skip to Main Content
hqdefault 7

Zigmas Vaišvila. Kodėl prašomės karo? (Ar tikrai padedame ukrainiečiams?) 2022-03-31

Kodėl prašomės karo? Ar tikrai savo elgesiu padedame ukrainiečiams? Kodėl mes tokie visažiniai ir teisuoliai? Kodėl mūsų kaimynai latviai santūresni už mus? Pabandykime atsakyti sau į šiuos klausimus.

Sugriauto Mariupolio vaizdai (https://www.youtube.com/watch?v=L6UzUMrEEXM; https://www.youtube.com/watch?v=BzQfyPvfLJQ; https://www.youtube.com/watch?v=4aVIsfhMq_k) turėjo priversti visus atsitokėti. Tačiau pasaulio didieji, išskyrus Emanuelį Makroną, net nekalba apie taiką ir karo veiksmų stabdymą. JAV kongresmenė iš Floridos Maria Elvira Salazar, atsakydama į FOX news televizijos vedėjo klausimą, ar ne geriau būtų Ukrainai skirti ne milijardus dolerių ir ginklus, bet siekti taikos, pareiškė, kad negalima įtakoti ukrainiečių apsisprendimo, jei šie nusprendė kovoti ir žūti…

Mes, vedini Rusijos Federacijos saugomo subjekto ir šios valstybės paslapties, 10 metų mums  vadovavusios Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos statytinių, uoliai ir nesusimąstydami, kas yra karas, taip pat faktiškai raginame ukrainiečius kariauti. Ir bravūriškai moralizuojame visus nesutinkančius. O kodėl nieko nedarome, kad stabdyti šį karą? Jei Mariupolio – Kauno dydžio miesto – sugriovimas nepriverčia mus susimąstyti, kokios būtų karo Lietuvoje pasekmės mūsų išlikimui ir kad šiuolaikinis karas ne kalnuose, o Lietuvos lygumose faktiškai mus sunaikintų, tai reiškia, kad dauguma mūsų prarado ne tik atsakomybės jausmą, bet ir tikrovės supratimą. Esame išmanūs tik savo telefonais ir drąsūs internete. Žinome Google paieškų galimybes, tačiau nesusimąstome, kaip Rusijos kariuomenė Kijeve aptiko „Grad“ sistemas, kurios po šaudymų grįždavo į miestą ir buvo slepiamos po prekybos centru (https://www.youtube.com/watch?v=qSbwJ3Q16TM; https://www.youtube.com/watch?v=lI67i9MbdDQ). 

 

Ar didvyriški Ukrainos gynėjai Lietuvoje suvokia, ką reiškia kasdien šuoliais didėjančios kainos ir kokios to priežastys? Negi kiekviena karta tai turi išbandyti? E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašyta hiperinfliacija I pasaulinio karo metais. Mes tai jau matėme 1991-1992 m., tik karo išvengėme. Š.m. kovo 17 d. signatarų susitikime su Seimo Pirmininke V. Čmilyte-Nielsen tuometinis Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius jai paaiškino, ką reiškia mėgėjiški Lietuvos Vyriausybės veiksmai prasidėjusios didžiulės infliacijos akivaizdoje. Tačiau Seimui svarbesni, anot Vytauto Landsbergio, „vaikų darželio“ žaidimai – „Z“ ir „V“ paskelbimas fašistiniais simboliais. 2022-03-22 rezoliucija Seimas paragino Vyriausybę nedelsiant imtis ryžtingų veiksmų užtikrinant Rusijos energetinių išteklių embargą, „atsiliepiant į Ukrainos Prezidento ir visuomenės kvietimą atsisakyti pirkti ir vartoti Rusijos ir Baltarusijos energetinius išteklius“ ir atkreipiant dėmesį „į tai, kad Lietuva kasmet iš Rusijos perka energetinių išteklių (naftos, dujų ir elektros) už daugiau nei 3 mlrd. eurų, ir į tai, kad bendrai ES valstybių narių Rusijai už energetinius išteklius sumokama suma prilygsta Rusijos Federacijos gynybos biudžetui“. Lietuvos „vaikų darželiui“ nebūdinga mąstyti ir suvokti, kad esame penkių valstybių Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinėje sistemoje BRELL, kad Lenkijos šiaurės rytuose elektros energijos trūksta, ir Lenkijai „LitPol Link“ jungtis reikalinga elektros energijos pirkimui, bet ne pardavimui Lietuvai. Kad Europos šalys iš Rusijos kasmet perka 215 iš būtinų 360 mlrd. m³ dujų, o JAV žada tiekti Europai papildomai 15 mlrd. m³ skalūninių dujų (šiuo metu tiekia 25 mlrd. m³), kad skystų dujų terminalais apsirūpinusi Jungtinė Karalystė, bet ne Europos Sąjunga, kad iš Kataro Europa perka tik 5,2% dujų, kad JAV ir Kataro dujų kainos daug didesnės nei Rusijos, kad atsisakius naftą iškrovinėti iš Rusijos laivų kuro rezervų Europoje liko 40 dienų, kad Europoje ne tik dėl kuro kainų jau stoja pramonė, kad dėl trašų nebegavimo visiška nežinia dėl sėjos ir būsimo derliaus ne tik Europoje, kad Norvegija, per paskutinius mėnesius iš dujų pardavimo uždirbusi 150 mlrd. USD, nesutiko su ES siūlymu nustatyti dujų kainų lubas… Kainos, kainos…, tik mums, didvyriams, jos nesvarbios.

