VSD ir kitos spec. struktūros organizavo „tulpinių“ ir kitų gaujų iškilimą

Daiva Guobienė siūlo šaudyti vilkolakius teisėsaugoje, arba net jau išleisti juos į užtarnautą pensiją – tuomet jie atneš valstybei mažiau žalos

Daivos Guobienės pareiškimas tuomečiam generaliniam prokurorui Klimavičius

Manome, kad pradžiai turėtume paminėti apie tai, kad D.Guobienės, dirbusios Vilniaus miesto prokuratūroje, konfliktas su prokuratūra prasidėjo dar 1993 metų vasarą. Tada Jūsų skyriaus tardytojai D.Stankevičius, V.Skirmantas ir A.Meška bandė dirbtinai sumodeliuoti kyšio prievartavimo bylą D.Guobienei. Jei moteris, iš kurios tariamai buvo reikalauta kyšio, nebūtų V.Skirmanto „pražiopsoto“ Tiomkino meilužės sesuo, kuriai už jos „paslaugas“ melagingai apkaltinti prokurorę D.Guobienę buvo pažadėtas palankus sprendimas jos sūnaus baudžiamojoje byloje, jei ne D.Guobienės surinkti įrodymai prokuratūros apsaugoje dirbusios policininkės raštas, Jūsų skyriaus tardytojų pokalbių įrašai ir kt., – prokurorė D.Guobienė jau būtų nuteista. Deja, prokurorė D.Guobienė turėjo gerą mokytoją – Jūsų skyriaus tardytoją V.Skirmantą, kuris ir pamokė ją rinkti informaciją, nes, kaip tada pasakė V.Skirmantas, jis irgi renka savo fonoteką – „kas valdo informaciją, valdo pasaulį“.

Šiai dienai D.Guobienė yra išsaugojusi vieno prokuroro raštą (Priedas Nr. 1), patvirtinantį minėto konflikto tikrąsias aplinkybes. Nemanome, kad, siekiant pakeisti prokuratūros formuojamą opiniją apie D.Guobienę, teismui, nagrinėjančiam D.Guobienės baudžiamąją bylą, pateikus minėtus įrodymus, prokuratūros pozicija atrodys padoriai. Pokalbio metu Jūs teisingai pastebėjote, kad prokuratūra negali pamilti D.Guobienės. Jau 1993 metais, kai prokurorei D.Guobienei tapo žinoma apie specialiųjų tarnybų pagalbą kitoms grupuotėms užimti savo nišą nusikalstamame pasaulyje, ištuštėjusiame po Vilniaus brigados sunaikinimo, o „tulpiniams“ įsitvirtinti Panevėžyje, apie Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpuso sumažėjimo priežastis, prokuratūros ir VSD „nemeilė“ D.Guobienei įgavo pagrindą. Vien jau D.Guobienės pažintis 1991 – 1996 metais su advokate T.Panavaite ir jos broliu VSD pareigūnu A.Panavu iš dalies patvirtina šią informaciją (pokalbių garso įrašai saugomi lig šiol). 1993 metais po nepasisekusio bylos „sufabrikavimo“ (atleiskit už žargonizmą! ) prokurorė D.Guobienė ryžosi susitaikyti su trimis drausminėmis nuobaudomis (?!) už vieną tariamą nusižengimą (kyšio prievartavimą?) – perkėlimu į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą (kuo toliau nuo buvusių bendradarbių?), papeikimu ir priedų prie atlyginimo panaikinimu (teko gyventi visus metus vos už 300 litų per mėnesį). Įdomu, ar yra prokuratūros istorijoje dar bent vienas prokuroras, nubaustas iš karto trimis drausminėmis nuobaudomis už nusižengimą, už kurį, jei jis tikrai būtų įrodytas, turėjo būti nuteistas.

Vėliau prokurorei teko matyti (ir ne tik), kaip prokuratūros pareigūnės tampa Dambrauskų grupuotės narių bei žinomų net Vokietijoje Lietuvos kontrabandininkų išlaikytinėmis, kaip yra naikinamos baudžiamosios bylos, padedant specialiųjų tarnybų darbuotojams išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apie šiuos faktus D.Guobienė ne kartą minėjo tam tikriems prokuratūros pareigūnams – T.Plotnikovai, R. Jancevičiui, – tačiau į tai nebuvo reaguojama. Todėl suprantama, kad prokurorė D.Guobienė vėl tapo nepageidaujama dabar jau bet kurioje prokuratūros sistemos dalyje. Tada ir vėl pasirodo tie patys asmenys – dabar jau STT Jūsų vadovaujamame Tardymo skyriuje dirbantis V.Skirmantas ir Vilniaus apygardos prokuratūra. Būtent šių institucijų ir jose dirbančių pareigūnų dėka 1998 11 17 d. prokurorė D.Guobienė be jokio nutarimo iškelti jai baudžiamąją bylą, be jokios prokuroro sankcijos 16 vai. gatvėje buvo sulaikyta ir aštuonioms valandoms uždaryta STT pastato patalpose. D.Guobienė lig šiol atsimena, kaip STT komisaras Jankovskis ją užtikrino, kad sankciją jos suėmimui Vilniaus apygardos prokurorai jau yra paruošę, belieka tik iš D.Guobienės išgauti prisipažinimą. D.Guobienė tuo’ net nesuabejojo, tačiau, nepavykus išgauti melagingo prisipažinimo, prokurorai sankcijos neišdavė.

