skip to Main Content
senis

Zigmas Vaišvila. Valdovu apsiskelbęs tarakonas. 2022-01-18

 

Sausio 13-osios aukų laidotuvių dieną – sausio 17-ją – Vytauto Landsbergio, apsiskelbusio faktiniu Lietuvos valdovu, „munduro“ skalbėjai moralizavo Lietuvos žmones, kurie Sausio 13-ąją prie Seimo valdžiai į akis pasakė savo nuomonę apie ją, kasdien pažeidžiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją ir atvirai besityčiojančią iš piliečių. O kur kitur ir kada žmonės galėjo tai pasakyti į akis valdžiai, besislapstančiai nuo Tautos už policininkų ir karių nugarų? Susirinkę žmonės pasakė savo nuomonę ir apie Sausio 13-osios aukas – tyla ir pagarba. Aplankę ir nufotografavę šių aukų kapus ne tik Vilniuje. 

Gėdos jausmo ši beširdžių bailių valdžia nebeturi. Ir tikisi, kad juos pridengs „faktinis pirmasis valdovas“. Nepridengs, nors ir bandė jis tai padaryti š.m. sausio 13 d., pavadinęs Lietuvos žmones fašistais ir jedinstvininkais. Tuo Vytautas Landsbergis ir jo suburtas klanas save galutinai pastatė už Tautos ribų. Ne tik moralinių, bet ir teisinių. Jie – jau nebe Lietuvos žmonės. Šio klano atstovai jau nebėra net nominali Lietuvos valdžia. Konstitucija įpareigoja Lietuvos piliečius ginti valstybę. Nuo visų, kurie į ją kėsinasi.

2022 01 16 ZV Pirmininkei

Vytautas Landsbergis viešai mus vadino „runkeliais“, „kurdupeliais“, „referedūmininkais“, „vaikų darželiu“, „Kremliaus agentais“. O dabar – jau ir „fašistais“, „jedinstvininkais“. 1990 m. kovo mėnesį Zigmo Vaišvilos vadovaujamos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos nariai – deputatai išgirdome ir jo rusišką „matą“. Taip ką tik Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovas Vytautas Landsbergis iškoliojo mus, tris kartus balsavimu nepritarusius Marijono Misiukonio kandidatūrai į Lietuvos vidaus reikalų ministrus. Ministru jis tapo be privalomo šios komisijos pritarimo. Tokia buvo būsimo Lietuvos „faktinio pirmojo valdovo“ valia. Iškart po jo išrinkimo šiuo pirmininku piktnaudžiavusio mūsų pasitikėjimu ir makiaveliškai savanaudiškai išnaudojusio Nepriklausomybės atkūrimą, už kurį balsavo 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai. O patį Vytautą Landsbergį įtikinti balsuoti už Nepriklausomybę pavyko tik po to, kai Kazimieras Motieka pareikalavo, kad būsimas parlamento pirmininkas paskambintų į Vašingtoną ilgamečiam Lietuvos ambasadoriui JAV Stasiui Lozoraičiui. Šis pokalbis telefonu baigėsi 1990 m. kovo 11 d. apie 01.30 val.

Diskusiją, kas buvo ar yra Lietuvoje „fašistas“, Vytautai Landsbergi, reikėtų pradėti nuo jūsų a.a. tėvo, 1941 m. birželyje aptarnavusio okupantus – fašistus, nuo kito okupanto pabėgusio į Vakarus, bet per Maskvą iš Australijos sugrįžusio į Lietuvą ir Kremliaus valdančiųjų nurodymu Lietuvos komunistų partijos vadovybei atgavusio nuosavybę Lietuvoje, gavusio ne tik Tarybų valdžios užsakymus, bet ir Lietuvos TSR nusipelniusio architekto vardą.

Spręsti, kas Lietuvoje buvo ar yra „jedinstvininkas“, vargu ar gali Vytautas Landsbergis, 1991 m. sausyje norėjęs sprukti iš Lietuvos. Nepamiršiu jo klausimo man, ar nereikia jam su žmona išskristi iš Lietuvos su Audriaus Butkevičiaus tam suorganizuotu lėktuvėliu? Džiaugiuosi, kad tuomet jis sutiko su mano nuomone – negi nesuprantate, kad Kremliuje tik ir laukia to? V. Landsbergis liko Aukščiausioje Taryboje.