Lietuvos Vyriausybė, „pastebėjusi“ 10 metų senumo Europos Komisijos išvadas apie alternatyvios enegetikos perspektyvas Lietuvoje, nutarė per 8 metus tai įgyvendinti. Ar spės? Lietuvos Vyriausybė, vienintelė „sėkmingai“ pradėjusi ekonominius karus ne tik su Rusija, bet ir su Kinija, Baltarusija, finansiškai „blizgėte blizga“, nuostolių neskaičiuoja! Net Lietuvos prekybos atstovybę Taivane atidarinėja. Ar Lietuvos valdžia mąsto, kodėl Ukrainos Prezidentas, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, neskelbia karo Rusijai, nenutraukia Rusijos dujų tranzito į Europą per Ukrainą, neatsisako kruvinų „30 sidabrinių“ už šį tranzitą? Tačiau Ukrainos valdžia leidžia ginkluotam Ukrainos pasieniečiui įvykdyti provokaciją „30 sidabrinių“ prieš Baltarusijos ambasadorių Ukrainoje (www.ekspertai.eu/baltarusijos-ambasadoriui-ukrainoje-pabandyta-perduoti-30-sidabriniu/). Mažai dar priešų Ukrainai.

Už kokius Rusijos „30 sidabrinių“ Lietuvos Vyriausybė 2022-02-01 d. neteisėtai nutraukė „Belaruskalij“ 147 tūkst. vagonų metinį kalio trašų tranzitą per Lietuvą? Tai padaryta prieš pat Ukrainos užpuolimą, tokiu būdu ne tik ekonomiškai parklupdant Baltarusiją prieš Rusiją (Baltarusijos biudžetas iš „Belaruskalij“ trašų pardavimo gaudavo kasmet 4-5 mlrd. Eur), bet ir suteikiant galimybę Rusijai perimti 21% „Belaruskalij“ kalio trašų eksporto pasaulinės rinkos. Sujungus tai su 19% „Uralkalij“ ir „Eurochim“ pasaulyje parduodamų trašų, prieš pat sėją Rusija sustabdė net 40% kalio trašų pasaulio rinkos eksporto! Iš kur Europa gaus kalio ir azoto trašų? Apie šį Rusijos scenarijų parklupdyti Baltarusiją Lietuvos Vyriausybė buvo perspėta 2021 m. vasarą. Ir I. Šimonytė su G. Landsbergiu šį Rusijos scenarijų įgyvendino.

Lietuvos Vyriausybė nestabdo agresorės Rusijos tranzito per Lietuvą. Ministrė Pirmininkė I.Šimonytė sako, kad nevalia pažeisti Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tranzito. O kodėl Lietuva pažeidė sutartis dėl tranzito su Baltarusija? Rusija ar Baltarusija užpuolė Ukrainą, Ingrida Šimonyte?

Izraelis, Jordanija ir Kanada nepuls rūpintis Lietuvos kalio trašų poreikiu. Kitų tiekėjų pasaulyje nėra. Lietuvos Vyriausybė neturi ką atsakyti ir į Europos Komisijos paklausimą dėl neteisėto „Belaruskalij“ tranzito nutraukimo. JAV Vyriausybė, davusi leidimą JAV įmonėms pirkti šią prekę iš „Belaruskalij“, neišbraukė jos iš JAV Vyriausybės strateginių prekių sąrašo. Tačiau „galingoji“ Lietuvos Vyriausybė skyrė 20 mln. Eur „Lietuvos geležinkelių“ infrastruktūrai palaikyti dėl nuostolių dėl šio tranzito nutraukimo, nors po 20-30 mln. Eur Lietuva per vieną dieną galėtų uždirbti iš „Belaruskalij“ kalio trašų tranzito. Arbitražų prieš Lietuvą procedūros jau pradėtos.

Jei paskutinysis NATO pasitarimas dar mus neprivertė susimąstyti (J. Stoltenbergas: NATO Ukrainoje nekariaus, nes tai reikštų NATO karą su Rusija, o NATO jaučia atsakomybę dėl to, kad karas neišplistų), tai didieji Ukrainos (tikiuosi, ir Lietuvos) patriotai turėtų susimąstyti, kodėl per 8 metus Ukraina nebuvo priimta į NATO? Ar dėl nesutarimų su kaimynu? Tačiau nesutaikomos ir vis tarpusavyje pakariauti norinčios bei tarpusavio teritorinių pretenzijų turinčios Turkija ir Graikija yra NATO narės. 

