skip to Main Content
vaikai

Jau nuo darželio laikų mus mokė, jog keiktis negražu, nemandagu, kad savo
nuomonę reikia reikšti pagarbiai ir kultūringai. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasaulis pasikeitė,
nukrito kaukės ir daugelis parodė tikruosius savo veidus. Šis karas pareikalavo aiškiai
parodyti savo poziciją, čia netinka iki tol buvę populiarūs filosofiniai išvedžiojimai, kaip kad
„kiekvienas turi savo tiesą“, „tiesų yra daug ir visos jos lygiavertės“, „tiesa yra kažkur per
vidurį“ ir pan. Tai, kas anksčiau buvo laikoma nemandagiu, neatsakingu, netgi baustinu
elgesiu, staiga tapo normalu ir priimtina, netgi pageidaujama.
Turiu omenyje masinius susibūrimus Ukrainos palaikymo mitinguose, dažniausiai be
jokių kaukių, savanorystę priimant pabėgėlius, kurių dauguma neskiepyti, nes visi supranta,
kad karas yra reali ir daug didesnė grėsmė nei nematomas virusas, nuo kurio miršta tik
nedidelė dalis juo užsikrėtusiųjų, likusieji perserga gana lengvomis šios ligos formomis ir tik
mažai daliai prireikia stacionarinio gydymo. Tai atskleidžia ankstesnių valdžios veiksmų
veidmainystę ir absurdiškumą, kai buvo taikomi neproporcingai griežti ribojimai, varžomos
žmonių teisės ir laisvės prisidengiant kova su mirtinu virusu, kuris, pasirodo, ne toks jau ir
baisus, jei pasikeitus aplinkybėms, galima lengvai jį pamiršti ir gyventi, tarsi jo nebūtų.
Ukrainiečių kova už savo šalies laisvę verta pagarbos ir jie neabejotinai yra herojai,
tokie, kokių šių dienų Lietuvoje mažai besurastum, nors mūsų šalies himne puikuojasi eilutės
„tu didvyrių žeme“. Daugelis norėtų bent kruopelytę turėti tos beribės drąsos ir
pasipriešinimo dvasios, kuri rusena daugumos ukrainiečių širdyse. Nuostabu, kai tiek daug
lietuvių konkrečiais būdais, ne vien žodžiais, bet ir darbais padeda Ukrainai nelengvoje
kovoje prieš rusų okupantus, noriai priima karo pabėgėlius.
Bet tokios paramos Ukrainai manifestacijos kaip visur plačiai reklamuojamas šūkis:
„Русский военный корабль, иди на хуй“ kelia rimtų klausimų dėl nuoširdumo ir atrodo
apgailėtinai, ypač kai jis publikuojamas miestų gatvėse, ant marškinėlių, socialinių tinklų
profiliuose ir net kalamas vaikams į galvą mokykloje. Žinoma, jog kare ne vieta mandagumui
ir tame kontekste, kuriame buvo pasakyta, ši frazė iš tikrųjų didvyriška. Bet kai ji nuolatos
kartojama tų, kurie kilus nors menkiausiam pavojui, viską mestų ir bėgtų kuo toliau iš savo
šalies, atrodo apgailėtinai. Paprasta siuntinėti rusus ant trijų raidžių, kai tau niekas negresia
ir šiltai sėdi prie kompiuterio ar atostogauji kokioje Italijoje, bet ar daugelis mūsų tautiečių
drįstų sekti ukrainiečių pavyzdžiu ir šitą frazę pasakytų ginkluotam rusų kareiviui tiesiai į akis,
prisiimdami visas tokio drąsaus poelgio pasekmes?
Dauguma ukrainiečių taip gali ir ne kartą matėme įvairių vaizdelių internete, kaip
paprasti, beginkliai žmonės rusų karius pasiunčia toli toli, nebijodami jiems į akis pasakyti
