Lietuvai teks atsakyti už karo nusikaltimus Afganistane ir slaptus CŽV kalėjimus
Visi Vakarų mass media rėkia apie baisų talibų terorą, kai jie rykštėmis išvaiko minią „protestuotojų“ Kabule.
Apie tai, kad pačios Vakarų armijos darė talibams, pasakoja patys afganistaniečiai. 2002 m., kai JAV okupacinė kariuomenė okupavo Afganistaną, mėgstamiausia pramoga buvo į nelaisvę paimtus talibus uždusinti jūriniuose konteineriuose. Visoms egzekucijoms vadovavo JAV spec. pajėgos, Apie tai rašė „The Guardian“ dar 2002 m.
Lietuva prisidėjo prie šio karo, siųsdama savo kareivius žudyti afganistaniečių. Lietuva taip pat atidarė savo teritorijoje slaptą CŽV kalėjimą, kuriame kankino Afganistane į nelaisvę paimtus žmones. CŽV atvežė maišus dolerių, kuriuos sumokėjo Lietuvos Valstybės saugumo departamentui už tai, kad leido naudotis Lietuvos teritorija kankinti užsienio piliečius. Nors visokie adamkai iki šiol neigia apie tai žinoję, atsakyti ir kentėti už šiuos nusikaltimus teks mums. Tai, kad talibai be kovos vėl užėmė Afganistaną, reiškia tik vieną – jie pareikalaus atsakomybės už okupaciją ir karo sugriautą šalį. Vien JAV aviacija netyčia nužudė dešimtis tūkstančių civilių žmonių, mėtydama bombas kur pakliuvo. Kas už tai atsakys? Tie, kurie dalyvavo šioje okupacijoje, t.y. ir Lietuvos respublika. Lietuva gali teisintis, kad ji dalyvavo genocide, remdamasi 6-uoju NATO straipsniu, kad kiekviena šiai sąjungai priklausanti šalis ateina į pagalbą, kai užpuolama kita šalis. Tačiau Afganistanas niekada neužpuolė nei JAV, nei Lietuvos – nė vienas Afganistano kareivis nebuvo įžengęs į šių šalių teritoriją. JAV sako, kad neva Afganistane užpuolė Al-kaidą, tačiau pats Al-kaidos lyderis Bin Ladenas ramiai gyveno Pakistane. Kodėl tada JAV neužuolė Pakistano? Kodėl neeliminavo Al-Kaidos bazių Afganistano teritorijoje, tačiau panoro okupuoti visą šalį? Kodėl neokupavo Saudo Arabijos, nes būtent vien šios šalies piliečiai užgrobė lėktuvus ir taranavo bokštus Niujorke. Dabar, kad Afganistavo valstybė vėl tapo suvereni, teks į visus šiuos klausimus atsakyti. Ir visiškai nesvarbu, kad talibai įves šariatą – tai jų šalis ir jų teisė.
Apie amerikiečių spec. pajėgų vadovaujamą afganistaniečių genocidą yra sukurtas net dokumentinis filmas „Afgan massacre ; the convoy of death“.
Afganistano žudynės persekioja Pentagoną
Luke’as Hardingas, Dašt-i-Leilyje
2002 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis 01.19 BST
https://www.theguardian.com/world/2002/sep/14/afghanistan.lukeharding
Mirusiuosius rasti nesunku. Pasukite į kairę į dykumą už Šibergano miesto ir jie guli visur aplinkui – vieni negiliuose kapuose, kiti kyšo iš smėlio.
Drabužiai, kuriuos jie dėvėjo, vis dar išlikę: supuvę juodi turbanai, apdegę batai, maldos kepuraitė, net surūdiję automobilio rakteliai. Per devynis mėnesius, praėjusius nuo jų palaidojimo, saulė išbalino jų kaulus. Tačiau žandikauliai, šlaunikauliai ir šonkauliai, išsibarstę po dykumą, neabejotinai yra žmonių. Radome dantų, storų juodų žmogaus plaukų ir kaukolės gabalėlių.
Yra kelios užuominos apie paskutines kalinių gyvenimo akimirkas: vieta nusėta iššautomis kulkomis. Virš žemės guli storos striukės, kurios praėjusį lapkritį, šaltomis dykumos naktimis, jų savininkams būtų atrodžiusios naudingos.
