skip to Main Content

Zigmas Vaišvila. Pagarba mirusiems ir mūsų savigarba. 2021-11-01

 

Helovinas, Visų Šventųjų diena, Vėlinės. Visos šios dienos – šventės. Nepamirškime jų kilmės ir prasmės.

Ir JAV suholivudinto Helovino kilmė ne tiek daug skiriasi nuo lietuviškų Vėlinių. Heloviną šventė dar keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, Škotijoje, Meno saloje. Naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. Anot jų, vasara baigdavosi spalio 31 d., žiema prasidėdavo lapkričio 1 d. Šventė reiškė derlingojo sezono pabaigą ir žiemos pradžią. Rašytiniuose šaltiniuose ji aprašyta prieš tūkstantį metų. Būdavo kūrenami laužai, juose kaip aukas į žemę įžengusioms sieloms degindavo javus, gyvūnus. Keltai dėvėjo kostiumus, padarytus iš gyvūnų odų ir net kaukolių, spėdavo ateitį. Persirengėliai vaikščiodavo nuo durų iki durų, prašydami maisto. Iš to išsivystė ir dabartinė tradicija vaikščiojant prašyti saldainių. Vėliau Helovino tradicijoms įtaką padarė katalikybė.

IX amžiuje krikščionybės liturgijoje atsiradusi Visų Šventųjų diena (lapkričio 1 d.) pasiekė ir keltų kraštus, kur krikščioniškos tradicijos susiliejo su senaisiais keltų papročiais. Visų Šventųjų diena atsirado ankstyvuosiuose viduramžiuose, kaip bažnyčios tėvų įkūrėjų ir šventųjų atminimo diena. Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais, tikimasi, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės.

Vėlinės yra lapkričio 2 d. Vėlinės ir Visų Šventųjų diena mūsuose susiliejo į vieną, nors jų kilmė skirtinga. IV amžiuje krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą. 609 m. popiežius Bonifacas IV paskelbė kankinių dieną. 731 m. popiežius Grigalius II pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų Šventųjų ir perkėlė šventės datą į lapkričio 1 d.

Vėlinės atsirado XI amžiuje Kliuni vienuolyne Prancūzijoje, kuriame po Visų Šventųjų dienos kitą dieną pradėta minėti ir visų mirusių krikščionių, t.y. ne tik šventųjų, atminimą. Vienur ji vadinama Visų sielų diena, kitur – Mirusiųjų diena.

Mirusiųjų pagerbimo šventę lietuviai turėjo ir iki krikščionybės. Lietuvoje ne vienintelėje Vėlinių atveju susiliejo krikščionybė ir pagonybė, daugelyje Vakarų Europos tautų krikščioniškosios Visų šventųjų diena ir Mirusiųjų diena pakeitė senąsias pagoniškas šventes, perimdama šių papročius. Lietuvoje tai įvyko keliais šimtmečiais vėliau.

Anot VDU docento dr. Arūno Vaicekausko, pirmasis lietuvių derliaus nuėmimo šventę, kurios viena dalių buvo mirusiųjų pagerbimas, XV a. pirmoje pusėje aprašė Janas Dlugošas. Švenčiama ji buvo vėlų rudenį. Šventose alkose, kur kiekviena šeima turėjo savo ugniavietę, surinkus derlių, būdavo pagerbiami mirusieji. Žmonės mirusiesiems aukodavo maisto, tikėdami, kad taip užsitikrina dievų malonę. Tai buvo lauko darbų pabaigos šventė. Tačiau mirusiųjų kvietimas buvo vienas pagrindinių šventės momentų. Lietuvoje dėmesys mirusiems buvo kiekvienos šventės vienas iš esminių momentų. Atskiros šventės, skirtos mirusiesiems pagerbti, nebuvo.

Tarpukariu ir 1990 m. Lietuvoje įstatymu dėl bažnyčios įtakos būtent Visų Šventųjų diena buvo paskelbta nedarbo diena, o Vėlinės – minėtina diena. Konkreti diena mirusiųjų pagerbimui šiandien tampa ne svarbiausiu klausimu, žmonės lanko kapus, kuomet jiems patogiau, tačiau tradicija yra labai gili. Tuo pat metu pasisvečiuojama ir pas gimines.

 

Priminimą apie šias dienas surinkau, nes mus valdantieji, tiek dabartiniai, tiek prieš tai buvusieji, kėsinasi į švenčiausius ir stipriausius tautą telkiančius ir šimtmečiais saugojusius dalykus – bando uždrausti mums bendrauti net su pačiais artimaisiais net didžiųjų švenčių dienomis. Šiemet taip vadinamos valdžios atstovai, begėdiškai ir beatodairiškai meluojantys, bet ir bijantys žmonių, neišdrįso visiškai mus izoliuoti per mirusiųjų pagerbimo dienas. Ir tai – Ženklas. Tvirtas Ženklas, kad jie mūsų bijo. Nes mūsų, kiek besusiskaičiuotume, yra daug. Daug daugiau, nei silpnos valdžios retos gretos.

Todėl pagerbdami mirusius artimuosius, kalbėdamiesi su pačiais artimaisiais mums žmonėmis, su kuriais paskutiniaisiais metais taip retai besimatėme, pabandykime išsikalbėti.

Negi mes, mūsų Tauta ir jos žmonės, esame verti tik tiek, kad iš mūsų tyčiotųsi kas tik panori? Kur dingo mūsų savigarba? Ar galime mes vienas su kitu, net su artimiausiais žmonėmis nuoširdžiai kalbėtis? Juk kasdien iš televizijos ekranų ir radijo imtuvų mums skleidžiamas melas ir patyčios iš mūsų. Ko mums reikia, kad atsitokėtume ir atsitiestume? Taip, kaip tai buvo Sąjūdžio metais, o tikriausiai ir 1918 metais?

