A.Crooke : „Ukrainos kare JAV praranda daugiausia”
nuosedairsenis
NETIKĖTA ĮŽVALGA (ELITUI): ALASTAIR CROOKE: JAV GALI BŪTI DIDŽIAUSIAS PRALAIMĖTOJAS KARE SU RUSIJA
2023 m. vasario 21 d. Larry Johnson
[LARRY PASTABA – Toliau pateiktą tekstą parašė Alastairas Crooke’as ir man buvo suteiktas leidimas jį čia paskelbti. Mėgaukitės].
„NATO dar niekada nebuvo stipresnė; Rusija yra pasaulinis paribys; pasaulis tebėra įkvėptas Ukrainos drąsos ir atsparumo; trumpai tariant, Rusija pralaimėjo, Rusija pralaimėjo strateginiu, operatyviniu ir taktiniu požiūriu – ir ji moka milžinišką kainą mūšio lauke”.
Jis (JAV gynybos štabo viršininkas generolas Markas Milis) netiki nė vienu žodžiu. Mes žinome, kad jis tuo netiki, nes prieš du mėnesius jis sakė visiškai priešingai, kol Baltieji rūmai jį nubaudė už tai, kad jis nukrypo nuo Joe Bideno minties. Dabar jis grįžta ir žaidžia „Komandoje”.
Zelenskis greičiausiai taip pat netiki žodžiais apie neseniai Europos pažadėtus tankus ir lėktuvus (88 tankai „Leopard” išvys iki 14) – ir žino, kad tai daugiausia chimeros. Tačiau jis žaidžia komandoje. Keli papildomi tankai nieko nepakeis ant žemės, o jo penktoji mobilizacija sulaukia pasipriešinimo namuose.
Europos kariuomenės laukia šio epizodo, o jų ginkluotės dirba su „rezerviniais tankais”.
V. Zelenskis nuolat kartoja, kad iki rugpjūčio mėn. jis turi turėti tankų ir lėktuvų, kad galėtų sumesti smėlio maišus į savo kraujuojančią gynybą. Tačiau Zelenskis prieštaringai perspėjamas, kad labai svarbu „pasiekti reikšmingų laimėjimų mūšio lauke” dabar, nes administracija „labai tvirtai mano”, kad vėliau bus sunkiau gauti Kongreso paramą (t. y. rugpjūtis jau praeitis, bus per vėlu).
Akivaizdu, kad JAV ruošia dirvą pavasariniam „pergalės paskelbimui”, kaip pranašauja klaidinantys Milley komentarai, ir posūkiui – likus visai nedaug iki JAV prezidento rinkimų kalendoriaus pradžios.
MSM „pasakojimas” jau pradėjo keistis į pasakojimą apie artėjantį triuškinantį Rusijos puolimą ir didvyrišką Ukrainos pasipriešinimą, kurį įveiks triuškinanti jėga.
„Apie kritišką kelių ateinančių mėnesių pobūdį Kijevui jau tiesiai šviesiai pasakė aukščiausi Bideno pareigūnai, įskaitant patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotoją Džoną Finerį, valstybės sekretoriaus pavaduotoją Vendę Šerman (Wendy Sherman) ir gynybos sekretoriaus pavaduotoją Koliną Kal (Colin Kahl), kurie praėjusį mėnesį lankėsi Ukrainoje” (Washington Post), o CŽV direktorius Bilas Bernsas (Bill Burns), likus savaitei iki šių pareigūnų atvykimo, asmeniškai informavo Zelenskį.
Zelenskis buvo įspėtas. Rezultatai dabar arba kitaip!
Bet tada Seymouras Hershas pagaliau garsiai ištarė neišsakytą žiaurią realybę, turinčią labai sudėtingų politinių pasekmių (ištrauka iš vėlesnio Hersho interviu laikraščiui „Berliner Zeitung”, (vertimas iš „Google”)). „Ne, ne dėl „Nordstream” sabotažo (mes tai žinojome), o dėl neapgalvotų klaidingų sprendimų ir didėjančio pykčio Vašingtone – ir paniekos Bidenui bei jo artimai neokonų komandai dėl nesubrendusių politinių sprendimų”.