Niekas tiksliai nežino, kiek Talibano kalinių buvo slapta palaidota šioje masinėje kapavietėje, esančioje netoli pagrindinio kelio. Tačiau dabar yra svarių įrodymų, kad čia buvo įvykdytas didžiausias praėjusių metų karo Afganistane žiaurumas; labiausiai prieštaringai vertinama operacija, kuriai vadovavo JAV specialiosios pajėgos.
Už 10 minučių kelio automobiliu yra Šibergano kalėjimas, kuriame laikoma apie 800 Talibano kovotojų, praėjusių metų lapkričio pabaigoje pasidavusių Kundūzo mieste. Kalėjimą kontroliuoja Afganistano karo vadas generolas Abdul Rašidas Dostumas; netoliese yra jo dvaras.
Būtent jo vadai gabeno Talibano belaisvius į Šiberganą. „Tai buvo siaubinga. Jie sugrūdo mus į sandarius jūrinius konteinerius“, – „Guardian“ pasakojo išgyvenęs 24 metų Irfanas Azgaras Ali. „20 valandų neturėjome vandens. Mes daužėmės į konteinerio šoną. Nebuvo oro ir buvo labai karšta.
„Mano konteineryje mūsų buvo 300. Kai atvykome į Šiberganą, tik 10 iš mūsų tebebuvo gyvi“.
Šibergane tebesantys kaliniai – pusė jų afganai, pusė pakistaniečiai – mano, kad kelionės metu užduso apie 400 žmonių. Kiti šaltiniai teigia, kad šis skaičius siekia nuo 900 iki 1 000. Grupė „Gydytojai už žmogaus teises“ iš Bostono, kuri anksčiau šiais metais nustatė masinę kapavietę, o vėliau nusiuntė teismo medicinos ekspertą atlikti papildomų tyrimų, mano, kad iš 8 000 kalinių, nugabentų į Šiberganą, pakeliui mirė 2 000-3 000.
Tačiau „The Guardian“ pavyko gauti sukrečiančių detalių, kurios leidžia manyti, kad jų mirtis buvo ne tragiškas nelaimingas atsitikimas, o sąmoningas keršto aktas.
Kai kurie iš pirmųjų pasidavusių Talibano kovotojų pirmąją kelionės dalį įveikė atvirais sunkvežimiais, jų veidai buvo nusėti dulkėmis. Pasiekę Mazar-i Šarifą, esantį už 90 mylių nuo Kunduzo, jie buvo nugabenti į Kala Zaini, purvo sienomis aptvertą įtvirtintą kompleksą miesto pakraštyje. Ten generolo Dostumo kareiviai sugrūdo juos į jūrinius konteinerius. Jiems paprieštaravus, kad negali kvėpuoti, kareiviai liepė jiems pasilenkti ir paleido į konteinerius kelis Kalašnikovo šūvius.
„Mačiau, kaip iš skylių bėgo kraujas“, – pasakojo liudininkas, nenorėjęs būti įvardytas.
Vairuotojas, keturis kartus važiavęs į Dašt-i-Leili, sakė, kad ne visi jo sunkvežimyje buvę kaliniai buvo mirę: kai kurie buvo tik be sąmonės arba sunkiai sužeisti. Sargybiniai mirusiuosius ir dar gyvuosius paguldė dykumoje. „Kad įsitikintų, jog jie negyvi, jie visus apšaudė kulkomis“, – sakė vairuotojas. „Tada juos palaidojo.“
Praėjusią savaitę generolas Dostumas, kuris dabar yra naujosios Afganistano vyriausybės gynybos ministro pavaduotojas, piktai atmetė kaltinimus dėl žmogaus teisių pažeidimų ir nurodė, kad Talibanas ne kartą naudojo jūrinius konteinerius savo priešams žudyti. Jis pripažino, kad žuvo 200 kalinių, tačiau teigė, kad dauguma jų mirė „dėl kovose patirtų žaizdų, taip pat dėl ligų, uždusimo, savižudybių ir bendro silpnumo po kelias savaites trukusių intensyvių kovų ir bombardavimų“.
Bendrame pareiškime su kitais trimis Šiaurės aljanso vadais jis pridūrė: „Nebuvo jokių tyčinių žudynių“.