Būtent pastarasis faktas ir 1999 metų balandžio mėnesį įvykęs D.Guobienės pokalbis su Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiuoju prokuroru R.Jancevičiumi įtikino D.Guobienę, kad pagrindinės institucijos, norinčios su ja susidoroti, yra VSD ir prokuratūra. Gal todėl, kad nukreipti dėmesį į kitas institucijas ir leisti prokuratūrai bei VSD laisvai vykdyti savo „veiklą“ mūsų atžvilgiu, nesibaiminant demaskavimo, D.Guobienė, iškėlus jai baudžiamąją bylą, viešai prakalbo tik apie STT savavaldžiavimą. Reikia pripažinti, kad tam momentui „faktūros“ apie prokuratūros ir VSD „veiklą“ mūsų akimis buvo mažoka. Tokia taktika labai greitai pasitvirtino ir davė rezultatų. Grįžtant prie D.Guobienės pokalbio su Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiuoju prokuroru R.Jancevičiumi, Jūs suklydote – pokalbis su šiuo prokuratūros prokuroru vyko ne vieną kartą, o du kartus. Manau, iš straipsnių, pasirodžiusių žiniasklaidoje, Jūs galėjote susidaryti įspūdį, jog prokuroras ne šiaip prašė jos išeiti iš prokuratūros, jis jau 1999 metų balandžio mėnesį grasino atestacija, iš anksto užgarantavęs jos neigiamus rezultatus, „paslaptingai“ atsirasiančiais dokumentais ir baudžiamąja byla (1999 metų liepos mėnesį vienintelio teisiamojo V.Novickio baudžiamojoje byloje tikrai „paslaptingai“, kaip rašte paaiškino Lukiškių kalėjimo direktorius A.Dovydonis – nes nebuvo oficialiai nei užregistruotas, nei iš kalėjimo išsiųstas, atsiranda teisiamojo „nuoširdus prisipažinimas“ – formalus pagrindas iškelti D.Guobienei baudžiamąją bylą). Pokalbio metu prokuroras virkavo, kad jam gyvenime teko nelengva dalia – sugadinti ne vienam žmogui gyvenimą, kad nesvarbu, yra pagrindas ar jo nėra, D.Guobienei, kaip turinčiai „neteisingą požiūrį į gyvenimą“, geriau iš prokuratūros išeiti. Prokurorė D.Guobienė, siekdama išvengti tolimesnio konflikto su prokuratūra (ko niekada neįvertino prokuratūros vadovai), 1999 metų balandžio mėnesį raštu informavo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą R.Jancevičių apie Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje naikinamas medžiagas, apie tam tikrų šios prokuratūros pareigūnų „keistas pozicijas“ teisme, nagrinėjant baudžiamąsias bylas (buvo paminėta ir Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės J.Regelskytės-Kryževičienės pavardė – baudžiamojoje byloje, kurioje yra teisiama D.Guobienė, yra nukentėjusiųjų telefoninių pokalbių įrašas, kuriame skamba būtent šios prokurorės, kaip galinčios talkininkauti kyšio pareigūnų davėjams jų sūnų baudžiamojoje byloje, pavardė ), apie vyr. prokurorės trukdymą D.Guobienei kontroliuoti jai priskirtų Vilniaus raj. PK tardytojų darbą. Tačiau į šiuos D.Guobienės raštus niekas niekada jokio atsakymo nedavė ( Priedas Nr.2). Per ilgą laiką mes, bendraudamos su prokuratūros pareigūnais, išmokome niekuo nesistebėti. Net ir savo septyniolikos klientų surašytais raštais apie tai, kad prokuratūros darbuotojai, tiriantys jų baudžiamąsias bylas, reikalauja tik vieno -nutraukti teisinės pagalbos sutartis su mūsų advokatų kontoros advokatėmis, žadėdami palankų sprendimą jų baudžiamosiose bylose. Tokių raštų per ketvertą metų tikrai daugoka! Šie rastai saugojami ir šiandien. Tai tapo svarbu ypač po to, kai Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė T.Plotnikova bandė sunaikinti mus, kaip advokates, mūsų klientui E.Jurgel iškėlusi baudžiamąją bylą už išžaginimą, jo tėvui – už poveikį nukentėjusiajai, mums Lietuvos Advokatų Tarybos paprašė iškelti drausmės bylas už poveikį nukentėjusiajai nuo mūsų kliento (reikėjo ne prašyti drausmės bylų, o iškelti baudžiamąsias bylas ir teismo prašyti mus sušaudyti). Rezultatas? Tiek klientui E.Jurgel, tiek jo tėvui I.Jurgel baudžiamosios bylos, o mums drausmės bylos buvo nutrauktos! 1999 metais minėto atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga nebuvo įvertinta, iškeliant D.Guobienei drausmės bylą ir paskiriant jai taip R.Jancevičiaus „rekomenduotą“ atestaciją, nes pagaliau D.Guobienė nusileido prokuroro R.Jancevičiaus spaudimui ir iš prokuratūros išėjo. Dabar abiejų tarnybinių patikrinimo medžiagų prireikė tik prokurorui D.Stankevičiui, kuris jas su pasimėgavimu pateikė Vilniaus apygardos teismui, kaip D.Guobienę charakterizuojančią medžiagą. Tačiau prieduose pateikiame 1999 metų balandžio mėnesį rašytus raštus, patvirtinančius, kad tarnybinis patikinimas vyko neobjektyviai, o D.Guobienės skunduose, surašytuose tuo metu apygardos vyr. prokurorui R.Jancevičiui, nurodytos aplinkybės patvirtintos šiai dienai Seimo kontrolieriaus išvada ir iš dalies pačios Vilniaus rajono apylinkės vyr. prokurorės T.PIotnikovos prisipažinimu. Kai buvusiai prokurorei ir esančiai advokatei D.Guobienei buvo iškelta baudžiamoji byla tariamai už sukčiavimo ir dokumentų klastojimų atvejus, D.Guobienė kreipėsi į LR Seimo kontrolierių įstaigą dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje naikinamų medžiagų fakto nustatymo. Jūs teisingai pastebėjote, kad šią medžiagą tyrė seniai dirbantis Seimo kontrolierius K.Milkeraitis. Būtent šio tyrimo metu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė T.Plotnikova patvirtino, kad prokuratūroje šių medžiagų nėra (Priedas Nr.3).