Tai ne tik tai, kad Baideno komanda „susprogdino vamzdynus”; jie tuo didžiuojasi! Ne tik tai, kad Baidenas buvo pasirengęs ateinantį dešimtmetį sunaikinti Europos konkurencinį pajėgumą ir užimtumo perspektyvas (kai kas tam pritars). Sprogstamoji pasakojimo dalis buvo tokia: „Kažkuriuo metu po to, kai rusai įsiveržė ir buvo įvykdytas sabotažas… (tai žmonės, dirbantys aukščiausiuose postuose žvalgybos tarnybose ir gerai apmokyti): Jie nusiteikė prieš projektą. Jie manė, kad jis beprotiškas”.
„Tarp susijusių asmenų buvo daug pykčio”, – pažymėjo Hershas. Iš pradžių Baideno pasakojimą apie „Nordstream” – „jis neįvyks” – žvalgybos „profesionalai” suprato kaip paprasčiausią svertą (susijusį su tuo metu būsima Rusijos invazija) – invazija, apie kurią Vašingtonas žinojo, nes JAV įnirtingai rengė ukrainiečius – būtent tam, kad sukeltų Rusijos invaziją.
Tačiau „Nordstream” sabotažas buvo atidėtas – iš birželio į 2022 m. rugsėjį – praėjus keliems mėnesiams po to, kai įvyko invazija. Tad kokia tuomet buvo prasmė paralyžiuoti Europos pramoninę bazę, nustatant jai nepaprastai dideles energijos sąnaudas? Koks buvo loginis pagrindas? Ir dar daugiau pykčio sukėlė tai, kad Bideno komandos nariai „šaudė burnas” apie Nordstream, faktiškai gyrėsi „velniškai teisingai, taip, mes tai užsakėme”.
Hershas komentuoja, kad nors CŽV atsako ne Kongresui, o „valdžiai” plačiąja prasme, „net ir ši bendruomenė pasibaisėjo tuo, kad Baidenas nusprendė pulti Europą į jos ekonominį pakraštį – kad paremtų karą, kurio jis nelaimės”. Hershas mano, kad Baltuosiuose rūmuose, apsėstuose perrinkimo, „Nordstream” sabotažas buvo vertinamas kaip „laimėjimas”.
Interviu laikraščiui „Berliner Zeitung” Hershas sakė:
„Žinau, kad šis karas niekaip nesibaigs taip, kaip mes [JAV] norime, kad baigtųsi… Mane gąsdina, kad prezidentas buvo pasirengęs tokiam dalykui. O žmonės, kurie vykdė šią misiją, tikino, kad prezidentas puikiai suprato, ką daro Vokietijos žmonėms. Ir ilgainiui [jie mano], kad tai ne tik pakenks jo, kaip prezidento, reputacijai, bet ir labai pakenks politiškai. Tai bus stigma JAV”.
Susirūpinimą kelia ne tik tai, bet ir tai, kad dėl Bideno įkyraus uolumo Ukraina iš tarpinio karo tampa egzistencine JAV problema (egzistencine ta prasme, kad pralaimėjus karą JAV patirtų pažeminimą ir žalą reputacijai). Tai jau yra Rusijos egzistencinis klausimas. O dviejų branduolinių galybių egzistencinė konfrontacija yra bloga žinia.
Pasakykime labai aiškiai: tai nebuvo pirmas kartas, kai J. Bidenas pasielgė taip, kaip JAV žvalgybos specialistai laiko visiškai neapgalvotais veiksmais: Robertas Geitsas (Robert Gates), buvęs gynybos sekretorius, sekmadienį pareiškė, kad per keturis dešimtmečius J. Bidenas klydo beveik visais svarbiausiais užsienio ir saugumo klausimais. 2022 m. vasario mėn. jis areštavo Rusijos užsienio valiutos turtą; pašalino jos bankus iš SWIFT (tarpbankinės kliringo sistemos) ir įvedė jai sankcijų cunamį. Federalinis rezervų bankas ir ECB vėliau sakė, kad su jais niekada nebuvo konsultuotasi, o jei būtų konsultuotasi – jie niekada nebūtų sutikę su šiomis priemonėmis.
J. Bidenas teigė, kad jo veiksmai „pavers rublį griuvėsiais”; jis smarkiai klydo. Rusijos atsparumas veikiau priartino JAV prie finansinės bedugnės (mažėjant dolerio paklausai, o pasauliui judant į Rytus). Svarbių Niujorko finansų veikėjų požiūriu, J. Bidenas ir FED dabar turi paskubėti gelbėti sistemiškai silpnas JAV.