Šios žudynės skiriasi nuo Talibano režimo vykdytų žiaurių nusikaltimų tuo, kad vietovėje buvo JAV specialiųjų pajėgų karių – tiek Šibergane, tiek už 200 mylių esančiame Erganake, kur talibų belaisviai pirmiausia buvo pakrauti į sunkvežimius. Žmogaus teisių grupės nori atsakyti į klausimą: kiek tuo metu amerikiečių kariai žinojo?
Praėjusią savaitę Pentagonas teigė, kad JAV kariai pranešė, jog nežinojo, kas nutiko su kaliniais. Tačiau įrodymai rodo, kad jie buvo taip arti generolo Dostumo karių, kad galėjo būti informuoti.
Generolas beveik metus buvo JAV darbo užmokesčio sąraše. Žurnalo „Newsweek“ duomenimis, elitinė Penktosios specialiųjų pajėgų grupės komanda pirmą kartą susitiko su generolu Dostumu praėjusių metų spalį, kai jos nariai sraigtasparniu „Chinook“ buvo išlaipinti jo kalnų bazėje.
Jie koordinavo dramatišką Šiaurės aljanso puolimą Mazar-i Šarife, kuris krito lapkričio 6 d., o paskui persekiojo Talibano šiaurinę armiją iki Kunduzo, kur ji buvo įstrigusi daugiau nei dvi savaites. Šiuo kruvinu laikotarpiu JAV specialiųjų pajėgų dalinys 595 A komanda ne kartą lankėsi Šibergano kalėjime – pavyzdžiui, praėjus kelioms valandoms po sulaikymo iš kameros ištraukė amerikiečių talibų kovotoją Džoną Volkerį Lindą (John Walker Lindh).
J. Lindhas ir kiti 85 išlikę gyvi talibai iš Qala-i-Jhangi taip pat buvo gabenami į Šiberganą konteineriais, nepaisant Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto įsikišimo.
Vienas šaltinis teigia, kad dulkėmis padengtas specialiųjų pajėgų automobilis atvažiavo prie Dašt-i-Leili ir sustojo kelio pakraštyje, už 500 metrų nuo tos vietos, kur buldozeriai buvo užsiėmę žuvusių talibų laidojimu. Generolo Dostumo kariai nurodė vietos kaimo gyventojams nesiartinti prie tos vietovės.
Afganistano prezidentas Hamidas Karzajus paragino atlikti tyrimą dėl žudynių, kurios, atrodo, įvyko naktį. Praėjusią savaitę jis nusiuntė tyrimo grupę. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad H. Karzai valdžioje yra silpnai, mažai tikėtina, kad komanda padarys kokias nors galutines išvadas.
Gynybos ministras Mohammadas Fahimas (Mohammad Fahim) jau atmetė įtarimus dėl žudynių kaip paprasčiausią „gandą“. Kiti aukštas pareigas užimantys nesutariančios H. Karzajaus administracijos pareigūnai užsiminė, kad, atsižvelgiant į siaubingą Talibano istoriją, kaliniai turėjo tai patirti.
Vyriausybės užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Omaras Samadas vakar sakė, kad šis klausimas yra sudėtingas.
„Puikiai suprantame, kad įtarimus reikia nuodugniai išnagrinėti“, – sakė jis. „Tačiau reikia turėti omenyje bendrą kontekstą to, kas įvyko Afganistane per pastaruosius du dešimtmečius. Turime reikalų su žudynių, žmogaus teisių pažeidimų ir užsienio kovotojų atvykimo į Afganistaną atvejais… kurie sukėlė keršto jausmą, kurį reikia sutramdyti.“
Slaptoje JT atmintinėje, kurią gavo „Newsweek“, daroma išvada, kad yra pakankamai įrodymų, pateisinančių „visavertį baudžiamąjį tyrimą“. Tačiau šios savaitės pradžioje JT specialusis pasiuntinys Lachdaras Brahimis (Lakhdar Brahimi) pareiškė, kad vyriausybė yra per silpna, kad galėtų tęsti tyrimą. „Politika – tai galimų galimybių menas“, – sakė jis.
Pentagonas iki šiol atsisakė atsakyti į keletą keblių klausimų, tarp jų – ar JAV kariai dalyvavo, kai Šibergano kalėjime pirmą kartą buvo atidaryti konteineriai?
Translated with www.DeepL.com/Translator (free version)
