Kovo 11-osios aktą net 80 proc. signatarų pasirašė neįskaitomai, bijodami KGB represijų

Vladislavas Švedas: „Sąjūdis“ vykdė Maskvos nurodymus, o Landsbergį pastatė LKP CK

Lietuvoje toliau viešpataujant melo ir cenzūros režimui 1991 m. sausio 13 d. įvykių klausimais, Landsbergių klanui ir „nepriklausomosios“ antitarybinės Lietuvos režimui nepatogūs faktai toliau lyg ylos lenda iš maišo: ką tik per rusišką internetinį kanalą „День ТВ“ pasirodžiusioje laidoje – sensacingas buvusio Burokevičiaus LKP 2-ojo sekretoriaus, Vladislavo Švedo interviu apie Tarybų Sąjungos sunaikinimą ir Lietuvos vietą šiame procese.

Vladislavas Švedas pasakoja, kad Vytautas Landsbergis buvo paskirtas „Sąjūdžio” pirmininku dar Lietuvos TSR komunistų partijos CK biuro, kuris buvo dėl to susirinkęs į slaptą posėdį.

Dar įdomiau, kad Lietuvos komunistai tai padarė ne savo valia, tačiau tiesioginių Maskvos nurodymu.

Švedas pasakoja, kad prieš tai į Lietuvą buvo atvažiavęs Jakovlevas, Gorbačiovo pavaduotojas.

„Landsbergis dirbo Konservatorijoje, o šios akademijos komunistai priklausė Vilniaus Spalio rajono LKP komitetui, o aš buvau šio komiteto pirmininkas, – pasakojo V.Švedas, – aš puikiai žinojau, kad Landsbergis buvo KGB informatoriumi, be to jis du kartus bandė įstoti į komunistų partiją, tačiau nebuvo priimtas dėl to, kad negavo konservatorijos komunistų rekomedacijų. Jie jo nemėgo todėl, kad žinojo, jog jis rašo skundus”.

V.Švedas pasakojo, kad prieš sausio 13 d. įvykius rusų kariškiai, įsikūrę Vilniuje, neva sužinojo, kad jeigu sovietai puls Lietuvos parlamentą, tai neva „smogikai” ims pjauti rusų karininkų šeimas. Tai sužinoję rusų karininkai neva buvo susrinkę ir pareiškė, kad jie nelis pasikartoti Baru ir Suingaito įvykiams, ir jeigu jų šeimos bus puldinėjamos, tai jie tankais pervažiuos minią, stovinčią prie parlamento.

Pasak V.Švedo, Landsbergis tai puikiai suprato, todėl jo vienintelis tikslas buvo pralieti kraują taip, kad Lietuvos pusė atrodytų nekalta auka. tai Landsbergiui pavyko, tačiau įdomiausia tai, kad tai padaryti Landsbergiui padėjo Gorbačiovas.

V.Švedas pasakojo, kad prieš sausio 13 d. įvykius, sausio 10 d. jam paskambino Gorbačiovas, ir paklausęs, ar Švedas yra aukšiausios tarybos narys, pasakė, kad Lietuvos parlamentui praneščiau, kad Lietuvoje paskelbta nepaprastoji padėtis, ir jeigu Lietuvos pusė nesutiks, „mes imsimės griežčiausių priemonių”.

„Galvojau, kad Gorbačiovas įves dar vieną blokadą, tačiau jis turėjo omenyje karinę operaciją, kuri sužlugo, – pasakojo V.Švedas, – sausio 8 d. atvyko Pskovo desantikininkų pulkas ir „Alfa” grupė. Tačiau jie negavo komandos veikti iki sausio 12 d.”.

Švedo žurnalistas paklausė, kodėl Gorbačiovas nutarė Sąjūdžio lyderiu paskirti Landsbergį, nors iš pradžių buvo manoma, kad Sąjūdžio pirmininku bus rašytojas Vytautas Petkevičius. „Aš su juo daug bendavau, nes prieš tai smarkiai kritikavau Maskvą, kuri visiškai nevertino lietuvių tautinių bruožų ir mentaliteto, – pasakojo V.Švedas, – tą patį sakė ir Petkevičius, kuris jau 15 metų amžiaus gynė sovietų valdžią nuo „banditų”.

1988 m. prasidėjo SSSR žlugimas, ir Sovietų sąjungoje buvo sprendžiama, ką daryti. Viename iš partijos CK susitikimų Petkevičius smarkiai kritikavo Maskvos elgesį. tai nepatiko Jakovelvui, ir todėl Petkevičiaus kandidatūra vadovauti Sąjūdžiui buvo atmesta.

