netinkamai? Galbūt būsi pastebėtas kontroliuojančiųjų pažymose, galbūt būsi įvertintas žemesniu balu per metinius vertinamuosius pokalbius, galbūt gausi kokią tarnybinę nuobaudą… O kas po to? Nieko. Viskas bus taip, kaip buvę: toliau tinkamai arba netinkamai vykdysi nesibaigiančias instrukcijas. Ir taip nuo nuobaudos iki nuobaudos, nuo vertinamojo pokalbio iki vertinamojo pokalbio lauksi pensijos, stumsi dienas sistemoje, iki smakro paniręs pilkumoje… Svarbu tai, kad instrukcijas kuriantiesiems visiškai nesvarbu, ar jos yra reikalingos ir jei reikalingos, tai kokia apimtimi, ar yra įvykdomos ir pan. Svarbus tik pats tinkamas ar netinkamas valdomųjų santykis su instrukcijomis ir tiek. Pats tikrasis policininko darbas kaip toks vargiai ar bėra svarbus. Štai ir viskas.      

Pirmajame čia paminėtame straipsnyje pasisakęs prokuroras nurodė, kad dėl pareigūnų nenoro dirbti į policiją jis dėl jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų daugiau greičiausiai nebesikreiptų. Asmeniškai analogiškos patirties neturėjau, tačiau atsitikus tokiam reikalui tikrai nesikreipčiau ir, manau, to nedarytų kritinė masė kol kas dar policijoje dirbančių/esančių kritiškai mąstančių asmenų, nes universalus pareigūnas realiai yra neįgalus kokybiškai atlikti nusikalstamų veikų tyrimus. O juk „reformų reformos“ didžioji idėja slypi mistiniame matomume, o ne realioje darbo kokybėje ir grįžtamajame ryšyje. Ne viešųjų ryšių strategijomis paremtame grįžtamajame ryšyje, o realiame… Akivaizdi „reformų reformos“ pasekmė – matomas, bet beveik neveikiantis pareigūnas, sraigtelis, statistinis vienetas, palaipsniui virstantis statistiniu  nuliu… Nieko neįtakojantis, nieko nereiškiantis, bejausmis, benoris, betikslis, kažkoks beribis išskydęs objektas, su užkrautu milijonu keistų atsakomybių ir pareigų, kurias tiek vykdant, tiek jų nevykdant visiškai niekas nepasikeičia…