Tačiau prokurorė kontrolieriui ėmė sekti pasaką iš savo pokalbio su raštinės vedėja apie D.Guobienės panaudotus prokuratūros atspaudus ir realiai neatiduotas medžiagas. D.Guobienei išeinant iš prokuratūros, buvo pildomas atsiskaitymo lapelis, ir būtent tuo metu prokuratūros vyr. prokurorė T.Plotnikova „nustatė“, jog nėra dalies medžiagų. Dėl dingusių medžiagų buvo apkaltinta prokurorė D.Guobienė. Ir tik pateikus lydraščius su atžymomis grąžintų medžiagų, šis faktas buvo nutylėtas. D.Guobienės skundą dėl dingusių medžiagų Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiasis prokuroras R. Jancevičius taip pat neatsakė. Dabar juokinga skaityti T.Plotnikovos paaiškinimą, jog D.Guobienė pasinaudojo prokuratūros atspaudais. O raštinės vedėjos D.Uginčienės parašą ji gal suklastojo? Nors Seimo kontrolierius K.Milkeraitis savo pažymoje teigia, kad jo tyrimo medžiaga persiųstina Vilniaus apygardos teismui, tačiau šie faktai Vilniaus apygardos teisme nebuvo tirti. Manome, kad prokuratūra pasistengė kažkokiu būdu savo „gėdą“ nukišti kur nors giliau. Jūs taip pat buvote informuotas apie tokį patikrinimą – bent jau kontrolieriaus pažymoje nurodoma – „Atkreipti LR Generalinio prokuroro A.Klimavičiaus dėmesį į Vilniaus rajono apylinkės vyr. prokurorės T.Plotnikovos neoperatyvumą atsakant į Seimo kontrolieriaus prašymą pateikti informaciją, tuo pažeidžiant 2000 09 01 dienos Generalinio prokuroro įsakymu Nr.101 patvirtintos Tvarkos 18 p.“ (atsakymo iš T.Plotnikovos teko laukti trys mėnesius). Kokio dar operatyvumo iš T.Plotnikovos tikėjosi kontrolierius, jei vyr. prokurorė neturėjo, ką jam atsakyti? Net D.Guobienei išėjus iš prokuratūros, jos vadovai negalėjo ramiai miegoti -T.Plotnikova raštu reikalauja iš Lietuvos Advokatų Tarybos neleisti D.Guobienei dirbti Vilniaus rajono ribose (bijo?), Teisingumo Ministerijoje domisi galimybe panaikinti D.Guobienės išlaikytų egzaminų rezultatus, nes egzaminus, atseit vyr. prokurorės, D.Guobienė laikė dirbdama prokurore ir dar sirgdama (?). Reikia paminėti, kad, nors D.Guobienei ir nebuvo minimu laikotarpiu iškelta baudžiamoji byla, prokuratūra ir STT ėmėsi aktyvių veiksmų tokios bylos perspektyvoms įgyvendinti – dokumentų klastojimo bylą tyrė Jūsų pavaldinė STT tardytoja R.Arlauskaitė, geriausia Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vertėjos I.Zukaitės draugė, Jūs asmeniškai per savo ryšius Baltarusijos Respublikos spec. tarnybose (kreipiantis tiesiogiai į Tardymo Komiteto prie BR VRM einantį viršininko pareigas Smolencovą), o ne proceso nustatyta tvarka gaunate Jūsų tardytojai reikalingus dokumentus arba jų klastotes (kas dabar atsakys?). Tačiau reikia pripažinti, kad STT neišdrįso mesti D.Guobienei melagingų kaltinimų. Šie kaltinimai atsirado, baudžiamąją bylą perėmus Vilniaus apygardos prokuratūrai, o Jums tapus generaliniu prokuroru.