LandsbergisGrybauskaite 1

Diskusijoje, kas yra „jedistvininkas“ ar kolaborantas, reikėtų apitarti ir V. Landsbergio Respublikos Prezidente Lietuvai primestą Dalią Grybauskaitę, kuri po 1990 m. gruodyje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP liko tarnauti Kremliui – TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos docentė tapo šios įstaigos antru asmeniu, t.y. moksline sekretore. Ir dirbo ten po 1990 m. kovo 11 d. net po to, kai TSKP CK ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimu ją perėmė Mykolo Burokevičiaus vadovaujama LKP su TSRS vidaus kariuomene ir pavertė ją vienu iš perversmo prieš Lietuvos valstybę organizavimo štabų, kuriame veikė ir „Tarybų Lietuvos“ radijas, trimis kalbomis transliavęs Lietuvai perversmininkų žinias, padedant Tarybinės armijos kariškiams.

RF ZV 2015 06 01 1

Kruvinais Lietuvai 1991 metais TSRS siuntimu D. Grybauskaitė atsidūrė Vašingtone vadovaujančio darbuotojo kvalifikacijai kelti Džordžtauno universitete. Vašingtone ji prisistatė ir Stasiui Lozoraičiui, paprašė ją, „aktyvią visuomenininkę“ iš Lietuvos, įdarbinti Lietuvos ambasadoje. S. Lozoraitis to nepadarė, nes JAV Valstybės departamente sužinojo, kad ji jau dirbo TSRS ambasadoje JAV. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila 2015 m. gavo raštišką Rusijos Federacijos URM patvirtinimą, kad ši informacija apie Dalią Grybauskaitę yra Rusijos valstybės paslaptis. Nenuostabu, kad 1999 m. Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Lietuvos Vyriausybė gavo JAV Valstybės departamento žodinį nurodymą, kad tuometinis antras asmuo Lietuvos ambasadoje JAV – Dalia Grybauskaitė – per 24 val. turi išvykti iš JAV. Priešingu atveju Lietuva gaus oficialią JAV notą dėl šio klausimo. Išvyko ši ponia. Informacija apie tai bent iki 2021 m. buvo skelbiama esanti ir JAV valstybės paslaptimi.

Dėl Vytauto Landsbergio, šiemet sausio 13 d. prie Seimo susirinkusius išvadinusio „fašistais“ ir „jedinstvininkais“, moralės. Po šio įvykio man artimoje šeimoje tėvai neįsileido į namus vaikų, grįžusių iš šio renginio – tėvas du sūnus išvadino „fašistais“ ir „jedinstvininkais“, aklai pakartojęs „faktiniu pirmuoju“ Lietuvos „valdovu“ apsiskelbusio asmens žodžius. 

Pasinaudojęs 1990 m. kovo 11 d. jam patikėtomis pareigomis, V. Landsbergis ir jo klanas valdo  ir išnaudoja Lietuvą, skaldydami ir priešindami jos žmones. Tačiau šie valdytojai jau nebesitvardo. Nes supranta, kad žmonės praregėjo ir greitai nebeturės ką prarasti. V. Landsbergis taip ilgai prasilaikė tik dėl to, kad žmonės, šventai ir pagrįstai tikėdamiesi iš Nepriklausomos Lietuvos kitokio gyvenimo, per ilgai jį tapatino su laisvės simboliu. Laivės, kurią pasiekė Tauta, bet ne vienas jos atstovas.

Kaip galėjo šis mūsų „laisvės simbolis“ taip nuvertinti mūsų Laisvę ir save, 1999 m. „Williams“ (o faktiškai Rusijai, kas netruko paaiškėti) Lietuvos vardu atidavus „Mažeikių naftą“? Ir dar riebiai primokėjus. Šio mūsų „Laisvės simbolio“ menkystiškumą puikiai atskleidė jis pats – „Williams“ valdybos pirmininkui Džonui Bumgarneriui atskridus į Vilnių, nepriklausomomos valstybės Seimo pirmininkas „Astorijos“ viešbutyje nuolankiai laukė, kad „Papa Džonas“ po varginančios kelionės palįs po dušu ir atsigaus. Kad mūsų „laisvės simbolis“ pakalbėtų su šiuo naujuoju faktiniu Lietuvos valdovu. Už kiek? 

