Žmonės pasirengę mirti ant diktatorės laiptų (pildoma)

Advoktas Jonas Ivoška : „Duok teisėjai daugiau, tai jis parašys, kad arkliai skraido, o balandžiai ropoja, nes jie gali rašyti kokias nori nesąmones“ 

Nuotr. – akla ištikimybė mafijai – vienintelis kelias teisėjams daryti karjerą ir išlikti

Rugpjūčio 16 d. įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Vilniuje prasideda bado akcija už teisingumą Lietuvoje“.

Spaudos konferencijoje dalyvavo Lietuvos žmogaus teisių sąjungos pirmininkas Donatas Šulcas, Lietuvos piliečių tarybos pirmininkė Scholestika Katavičienė, advokatas Jonas Ivoška ir Kazys Serbenta.

Pranešėjai pristatė š.m. rugpjūčio 21 d. Daukanto aikštėje Vilniuje prasidedančią akciją dėl teisingumo Lietuvoje, jos tikslus ir visiškai nepatenkinamą padėtį, susiklosčiusią dėl teisingumo vykdymo Lietuvoje.

„Lietuvoje tai tapo išskirtinės svarbos klausimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje valstybės vardu vykdo tik teismai, o jį vykdydami teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Tačiau tikrovėje teismų sistema Lietuvoje tapo iš esmės ydinga. Todėl prasidedančios akcijos dalyviai, atsidūrę beviltiškoje padėtyje, ryžtasi net badavimui“, – sakoma organizatorių pranešime.

Pranešta, kad mitingo dalyviai pasirengę badauti iki mirties, nes jie prarado bet kokias viltis kovoti su mafijine teisėsauga. 

{youtube}ZFoQDSANARE{/youtube}

Advokatas Jonas Ivoška : „Kai kalbi apie savo valstybės ateitį, tai visada kyla klausimas – ar mes žinome, kur einame ir ar žinome, kodėl teismų sistema išgyvena tokią kraupią teisinio nihilizmo krizę? Sakoma, kad valstybė be teisingumo yra tauta be ateities. Jeigu išties valstybės vardu, o teismas iš tiesų skelbia valstybės vardu dalykus, kurie visiškai prasilenkia tiek su teisėtumu, tiek ir su teisingumu, ir žmogus pasmerkiamas ne pilietiniam, o kažkokiam kalbančio daikto statusui po tam tikro teismų maratono, tai tokia tauta kažin ar turi ateitį. Tauta turi turėti normalią savivaldą, kurioje veiktų kiekvienas funkcinis subjektas, o tokiu funkciniu subjektu yra ir teismai, jų sistema, kuri kažkodėl dar nuo luomų laikotarpių klaidingai vadinama valdžia. Visa tai turėtų būti valstybės funkcinė sistema. Valdžia turi priklausyti teisei ir tiesai, o tas, kas ją realizuoja, ir atlieka tam tikras funkcijas ir iš ilgametės praktikos norėčiau padaryti išvada, kad pati kraupiausią funkcinė sistema yra teismų valdia. Dabar iškyla klausimas, kodėl. Pagrindinė problema ta, kad mes visiškai pamiršome teisingumo įgyvendinimo principus.  Jeigu vadovautis tarptautiniais aktais, tokiais, kaip visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Europos pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tai pagrindiniai teismų nepriklausomumo principai, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir jie galėtų būti ir turėtų būti mūsų gyvenimo principiniai dalykai. Nes juose suformuoti dalykai, kuriuos Europa suformulavo po Antrojo pasaulinio karo – tai daug teisingesnės visuomenės principai. Jeigu dabar paimsime tokį paprastą dalyką, kaip teismų nepriklausomumą, tai jis skelbia, kad teismai ir teisėjai vadovaujasi faktais ir įstatymais. Tačiau Lietuvoje įkurta nauja principinė nuostata – teismas išaiškina įstatymą ir aukštesnis už įstatymą pasidaro teismo išaiškinimas. Reiškia, įstatymo leidėjų valia yra nulis, o vieno ar kelių teisėjų valia, išreikšta išaiškinime, jau yra aukščiau, nes reikalaujama žemesniuosius teismus vadovautis Aukščiausiojo ir vyriausiojo administracinio. Jeigu tie išaiškinimai turėtų dar kažkokį loginį papildymą, dar būtų galima į tai žiūrėti pakenčiamai. Bet kai lingvistinė ir loginė prasmė iškreipiama teismo išaiškinimu, tai įstatymo viršenybės principas tampa nuliu. Jeigu mes jau nuo senovės Romos laikų skelbtą vertybę, kad teisė yra valstybės pagrindas, mes šiandien laikome nereikalingą, tai ką mes galime kalbėti apie galimybę teismuose rasti kokią tai tiesą ir teisingumą.  Aš turėjau diskusiją su Konstitucinio teismo pirmininku, tai jis nesugebėjo doktriniškai pagrįsti arba bent pasakyti, kas yra teisingumas.

