skip to Main Content
milas
Po vakar reiktų iš savęs išsipjauti jausmą kad Žalgiris – visos LT komanda, vienas Nepriklausomybės simbolių. Kad tik eilinė komercinė komanda, kuri yra konkretaus miesto ar verslo reikalas. Arba Žalgirio žaidėjai, treneriai, vadovai turi atsitokėti ir suvokti, kad atstovauja ne sau, net ne Kaunui, o visos šalies garbei.
Kai 10 milijonų vertės komanda su aikštės pranašumu 3 kartus iš eilės pralaimi prieš 1 milijono ekipą (galėjo būti ir sausai), tai nebe sportinės sėkmės ar laimės reikalas. Tai gilios problemos.
1. Pervertinimas. Jeigu 10 milijonų (su viskuo) kainuojanti sudėtis beviltiškai pralošia prieš 1 milijoną, vadinasi ji pervertinta. Gali žaisti virš ar žemiau galimybių (algų) ribos, bet ne tiek. Žalgirio žaidėjai/treneriai negali tikėtis esamų kontraktų, nesvarbu kur tęstų darbą.
2. Draugai. Kai organizacijoje įsivyrauja draugystės ar „žalio kraujo“ principas, nebelieka atsakomybės. Karjeras baigiančių žaidėjų išankstiniai numatymai į pareigas, darbo vietos Sabonio dinastijai. Taip susiburia žmonės, iš kurių sunku išreikalauti ir dar sunkiau atleisti (iš darbo).
3. Savivaldybės parama, nepriklausomai nuo rezultatų. Kai kas gali piktintis, bet tokia garantija išlepina. Lėšos skiriamos dar iki sezono pradžios. Ir po to jos gali nebent didėti (su titulais) bet ne mažėti. To pakanka atsipūsti.
4. Persisotinimas. Sporte tampi niekuo, jei prarandi sportinį pyktį ir nebenori laimėti. Arba jei tas laimėjimas tampa kasmetine rutina. Tokiu ir tapo dabartinis Žalgiris.
5. Fiziškumas. Niekada nebuvo stiprioji Žalgirio pusė, bet šiemet fiziškumo stoka badė akis. Sportininkas privalo ruošti savo kūną, neturėti nuokarų vietoje raumenų. Bet jei klubus (pasirodo ir po pralaimėto paskutinio mačo dalis sudėtiės naktinėjo kabake) lankai dažniau nei treniruoklių salę, nepadės nei talentas nei kontraktas.
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));