Paprasčiau tariant, Hersho interviu „Berliner Zeitung” (ir kitų jo straipsnių) esmė yra ta, kad JAV giluminės valstybės grupuotės yra įsiutusios dėl neokonų (Sullivano, Blinkeno ir Nuland) rato. Pasitikėjimas „baigtas”. Jie ateina pas juos; ir ateis toliau… Hersho kūrinys – tai tik pirmas skonis.
Kol kas neokonų projektas Ukrainoje tebėra „aktualus”, o Bideno komanda reikalauja, kad visi Vakarų sąjungininkai griežtai laikytųsi pranešimo prieš vasario 24 d. pirmąsias Rusijos specialiosios operacijos metines.
Tačiau atrodo, kad kritinis laikotarpis, per kurį Ukraina galėtų „stebuklingai laimėti”, sutrumpėja nuo kelių mėnesių iki kelių savaičių. Pergalė, žinoma, lieka neapibrėžta. Tačiau realybė tokia, kad pavasarinį puolimą rengs Rusija, o ne Ukraina, ir galbūt visame kontaktinės linijos ilgio ruože.
Ukraina (nors ir su Kamala Harris, išsiųsta į Miuncheno saugumo konferenciją) turi užklijuoti komandinę „liniją”, kad kolektyviniai Vakarai ilgam laikui prisiimtų „ilgalaikį įsipareigojimą Ukrainai”.
Paradoksalu, bet už uždangos vykstantis „pilietinis karas” JAV establišmente grasina tapti „užrašu ant sienos” ir J. Bidenui – artėjant jo 2024 m. kandidato apsisprendimo momentui. Ar galima pasitikėti J. Bidenu, kad jis nesielgs neapgalvotai, turi savęs klausti JAV žvalgybos bendruomenė, nes Ukraina skęsta entropijoje, Rusijai veržiantis į visus frontus? Ar Baidenas vėl taps beviltiškas?
Ar galime įsivaizduoti, kad JAV gali tiesiog nuleisti rankas ir pripažinti Rusijos pergalę? Ne – NATO gali subyrėti tokios įspūdingos nesėkmės akivaizdoje. Taigi politinis instinktas bus lošimas; dvigubai daugiau: Svarstoma galimybė dislokuoti NATO pajėgas Vakarų Ukrainoje kaip „buferines pajėgas”, kad „apsaugotų ją nuo Rusijos puolimo”.
Nesunku suprasti, kodėl giluminės valstybės frakcijos yra „pasibaisėjusios”: Amerikos gynybos pramonės produktai Ukrainoje suvartojami greičiau, nei gali būti pagaminti. Tai neigiamai keičia JAV skaičiavimus Kinijos atžvilgiu, nes Ukrainoje deginamos JAV karinės atsargos. O karas Ukrainoje gali lengvai persimesti į Rytų Europą…
Svarbiausia – netikėta (elitui) įžvalga, kad pačios JAV gali būti didžiausios pralaimėtojos kare su Rusija. (Maskva tai suprato nuo pat pradžių).
J. Bideno komanda iš esmės sukėlė suderintą establišmento pasipriešinimą jo kompetencijai priimti sprendimus. Hersh’o ataskaita, Rand Organization ataskaita, Economist interviu su Zelenskiu ir Zalužniu, CSIS ataskaita, TVF ataskaita, rodanti, kad Rusija ekonomiškai auga, ir pavieniai griežtos realybės proveržiai, pasirodantys MSM, – visa tai liudija, kad Bideno nesutikimas su tuo, kaip jis sprendžia Ukrainos karo klausimus, vis labiau auga.
Netgi neseniai kilusi isterija dėl kiniškų oro balionų, dėl kurios NORAD numušė visus neatpažintus objektus JAV oro erdvėje, kvepia tuo, kad kai kurie Pentagono darbuotojai Bideno komandai „dūrė į akis”: t. y. jei jūs (Bideno komanda) esate pakankamai kvaili, kad reikalautumėte, jog NORAD radaruose „panaikintume visus langelius”, nenustebkite, kad kasdien numušinėsite šiukšles.