Ar kalbėjimas apie karo pribaiginėjamos Ukrainos priėmimą į Europos Sąjungą nėra atvira patyčia iš šios šalies? Tokia, kokia buvo ir veidmainiška provokacija prieš Ukrainą, 2013 m. lapkrityje Vilniuje Valdovų rūmuose jos Prezidentą Viktorą Janukovičių verčiant pasirašyti Ukrainos asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Už 60 mln. Eur finansinių problemų turėjusiai Ukrainai ir 610 mln. Eur paskolą, kurią ES buvo pasiruošusi suteikti Ukrainai, jei ši įvykdytų sąlygas, reikalingas užsitikrinti Tarptautinio valiutos fondo  (TVF) pagalbai. Rusija Ukrainai sutiko suteikti 15 mlrd. USD finansinio gelbėjimo paketą ir sumažinti savo parduodamų gamtinių dujų kainą. Tačiau esmė yra ne šie skaičiai. Sutartis Europos Sąjungai būtų suteikusi teisę be muitų ir kitų importo mokesčių eksportuoti prekes į Ukrainą, kuri tuo pat metu buvo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos narė, drauge su Rusija, Armėnija, Baltarusija ir Moldova ne tik 1994 m. susitarusi dėl laisvosios prekybos zonos, bet ir ratifikavusi šią sutartį 2013 m. Todėl Ukraina be NVS negalėjo pasirašyti asociacijos sutarties su ES. Kadangi 2013 m. pabaigoje Kijeve prieš tokį Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovičiaus „neapsisprendimą“ protestavo, visų pirma, studentės ir studentai, kaip buvęs dėstytojas, jaunimui pateiksiu kitą hipotetinį pavyzdį, kad suvoktų tai, kas tada vyko dėl Ukrainos. 

Lietuva yra ES narė, o tarp ES narių nėra prekių importo-eksporto mokesčių. Kaip reaguotų kitos ES šalys, jei Lietuva be jų sutikimo pasirašytų su Baltarusija sutartį dėl bendros muitų ir importo-eksporto mokesčių erdvės Baltarusijoje ir Lietuvoje? Tikiuosi, klausimas retorinis. Todėl tai, ką 2013 m. ES darė su Ukraina, buvo sąmoninga provokacija. Kariaujančios pusės turi savo argumentus, kurių, deja, nepakeisime. Todėl neaptarinėsiu Maidano įvykių. Nei JAV Vyriausybė prisipažins buvusi neteisi, skirdama tam 5 mlrd. USD (valstybės sekretoriaus pavaduotojos Vicktoria Nuland vieši paatviravimai), nei ES valdžia patvirtins savo tikrąjį vaidmenį, nei Rusijos valdžia pasakys, kad negerai pasielgė, pasinaudodama situacija ir pasiimdama Krymą, įsikišdama į Rytų Ukrainą. 8 metus suinteresuoti dalyviai tik kaitino padėtį Ukrainoje.

Provokacijos raktinis asmuo Dalia Grybauskaitė 2013 m. gruodyje pareiškė: „Europa pasirengusi padėti visoms šalims, kurios nori artėti su Europa, vykdyti savo šalių modernizaciją, pasidalinti savo patirtimi, bet Europa niekada nepirks nė vienos šalies ir niekada nevers jėga tapti nare. Tos sąjungos, kurios kuriamos perkant, spaudžiant, verčiant, neturi ateities“ (https://m.diena.lt/naujienos/verslas/ekonomika/d-grybauskaite-apie-rusija-sajungos-kurios-kuriamos-perkant-neturi-ateities-606405). Šiuos žodžius ji taikė Rusijai, bet pataikė ir demokratiniams Vakarams. Štai kokie Ukrainos 2013-2021 m. laimėjimai. Gyventojų skaičius sumažėjo nuo 45,5 mln. iki 30,1 mln. (yra ir duomenų, kad iki 28 mln.). Pagal TVF ir Pasaulio Banko (PB) duomenis, Ukrainos BVP sumažėjo nuo 183,31 mlrd. USD 2013 m. iki 155,582 mlrd. USD 2020 m., pramonė susitraukė 25%, bedarbių skaičius – 11% darbingų šalies gyventojų, padidėjo energetinė priklausomybė nuo Rusijos ir Baltarusijos. Pagal valstybės statistiką ir Ukrainos nacionalino banko duomenis, 2013 m. Ukraina gavo 5,6 mlrd. USD užsienio investicijų, 2021 m. – mažiau nei 0,8 mlrd. USD. Gyventojų perkamoji galia sumažėjo 20%, 70% gyventojų mėnesinės pajamos buvo 210-250 USD, 10 mln. gyventojų prastai maitinosi, 2 mln. – badavo. Po PB reitingo „Verslo darymas“ „teigiamo“ Ukrainos įvertinimo, PB šiuos duomenis paskelbė „iškreiptais“, reitingas buvo panaikintas, ir pradėtas kyšininkavimo tyrimas. Beje, prieš Maidano įvykius Donecko sritis sumokėdavo 40% visų Ukrainos mokesčių. 

 