Nėra jokio sutapimo, kad D.Guobienei iškeltas baudžiamąsias bylas ėmėsi tirti Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras D.Stankevičius -vienintelis iš likusių Vilniaus apygardos prokuratūroje tikrųjų Jūsų ir Jūsų pavaduotojo V.Skirmanto „bendražygių“ ( LR Generalinės prokuratūros 2000 05 03 d. raštas Nr.06-390) (Priedas Nr.4). Kad susidarytumėte vaizdą, kaip buvo tirta baudžiamoji byla, pateikiame Jums teisiamosios D.Guobienės ginamąją kalbą (Priedas Nr.5). Manytume, kad Jums turėtų būti įdomūs bylos nagrinėjimo metu nustatyti tardymo klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejai. Ir nereikia savęs guosti, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė D.Guobienės atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Mes visi puikiai suprantame, kad pirmininkaujanti teisėja V.Rasimavičienė, turinti tam tikrų silpnybių, negalėjo atsispirti Jūsų spaudimui ir priimti teisingo nuosprendžio. Vieną galima pasakyti tiksliai, kad bylą tyręs prokuroras surinko liudytojus iš trijų grupių – prokuratūros darbuotojai, 1999 metų pabaigoje pirmą kartą pasakojantys apie 1998 metų pradžioje vykusius įvykius ir tvirtinantys, kad juos apklausai iškvietė prokuroras D.Stankevičius, „stebuklingai“ žinojęs, kad jie gali tapti liudytojais, įtariamojo V.Novickio, daugiau nei metus laiko neigusio kaltę, o vėliau „prisiminusio“, kad yra kaltas, bet tik tuo, kad pinigus perdavė D.Guobienei, V.Novickio giminės ir nuo V.Novickio nukentėję asmenys, teisme paaiškinę, jog apie tai, kad pinigai buvo perduoti D.Guobienei, jie sužinojo iš V.Novickio, paleisto už „atminties atgavimą“ iš kalėjimo. Prokuroras D.Stankevičius, net neturėdamas savo žinioje šių baudžiamųjų bylų, bėga pas V.Novickį į kalėjimą (matyt, išsiilgęs bendravimo?). Po to byloje atsiranda V.Novickio „nuoširdus prisipažinimas“, priimtas (?) kalėjimo operatyvininko, nors, kaip teigiama Lukiškių kalėjimo direktoriaus rašte, V.Novickio nuoširdus prisipažinimas tokių prisipažinimų žurnale nėra registruotas ir iš kalėjimo nėra išsiųstas (matyt, prokuroras D.Stankevičius jį išsinešė kišenėje). Pažymėtina, kad prokurorui D.Stankevičiui nerekomenduotina lankytis kalėjime, jį kalėjimo aplinka keistokai veikia – sutrinka laiko pajautimas, užmirštami procesinių įstatymų reikalavimai: vienas V.Novickio apklausos protokolas kalėjime rašomas tuo metu, kai, kaip nustatė kalėjimo direktorius, prokuroro net nebuvo kalėjimo patalpose, vėliau pasirodė, kad protokolas nebuvo rašomas, jį, pasak prokuroro D.Stankevičiaus, pagal padarytus garso įrašus, kurių trukmė dvigubai ilgesnė nei pačių apklausų, kompiuterių surinko prokuratūros techniniai darbuotojai. Taip ir lieka nesuprantama, kaip visgi vertinti protokolus, kuriuos surašo techniniai darbuotojai? Nesuprantama, ir kaip bei kada juos pasirašo V.Novickis, jei prokuroras daugiau kalėjime nepasirodė, o V.Novickis už „nuopelnus tėvynei ir prokuratūrai“ po kelių dienų paleidžiamas iš kalėjimo. Tiesa, prokuroras teismo posėdžio metu prisipažino, kad po paleidimo V.Novickis, ėjęs pro šalį, užsuko į prokuratūrą ir pasirašė kelis popierius, galimai ir tuos apklausos protokolus. Byloje buvo ir kitų „stebuklų“ per vieną dieną atlikta rašysenos ekspertizė, patvirtinanti, neturint visos medžiagos, kad nežinomo autoriaus rašteliai ir raštelis, galimai surašytas D.Guobienės, yra surašyti D.Guobienės (kokio reikia atsakymo, prokurore, tokį ir gausite), STT darbuotojų vizitai į kalėjimą pas suimtą G.Guobį, įkalbinėjant jį duoti parodymus prieš D.Guobienę, šaukimai R.Zdanavičienei pas prokurorą D.Stankevičių, kuris, neatlikdamas jokių tardyminių veiksmų, taip pat imasi ją įkalbinėti duoti parodymus prieš D.Guobienę (Priedas Nr.6).

Visi tai patvirtinantys raštai pateikti teismui. O garso kasetė, kurioje STT pareigūnas įkalbinėja G.Guobį vykti pas prokurorą duoti parodymus prieš D.Guobienę, nes taip jau yra sutarta, ir prokuroras su V.Novickiu laukia, ir G.Guobiui nieko nebus už melagingus parodymus? Šią garso kasetę, paimtą kratos metu, prokuroras D.Stankevičius apgadino, bet jo nelaimei ekspertai ją atstatė. O kalbos ekspertizė, patvirtinanti, jog nei kaltinimo, nei nuosprendžio esmės negalima suprasti? Gal tai ir nebūtų taip svarbu, jei ne prokuratūros pozicija kaltinimo liudytojos I.Zukaitės atžvilgiu, kurios kaltę (o ne D.Guobienės), pasisavinant studentų pinigus ir padedant jiems įstoti su suklastotais dokumentais, patvirtina ne tik liudytojai, bet ir garso įrašai. Tačiau prokuratūrai D.Guobienės kaltę įrodyti užtenka „savo“ liudytojų parodymų, o, ginant kaltinimo liudytoją, nepripažįstami jokie įrodymai. Dar gražiau -Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras J.Rėksnys, palaikantis kaltinimą D.Guobienės baudžiamojoje byloje, pats imasi spręsti šios bylos kaltinimo liudytojos I.Zukaitės kaltės klausimą ir išsprendžia jį per tris dienas – I.Zukaitė nekalta! Be jokios abejonės toks tyrimas šokiravo teisėją, nagrinėjusią skundą, ir prokuroro J.Rėksnio nutarimas buvo panaikintas. Tačiau prokuratūra, išlaikiusi jau tam tikrą laiko tarpą bei vis tiek neatlikusi jokio tyrimo, atsisako I.Zukaitei iškelti baudžiamąją bylą už tokius pat veiksmus, už kuriuos baudžiamąją bylą, net neturėdama jokių įrodymų, iškėlė D.Guobienei (Priedas Nr.7 ). Negalima neatkreipti dėmesį į tai, kad D.Guobienei buvo iškelta baudžiamoji byla už kitų asmenų suklastotus dokumentus, kai tuo pačiu metu Kauno m. STT skyrius, tirdamas tos pačios Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros raštinės vedėjos D.Uginčienės (D.Uginčienės motina dirba Vilniaus apygardos prokuratūros rastinės vedėja) vyro, dirbančio Vadovybės apsaugoje, bylą dėl dokumentų suklastojimo pagal analogiškas, kaip ir D.Guobienės, byloje aplinkybes, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukia. Uginčius taip pat pateikė kitai aukštajai mokyklai dokumentus su suklastotais duomenimis apie tariamai užbaigtą mokslą kitoje aukštojoje mokykloje. Tačiau Uginčiaus byloje buvo pasisakyta, jog Uginčius, pateikęs pažymą apie tariamai baigtą kitą aukštąją mokyklą, galėjo ir nežinoti, kad nėra jos baigęs (?). Kitaip, nei pasirinktinis teismingumas, šio fakto nepavadinsi! Prokuratūra ir VSD, įvertinę susidariusią neperspektyvią situaciją dėl D.Guobienės baudžiamosios bylos, nors Jūs lig šiol domitės D.Guobienės baudžiamąja byla – pranešimai iš Apeliacinio teismo (Priedas Nr.8), pabandė savo bergždžias pastangas pakenkti mums pakeisti drastiškais veiksmais sunaikinti. Neužilgo į mūsų advokatų kontorą kreipėsi Igoris Bolotovas, prisistatęs ką tik įrašytu į advokatų padėjėjus. I.Bolotovas mums buvo žinomas, kaip asmuo atvykęs kartu su A.Zebrausku dėl teisinės pagalbos sutarties, ginant Tašlincevą, sudarymo. I.Bolotovas paaiškino, kad dirbti mūsų kontoroje jam leido Lietuvos Advokatų Taryba, nors oficialiai I.Bolotovo darbo vadovu buvo paskirtas kitas advokatas. Tuo metu nei I.Bolotovas, nei jo atvestas klientas mums nesukėlė įtarimo. Tačiau jau po savaitės advokato padėjėjas LBolotovas nustebino mus ne tiek savo teisinėmis žiniomis, kiek koviniais sugebėjimais, žiniomis apie ginklus bei žvalgybos įgūdžiais. LBolotovą nedomino darbas su klientais, jis nesidomėjo savo profesinių sugebėjimų tobulinimu, tačiau aktyviai rinko informaciją apie advokates, bendraudamas su advokačių klientais bei darbuotojais, be advokačių žinios skaitydamas jų korespondenciją ir raštus. Kai advokatės, įtardamos L.Bolotovą, pasidomėjimo jo praeitimi ir priėmimu į advokato padėjėjus, paaiškėjo, kad šis asmuo negalėjo būti priimtas į advokatų padėjėjus – jis yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos (ir vėl Baltarusija! Gal Jūsų draugas Smolencovas atsiuntė?) žvalgas, ką patvirtino ir LR VSD, jis 1994/1995 metais buvo teistas Baltarusijos Respublikoje, neturi aukštojo akredituoto Lietuvos Respublikoje išsilavinimo (todėl 2002 metais pradėjo studijuoti Vilniaus Teisės universitete Tarptautinę ir Europos teisę), Tarybai buvo pateiktos tik dokumentų kopijos, nėra duomenų iš Narkologinio ir Psichneurologinio dispanserio. Mums apsilankius Lietuvos Advokatų Taryboje, I.Bolotovas suprato, kad yra iššifruotas, todėl po 2001 07 11 d. inscenizuotos vagystės iš mūsų kontoros (jos metu dingo tik dvi mikrokasetės), naudodamas psichologinį spaudimą, privertė advokatę D.Guobienę išgerti „vaistus“. Tačiau medžiagos nesukėlė reikiamo poveikio, nes advokatė jų neprarijo. Šiai dienai Maskvoje yra atlikta ekspertizė I.Bolotovo paduotiems „vaistams“, kurios metu nustatyta, kad tai spec. tarnybų naudojamas preparatas, sukeliantis insultą. Panaudota preparato dozė buvo mirtina. 2001 07 11 d., t.y., vagystės dieną, mes pareikalavome, kad I.Bolotovas išsikraustytų iš mūsų kontoros. I.Bolotovas tik išvalė savo pirštų antspaudus nuo mūsų kontoros baldų ir durų rankenų bei pasiteiravo, kada ir kaip buvo iššifruotas. Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK kvotėjas S.Urbanovič, kuriam atvykus vagystės dieną į kontorą ir D.Guobienės automobilio, stovėjusio prie kontoros durų, bagažinėje aptikus svetimos firmos griežtos atskaitomybės dokumentus, į policijos komisariatą pasiėmė dokumentų segtuvus ir mūsų kontoros subnuomininkę Z.Anderson, turėjusią jam padėti sudaryti rastų dokumentų aprašą. Po kelių valandų paaiškėjo, kad dokumentų aprašas nebuvo sudarytas, o dokumentai atiduoti mūsų kontoros subnuomininkei, pareiškusiai, kad dokumentai priklauso jai. S.Urbanovič net nepasidomėjo, kokių būdu šiai moteriai priklausantys dokumentai atsirado D.Guobienės automobilio bagažinėje. Daugiau Z.Anderson mūsų kontoroje nepasirodė, net savo daiktų neatvyko pasiimti. Mums tapo žinoma, kad Z.Anderson sekančią dieną paliko išsinuomotą sodo namelį ir išvyko pradžiai į Raseinių rajoną pas pažįstamus bei pradėjo ruošti dokumentus skubiam išvykimui į užsienį. Neužilgo ir Vilniaus miesto VPK. 1-ojo PK kvotėjas S.Urbanovič paliko savo tarnybą bei išvyko į Angliją „braškių rinkti“, kaip mums paaiškino jo buvę bendradarbiai, dirbantis komisariate kriminalistais. O kas beliko S.Urbanovič, po to, kai sekančią dieną paaiškėjo jo ir spec. tarnybų pasikėsinimas pagrobti mus, atvykusias į komisariatą duoti paaiškinimus dėl mūsų kontoroje įvykdytos vagystės. Nukelta

Tai gražu buvo pažiūrėti, kaip dvi nukentėjusiosios D.Guobienė ir A.Seikina bėga iš komisariato, o kvotėjas ir dar du stilizuoti spec. tarnybų pareigūnai su paruoštais antrankiais vejasi iš paskos, rėkdami: „Sulaikykite jas, sulaikykite!“ Jūs turbūt būtumėte pasiūlęs nebėgti ir išsiaiškinti. Mes nutarėme nerizikuoti, tačiau, kad nebūtume apkaltintos taip prokuratūroje mėgstama „paranojos“ diagnoze, mes paskambinome S.Urbanovič ir pasiteiravome jo, ką jis ir jo palydovai turėjo omeny, Šaukdami „sulaikykite jas“? Jei rimtai, S.Urbanovič mainais už šių negražių faktų nepaviešinimą ir skundo dėl vagystės atsiėmimo pažadėjo, kad „visi atsitrauks“, kad niekas į mus daugiau nesikėsins, kad mūsų daugiau niekas nepersekios. Tuo pačiu S.Urbanovič užtikrino, kad jis tai gali garantuoti visų vardu, kad yra pakankamai kompetentingas. Ar dar reikia pridurti, kad ir šis pokalbis buvo įrašinėjamas? Nenuostabu, kad mūsų skundas dėl vagystės, įsibraunant į patalpą, buvo išnagrinėtas formaliai bei priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dėl pavogto turto menkavertiškumo (nesvarbu, kad pavogta iš patalpos ). O sulaužytas vagystės metu turtas pačių pareigūnų buvo įvertintas, kaip labai pigus bei dar tinkamas naudojimui (?!) Skundo mes neatsiėmėme, tačiau dėl šių įvykių paviešinimo vyko rimtos derybos! Labiausiai mus šokiravo tai, kas buvo „paskirtas“ tuo derybininku! A.Eidukas, kurį mes pažinojome tik kaip mūsų buhalterį (vėliau paaiškėjo, kad buhalterijos mokslų šiam žmogui net neteko uostyti!), vieną dieną atėjo ir ėmė dėstyti, kokio elgesio iš mūsų tikimasi – žiniasklaidoje galima tik paskelbti apie mūsų norą susitaikyti, pripažinus, jog rimtai esame paveiktos pasikėsinimo nužudyti, kad nepersekiotume nei I.Bolotovo, nei Z.Anderson (!), kad tik tokiu atveju mes būsime paliktos ramybėje. Tokiu būdu „Vakaro žiniose“ atsirado mūsų „atgailos“ straipsnis. Tačiau suvokusios tikrąjį A.Eiduko vaidmenį (ko norėti, juk jis daugiau nei penkiolika metų yra STT pareigūno S.Ivaškevičiaus patėvis), apsimetusios, kad paklusome jo patarimams sunaikinti tariamai blogai tvarkomą buhalteriją, atsiėmėme savo dokumentus ir nutraukėme su juo santykius. Nei I.Bolotovo, nei Z.Anderson mes nepersekiojome, tačiau stebėjome jų gyvenimo vingius – greitu laiku jie tapo bendramoksliais, studijavo tame pačiame Teisės universitete, Z.Anderson taip ir nesiryžo grįžti į Vilnių, tačiau, augindama vištas vienoje apleistoje sodyboje, įsidarbino dar ir vienoje Raseinių žuvies perdirbimo įmonėje, kurią vėliau sužlugdė paslaptingai surašyta VSD pažyma apie šios įmonės nepatikimumą (atsitiktinumas ar Z.Anderson tolesnės veiklos rezultatas)? Norėtume dar trumpam grįžti prie I.Bolotovo. Šio asmens klientas A.Zebrauskas, turėjęs savo misiją žlugdyti advokates skundais į Advokatų Tarybą. Įdomu yra tai, kad šis A.Zebrauskas turėjo „atidirbti“ prokuratūrai už neteisėtai nutrauktą jo atžvilgiu baudžiamąją bylą – Vilniaus apygardos vyr. prokuroro pavaduotojas B.Maciulevičius nutraukė baudžiamąją bylą

A.Zebrausko atžvilgiu dėl didelio kiekio šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, rastų kratos metu, laikymo, vertindamas tai, kaip savanorišką jų atidavimą (?!). Įsivaizduojate, kaip galima tokį precedentinį faktą naudoti savo klientų, kaltinamų analogiškais nusikaltimais, bylose. Vertas dėmesio ir dar vienas faktas – A.Zebrauskas, dar neįsiteisėjus nuosprendžiui Tašlincevo baudžiamojoje byloje, yra pateikęs advokatei A.Seikinai Tašlincevo, įgaliojimą, pasirašytą tūlo Pravieniškių sustiprintojo režimo PDK pareigūno P.Kiušo. Gal modeliuojant nusikalstamą veiką, galimi ir tokie įgaliojimai? Tuo labiau, kad esame mačiusios ir dar vieną akivaizdžiai neteisėtai išduotą ir to paties P.Kiušo patvirtintą įgaliojimą nuteistajam S.