Juk vykdyti teisingumą tai nėra tas pats, kas vadovauti procesui. Vykdyti teisingumą tai reiškia – atlikti pareigą tiesai, o procesas yra tik priemonė. O daugelis teisėjų supranta, kad jeigu jau jie vadovauja procesui, reiškia, kad vykdo teisingumą. Tai fikcija, o ne teisminis požiūris. Taip kad kol mes įstatymo viršenybės nepadarysime gyvenimo principu valstybėje, tol kalbėti apie tai, kad galima išmokėti teismui dirbti, nėra galimybės. Kita vertus, Konstitucijos 117 str. kalba apie bylų nagrinėjimo viešumą, kad žmogus galėtų žodžiu reikšti savo norus, tuo labiau, kad reikia įgyvendinti ir rungtyniškumo principą. Reiškia, visi tie principai, kurie galėtų sąlygoti teisingumo įgyvendinimą, galų gale paverčiami niekalu, kai tame pačiame kodekse suformuluojami straipsniai, kad bylos nagrinėjamos dokumentine tvarka. Būdamas proceso dalyviu, aš prašausi į teismą, kad galėčiau realizuoti šias vadinamąsias teises, tačiau į teismą manęs neleidžia. Sako, kad kodekse parašyta, kad proceso dalyvio noras dalyvauti procese teismui nėra privalomas. Anksčiau tik kasacijoje buvo tokia tvarka, kad nereikėtų žiūrėti žmogui į akis, ir paslapčiomis priimdavo sprendimus. Matyt, dokumentinė tvarka įvedama todėl, kad žmonės negalėtų žiūrėti į teisėjų kiaulės akis, nes jos nežino, kas yra logika, gamtos dėsniai, įstatymas ir faktai.   Jeigu mes savo Konstitucijoje parašėme, kad teisėjas, nagrinėdamas bylą, klauso tik įstatymo, tai ar tai reiškia, kad  klausytis ir girdėti, vadovautis įstatymu – ar tos sąvokos yra tapačios? Ar pasakysite, kad klausyti įstatymo ir juo vadovautis yra skirtingi dalykai? Taip teisėjai „klauso“ įstatymo, tačiau parašo savo, ir sako, kad klausykitės to, ką parašė aukštesnis teismas. O teisėjas, apskritai neturėdamas jokios atsakomybės už savo priimtą verdiktą, rašo ką nori. Duok daugiau, tai teisėjas parašys, kad arkliai skraido, o balandžiai ropoja. 

Aišku, ne visi, nes yra žmonių, kurie turi ir etikos supratimą, ir dorovinę sampratą, nes teisingumas yra dorovinė vertybė. Todėl negaliu aš ant kiekvieno teisėjo mesti šiukšlių kibirą, ir sakyti, kad visi jie tokie. Tačiau ta sistema, tapusi klanine ir labai uždara, niekaip nekontroliuojama sistema pavergia tų teisėjų galimybes realizuoti. Jeigu prieš tave teismo vadovybė sugalvojo organizuoti kokį tai kerštą, tai tavo bylas nagrinės tik žemesni teisėjai. Aš dešimt metų bylinėjuosi, ir bylas nagrinės vis tie patys teisėjai. Jie nusprendžia, kad pastatas nesiremia į žemę. Pagal teismo sprendimus yra tokių dalykų, kad Lietuvoje kai kur neveikia traukės jėga. Žinoma, tai absurdas, tačiau kai Aukščiausiam teismui parašai, kad teismai rašo absurdą, tai Aukščiausias teismas parašo, kad jis pagal Civilinį kodeksą yra saistomas žemesnių teismų nustatytų aplinkybių. Žodžiu, Aukščiausias teismas parašo, kad kodeksas suvaržo jo galimybes įvertinti bylos aplinkybes, jis neturi teisės vertinti, ar tas pastatas kabo ore, ar jis stovi ant žemės Tai kur mes galime nueiti su tokia teise? Duokime pačiam normaliausiam žmogui galimybę nekontroliuojamam ir nebaudžiamam realizuoti savo saviraiškos motyvą, ir jis jį būtinai realizuos ta linkme kur jį veda jo žmogiškosios ydos kažką gauti, kažkam padaryti, sau prisidurti ar panašiai. Bet ne ieškoti tiesos, kuria galėtų pasiremti, spręsdamas ginčą. Turim suprasti, kad teismai sprendžia ginčus. Konstitucijoje parašyta, kad teisingumą vykdo tik teismai. Reiškia, kad atlikti pareigos tiesai neturi teisės jokios kitos valstybinės institucijos. Reiškia, ši išimtinė teisė suteikta tik teismams. Aš su vienu biurokratu diskutavau, ir jam sakiau, kad valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, kodėl jūs spjaunate į savo priedermę. O jis man sako, kad jis ir turi elgtis teisingai, nes tik teismai turi elgtis teisingai. Dėl tos lingvistinės ekvilibristikos mes kartais negalime sudrausminti valstybės įstaigų. Tai kur gi vis dėlto mūsų teisinės sistemos bėda? 