teisybės, jog jie yra įsibrovėliai ir niekuomet negalės pavergti laisvų Ukrainos žmonių
dvasios. Deja, bet šito didvyriškumo mažai Lietuvoje. Stebint masinę lietuvių psichozę dėl
konservų, kruopų ir pasų gamybos, darosi aišku, kad tokių herojų Lietuvoje yra labai mažai,
kaip ir tų, kurie tikrai savo noru gintų gimtąją šalį.
Tiesa, mūsų premjerė ir Seimo pirmininkė neseniai paskelbė, jog įstojo į Šaulių
sąjungą. Bet ar jos tikrai gintų Lietuvą, ar tai buvo tik parodomasis gestas, išlieka paslaptimi,
kuri būtų atskleista tik rusams ar kitiems priešams iš tiesų užpuolus mūsų šalį. Kol kas
Lietuva, bent jau paskutinį šimtmetį, negalėjo pasigirti drąsiais ir valstybę aukščiau savo
asmeninių interesų sugebančiais iškelti vadovais. Jeigu šios dvi moteriškės užklupus karui iš
tiesų nepabėgtų, o liktų Lietuvoje toliau vadovauti ar net paimtų ginklą į rankas, daugumos
lietuvių nuomonė apie jas pasikeistų, nes elgesys ribinėse situacijose parodo tikrąją
žmogaus vertę. Ukrainos prezidentą V. Zelenskį ilgą laiką daugelis laikė aukštų pareigų
nevertu komiku, kurį išrinko naivūs ir apie politiką menkai tenutuokiantys žmogeliai (kitaip
sakant, „runkeliai“). O prasidėjus karui nebeliko abejonių, kad tai neeilinis lyderis, dėl savo
drąsos ir atsidavimo tautai įeisiantis į pasaulio istoriją.
Kodėl Lietuvoje taip mažai patriotiškumo, meilės savo Tėvynei? Greičiausiai dėl to,
kad šioms vertybėms buvo beveik neskiriama dėmesio, taikos metu jos atrodė neaktualios.
Ilgalaikėse valstybės pažangos vizijose buvo akcentuojama globali Lietuva, mokyklose iki
šiol buvo dėstomas tik pilietinis, o ne patriotinis ugdymas, tad daugelis jaunosios kartos
atstovų išauklėti kosmopolitine dvasia. Jeigu Lietuva yra visur, tai kodėl priešams užpuolus
konkrečią teritoriją, reikia ginti būtent ją, juk galima Lietuvą rasti bet kuriame saugesniame
pasaulio kampelyje? Mokyklose užuot mokius moksleivius bukai kartoti nuvalkiotas frazes,
geriau būtų dėstomas patriotinis ugdymas, karinis parengimas, kad jauni žmonės norėtų ir
sugebėtų ginti savo valstybę.
Kai be jokių argumentų ant trijų raidžių pasiunčiamas bendraklasis ar bendradarbis
su rusiška pavarde, visiškai ignoruojant tikrąsias jo pažiūras ar jau lagaminus pas
giminaičius į Norvegiją susikrovęs ir bet kada kilus nors menkiausiam karo pavojui sprukti
susiruošęs verktinis puikuojasi marškinėliais su rusus ant trijų raidžių pasiunčiančiu užrašu,
tai nėra joks didvyriškumas, o apgailėtina parodija.
Tikrieji didvyriai yra tie, kurie savo poziciją išreiškia ne keiksmažodžiais, o konkrečiais
veiksmais, kurie užklupus pavojui nepabėga ir lieka su savo tauta, netgi grįžta iš saugių
užsienio šalių, kad galėtų ginti savo valstybę. Iki paskutinio kraujo lašo, iki pergalės. Šiuo
metu didvyrių žemė yra Ukraina. Ar Lietuva tokia taps, parodys ateitis. Slava Ukraini!
Heroyam slava!

 

Pagarbiai
Danutė Čaplinskienė
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));