Tai, pirma, rodo, kad Baltieji rūmai nesupranta smulkmenų, ir, antra, kad Kinijos balionas atliko simbolinį vaidmenį, iš naujo paskatindamas JAV Kinijos šalininkus, kurie turi daugumą, kalbant apie dviejų partijų paramą Kongrese.
Ar Bideną galima pašalinti? Teoriškai „taip”. Šešiasdešimt procentų jaunų Demokratų partijos narių nenori, kad J. Bidenas vėl kandidatuotų. Tačiau sunkumų kyla dėl to, kad Kamala Harris, kaip galima įpėdinė, yra labai nepopuliari. Naujausias Harris silpstančių pozicijų įrodymas – aštriai kritiškas straipsnis laikraštyje „New York Times”, kupinas anoniminio vyresniųjų demokratų, kurių daugelis kadaise ją rėmė, nepritarimo. Dabar jie nerimauja.
Jie baiminasi, rašo Čarlzas Lipsonas, kad jos beveik neįmanoma atsisakyti:
„Kad laimėtų, demokratams reikia entuziastingo afroamerikiečių palaikymo, kurie gali būti įžeisti, jei Harris bus išmesta. Šios problemos būtų galima išvengti, jei ją pakeistų kitas afroamerikietis. Tačiau akivaizdžių alternatyvų nėra. Jei Harris bus pakeista, tai greičiausiai bus baltasis arba ispanų kilmės kandidatas…
„Toks pasikeitimas sukrėstų partiją, kuri yra giliai įsitraukusi į rasinės ir etninės tapatybės politiką, kurioje pralaimėjusios grupės laikomos nukentėjusiomis aukomis, o nugalėtojai – „privilegijuotais” engėjais. Šie nesutarimai yra aršiausi, kai jų centre yra istorinė Amerikos rasinė žaizda, ir jie atsigręžtų į partiją”.
Kodėl neturėtume tikėtis Demokratų partijos hierarchų ar Kongreso tyrimo, vykdant Seymouro Hersho kaltinimus dėl sąmoningo Kongreso apėjimo? Na, paprasčiau tariant, taip: Todėl, kad jis atskleidžia tai, kas „nepasakoma”. Taip, Baidenas „neinformavo” Kongreso, nors kai kurie iš jų, atrodo, iš anksto žinojo apie „Nordstream” sabotažą. Techniškai jis apėjo sistemą.
Sunkumas tas, kad abi Parlamento pusės iš esmės PRITARIA tokiam išskirtinumui – JAV išskirtinumas numato, kad JAV gali daryti, ką nori, kada nori ir kam nori. Praktikoje įsišaknijęs šis principas turi daugybę pavyzdžių: Kas išdrįs pirmas mesti akmenį į „senąjį Džo”? Ne, byla prieš J. Bideną, jei ji bus nagrinėjama, turi būti kolektyvinė nuomonė, kad J. Bidenas nesugeba tinkamai spręsti klausimų, dėl kurių gali kilti pavojus, kad JAV gali pradėti visišką karą su Rusija.
Jei J. Bidenas bus priverstas pasitraukti, tai bus daroma iš „dūmų pripildytų kambarių”, kuriuose dirba vidiniai asmenys. Pernelyg daug žmonių tyliai pasinaudojo Ukrainos kvailyste.
Kur Europa eina po įtarimų dėl „Nordstream”? Sunku įsivaizduoti, kad Vokietijos dominuojama Europa smarkiai nutoltų nuo Vašingtono. Dabartinė Vokietijos vadovybė yra pavaldi Vašingtonui ir lengvai sutiko su jo vasalyste. Prancūzija, atmetus keletą nesklandumų, laikysis Vokietijos pozicijos. Tačiau JAV stebint, kaip plečiantis BRICS ir Rytų Azijos ekonominei bendrijai mažėja jos dolerio sfera, JAV labiausiai spaus savo nelaisvą artimiausią ekonomiką. Tikėtina, kad Europa už tai sumokės skaudžią kainą.
Bet kokiu atveju ES tikrai opių klausimų viešai neaptarinėja – tik posėdžių salėse, kur visi mobilieji telefonai buvo iš anksto išimti. Skaidrumas ar atskaitomybė tokiose diskusijose beveik nefigūruoja.