Sąjūdį sukūrė Lietuvos KGB, ji turėjo net savo skyrių, kuris kuravo Sąjūdį. Šiam skyriui vadovavo KGB pulkininkas Vozbutas, kuris dabar stambus verslininkas. KGB puikiai suprato, kad Sąjūdžiui turi vadovauti KGB kontroliuojamas žmogus, ant kurio KGB „turi kompromatą”. Tokiam vaidmeniui geriausiai tiko Landsbergis. „Jis buvo labai geros nuomonės apie save, kaip ir Gorbačiovas”, – pasakojo Švedas. Kada Sąjūdis sukvietė milžiniškui mitingus, tada ir paaiškėjo, kad Landsbergis turi didelį palaikymą.

Kaip žinia, Lietuva pirmoji iš sovietų respublikų paskelbė, kad jos teritorijoje neveikia SSSR įstatymai. 1989 m. kovo 11 d. buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas. Tik šeši deputatai iš lenkų frakcijos susilaikė balsavime.

Pats Švedas sako, kad jis tą dieną buvo Maskvoje, CK prezidiumo posėdyje, ir ten pranešė, kad vakare Lietuvos aukščiausioji taryba paskelbs nepriklausomybę. Švedas sako, kad tai neteisėta, nes neva Lietuvos Aukščiausioji taryba atstovavo neva tik 40 proc. rinkėjų. Vienintelis iš CK, kuris tuo susidomėjo, buvo KGB pirmininkas, kuris Švedui pranešė, kad „mes imsimės priemonių”.

Tačiau ši Kriučkovo pastaba kažkokiu būdu tapo žinoma ir Sąjūdžio lyderiams, nes net 80 proc. parašu ant Nepriklausomybės akto buvo neįskaitomi. Tačiau tai nustatė ne Švedas, tačiau profesorius Skuodis, kuris atvyko į lietuvą iš JAV ir labai stebėjosi tuo, kas dedasi Lietuvoje. Skuodis labai nustebo pamatęs, kad net 80 proc. parašų ant Nepriklausomybės akto buvo neįskaitomi. Suprantu, kad žmogaus parašas gali būti neįskaitomas, tačiau šalia turi būti ir pasirašiusiojo pavardė.

Švedas patvirtina, kad „Sąjūdžio“ veikla buvo kontroliuojama iš Maskvos; kad „Sąjūdžio“ lyderiu pats Vytautas Landsbergis faktiškai buvo paskirtas itin slapto LKP CK posėdžio metu; anot Švedo – Tarybų Sąjungos sunaikinimą ir vykdė, ir kuravo, ir planavo pačios TSKP viršūnės, kurios – su Michailu Gorbačiovu priešakyje – norėjo tuometės TSRS teritorinio vientisumo (taigi – Pabaltijo ir Vidurio Azijos atidavimo) bei socialistinės ekonomikos (taigi, liaudies nuosavybės privatizavimo, kriminalinio kapitalizmo įvedimo) kaina integruotis į Vakarų pasaulio struktūras, kad patys taptų šio, atseit, „civilizuotojo“, pasaulio elito nariais.

Tiesa, kiek tai liečia Rusiją, pastarųjų sluoksnių bandymas nepasitvirtino. O Tarybų Sąjunga, kaip ir komunistinė alternatyva dabar mums ant akių išsisemiančiam kapitalizmui, kurią pastaroji įkūnijo, buvo veltui prarasta. Tuo tarpu kol Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose Rytų Europos šalyse – buvusiose socialistinėse valstybėse – viešpatauja neva nacionalistiniai, o faktiškai marionetiniai, Vakarų viešpatavimui pajungti „bananiniai“ režimai, kurių visa politika, kurių visas tapatumas remiasi antitarybiškumu, antikomunizmu ir rusofobija.

Šiame kontekste, tokia medžiaga, kaip šnekamasis Vladislavo Švedo interviu – tai neįkainojamos vertės informacija, tai tie reti, bet gyvybiškai reikalingi šviesos spinduliai, kurių mums taip reikia melo tamsai išsklaidyti. Todėl visus rusiškai suprantančius savo skaitytojus, draugus ir bendraminčius raginame nepagailėti laiko ir peržiūrėti šią valandos ilgumo laidą.

Kibirkštis