Jeigu pažiūrėsite CK 271 ir 272 str. tai ten parašyta, kad už valstybės institucijų kaltes (nekalbu apie klaidas) atsako mokesčių mokėtojai, jie už savo pinigus turi padengti šias kaltes, jeigu kažkam pavyktų prisiteisti. Teisėjams taikoma lygiai tas pas – už jų kaltes taip pat materialiai atsako biudžetas. Kai mes turime tokią tvarką, kuri įtvirtina nebaudžiamumą, tai nieko kito mes ir negalime tikėtis. Supraskime vieną – jeigu bet kuri teisė nėra sutapatinama su pareiga, tai jau tampa privilegija, o ne teisė. Konstitucija neigia privilegijas, tačiau tas privilegijas mes įteisiname, nes atsakomybės nebuvimas reiškia, kad niekas neatsako už savo tyčines veikas ar tyčinį elgesį ar net kaltą elgesį. Kai tu atlieki valstybės pavestas funkcijas, atsakai tik tiek, kiek tau vidinis balsas pataria. Deja, per ilgą laiką, per 27 metus taip surambėjo tiek mūsų valstybinio sektoriaus darbuotojai, kad jiems tas sąžinės balsas tai, aii..dar jeigu instrukcijoje kažkas parašyta, tai dar reikia, o jeigu įstatyme, tai ne. Jos instrukcijos parašyta, kad ji taip gali elgtis, ir jai Konstitucija yra populizmas. Todėl mes esame tokioje situacijoje, kad negalioja nei teisės viršenybė, nei bylų viešumas, nei neleistinumas būti teisėju savo pačioje byloje jau nebegalioja. Teisėjai patys sprendžia, kokį atlyginimą jie gali prisiteisti. Tai kam tada tie Konstitucijos straipsniai, kad biudžeto lėšas tvarko Seimas arba Vyriausybė? Teismas pats viską išsprendžia. Jie yra virš visko – parašykite į prizidentūrą ar teismą – jie atrašys, kad teismai nepriklausomi, aiū, kad parašėte.

O ką reiškia nepriklausomumas? Teisėjo nepriklausomumas suprantamas kaip teisėjo pareiga nepasiduoti spaudimui, įtakai. O Lietuvoje teisėjo nepriklausomumas suprantamas kaip galimybė nevaržomai savavaldžiauti ir savivaliauti. Vakaruose teisėjo nepriklausomybė suprantama kaip pareiga, o Lietuvoje – teisė savivaliauti. Tai doktrininiai dalykai, todėl kartais, kai paklausai teisėjų, tai darosi nejauku – ar jie apsimeta tešlagalviais, ar iš tikro ten tuščios tos galvos? Todėl dažniausiai jie apsimeta. Todėl aš dėkingas Sholastikai, kad ji ryžosi tokiam rimtam darbui pradėti šioje sistemoje bandyti per valstybės vadovę veikti teismų sistemą, siekiant pažadinti joje teisingumo siekio. Tačiau aš nededu daug vilčių, kad mums pavyks, kol mes nepadarysime sisteminės pertvarkos. Kai priiminėjome Konstitucija, jos tikslas buvo sukurti darnią visuomenę ir teisinę valstybę. Leiskite paklausti – kiek per 27 nepriklausomybės metus mes nuėjome teisinės valstybės ir visuomenės kryptimi? Mes einame atgal, kaip vėžiai. Nes pilietinė visuomenė turi prasidėti nuo pilietinės savivaldos, o jeigu pilietį mes naudojame kaip  kokį šunį per rinkimus su visokioms melagystėms, ir paskui jau jis nebereikalingas. Tai jau tampa partogafine valstybe su klanine teismų sistema. Tačiau jau formuojasi tokia pilietinė santalka, kuri rengiasi naujam valstybingumo ciklui ir formuoja savo vertybes pagal visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.