Paskaičiuokime, kiek laiko kovos laukuose turės atsilaikyti ukrainiečiai, kol Europa pasiruoš alternatyvas žaliavų, pramonės komponentų, trašų, grūdų ir kitiems tiekimams? Kol kas nespėliokime, kiek pakils šių prekių kainos per tą laiką. Pradėkime nuo išžvalgytų gamtinių dujų išteklių (trilijonai m³): Rusijoje – 48, Irane – 23, Katare – 14, Saudo Arabijoje – 6, Jungtiniuose Arabų Emiratuose – 6; JAV – 5,2. Norvegijos, tiekiančios 16% dujų Europai, ir Škotijos Šiaurės jūroje eksploatuojamas Groningeno telkinys – 2,8 trln. m³. Viduržemio jūros rytuose atrastu dujų telkiniu dalinasi Izraelis, Libanas, Turkija, Egiptas, Kipras. Kol kas Izraelis dujas tiekia Egiptui. Kataras, kuriame prieš 2014 m. pradėtą “Independence” aferą 2012 m. lankėsi Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė ir kuris 85% išgaunamų dujų suskystina ir parduoda Azijoje, net norėdamas dujomis neaprūpins Europos. Priminsiu, kad 2015 m. Rusija neatsitiktinai nusprendė padėti Sirijai, kuri atsidūrė niekaip nesibaigiančiame kare, nes vietoje Kataro – Saudo Arabijos dujotiekio pasirinko Irano dujotiekį. Dėl šios priežasties 2011 m. JAV sumanė nuversti Sirijos Prezidentą. 2002 m. buvo pradėtas JAV ir kelių ES šalių remiamas „Nabucco“ dujotiekio projektas, kaip alternatyva Rusijos „Gazpromo“ planuotam „South Stream“ dujotiekiui – kad sumažinti Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, per Turkiją sujungiant Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją su Gruzija ir Azerbaidžianu. Prisiminkime ir 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą, 20032011 m. antrąjį Persų įlankos karą tarp JAV vadovaujamų sąjungininkų ir Irako. Tikiuosi, suprantame, kad šis karas vyko ne dėl Irako tariamai turėto cheminio ginklo?

Tarpvyriausybinis susitarimas dėl „Nabucco“ dujotiekio buvo pasirašytas 2009-07-13 d. Kita „Nabucco“ dujotiekio atšaka Turkijoje suka į pietus link Irako. 2009 m. Europai į „Nabucco“ dujotiekį Turkijoje tiekti iš Persų įlankos į šio dujotiekio Irako atšaką ir tiesiai į šiaurę dujas pasiūlė Kataras. Tam sutrukdė Sirijos Prezidentas B. Al-Asadas. 2009 m. padėta planuoti, o 2011 m. pasirašyta Sirijos, Irako ir Irano sutartis dėl „Draugystės“ dujotiekio statybos, siekiant į „Nabucco“ dujotiekį tiekti ne Kataro, bet jo pagrindinio konkurento Irano dujas. Iranas ir Kataras Persų įlankoje drauge valdo didžiausią pasaulyje gamtinių dujų telkinį. Nežiūrint į tarptautines sankcijas ir JAV trukdymą, 2009 m. Iranui pavyko suderinti “Draugystės” dujotiekio statybą ne tik su Pakistanu, bet ir Indija. 2011 m. pradėtas statyti šis dujotiekis sujungė šiitų Iraną su sunitų Pakistanu. Nuo šio taško – tik 100 km atstumas iki Indijos, kuriai kaip ir Kinijai, pritarusiai šiam projektui, tolimesniam ekonomikos vystymui šis dujotiekis buvo būtinas. 

Emocijas pakaitino ir 2009 m. Viduržemio jūros rytuose rastas didžiulis gamtinių dujų telkinys, kurį dalinasi Egiptas, Izraelis, Kipras, Libanas ir Sirija ir po kurio radimo Škotijos ir net Norvegijos, gamtines dujas išgaunančių atšiaurioje Šiaurės jūroje, konkurencinės perspektyvos toli gražu ne tokios geros. Po šių įvykių 2009 m. B. al-Asadas paskelbė, kad Sirija taps dujų ir naftos tranzitinių vamzdynų centru tarp keturių jūrų. Be to, per Kataro planuotą „Pan-Arab“ dujotiekį ir Izraelis manė tiekti dujas Turkijai, o per Turkiją – Europai. Atmosfera šiame karščiausiame pasaulio interesų taške, 2009 m. Turkijai baigus dujotiekių statybą savo teritorijoje, įkaito iki tokio lygio, kad Katarui buvo likusi viena išeitis – pašalinti B. Al-Asadą. 2011 m.  prasidėjo karas prieš Siriją, propagandiškai  pavadintas sukilimu prieš diktatorių B. Al-Asadą.

Tad Rusija 2015 m. Sirijoje jos Vyriausybės kvietimu sprendė ne tik karinių technologijų bandymus, bet ir strateginius dujų tiekimo klausimus. Rusija per šį laiką pagrindinį taip vadinamų sukilėlių prieš B. Al-Asadą finansinį ir karinį rėmėją Katarą sugebėjo paversti bendrininku, nors vien tik 2011-2013 m. Kataras šiuos „sukilėlius“ parėmė 3 mlrd. USD. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto, stebinčio ginklų judėjimą pasaulyje, duomenimis, nuo 2012 m. balandžio iki 2013 m. kovo mėnesio Kataras atskraidino į Turkiją daugiau nei 70 karinių krovinių. Tačiau Kataro dujų vamzdis į Europą taip ir nebuvo nutiestas. 

Todėl negalima naiviai kalbėti apie Rusijos nepasiruošimą įvykiams Ukrainoje, nesigilinti į „Nord Stream“ atsiradimo aplinkybes, nesidomėti, kada ir kuri Lietuvos Vyriausybė derino abu „Nord Stream“ projektus Baltijos jūroje. Beje, šis projektas pradėtas vystyti 1997 m., kai Gazprom ir Suomijos kompanija Neste (vėliau – Fortum) įkūrė jungtinę kompaniją North Transgas Oy, kuri vystytų dujotiekio tarp Rusijos ir Vokietijos tiesimą Baltijos jūros dugnu. Nord Stream pradėjo veikti 2011-10-08 d. Beje, „Fortum“, „globojama“ Prezidentės D. Grybauskaitės, rūpinasi ir „žaliąja“ Lietuvos energetika.