Negyvenau 1918 metais, tačiau mačiau tai, kas vyko 1988-1992 metais. 1988 m. spalio 23 dieną pakylėtai susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas Geros Valios Pareiškimu Lietuvai skelbė: „Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą.“

Nuoširdžiai darėme tai, kuo tikėjome. Klydome, klupome, kėlėmės ir vėl ėjome drauge. Nerodėme pirštais vieni į kitus, nes supratome, kad svarbiausią tikslą pasiekti galime tik susitelkę. Tikėjome Lietuva ir jos žmonėmis, susivienijome ir drauge pasiekėme tikslą – Nepriklausomą Lietuvą.

Tai buvo pats gražiausias ir nuoširdžiausias mūsų gyvenimo metas.

Tai, kas vyksta šiuo metu – blogiausiame to šviesaus meto sapne nematytas vaizdas. Mus valdantieji atvirai meluoja ir iš mūsų tyčiojasi, į 1992 m. spalio 25 d. priimtą mūsų Konstituciją atvirai valosi eurais aplipusias savo kojas. Jos (ir jie) bando paniekinti mūsų visų Konstituciją priėmusių 1 447 334 Lietuvos piliečių valią! O kiek mūsų balsų tesurinko pagrindinės, kojas į Konstituciją besišluostančios, asabos? Jei skelbiama teisybė, tai 2020 m. už Ingridą Šimonytę tebalsavo 12 501 Vilniaus Antakalnio rinkėjas, Viktoriją Čmilytę-Nielsen – vos 9 213 Vilniaus Senamiesčio-Žvėryno rinkėjų.

Tad kas joms suteikė teisę tyčiotis iš 1 447 334 Lietuvos piliečių valios? Ar jos po jų išrinkimo paklausė bent tų 12 501 ir 9 213 rinkėjų valios? Ar bent buvo su jais susitikusios?

Negandų ir išbandymų kupiname Atgimimo kelyje mes pasitikėjome vienas kitu, tikėjome Tauta. Buvo sunku, tačiau žinojome tikslą. Todėl kritiškų išbandymų dienomis, dar neturėdami teisinių Tautos atstovavimo galių, 1988 m. lapkričio 20 d. paskelbėme Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą – moralinę Lietuvos Nepriklausomybę ir patvirtinimą, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausiosios jos teisės, kad tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus, kad tol, kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata, kad nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo pareiškimu mes pasirinkome  apsisprendimo kelią – mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros.

Tačiau šiandien, 2021 metais, mes turime mūsų Konstituciją! Ji nepanaikinta, jos galiojimą visiems Lietuvos piliečiams (ir valdžiai!) šiemet priminė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, paskelbęs, kad konstitucinė piliečių teisė į referendumą galioja ir ji ginama. Jei jos negins VRK, ją gins teismas!

Teismo sprendimo nevykdymas užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę. Todėl klausimas ir teisėsaugai – ar jūs dar ilgai vykdysite neteisėtus valdžios nurodymus? Baudžiamasis kodeksas nustato ir grupinę atsakomybę už nusikalstamas veikas. Tie, kurie atstovavo Tarybų valdžią, matyt, taip pat neįsivaizdavo, kad vieną gražią dieną jie nebebus valdžioje.

Vykdami susitikti su mirusiais ir gyvaisiais, prisiminkime ne tik išorinę, bet ir vidinę, tikrąją, pagarbą į anapilį iškeliavusiems artimiesiems. Negalime ramia sąžine lankyti jų kapus, pamiršę jų lūkesčius gyventi pakeltomis galvomis mūsų visų valstybėje. Mūsų savigarba ir jų lūkesčių pildymas būtų tikroji pagarba jau išėjusiems  į anapilį.

Jei nesusivoksime, kad mūsų išeitis – tai susitelkimas ir tvirtas atsakas savavaldžiaujančiai valdžiai, kad referendumas – tai mūsų pagrindinis įrankis ją pažaboti, kad šiandien svarbiausia mūsuose matyti ne skirtumus, bet bendrą tikslą, tai bus blogai. Tas tikslas – mūsų išlikimas. Jei [ralaimėsime., neteisėtais ir antikonstituciniais sprendimais mus valdantieji toliau mus skaldys ir taps ne tik arogantiškais, bet ir beatodairiškai mus visus persekiojančiais. Kaip grobuonis, pajutęs kraujo skonį.

Atgimimo metais neturėjome patirties, nebuvome pasiruošę mūsų likimui po Nepriklausomybės atkūrimo. Leidome Sąjūdžio vardą ir į Sąjūdį sudėtus Lietuvos žmonių lūkesčius pasiimti ir savanaudiškai naudoti grupuotėms. Apsvaigę nuo laisvės pojūčio ir atsivėrusių galimybių, užsiėmę savo darbais, nesugebėjome laiku daug ką pamatyti ir įvertinti.

Istorijos ratas sugrąžino mus į mūsų kartai jau matytą patirtį Tarybų Sąjungoje. Lietuvą šiandien užvaldžiusiųjų kaukės krinta, o Europos Sąjungos valdžia gyvena išvis kitame pasaulyje.

Todėl Lietuva ir mūsų Tauta turi telktis ir atsigręžti į savo egzistencines vertybes, kurios ir 1918 metais, ir prieš 31 metus mus sutelkė ir padėjo atkurti mūsų valstybę.

Mūsų naujoji karta turi tai suvokti ir parodyti tvirtą ryžtą ir valią. Mes turime jai padėti.

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));