Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas praplėtė atmintinų dienų sąrašą į jį įtraukdamas rugpjūčio 2 dieną minint ją kaip romų genocido dieną. Šiemet ta diena jau ir buvo minima. Gražu, kad prisimenama šios tautinės bendrijos tragedija nusinešusi trečdalį bendruomenės. Atmintis sugrįžta.  Tik ji kiek selektyvi. Romai buvo žudomi nacių okupacijos laikotarpiu.  Tai pripažįstama. Bet romai žuvo ir pokario metais, liūdna bet dokumentai rodo, kad tuo užsiėmė dalis partizanų.

Adolfas Ramanauskas Vanagas turėjo pavaldinį Adolfą Baublį – Vytą su jo veikla yra susiję bent pora epizodų kai buvo nužudyti romai. Kokių nors sankcijų šiam būrio vadui už tuos nužudymus taikyta nebuvo. Nepanašu kad šios žudynės būtų kaip nors smerkiamos. Pažiūrėkim dokumentus.

Pirmas 1946 metų rugpjūčio 14 dieną Vytas papunkčiui praneša  savo dalinio veiklos žinias viename iš punktų rašoma:

“6. 1946 m. liepos 7 d. Kašėtų km. Rudnios v. buvo suimta čigonų šnipų šeima ir likviduota…”

Nei šeimos sudėties, nei skaičiaus nei likviduotųjų amžiaus nėra Nėra ir vardų. Manau jie tiems kas žudė nebuvo svarbu pakako, kad “čigonai” tai reiškė svetimi, o svetimi buvo prilyginti šnipams.Galima spėlioti,  galima bandyti ieškoti sovietinių dokumentų. Bet  šios dienos terminais būtų okupacinės valdžios požiūris. O koks yra “vienintelės teisėtos – partizanų valdžios požiūris ir kaip dabartinė teisėta Lietuvos valdžia vertina tokią veiklą?

Apie kitą atvejį žinių yra daugiau nes išliko karo lauko teismo 1946.11.03 d. sprendimas. Teismo sudėtis Vytas, Nemunas ir Liepa.

“…išnagrinėjo š/v lapkričio mėn. 3 d. sulaikyto be jokių asmens dokumentų pasivadinusio save čigonu Steponavičiumi Juozu, kuris jo pareiškimu vyko iš Varėnos į Rudnią, rado: kad jis einąs šnipinėjimo tikslu ir būdamas čigonas dirbąs krašto ir tautos priešams.

Remiantis virš išdėstytu nusprendė:

Sulaikytą be asmens dokumentų pasivadinusį čigonu Steponavičių, kaipo bolševikinį šnipą nubausti mirties bausme ir sprendimą tuojau įvykdyti.”

Iš teismo nuosprendžio vieninteliu neginčijamu dalyku yra tai kad žmogus buvo panašus į romą ir pasivadino juo. Vyto lapkričio 10 d. raporte ta istorija pavaizduota kiek kitaip.

“Pranešu Tamstai,kad š/m. Lapkričio mėn. 3 d. miške, einant vieškeliu Varėna – Rudnia sulaikytas be asmens dokumentų panašus į čigoną, pasivadinęs Steponavičiumi nepažįstamas asmuo. Save nuduodant istrebiteliais, pradėjus kalbėti rusų kalba prisipažino vykstąs iš Varėnos į Rudnios NKVD įstaigą. Kokiu reikalu neprisipažino. Minimas nepažįstamasis buvo įtariamas šnipas ir padarius teismą nuspręstas likviduoti.”

Ir vis vien nepanašu į atskleistą šnipą. Vieškelyje pagavo žmogų, apsimetė sovietais, žmogus apsimetė einąs į sovietų valdžios įstaigą… Ir, vėl gi, buvo panašus į romą ir juo prisistatė… Visuose aprašymuose šis požymis. Todėl ir kyla klausimas gal naikino tiesiog romus? Na taip tai pavieniai atvejai bet ir romų buvo vienetai. 1946 metais visoje Lietuvoje mažiau tūkstančio, manau savisaugos jausmo jie nebuvo praradę ir turbūt nėjo į tas vietas kur jiems grėsė mirtis. O čia kelių mėnesių bėgyje mažytėje Lietuvos dalyje net du atvejai. O kaip partizanai elgdavosi kitur?

Istorikas M.Pocius knygoje “Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 – 1953 metais“ apibendrintai sako: “Nuolat keliaujantys ir ilgai vienoje vietoje neužsibūnantys čigonai atsidurdavo ypatingos rizikos lauke”. Ir pateikia vieno susidorojimo su jais pavyzdį:

“Žiaurus susidorojimas su keliaujančių čigonų grupe įvyko 1947 m. liepos 13 d. Alytaus aps. Miroslavo valsčiaus Aniškių apylinkėse. Nuo Alytaus Simno link keliavusios čigonės Gudelių kaime sustojo paprašyti duonos, kitos nuėjo paburti. Vienai iš čigonių beburiant, į trobą užėjo ginkluotas vyriškis ir paprašė dokumentų. Apkaltinęs vagyste, nusivedė moterį į kitą sodybą, kur keturi jo bendrininkai jau buvo surinkę kitus čigonus. Sulaikytus žmones pasodinę į vežimą, partizanai pradėjo šaudyti. Saugumiečių duomenimis, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupės penki partizanai, kuriems vadovavo J. Baranauskas ir J. Kuzmickas, sušaudė 25 metų Mariją Sinkevičienę, Mariją Orlovskąją (8 m.), Nikolajų Aleksandravičių (16 m.), Magdės Aleksandravičienės sūnų Mykolą (17 m. ir Antaną (4 mėn.). Nužudytųjų kūnus ir negyva apsimetusią M. Aleksandravičienę nusikaltėliai suvertė į vežimą ir nugabeno į vienkiemį. Pagrobę du arklius su vežimu ir 5000 rublių, partizanai dingo.Po kiek laiko M. Aleksandravičienė iššliaužė iš po lavonų ir nubėgusi į MGB poskyrį pranešė apie įvykį. Vis dėl to tebėra neaiškūs šio susidorojimo motyvai. Čigonės nužudytos gal būt įtarus jas vogus ar šnipinėjus, tačiau tai, kad buvo susidorota ir su vaikais, leidžia kalbėti ir apie rasizmo apraiškas…”
Matome kad kai istorikas naudoja ne vien partizanų dokumentus, kurių išlikę mažai ir jie tikrai vienpusiški, gauname kur kas kraupesnį vaizdą. Nežiūrint kraupumo – dabartinė istorijos politika daug pasiekusi heroizuojant partizanus, teikiant jiems pasižymėjimo ženklus niekaip nevertina šio reiškinio.  Nesuprantu laukiama ko? Kol užsimirš ir rugpjūčio 2 d. atrodysim jautrūs per iškilmingai minimą tarptautinę romų genocido dieną?