2014 m. Rusijos „Gazprom“ ir Kinijos CNPC pasirašė 30 metų trukmės, 400 mlrd. USD vertės dujų tiekimo sutartį. 2019 m. gruodyje 3000 km ilgio „Sibiro jėgos“ dujotiekis sujungė Rytų Sibirą ir Blagoveščensko miestą Kinijos pasienyje.

Nepamirškime, kad gamtinės dujos – tai ne tik kuras, bet ir įvariapusiška pramonės veikla, trąšos ir kt.

2022-03-30 d. Rusija sustabdė dujų tiekimą Jamalo-Europos vamzdynu į Vokietiją per Baltarusiją ir Lenkiją. 2022-04-01 d. Rusija už gamtines dujas, tiekiamas vamzdynais reikalauja mokėti rubliais. Tie, kurie bravūriškai iš to šaiposi, turėtų pagalvoti, kad sutartyse yra ir force-majeure išlygos, kada sutarties galima nevykdyti. Force-majeure išlyga taikoma ne tik karo, bet ir Vyriausybės sprendimų atvejais. Reikalavimas mokėti rubliais – tai Rusijos valdžios sprendimas, o sankcijos Rusijai – taip pat force-majeure. Tad Rusija siekia suniveliuoti jai skirtas sankcijas ir stiprinti rublį, žlugdyti JAV dolerį. Tai stiprina Kinijos juanį. Taigi, kas geriau pasiruošė sankcijų taikymui – Vakarai ar Rusija? Panašu, kad Vakarai daug ko neįvertino.

Prisiminkime ir ne taip senus įvykius dėl Venesuelos. Kas padėjo šios šalies valdžiai, kurią dirbtinai sužlugdyti bandė JAV? Rusija ir Kinija. Kas šiemet vėl paprašė Venesuelos naftos, nuimant sankcijas prieš šią valstybę ir pripažįstant oficialią šios šalies valdžią? JAV. Nenuostabu, nes naftos ištekliai (milijardais barelių) Venesueloje – didžiausi pasaulyje (297,571), Saudo Arabijoje – 265,405, Kanadoje – 175,2, Irane – 154,58, Irake – 141,35, Kuveite – 101,5, Jungtiniuose Arabų Emiratuose – 97,8, Rusijoje – 77,403, Libijoje – 48,014, Kazachstane – 39,8. Ar mūsų patriotai pagalvojo, kodėl „Orleno“ kuro kainos Lietuvoje staiga tapo mažiausiomis? Todėl, kad „Orlen“ prarado savo produkcijos pagrindinę rinką – Ukrainą. Kaip ir „Achema“.

Dar kartą priminsiu, kad Lietuvos Vyriausybei 2022-02-01 d. nutraukus „Belaruskalij“ 11 mln. tonų metinį kalio trašų tranzitą per Lietuvą (21% pasaulinio kalio trašų eksporto), kurį sujungus su 19% Rusijos eksportu („Uralkalij“ ir „Eurochim“), Rusija sustabdė net 40% kalio trašų pasaulio deficitinės rinkos eksporto. Lietuvos Vyriausybei suteikus Rusijai šią unikalią galimybę šantažuoti Europą, šių trašų kainos jau kyla kartais. JTO jau paskelbė apie gręsiančią didžiausią po II pasaulinio karo maisto trūkumo katastrofą. 

Dėl dujų kainų ir sankcijų prieš Rusiją Lietuva netruks prarasti ne tik „Achemą“, bet ir „Lifosą“ (mat Lietuvos VSD „nežinojo“, kad šią įmonę nuo 2014 m. per Šveicarijoje registruotą „Euro Chem Group“ valdo Rusija). Tad Lietuvos Vyriausybė nusipelnė išskirtinių Rusijos valstybės apdovanojimų. Ar kyšių? Ar Rusija tai padarė šantažuodama Lietuvos valdžią?

 

2015 m. nauja Lenkijos valdžia pareiškė, kad reikia panaikinti 1997 m. NATO ir Rusijos sutartį. Sutartis  nedidelė, viešai skelbiama, tad naudinga ją perskaityti. Ją pasirašiusios šalys sutarė drauge kovoti su terorizmu ir nedislokuoti Rytų Europoje NATO kariuomenės. Sutartis tebegalioja. Tuometinės Lenkijos valdžios samprotavimai, kad ši sutartis tik politinė, kurios vykdyti lyg ir nereikia, verčia dar rimčiau galvoti apie „Stratfor“ (neoficialios ČŽV) buvusio vadovo Dž. Frydmano pamokslavimą (www.youtube.com/watch?v=aSXf_sFQMqY), kad dėl strateginio JAV tikslo dominuoti pasaulyje nė viena valstybė neturi teisės galvoti, jog gali ilgai gyventi be karo, kad Rytų Europoje reikia sukurti Pilsudskio neįgyvendintą svajonę – buferinę zoną nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros tam, kad neleisti susijungti Rusijos pigiai ir mąstančiai darbo jėgai, gamtos ištekliams su Vokietijos technologijomis ir finansais. Būtent tai Dž. Frydmanas pavadino didžiausiu pavojumi JAV strateginiam tikslui, nes į visus pasaulio kampelius siųsti JAV kariuomenę neužeks ir jiems jėgų. Todėl reikia kurti karo židinius. Nepamirštant ir pasipelnyti. Dėl karo Ukrainoje JAV, pvz. neįvedė sankcijų Rusijai dėl branduolinio kuro, nes JAV atominės elektrinės visiškai priklauso nuo šio kuro perdirbimo ir įsigijimo Rusijoje, Kazachstane. Šių metų neramumus Kazachstane slopino Rusija. Naują karo dėl Kalnų Karabacho protrūkį sutaikė vėlgi Rusija. Vis dar manote, kad Rusija lengvabūdiškai užpuolė Ukrainą? Tęskime.