7 VL VS AMB 1990

1990 m.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, kardinolas
Vincentas Sladkevičius ir Ministrės Pirmininkės pavaduotojas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Nuotraukos autorius nežinomas.
Reginos ir Zigmo Vaišvilų asmeninis archyvas.

Negi mes esame verti tik tiek, kad iš mūsų tyčiotųsi kas tik panori? Bijau, kad netruksime sulaukti Lietuvą nedžiuginančio teismo sprendimo dėl „Snoro“ banko. Kokią dar vieną Siaubiamiškio pasaką tuomet, Vytautai Landsbergi, Dalia Grybauskaite ir Ingrida Šimonyte, paporinsite Lietuvai? Kviečiu pažiūrėti 1963 m. multiplikacinį režisieriaus V. Polkovnikovo filmuką (https://www.youtube.com/watch?v=cNbCIf4dM5I) – pasaką apie mažą tarakoną, kuris įsivaizduoja esąs didžiulis, nenugalimas, galintis sutrypti bet ką savo kelyje. Jis mirtinai išgąsdino visus žvėrelius. Šio mažo tarakono bijojo ir meškos, ir drambliukai! Taip ir būtų žvėrys visą gyvenimą bijoję tarakono, jei ne mažytis žvirblis, kuris netyčia užsuko į miško aikštelę ir prarijo besipuikuojantį tarakoną

1988 m. spalio 23 d. pakylėtai susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas Geros Valios Pareiškimu Lietuvai skelbė: „Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą.“ Nuoširdžiai darėme tai, kuo tikėjome. Klydome, klupome, kėlėmės ir vėl ėjome drauge. Nerodėme pirštais vieni į kitus, nes supratome, kad svarbiausią tikslą pasiekti galime tik susitelkę. Tikėjome Lietuva ir jos žmonėmis, drauge pasiekėme tikslą – Nepriklausomą Lietuvą. 

2 1990 03 11 AT sale 1

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioje Taryboje po Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto
priėmimo. Salė. Stovi deputatai.
Nuotraukos autorius nežinomas.
Reginos ir Zigmo Vaišvilų asmeninis archyvas.

Tai, kas vyksta šiuo metu – blogiausiame to šviesaus meto sapne nematytas vaizdas. Mus valdantieji atvirai meluoja ir iš mūsų tyčiojasi, į 1992 m. spalio 25 d. priimtą mūsų Konstituciją atvirai valosi eurais aplipusias savo kojas, paniekindami mūsų visų Konstituciją priėmusių 1 447 334 Lietuvos piliečių valią! O kiek mūsų balsų tesurinko pagrindinės, kojas į Konstituciją besišluostančios, ypatos? Jei skelbiama teisybė, tai 2020 m. už Ingridą Šimonytę tebalsavo 12 501 Vilniaus Antakalnio rinkėjas, už Viktoriją Čmilytę-Nielsen – vos 9 213 Vilniaus Senamiesčio-Žvėryno rinkėjų. Tad kas joms suteikė teisę tyčiotis iš 1 447 334 Lietuvos piliečių valios? Ar po jų išrinkimo jos paklausė bent tų 12 501 ir 9 213 rinkėjų nuomonės? 

  1. Čmilytės-Nielsen ir Seimo valdybos vadovaujamas Seimas 2022 m. sausio 13 d. neįsileido Ričardo Savicko, vadovavusio 50 beginklių jaunų milicijos kursantų būriui, kuris 1991 m. sausio 13 d. naktį gyvąja grandine skyrė Vilniaus Televizijos bokštą puolusius TSRS desantininkus nuo prie šio bokšto atskubėjusių Lietuvos žmonių. Jei jūs nenorite išgirsti tai, kas ištikrųjų vyko prie TV bokšto, tai jums nesuteikia teisės tai slėpti nuo Lietuvos žmonių. Reikalauju jūsų atsiprašymo.