Žabelovič, kurio baudžiamąją bylą nagrinėjo jau žinomas prokuroras V.Skirmantas (dar vienas modelis? ). Pastarąjį įgaliojimą advokatei D.Guobienei įteikė V.Sestakovas. D.Guobienės baudžiamojoje byloje V.Sestakovas patvirtino, jog veikė pagal dar tuomet Jūsų vadovaujamų STT pareigūnų nurodymus, siekiant bet kokiu būdu, bet kokiu pagrindu iškelti D.Guobienei baudžiamąją bylą. Susipažinkite su mūsų turimų įgaliojimų kopijomis ir pripažinkite, kad nusikalstamos veikos modelius negalima ruošti taip primityviai! Kai tapo visai neįmanoma įgyvendinti savo tikslus, VSD pagaliau pasireiškė atvirai – pirmiausia mūsų kontoroje pasirodė VSD pareigūnas V.Saveljevas (formali dingstis- jo žmonai E.Žemaitytei advokatė A.Seikina teikė teisines paslaugas), pasakojęs, kaip jam teko susipažinti su D.Guobienės baudžiamąja byla (?), ir kaip jis vertina byloje surinktus įrodymus, vėliau aktyviai advokačių veikla ėmė domėtis VSD pareigūnas A.Kazlauskas. Jums, prokurore, pateikiame šio asmens nuotraukos kopiją, manome, kad Jums nebus sunku prisiminti šio pareigūno vizitą pas Jus praeitų metų pavasarį. Mums jis apie šį vizitą papasakojo, net apibūdindamas savo įspūdžius apie Jūsų išvaizdą (labai atsiprašome, jei ši frazė sukels Jums nemalonius pojūčius). Bendravimą su šiuo VSD pareigūnu mes fiksavome ypač kruopščiai, nes buvome šokiruotos jo reikalavimų. Toliau aprašomi įvykiai gali Jūs kiek paguosti tuo aspektu, kad nei STT, nei prokuratūros pareigūnai, net atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus, taip kvailai neišsišifravo ir nepasirodė taip netikusiai. Nors galima suprasti ir VSD pareigūną Kazlauską – iš vienos pusės jis gan ilgą laiką buvo pažįstamas su advokatėmis, tiesa, kaip Vilniaus m. VPK ATVS inspektorius, iš kitos pusės, daug pasitikėjimo savimi jam suteikė pažintis su Seimo nariu Alvydu Sadecku ir bendrai „krimsti“ mokslai vidurinėje mokykloje su Seimo nario sūnumi Aliumi Sadecku (visgi, daugiamečiai draugai, net poilsiaujantys dviese Ispanijoje!). A. Kazlauskas ėmė diktuoti, ko neturėtų ginti advokatės – V.Belecko, E.J.Petraičio, ėmė reikalauti neteikti milijoninių ieškinių prieš valstybę (A.Gramauskienės, M.Negatinos ieškiniai Vilniaus apygardos teisme), nutraukti D.Guobienei bendravimą su savo seserimi (nes nenorėjo, kad jai taptų žinoma apie jo paties bendravimą su D.Guobienės seserimi), nutraukti darbą UAB „Edroma“ bankroto byloje. Pastarojoje byloje advokatėms pavyko nustatyti, kaip kontrabandos būdu gauti pinigai, padedant VSD ir VMI legalizuojami bei investuojami į legalų verslą, o vėliau, vėl su VMI pagalba, sudarius fiktyvius sandorius, įmonė bankrotinama, tuo pačiu gaunant didelės vertės verslą už mažą kainą. Manome, kad nelabai supratote schemą, tačiau galime pridurti tik tiek, kad vieno iš šioje schemoje dalyvaujančių asmenų (beje, žinomo Lietuvoje ir net sulaikyto Vokietijoje kontrabandininko) vaiką šiuo metu augina ir yra išlaikoma Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė. Beje, kai nepasisekė advokačių išeliminuoti iš šios bylos, D.Guobienę praeitų metų balandžio 30 dieną dar kartą pasikėsino nužudyti (turbūt nereikia kartoti, kad preparato ekspertizė atlikta?). VSD pareigūnas A.Kazlauskas, siekdamas įgyvendinti VSD tikslą kontroliuoti advokačių darbą, ne tik slapčia skaitydavo jų korespondenciją, įrašinėjo pokalbius, modeliuodamas juos taip, kad atrodytų, jog informacija teikiama geranoriškai (o iš tiesų, mes jam leisdavome išsiimti diktofoną ir apsimesdavome, kad toliau pokalbis vyksta natūraliai, nes. kaip sakė pats A.Kazlauskas, viršininkams nepatiks, jog mes sugavome jį, mus įrašinėjant), reikalavo pateikti visus įrodymus, susijusius su T.Bolotovu (!), prašė informacijos apie pažįstamus žurnalistus, lankėsi Vilniaus m. VPK 1-ajame PK ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, kad susipažinti su ten esančiomis mūsų bylomis, bet ir ėmė bendrauti su D.Guobienės artimaisiais -seserimi ir motina. Ką ten 1998 metais įrašyti STT pareigūnų pokalbiai su buvusiu D.Guobienės vyru G.Guobiu! VSD ir prokuratūra pranoko pačius save! Neatsitiktinai ši veikla buvo patikėta būtent A.Kazlauskui. Jis stebėtinai buvo susijęs su visais, kaip Jūs, prokurore, vadinate, personažais – kartu mokėsi su Ž.Anderson, bendravo mūsų kontoroje su A. Eiduku ir I.Bolotovu, D.Guobienės seserį pažinojo dėka savo komisarės D.Rainienės, kurios vyro R.Rainio sekretore ir dirba D.Guobienės sesuo. Net D.Guobienės motiną ir auklę, kurioms talkino A.Kazlauskas, tuo pačiu metu konsultavo teisėjas R.Rainys, pažadėjęs D.Guobienei ateityje šito nedaryti, bet taip ir neištesėjęs savo pažado. VSD pareigūnas A.Kazlauskas 2003 metų balandžio mėnesį aiškiai išsakė VSD pageidavimą – D.Guobienė turi už jo ištekėti!