Šiandieninė situacija pavojingesnė dar ir dėl to, ką ne tik britų dienraštis „Dailymail“ (www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/dailymail-pranesa-apie-baidenu-sasajas-su-biologinemis-ukrainos-laboratorijomis/) paskelbė apie Baidenų šeimos interesus Kinijoje ir Ukrainoje, sąsajas ne tik su dujų verslu Ukrainoje, bet ir JAV biolaboratorijomis Ukrainoje. Kad nutraukti tuometinio JAV viceprezidento J. Bideno sūnaus Hunter Biden baudžiamąjį persekiojimą dėl jo veiklos Ukrainoje, 2016 m. JAV spaudimu Ukrainos gen. prokuroras Viktor Šokin buvo pakeistas į Jurij Lucenko. 2019 m. tai ištirti reikalavo JAV Prezidentas D. Trampas, tačiau buvo pradėta nepasitikėjimo juo procedūra JAV Kongrese (bbc.com/news/world-54553132). Sunerimti verčia ir J. Bideno pareiškimai Lenkijoje dėl galimo cheminio ginklo panaudojimo Ukrainoje. 2017 m. ES buvo paskelbusi sankcijas Sirijos 8 karininkams ir 8 mokslininkams bei inžinieriams, kurie, nepateikus jokių įrodymų, kaltinti dėl 2017-04-04 d. Khan Shaykhun mieste galimai panaudotų cheminių medžiagų. Cheminio ginklo draudimo organizacijoje balsuojant dėl ekspertų siuntimo į Khan Shaykhuną, Vakarų šalių balsų dauguma buvo nuspręsta tai nedaryti, nors JTO Generalinio sekretoriaus atstovas spaudai viešai spaudos konferencijoje buvo paskelbęs, kad JTO nedisponuoja įrodymais, kad Sirijos kariuomenė naudojo cheminį ginklą Khan Shaykhune. Irako kariuomenės nuo Islamo valstybės teroristų išlaisvintame Mosulo mieste buvo rasta cheminio ginklo gamykla, cheminį ginklą prieš JAV kariškius Irake ir Sirijoje naudojo Islamo valstybė. 2017-04-07 d. JTO Saugumo Tarybos posėdyje apie tai kalbėjo ne tik Bolivijos ambasadorius JTO S. Soliz (www.youtube.com/watch?v=CO_EYAkpvyU ), bet ir buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Sirijoje Peter Ford (www.youtube.com/watch?v=pS6Oa_aDS6E) – nėra jokios logikos karo iniciatyvą perėmusioms Sirijos ir Rusijos Vyriausybėms naudoti cheminį ginklą, kurio utilizavimą patvirtino tarptautinės organizacijos.

Tačiau ir valdant Prezidentui D. Trampui, JAV Ramiojo vandenyno kariuomenės vadas admirolas Scott Swift, 2017 m. Kinijai prie Korėjos pradėjus karines pratybas, Kiniją pavadino didžiausia grėsme JAV ir pareiškė, kad yra pasiruošęs panaudoti branduolinį ginklą prieš Kiniją, jei Prezidentas D. Trampas įsakytų (James Holbrooks; TheAntiMedia.org). Šiemet branduoliniu ginklu pamojavo Rusija. Ar didelis mums skirtumas, kuri šalis tai pradėtų pirma? Todėl negalima rimtai nevertinti buvusio Lenkijos sausumos kariuomenės vado generolo Valdemar Škšypčak (https://www.youtube.com/watch?v=pKlWyjVoYE0) pareiškimo, kad Lenkija turi susigrąžinti iš Rusijos jai priklausančią Kaliningrado sritį. Tai įvyko Lenkijoje lankantis JAV Prezidentui. Tai – ne tik istorijos klausimas, bet, visų pirma, ir Lietuvos saugumo klausimas. Kodėl Lietuva nepaprašė Lenkijos oficialaus paaiškinimo dėl tokio generoliško pareiškimo? 

Bijau, kad Lenkijos kariuomenės įvedimas į Ukrainą sukeltų konfliktą ne tik su Rusija, bet ir su Ukraina. Istorinių ir šiandieninių prielaidų tam, visų pirma, Lenkijoje pakankamai.