Šis Seimas išsityčiojo iš 15 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų (V. P. Andriukaičio, I. Andrukaitienės, V. Baldišio, A. Butkevičiaus, B. Genzelio, E. Grakausko, J. Jurgelio, S. Kašausko, A. K. Leščinsko, E. Klumbio, D. Morkūno, V. Povilionio, J. Prapiesčio, B. Rupeikos ir Z. Vaišvilos), kurie kreipėsi į Seimo valdybą dėl Seimo komisijos sudarymo, kad išsiaiškinti, kur dingo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.I-943) sudarytų komisijų veiklos medžiaga dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių. Prokuratūra taip pat atsisakė tirti šių dokumentų dingimo aplinkybes, nors ir jai buvo pateikta informacija, kieno nurodymu ši išskirtinai svarbi ne tik Lietuvos istorijai, bet ir Sausio 13–osios bylos tyrimui medžiaga buvo išnešta iš Aukščiausiosios Tarybos ar Seimo ir kur šiuo metu ji yra. Šis „didvyris“ – Vytautas Landsbergis. 

 

Dingusi ir Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiaga nuo 1990 m. kovo mėnesio iki 1991 m. sausio mėnesio, beveik visa 1991-01-13 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės medžiaga. Seimo archyve tėra tik dalies posėdžių protokolai nuo 1991 m. liepos 31 d. Dingusi ir svarbi XI šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos medžiaga: 1988-1990 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos komisijų darbo medžiaga, visų pirma – Komisijos Lietuvos valstybinio suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo planui, šios komisijos pirmininkų kolegijos posėdžių medžiaga, dalies 1989 m. vykusių rinkimų komisijų medžiaga, 1989 m. išrinktų deputatų K. Motiekos, R. Ozolo, E. Tomaševičiaus ir Z. Vaišvilos asmens bylos. 

Lietuvos perimtų KGB dokumentų inventorizavimui vadovavusio Ministro Pirmininko Zigmo Vaišvilos, 1991-08-23 d. Lietuvos Respublikos vardu pasirašiusio su TSRS tarpvalstybinę sutartį dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo, komandiruotės į Prancūziją ir Urgvajų dėl Lietuvos įstojimo į Interpolą metu (1991 m. spalio pabaiga – lapkričio pabaiga) nuo KGB rūmų Vilniuje saugojimo buvo nušalinta „Aro“ policijos rinktinė ir naktį buvo išvežti KGB dokumentai apie mūsų išeiviją ir inteligentiją. Po Z. Vaišvilos grįžimo iš Urugvajaus Aukščiausioje Taryboje prasidėjo jam pareikštos interpeliacijos, inicijuotos liberalų frakcijos vardu, svarstymas. Neleidus Z. Vaišvilai net išsimiegoti. Nepavykus interpeliacijai ir Z. Vaišvilos vadovaujamam VSD lipant ant kulnų šių dokumentų vagims, V. Landsbergio iniciatyva Aukščiausioji Taryba pradėjo vieną po kitos VSD reorganizacijas.

Stasys Lozoraitis, 1993 m. Respublikos Prezidento rinkimuose rungęsis su Algirdu Brazausku, patvirtino ir Zigmo Vaišvilos jam pateiktą informaciją, kad Vytauto Landsbergio nurodymu Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas A. Brazausko rinkimų štabo vadovui Vladimirui Beriozovui perdavė KGB Lietuvos padalinyje buvusios medžiagos apie S. Lozoraitį kopijas.

————–

2021 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas išleido knygą apie 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Tą pačią, kuri (bet ne neegzistavęs Atkuriamasis Seimas) 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos valstybę. Knygoje pateikti archyvuose išlikę šių rinkimų dokumentai. Pasirodo, ne viską sugebėjo nuslėpti nuo Tautos. Ir įvadą šiai knygai rašė Zigmas Vaišvila. Rekomenduoju ją pavartyti, rasite ją mokyklose ir bibliotekose. Štai keletas istorijos faktų iš šio įvado: 