Taip, suprantama, ji jo nemyli, taip, suprantama, ji visą laiką tokiu būdu bus stebima, tačiau ar tai didelė kaina už ramybę ir rūpesčių nebuvimą bei bet kokių problemų išsprendimą? Vienu žodžiu, toks VSD „stogas“! Pakankamai surinkusios duomenų apie šios institucijos neteisėtą veiklą, nuo tolimesnio bendravimo su šiuo pareigūnu atsiribojome. Tada ir sulaukėme grasinimų – taip sužinojome, kad D.Guobienės artimieji, siekdami asmeninės turtinės naudos, sutiko „bendradarbiauti“ su VSD ir prokuratūra šioms institucijoms „reikiama linkme“. A.Kazlauską matė daugelį žmonių lankantis tiek pas D.Guobienės motiną, tiek pas jos seserį, yra telefoninių pokalbių išklotinės, patvirtinančios jų bendravimą. D.Guobienės motina ir jos vaiko buvusi auklė tiesiog puikavosi savo pažintimi su VSD pareigūnu motinai buvo užgarantuota, kad nereikės mokėti pinigų mūsų įmonei už jos namo statybą, buvusiai vaiko auklei buvo pažadėta priversti D.Guobienę perrašyti namą jos vardu. Kai apie tai buvo pranešta VSD Generaliniam direktoriui, VSD pareigūnas Butkus atliko tarnybinį patikrinimą ir pateikė pažymą, kurioje užtikrinama, jog su A.Kazlausku buvo pravestas pokalbis, ir A.Kazlauskas pažadėjo, „kad ateityje daugiau konfliktinių situacijų nebus“. Ir nors pokalbio su mumis metu Jūs bandėte šią frazę visaip interpretuoti (Jūs gal būtumėte kitaip suformulavęs mintį), tačiau būtent tokį atsakymą mes gavome iš VSD, ir su šiuo faktu teks susitaikyti! Po šio patikrinimo sulaukėme skam bučio iš Seimo nario A.Sadecko padėjėjo, kuris paaiškino, kad A.Kazlauskas nėra A.Sadecko krikštasūnis, tačiau negalėjo paneigti, jog A.Sadecko sūnus yra A.Kazlausko klasiokas (keistas skambutis!). Pokalbį, kaip visada, įrašėme. A.Kazlauskas dingo, tolesniam bendravimui su mumis VSD dabar atsiuntė kitą pareigūną – V.Galecką, o gairę baudžiamojoje medžiagoje pagal D.Guobienės (beje, žinomo Lietuvoje ir net sulaikyto Vokietijoje kontrabandininko) vaiką šiuo metu augina ir yra išlaikoma Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė. Beje, kai nepasisekė advokačių išeliminuoti iš šios bylos, D.Guobienę praeitų metų balandžio 30 dieną dar kartą pasikėsino nužudyti (turbūt nereikia kartoti, kad preparato ekspertizė atlikta?). VSD pareigūnas A.Kazlauskas, siekdamas įgyvendinti VSD tikslą kontroliuoti advokačių darbą, ne tik slapčia skaitydavo jų korespondenciją, įrašinėjo pokalbius, modeliuodamas juos taip, kad atrodytų, jog informacija teikiama geranoriškai ( o iš tiesų, mes jam leisdavome išsiimti diktofoną ir apsimesdavome, kad toliau pokalbis vyksta natūraliai, nes. kaip sakė pats A.Kazlauskas, viršininkams nepatiks, jog mes sugavome jį, mus įrašinėjant), reikalavo pateikti visus įrodymus, susijusius su T.Bolotovu (!), prašė informacijos apie pažįstamus žurnalistus, lankėsi Vilniaus m. VPK 1-ajame PK ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, kad susipažinti su ten esančiomis mūsų bylomis, bet ir ėmė bendrauti su D.Guobienės artimaisiais -seserimi ir motina. Ką ten 1998 metais įrašyti STT pareigūnų pokalbiai su buvusiu D.Guobienės vyru G.Guobiu! VSD ir prokuratūra pranoko pačius save! Neatsitiktinai ši veikla buvo patikėta būtent A.Kazlauskui. Jis stebėtinai buvo susijęs su visais, kaip Jūs, prokurore, vadinate, personažais – kartu mokėsi su Ž.Anderson, bendravo mūsų kontoroje su A. Eiduku ir I.Bolotovu, D.Guobienės seserį pažinojo dėka savo komisarės D.Rainienės, kurios vyro R.Rainio sekretore ir dirba D.Guobienės sesuo. Net D.Guobienės motiną ir auklę, kurioms talkino A.Kazlauskas, tuo pačiu metu konsultavo teisėjas R.Rainys, pažadėjęs D.Guobienei ateityje šito nedaryti, bet taip ir neištesėjęs savo pažado. VSD pareigūnas A.Kazlauskas 2003 metų balandžio mėnesį aiškiai išsakė VSD pageidavimą – D.Guobienė turi už jo ištekėti! Taip, suprantama, ji jo nemyli, taip, suprantama, ji visą laiką tokiu būdu bus stebima, tačiau ar tai didelė kaina už ramybę ir rūpesčių nebuvimą bei bet kokių problemų išsprendimą? Vienu žodžiu, toks VSD „stogas“!