Kodėl Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis nepakluso J. Bidenui ir nuvyko į Miuncheną, kur pasakė, kad Ukraina kuria branduolinį ginklą? Nenuostabu, kad kilo daug emocijų, Rusijos kariuomenei užėmus Zaporožės AE bandymų korpusą. Drįstu abejoti, kad gaisrą šiame pastate sukėlė Rusijos kariuomenė, kurios užduotis buvo rinkti, bet ne deginti dokumentus. Priminsiu „The New Yorks Times“ straipsnį apie tai, kaip Ukrainos dėka Šiaurės Korėja padarė pažangą tarpkontinentinių balistinių raketų gamyboje dėl juodojoje rinkoje įsigytų Ukrainos valstybinės įmonės „Južmaš“ Dnepropetrovske gaminamų didžiausių pasaulyje balistinių raketų variklių ir pačių raketų (https://mobile.nytimes.com/2017/08/14/world/asia/north-korea-missiles-ukraine-factory.html?referer=https://t.co/0XrAend3f6?amp=1). Ši gamykla gamino garsiąsias TSRS tarpkontinentines balistines raketas SS-18, galinčias skraidinti net 10 termobranduolinio ginklo galvučių.

Paminėjus, mūsų akimis, baisiąją Šiaurės Korėją, reikėtų prisiminti ir Korėjos padalinimą, kad suvokti, kodėl Pietų Korėjoje yra 40 tūkst. JAV kariškių, kodėl Šiaurės Korėja po II pasaulinio karo ekonomiškai augo sparčiau ir ilgai lenkė Pietų Korėją. Ne visa ši istorija aprašyta Wikipedia. 1943 m. Kairo konferencijoje nuspręsta, kad Japonijos okupuota Korėja bus nepriklausoma valstybė. Vykdant Potsdamo konferencijos sprendimus, 1945-08-24 d. po Kvantuno operacijos Raudonoji armija pasiekė sutartą 38 lygiagretę, o JAV kariuomenė – 1945-09-08 d. 1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją dėl vieningos Korėjos valdžios sudarymo. Panašiai buvo sudaryti ir Minsko susitarimai dėl Ukrainos. Tačiau rinkimai Korėjoje įvyko atskirai. Ukrainos Rytuose rinkimai pagal Minsko susitarimus neįvyko, nors 2014 m. rugsėjį Ukraina priėmė įstatymą dėl Donecko ir Lugansko sričių autonomijos. Pagal Minsko susitarimus po šių rinkimų Ukraina būtų perėmusi sienos su Rusija kontrolę ir šiose srityse.

1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbta Pietų Korėja, prezidentu – I. Singmanas, o rugsėjį – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, prezidentu – Kim Ir Senas. Korėja liko padalinta. Pagal 1947-02-14 JTO rezoliuciją 112/II TSRS ir JAV turėjo išvesti iš Korėjos savo kariuomenes. Tačiau abi Korėjos pusės tam ruošėsi savaip. Svarbi aplinkybė yra ta, kad TSRS tuo metu dar neturėjo branduolinio ginklo, kurį pasigamino tik 1949 m. 1941 m. Čiang Kai-ši iš Kinijos pabėgo į Taivaną, o Kinijos Liaudies Armijos vadas Mao Dzedongas 1949-10-01 d. paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką.

1950-06-25 d. prasidėjo Šiaurės ir Pietų Korėjų karas. Pietų Korėjoje vietinė kariuomenė ir saugumas, JAV kariuomenė, panaudodami ir Japonijos okupacinės valdžios kolaborantus, iki šio karo pradžios nužudė apie 100000 kitaminčių (www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/14672715.2010.515388?src=recsys&). Šiaurės Korėjos kariuomenė pasiekė Seulą. JTO 1950-06-27 d. nusprendė siųsti tarptautines pajėgas į Korėją. TSRS nevetavo šio sprendimo, nes boikotavo JTO veiklą dėl Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimo (konkurencijos su Taivaniu). Iš Japonijos pasiųsta JAV 24-oji divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos vadas generolas Dean paimtas į nelaisvę. Iki 1950-09-05 d. KLDR kariuomenė kontroliavo 95% Pietų Korėjos teritorijos, apsupo JAV ir pietų korėjiečių kariuomenę Pusano mieste. KLDR ir TSRS per Indiją pasiūlė JAV taikos derybas. Tačiau JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos, kurių vadu buvo paskirtas generolas D. Mac Arthur, 1950-09-15 d. išlapino desantą prie Inčono, ir Šiaurės Korėjos kariuomenė ėmė trauktis. Dalis Korėjos Liaudies Armijos buvo atkirsta ir pradėjo partizaninį karą. Spalio viduryje jau 90% Šiaurės Korėjos buvo kontroliuojama amerikiečių. 

JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet 1950-10-25 d. į frontą atvesta 40 tūkst. Kinijos Liaudies Savanorių armija sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą. Generolas Mac Arthur, pasižymėjęs Hirošimoje ir Nagasakyje, pasiūlė panaudoti branduolinį ginklą. Tai priešiškai sutiko net NATO sąjungininkai, kurie bijojo TSRS atominio atsako. Dėl to JAV prezidentas Haris Trumanas Mac Arthur-ą pakeitė generolu Omar Bradley

Kinija 1951 m. sausyje pasiekė Seulą, o kovą – 38 lygiagretę. JAV prasidėjusi Eisenhauerio rinkimų kampanija, JAV nuostoliai (per 33 tūkst. kariškių), protestai prieš karą visame pasaulyje privertė H. Trumaną pakeisti armijos vadą generolu Clarck. Iki liepos abi pusės buvo išsekintos, karas virto poziciniu. 1953-07-27 d. Panmunžomo paliaubų sutartimi nustatyta demarkacinė zona (po 2 km nuo fronto linijos), dalijanti pusiasalį į dvi dalis. Joje patruliavo „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“: iš šiaurės – Lenkijos ir Čekijos, iš pietų – Šveicarijos ir Švedijos daliniai. Primena ESBO stebėtojus Rytų Ukrainoje. 