Po daugelio metų A. Brazauskas į klausimą dėl šio įvykio (XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1988 m. lapkričio 18 d. atsisakymo keisti LTSR Konstituciją dėl Respublikos suvereniteto įtvirtinimo Estijos pavyzdžiu) Z. Vaišvilai atsakė ir paaiškino, kad jis tai buvo suderinęs su V. Landsbergiu jų pasivaikščiojimų po Vingio parką metu. 2019 m. gegužės 17 d. Kaišiadoryse, komentuodamas Brazauskų namų-muziejaus direktoriaus Oleandro Lukoševičiaus pasakymą: „Šios Prezidento asmeninės bibliotekos knygos yra kaip nebylūs liudininkai, rodantys, kad Jūs tarpusavyje tikrai bendravot ir bendradarbiavot labai normaliai“, tai patvirtino ir V. Landsbergis: „Na, buvo tokių… Ir kai mes išeidavom su Brazausku į Vingio parką pasivaikščioti ir aptarti, kaip darysim, ką darysim. Ką mes darysim, ką jie darys. Tai 1988 ir 1989 m. Tai mes tada su Brazausku pasikalbėdavom atvirai: ką Sąjūdis planuoja daryt, kokiu keliu eiti. <…> Tai reikėjo ir turėti tokių kontaktų. Mūsų bėda buvo ta, kad viena sutardavome Sąjūdžio rate, LPS Iniciatyvinės grupės ar Seimo Tarybos narių susitikimuose su Komunistų partijos vadovybe, o kitką – paslapčia V. Landsbergis su A. Brazausku. Po 1988 m. lapkričio 18 d. įvykių Aukščiausiojoje Taryboje, kuriuos Lietuvos žmonės ir Sąjūdis vertino kaip Estijos išdavimą, LPS Seimo Tarybos narys V. Petkevičius pareikalavo, kad Sąjūdis besąlygiškai paklustų A. Brazauskui. Po ilgų kasdienių ir net naktinių posėdžiavimų, LPS Seimo Tarybos narių derybų su V. Petkevičiumi jo bute Mildos gatvėje, Vilniuje, dėl atviro Sąjūdžio ir Komunistų partijos konflikto LPS Seimo Taryba 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė „Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą“ („Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus“). LKP vadovybė ne tik nutraukė „Atgimimo bangos“ transliavimą per Lietuvos televiziją, į ją pakvietė tik LPS Seimo Tarybai oponavusius jos narius Vytautą Petkevičių ir Vaclovą Daunorą, bet ir sustabdė LPS savaitraščio „Atgimimas“ spausdinimą. Po netikėto 1988 m. lapkričio 24 d. Leonido Kapeliušno straipsnio „Izvestijose“ apie „Landsbergio komandą“ (iki tol šis TSRS AT Prezidiumo dienraštis „Izvestija sovetov narodnych deputatov“ buvo santykinai tolerantiškas Sąjūdžio atžvilgiu) LPS Seimo Taryba apsisprendė pusmečiui išrinkti LPS Seimo Tarybos pirmininką. Z. Vaišvilos užrašai patvirtina, kad 1988 m. lapkričio 24 d. LPS Seimo Tarybos posėdyje V. Petkevičius perskaitė pareiškimą, kuriuo reikalavo atšaukti jo įgaliojimų sustabdymą (LPS Seimo Tarybos sprendimas sustabdyti šio Tarybos nario įgaliojimus taip ir liko vienintelis toks išskirtinis ir nepanaikintas Sąjūdžio sprendimas), o 1988 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo Tarybos posėdyje Dailininkų sąjungos patalpose (dabar – Apaštališkoji nunciatūra Lietuvoje, T. Kosciuškos g. 28, Vilniuje) LPS Seimo Tarybos pirmininku iki 1989 m. birželio 3 d. atviru balsavimu vienbalsiai išrinko Vytautą Landsbergį. Po pusmečio jį pakeisti turėjo Romualdas Ozolas, dėl šio susitarimo atsisakęs būti renkamas pirmininku. Kitų kandidatų nesiūlyta. Abu šiuos kandidatus siūlė (paeiliui): J. Minkevičius, A. Nasvytis, G. Jefremovas, V. Aliulis, Č. Kudaba, V. Bubnys, M. Laurinkus. V. Landsbergį – E. Zingeris, B. Genzelis, R. Gudaitis, R. Ozolas, V. Radžvilas, A. Medalinskas, V. Tomkus, Z. Vaišvila, A. Žebriūnas, A. Kaušpėdas. R. Ozolą – V. Landsbergis. LPS įstatuose nebuvo numatyta LPS Seimo Tarybos pirmininko pareigybė, tačiau jis buvo išrinktas dėl Sąjūdžio žmonių susitelkimo, labai paaštrėjus padėčiai Lietuvoje. LPS Seimo Tarybos posėdyje, vykusiame prieš pirmąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir turėjusiame svarstyti pirmininko rotaciją (V. Landsbergis turėjo užleisti pirmininko vietą R. Ozolui), V. Landsbergis netikėtai pasiūlė sudaryti komisiją „Atgimimo“ savaitraščio finansinei veiklai patikrinti. „Atgimimo“ iniciatoriaus ir redaktoriaus R. Ozolo reakciją nesunku buvo nuspėti. Komisija, kurios nariu buvo ir Z. Vaišvila, pažeidimų nenustatė. 1989 m. gegužės 25 d. Maskvoje prasidėjo pirmasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, Sąjūdžio veikla intensyvėjo… LPS Seimo Tarybos pirmininko pakeitimas taip ir neįvyko.