Raudonasis Kryžius organizavo KLDR keliasdešimt tūkstančių lauko ligoninių, nes 1950-1953 m. JAV kariuomenė įvykdė per 21 tūkst. bombonešių B-29s skrydžių prieš Šiaurės Korėją, kurių metu numesta per 600 tūkst. padegamųjų bombų (https://www.youtube.com/watch?v=31wy85JcWPA). Generolo Mac Arthur nurodymu pagrindiniais taikiniais buvo miestai ir kaimai. Nušluoti nuo žemės paviršiaus visi Šiaurės Korėjos miestai, sostinės Pchenjano liko tik 25%. Tokiu būdu šiaurės korėjiečiai buvo suvaryti gyventi ir dirbti po žeme kalnuose, kur įkūrė gynybai būtinas karines ir kitas gamyklas. Skelbiami žuvusiųjų nuo šių bombardavimų šiaurės korėjiečių skaičiai – nuo 2 iki 3 mln. Šis karas sunaikino apie 20% korėjiečių tautos. JAV vykdyti kiliminiai bombardavimai sugriovė hidroelektrines, irigavimo sistemas, sunaikino derlius. Todėl Šiaurės Korėjos Didiesiems Vadams nėra sudėtinga manipuliuoti šiaurės korėjiečiais (www.sott.net/article/348568-Why-North-Korea-hates-America). Per Korėjos karą buvo įvykdyta aibė karo nusikaltimų, viena pusė kaltina kitą kuo didesniais jų mastais. Tačiau abiejų pusių vykdyti karo belaisvių ir sužeistųjų kankinimai bei žudymai, masinės žudynės, be teismo ir tyrimo net „demokratinės“ Pietų Korėjos vykdyti dešimčių tūkstančių žmonių žudymai dėl kaltinimų komunistinėmis pažiūromis – visa tai nublanksta prieš JTO koalicijos veiksmus naudojant bakteriologinį ginklą Šiaurės Korėjoje JTO vardu, mėtant bombas su vabzdžiais, užkrėstais maru ir cholera. 1952-04-01 d. Pasaulinės taikos tarybos biuro sesijoje Federiko Žoli Kiori siūlymu pasirašytas raginimas Pietų koalicijai „Prieš bakteriologinį karą“. 

Šiaurės Korėjos ekonominis pakilimas, prasidėjęs Korėjos karo metu ir po jo, gaunant Kinijos ir TSRS paramą, buvo stebinantis. Korėjos pietuose buvo daugiau išvystytas žemės ūkis, šiaurė buvo mažiau apgyvendinta, bet ten buvo daugiau naudingų iškasenų. Okupacinė Japonijos valdžia vystė Šiaurės Korėjoje pramonę ir taip pritraukė naujų gyventojų. Ekonominis Šiaurės Korėjos pakilimas, priverstinis šalies pramonės ir net gyvenimo perkėlimas kalnuose po žeme, darė stebuklus ir ilgai Šiaurės Korėja ekonominiu išsivystymu lenkė Pietų Korėją. Nuo 1970 m. prasidėjo Šiaurės Korėjos ekonomikos modernizavimas. Tačiau 1980 m. Šiaurės Korėja buvo paskelbta bankrutuojančia valstybe. Nuo 1982 m. Šiaurės Korėja pradėjo daugiau dėmesio kreipti į žemės ūkį, energetikos ir transporto sektorių bei kurti bendro kapitalo įmones. Tačiau Kim Čen Iro 1995 m. pradėta vykdyti politika „Kariuomenė – svarbiausia“, siekiant padidinti ekonominę koncentraciją ir paremti šalies kariuomenę, taip pat nedavė esminių rezultatų. TSRS ir Kinijos atsisakymas teikti pagalbą, gamtiniai kataklizmai, didelės išlaidos kariuomenei – didelė našta tokiai šaliai. Tarptautinės bendruomenės Šiaurės Korėjai teikiama humanitarinė pagalba yra 200–300 mln. USD per metus, kas sudaro tik apie 0,5–0,75 % jos BVP. 99 % vyresnių nei 15 metų Šiaurės Korėjos žmonių yra raštingi. 

Duok Dieve, kad Korėjos padalinimo patirtis nebūtų pritaikyta Ukrainos ir dar vienam Europos padalinimui.

Tad, mielieji, ar tikrai norime karo?

Ar tikrai padedame ukrainiečiams? Nusipirkti Ukrainos vėliavą nepakanka.

Ar tikrai humanitarinė katastrofa Ukrainoje mažiau svarbi už karo mūšius?

Ir svarbiausia – ar tikrai esame saugūs su šia Lietuvos valdžia, dirbančia ir Vakarams, ir Rusijai?

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));