Sąjūdžio ir Komunistų partijos konfliktas dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų dėl suvereniteto nepriėmimo lėmė ir skirtingą Lietuvos nei Estijos kelią į nepriklausomybę. ELF ir Komunistų partija veikė išvien. Sąjūdžio ir Komunistų partijos santykiai ir toliau bangavo.

1988 m. lapkričio 23 d. drauge su LPS Seimo Tarybos nariais Virgilijumi Juozu Čepaičiu ir Juliumi Juzeliūnu lankėmės Rygoje. Latvijos TSR AT svarstė, tačiau taip pat nepriėmė Estijos pavyzdžio Latvijos TSR Konstitucijos pataisų, kurias buvo pateikusi LTF Dūma. Šių įvykių įtampą ir atmosferą apibūdina poeto Imanto Ziedonio žodžiai šioje AT sesijoje: „Nepriimdami Deklaracijos dėl suvereniteto, pasirašėme sau mirties nuosprendį.“ Tad ir Latvija 1988 metais nepasuko Estijos keliu.“

—————–

Negandų ir išbandymų kupiname Atgimimo kelyje mes pasitikėjome vienas kitu, tikėjome Tauta. Buvo sunku, tačiau žinojome tikslą. Todėl kritiškų išbandymų dienomis, dar neturėdami teisinių Tautos atstovavimo galių, 1988 m. lapkričio 20 d. paskelbėme Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą – moralinę Lietuvos Nepriklausomybę ir patvirtinimą, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausiosios jos teisės, kad tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus, kad tol, kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata, kad nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo pareiškimu mes pasirinkome  apsisprendimo kelią – mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros.

2021 m. liepos 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, paskelbęs, kad konstitucinė piliečių teisė į referendumą galioja ir ji ginama, Tautai priminė, kad mes turime mūsų Konstituciją! Ji nepanaikinta, jos galiojimą visiems Lietuvos piliečiams (ir valdžiai!) priminė teismas! Ir paskelbė, kad jei mūsų negins VRK,  gins teismas! Tokius teisėjus, Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, būtina apdovanoti vasario 16 d.

Jei nesusivoksime, kad mūsų išeitis – tai susitelkimas ir tvirtas atsakas savavaldžiaujančiai valdžiai, kad referendumas – vienas pagrindinių mūsų įrankių ją pažaboti, kad šiandien svarbiausia mūsuose matyti ne skirtumus, bet bendrą tikslą, tai bus blogai. Šiandien mus valdo neteisėtais ir antikonstituciniais sprendimais, jie mus arogantiškai skaldo ir persekioja. Kaip grobuonis, pajutęs kraujo skonį.

Atgimimo metais neturėjome patirties, nebuvome pasiruošę mūsų likimui po Nepriklausomybės atkūrimo. Leidome Sąjūdžio vardą ir į Sąjūdį sudėtus Lietuvos žmonių lūkesčius pasiimti ir savanaudiškai naudoti grupuotėms. Apsvaigę nuo laisvės pojūčio ir atsivėrusių galimybių, užsiėmę savo darbais, nesugebėjome laiku daug ką pamatyti ir įvertinti. Tad balsuokime už referendumą!

https://www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/46798/prisijungti  

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));